Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

A. V. vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o būtent:

Jis, 2017 m. vasario 10 d., apie 21.50 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ties 170-tu pastatu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Opel Astra G Caravan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,87 promilės etilo alkoholio).

Prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas, 2017 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl laikino nuosavybės teisių į automobilį panaikinimo ir automobilio grąžinimo A. V. keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Šioje baudžiamojoje byloje yra keliamas baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, paskyrimo klausimas asmeniui padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 7 dalyje. Pirmosios instancijos teismas esantį teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes aiškino kaip leidžiančius šioje situacijoje nekonfiskuoti transporto priemonės. Savo sprendimą teismas motyvavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. ir 2009 m. balandžio 10 d. nutarimais, atsižvelgė į tai, kad A. V. pirmą kartą traukiamas atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, praeityje nebuvo teistas, administracine tvarka už KET nebaustas, vadovavosi teisingumo ir proporcingumo principais.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Lietuvos Respublikos BK 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis kodeksas nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones, o kodekso 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. Teismo funkcija yra teisingumo vykdymas ir jokia kita funkcija teismams nėra priskirta. Teismo veiklos pagrindas yra įstatymas, teismas gali veikti tik įstatymo nustatytose ribose ir tik tiksliai pagal jį. Vykdydamas teisingumą teismas taiko įstatymą konkrečiam jo nagrinėjamam įvykiui ir nustato, ar įstatymas buvo pažeistas. Asmenims, pažeidusiems įstatymus, teismas taiko sankcijas, baudžiamajame procese – bausmes ar (ir) baudžiamojo poveikio priemones. Baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo pagrindas irgi yra įstatymas, teismas gali paskirti tik tokias baudžiamojo poveikio priemones ir tik tokia tvarka, kokia yra nustatyta įstatyme. Teismui nėra suteikta teisė kurti naujas taisykles. Demokratinėje visuomenėje įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisminė valdžios veikia atskirai ir kiekviena atlieka savo funkcijas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Lietuvos Respublikos Seimui ir tik jis gali leisti įstatymus bei juose nustatyti taisykles, taip pat bausmes, baudžiamojo poveikio priemones bei jų taikymo sąlygas. Įstatymas yra visuomenės interesų, vertybių išraiška. Taikydamas įstatymus teismas gali juos aiškinti, tačiau įstatymų aiškinimas negali būti atsietas nuo visuomenės puoselėjamų vertybių, įstatymų leidybos tikslų ir siekių, įstatymų leidėjo valios. Įstatymo aiškinimas galimas tik ten, kur įstatymas nėra aiškus arba nagrinėjamam įvykiui iš viso nėra nustatyta taisyklė. Įstatymo aiškinimas negali sukurti naujų taisyklių arba į jų turinį įdėti tokią prasmę, kurios įstatymų leidėjas nenorėjo įdėti. Taip būtų iškreipta visuomenės valia, visuomenei reikšmingų vertybių gynimo sistema.Nuosprendyje cituodamas 2008 m. rugsėjo 17 d. ir 2009 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus pirmosios instancijos teismas iš viso labai ilgo nutarimų teksto pacitavo tik vieną jų dalį, jo manymu aktualią sprendžiamoje byloje. Tačiau, kolegijos nuomone, teismas neįsigilino į nutarimuose svarstytų įvykių fabulą, situaciją, prašymų ir nutarimų motyvus, neteisingai interpretavo išvadas, jas išėmė iš konteksto ir nepagrįstai šią nuostatą naudojo nuosprendyje. Be to, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarime yra kitų sprendžiant šią bylą svarbių išaiškinimų, pagrindžiančių kolegijos sprendimą:Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat nustatydamas teisinę atsakomybę už teisei priešingas veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Atsižvelgdamas į įvairius svarbius veiksnius jis gali keisti atitinkamą teisinį reguliavimą.Pagal Konstitucijoje įtvirtintą demokratinės teisinės valstybės sampratą valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (tai išaiškinta ir Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose).Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti teisinę atsakomybę už minėto (byla buvo nagrinėjama dėl prekybos tabako gaminiais reglamentavimo, tačiau šią normą galima suprasti ir kaip bendrą, tinkančią įvairiems atvejams) teisinio reguliavimo pažeidimus, inter alia nustatyti atitinkamas sankcijas teisės pažeidėjams. Šios sankcijos teisės pažeidėjams gali būti ir griežtos. Taip pat pabrėžtina, kad griežtų (teisės pažeidėjams) sankcijų už teisės aktais nustatytų tabako ir jo gaminių gamybos, apyvartos ir vartojimo reikalavimų pažeidimus teisės pažeidėjams įtvirtinimas savaime (neįvertinus tam tikro teisės pažeidimo pobūdžio, pavojingumo (sunkumo), masto, kitų požymių, kitų aplinkybių) negali būti aiškinamas kaip neteisingas ar neadekvatus atitinkamam teisės pažeidimui. Svarbiausia šiuose išaiškinimuose tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti veiksmingą atsakomybę už teisei priešingas veikas ir tai darydamas turi plačią diskreciją. Įstatymų leidėjo nustatytos griežtos sankcijos negali būti aiškinamos kaip neteisingos ar neadekvačios atitinkamam teisės pažeidimui. Tokiomis jos gali būti teismo pripažintos tik įvertinus teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas aplinkybes. Sankcijų nustatymo stadijoje teismas neturi jokio vaidmens. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo motyvą, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas nemotyvavo, kokį ryšį ši nuostata turi su sprendimu nekonfiskuoti A. V. automobilio. Dėl motyvų trūkumo nėra aišku, ar, teismo nuomone, pasekmės visais tokiais atvejais nėra proporcingus pažeidimui, ar šioje konkrečioje byloje visų įstatyme nustatytų pasekmių taikymas yra neproporcingas A. V. padarytam pažeidimui. Kaip minėta aukščiau, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatydamas bausmes ar baudžiamojo poveikio priemones, todėl kokias bausmes ar baudžiamojo poveikio priemones įstatymų leidėjas yra nustatęs, tokias teismas, su tam tikromis išimtimis, turi taikyti. Analizuojant šią nuostatą bei jos vietą Konstitucinio Teismo nutarimuose matyti, kad ji nėra skirta teismui, o kaip ir aukščiau šiame nuosprendyje minėtos konstitucinės nuostatos, yra skirta įstatymų leidėjui. Tai patvirtina ir naudojami žodžiai „valstybės nustatomos“ poveikio priemonės, nes valstybės vardu poveikio priemones gali nustatyti tik įstatymų leidėjas, tačiau negali būti aiškinamos kaip reiškiančios teismą. Teismas taiko valstybės nustatytas poveikio priemones, tačiau jų nenustato.Pirmosios instancijos teismo cituotame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime yra motyvai, svarbūs atsakant į prokuroro skundo argumentą, kad vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu BK 72 straipsnis numato imperatyvią pareigą teismui taikyti turto konfiskavimą visa apimtimi visais atvejais, kai yra tam įstatyme numatyti pagrindai. 2008 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymo) 26 straipsnio 5 dalies (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija), 17 dalies (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija), 33 straipsnio (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 383 „Dėl mažmeninės prekybos tabako gaminiais licencijavimo taisyklių ir tabako gaminių pardavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų mažmeninės prekybos tabako gaminiais licencijavimo taisyklių 39 punkto (2006 m. gruodžio 18 d. redakcija), 40 punkto (2006 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šio nutarimo rezoliucinėje dalyje pripažinta, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 33 straipsnio 1 dalis (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 117-5317) ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad licencijos galiojimo panaikinimas asmenims neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Tokia pat išvada padaryta ir 2008 m. sausio 21 d. nutarime.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pirmosios instancijos cituojamą nutarimo dalį jau buvo pateikęs ankstesniame 2008 m. sausio 21 d. nutarime, kuriame svarstė prašymą ištirti Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d. redakcijos) atitiktį Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos buvo ginčijamos tais pat motyvais, kaip ir Tabako kontrolės įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų motyvai, vertinant juos bendrai per Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą teismų funkciją – vykdyti teisingumą, veda prie išvados, kad teismas turi turėti galimybę neskirti bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. Konstitucinio teismo 2008 m. sausio 21 nutarime pabrėžta, kad tas neproporcingumas (neadekvatumas) turi būti toks aiškus ir neginčytinas, kad jeigu yra vadovaujamasi protingumo ir teisingumo principais, dėl jo negalėtų kilti abejonių. Kolegijos nuomone, tai turėtų būti atvejai panašūs į tuos, kai taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis.BK 54 straipsnio 3 dalis numato teismui teisę, vadovaujantis bausmės paskirtimi, motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK nuostatose, reglamentuojančiuose baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, nėra panašios nuostatos, tačiau atsižvelgiant į BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatą, į Konstitucinio Teismo motyvus bei šioje nutartyje padarytas išvadas kolegija mano, kad teismas gali neskirti baudžiamojo poveikio priemonės. Tai reiškia, kad nėra teisingas prokuratūros skundo argumentas, kad turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros, kaltinamojo asmenybės ar kitų panašių aplinkybių, jis privalomai skiriamas nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos turto konfiskavimo taikymo sąlygos. Įgyvendinant Konstitucinio Teismo nuostatą, kad vykdydamas teisingumą teismas turi turėti galimybę tam tikromis sąlygomis neskirti bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės, svarbios tokio sprendimo priėmimo sąlygos. Konstitucinis Teismas nurodė, kad toks sprendimas gali būti priimtas atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, kai dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių nubaudimas yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. Taikydama šią nuostatą kolegija patikrina, ar teismo nurodytos aplinkybės, jog A. V. pirmą kartą traukiamas atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, praeityje nebuvo teistas, administracine tvarka už KET nebaustas, vadovavimasis teisingumo ir proporcingumo principais yra pagrindas netaikyti turto konfiskavimą reglamentuojančių įstatymo normų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose yra ne kartą konstatuotas motyvas (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).Nors Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 4 dalyje nėra nustatyta, kad nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai, tačiau sistemiškai aiškinant BPK 305 straipsnio nuostatas, taip pat minėtą Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatą, akivaizdu, kad visi teismo sprendimai turi būti motyvuoti, tame tarpe ir sprendimas dėl turto konfiskavimo arba jo netaikymo. Vertinant šią ir šios nutarties 10.4. punkte padarytas išvadas matyti, kad teismas turi aiškiai motyvuoti, kodėl jis mano, kad atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, jei dėl kokių itin svarbių aplinkybių taikoma priemonė, šiuo atveju turto konfiskavimas, yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Kaip minėta, neskirdamas turto konfiskavimo šioje byloje pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad A. V. pirmą kartą traukiamas atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, praeityje nebuvo teistas, administracine tvarka už KET nebaustas, vadovavosi teisingumo ir proporcingumo principais. Kolegijos nuomone, šie motyvai nei visi kartu, nei kiekvienas atskirai, neveda prie sprendimo nekonfiskuoti A. V. transporto priemonės. Šioje byloje A. V. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Vadovaujantis BK 16 straipsnio 4 dalimi ir 281 straipsnio 8 dalimi ši nusikalstama veika yra priskiriama prie tyčinių nusikalstamų veikų. BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių yra turto konfiskavimas. Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šioje byloje taikomame straipsnyje atsakomybė nustatyta tam, kas vairavo transporto priemonę, A. V. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas transporto priemonę, todėl automobilis yra nusikaltimo padarymo įrankis ir gali būti konfiskuotas. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai, buvę teismui pagrindu nekonfiskuoti automobilio, nėra įtikinami, neatitinka situacijos, kuomet šios baudžiamojo poveikio priemonės galima būtų netaikyti. Tai, kad A. V. pirmą kartą traukiamas atsakomybėn už vairavimą neblaiviam, praeityje nebuvo teistas, administracine tvarka už KET pažeidimus nebuvo baustas, nėra kokios nors išskirtinės aplinkybės, kurios reikštų, kad konfiskavus automobilį teisingumo principas būtų pažeistas ar šios priemonės taikymas būtų neproporcingas. Taip turi elgtis kiekvienas žmogus gerbiantis visuomenę, kurioje gyvena. Šias aplinkybes teismas įvertino ir spręsdamas, kad A. V. galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamoji atsakomybė už vairavimą esant neblaiviam įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. ir tai, kad iki 2017 m. vasario 10 d. A. V. dar nebuvo teistas už šio nusikaltimo padarymą, necharakterizuoja jo teigiamai. Pirmosios instancijos teismas be šių A. V. asmenybę apibūdinančių aplinkybių daugiau neturėjo jokių motyvų pagrįsti savo sprendimą. Teismas neįvertino pažeidimo pobūdžio, masto, atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, nes jų akivaizdžiai nėra. Šis nusikaltimas toks pats kaip ir daugelis kitų tokios pat rūšies nusikaltimų ir išskirtiniu jo niekas nedaro. Net po to, kai visuomenė jau labai ilgą laiką diskutuoja apie vairavimo neblaiviam nepriimtinumą, įvairiomis priemonėmis, tiek švietimu, informacine sklaida, tiek griežtėjančia atsakomybe, kovoja prieš šį pažeidimą, A. V. ignoruoja visuomenės pastangas ir akivaizdžiai veikia prieš visuomenės puoselėjamas vertybes.Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. V. paaiškino, kad įvykio dieną nuo 17 val. gėrė alų, išgėrė 5 pusės litro butelius 7 proc. stiprumo alaus, o jo pritrūkęs apie 21:30 val. automobiliu važiavo į parduotuvę nusipirkti dar alaus. Tai įvykį apibūdina neigiamai ir yra stiprus motyvas netaikyti A. V. jo padėtį lengvinančių nuostatų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktikoje taikant turto konfiskavimą (Teismų praktika, Nr. 32) (toliau – Apžvalga) pažymėjo, kad nusikalstamai veikai daryti paprastai naudojamas kaltininkui nuosavybės teise priklausantis (teisėtai įgytas) turtas, kurio konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi nubaudimo elementų. Tais atvejais, kai taikomas teisėtai kaltininkui priklausančio turto (nusikalstamos veikos įrankio ar priemonės) konfiskavimas, atsižvelgtina į šios baudžiamojo poveikio priemonės suderinamumą su bausme. Jeigu taikant turto konfiskavimą gali būti pažeistas proporcingumo principas (pvz., konfiskuojama didelės vertės transporto priemonė, kuria buvo gabenami namų gamybos alkoholiniai gėrimai), į šią aplinkybę teismas gali atsižvelgti skirdamas bausmę. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ši nuostata nereiškia, kad galima būtų netaikyti turto konfiskavimo, o esant neproporcingumui galima mažinti skiriamą bausmę. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas atleido A. V. nuo baudžiamosios atsakomybės (net neskyrė laidavimo su užstatu), neskyrė jam turto konfiskavimo, o tik paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę vieneriems metams – minimaliam įstatyme nustatytam terminui. Nors įstatymų leidėjas nuosekliai griežtina atsakomybę už vairavimą esant neblaiviam, tačiau šioje byloje A. V. už jo padarytą pažeidimą kilo pačios švelniausios pasekmės. Analizuojant pasekmes pirmosios instancijos teismas nurodė, kad turto konfiskavimas būtų neproporcinga pasekmė A. V. asmenybei, tačiau apie teisės pažeidimo pavojingumą, mastą ar kitas aplinkybes nenurodė jokių motyvų. Nagrinėjamu atveju neproporcinga tai, kad A. V. padarius nusikaltimą ir jo atžvilgiu pritaikius griežtesnę baudžiamąją atsakomybę kilo netgi lengvesnės pasekmės, nei jos kiltų jam vairuojant transporto priemonę esant lengvai apsvaigus nuo alkoholio ir taikant lengvesnę administracinę atsakomybę. Tokiu atveju A. V. būtų baudžiamas pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį bauda nuo 300 iki 450 eurų ir pagal 9 dalį teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 metų iki 1 metų 6 mėnesių. Apžvalgoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių ir priemonių konfiskavimo tikslai – konstatuota, kad kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų daroma, kaltininkas, atlikęs bausmę, kai kuriais atvejais turimą turtą gali vėl panaudoti nusikaltimams daryti.