Kauno apygardos teismo nutartis

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. Ž19-349 „Dėl sąrašo fizinių asmenų, nenaudojančių jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, tvirtinimo“ dalį, kuria į sąrašus buvo įtrauktas L. R., ir įsakymo dalį, kuria L. R. suteikta asmeninio ūkio žemė buvo pervesta į laisvos valstybinės žemės fondą; įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti su ieškovu L. R. L. R. suteiktos 1,70 ha asmeninio ūkio žemės pirkimo-pardavimo sutartį; priteisė iš atsakovės 141,55 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje laikomasi pozicijos, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą bei sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės nustatytą metodiką, pripažįstamas įgyvendinusiu savo subjektyvinę teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgijusiu civilinę turtinę teisę sudaryti šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006), taip pat atsižvelgdamas į faktinę aplinkybę, jog L. R. už jam skirtą asmeninio ūkio žemę buvo įmokėjęs 88,00 Lt investicinių čekių, pripažino, kad jis buvo ne tik įgijęs teisę įgyti iš valstybės žemės sklypą nuosavybėn, bet ir šią teisę realizavęs, t. y. įgijęs civilinę turtinę teisę sudaryti šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas nurodė, kad asmens įgyta civilinė turtinė teisė sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį yra paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006). Be to, ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (redakcija galiojusi L. R. mirties dieną) 15 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Todėl teismas sprendė, jog ieškovas, priėmęs L. R. palikimą, po L. R. mirties paveldėjo ir teisę sudaryti asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (CK 5.1 str. 2 d.). Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis LR Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“. Sutinkamai su Žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašo, patvirtinto minėtu LR Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385, 8 punktu (taip pat šio nutarimo bendrųjų nuostatų 3.2 punktu), sudaromas fizinių asmenų, kurie nenaudojo jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį (yra išvykę gyventi į kitą vietovę, ir ši žemė yra apleista ir nedirbama), sąrašas. Teismo nuomone, pagal tuo metu galiojusias nuostatas pagrindas asmenį įtraukti į fizinių asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį, sąrašą buvo tuomet, jei buvo nustatoma, kad asmeniui suteikta asmenino ūkio žemė yra apleista ir nedirbama. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėto LR Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 ankstesnėje redakcijoje, galiojusioje iki 2005 m. gegužės 22 d., 6.1 punkte buvo numatyta: „[...] nustatyti, kurie piliečiai patys nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui ar tarnybinėms dalims žemės pagal paskirtį (yra išvykę gyventi į kitą vietovę, ir jų leidimu žeme naudojasi kiti asmenys arba ši žemė yra apleista ir nedirbama) [...].“. Pagal tokią formuluotę buvo visiškai logiškai išvada, kad asmeniniam ūkiui suteikta žeme asmenys privalėjo naudotis patys asmeniškai, neperduoti jos naudotis kitiems asmenims. Tačiau ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusioje LR Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 redakcijoje minėta nuostata buvo pakeista, iš jos pašalinant frazę „jų leidimu žeme naudojasi kiti asmenys“, todėl teismas sprendė, kad tai, ar asmuo žeme naudojasi pats ar leidžia ja nuomos ar kitu pagrindu laikinai naudotis kitiems asmenims, nėra reikšminga, svarbu, kad žemė nebūtų apleista ir nedirbama.Iš paties ginčijamo įsakymo turinio, jo priedo bei atsakovės atstovės paaiškinimų teismo posėdžio metu, teismas sprendė, kad L. R. buvo įtrauktas į sąrašą fizinių asmenų, nenaudojančių jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje prie kaimo gyvenamųjų vietovių, dėl to, kad buvo duomenys, jog L. R. mirė, tačiau jo įpėdiniai ilgą laiką į atsakovą dėl žemės sklypo suformavimo bei pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nesikreipė (dėl ko buvo nuspręsta, kad L. R. įpėdiniams žemė nereikalinga). Teismas nurodė, kad duomenų, jog ginčijamo įsakymo priėmimo metu L. R. suteikta žemė būtų apleista ir nedirbama, byloje nėra. Priešingai, yra nenuginčyti duomenys, kad atitinkama žemė buvo dirbama A. P., kuriam šia žeme nuomos pagrindu leido naudotis L. R. įpėdiniai. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. Ž19-349 dalyje dėl L. R. įtraukimo į sąrašą fizinių asmenų, nenaudojančių jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje prie kaimo gyvenamųjų vietovių, ir jam suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pervedimo į laisvos valstybinės žemės fondą buvo priimtas nepagrįstai ir neteisėtai, todėl šį įsakymą minėtoje dalyje panaikino, taip pat įpareigojo atsakovę sudaryti su ieškovu, po L. R. mirties paveldėjusiu teisę sudaryti asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.Teismas, patenkinęs ieškinį visiškai, sprendė, kad atsakovei tenka pareiga ieškovo reikalavimu atlyginti visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 st. 1 d.). Teismas nustatė, kad ieškovas pagal pateiktus dokumentus šioje byloje turėjo 141,55 Eur bylinėjimosi išlaidų: sumokėjo 31,00 Eur žyminį mokestį, 0,55 Eur įmokų ir mokesčių priėmimo mokestį ir 110,00 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas, todėl šių išlaidų atlyginimą ieškovui priteisė iš atsakovės.

Apeliaciniame skunde atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė bei aiškino materialinės ir procesinės teisės normas. Paskirtos asmeninio ūkio žemės pardavimą reglamentavo LR Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 183, kurio 2.1 punkte nustatyta, kad piliečiams parduodamas Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarime Nr. 816 nustatyta tvarka suteiktas, patikslintas ir jų naudojamas asmeniniam ūkiui žemės plotas. Nors bylos duomenimis L. R. įmokėjo 88,00 valstybės vienkartinių išmokų už paskirtą žemę nustatyta tvarka, tačiau iki savo mirties, (duomenys neskelbtini), asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudaręs. Šiuo atveju pagal minėto LR Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 2.12 punktą, nebuvo parengto asmeninio ūkio žemės paženklinimo akto, asmeninio ūkio žemės ploto patikslinimo ir perkamos žemės kainos apskaičiavimo. Visi šie veiksmai atliekami jau sumokėjus už perkamą asmeninio ūkio žemę pagal gautą mokamąjį pranešimą, todėl teismo teiginys, kad „L. R. sumokėjus nustatytą kainą už perkamą žemės sklypą, jis buvo ne tik įgijęs teisę įgyti iš valstybės žemės sklypą nuosavybėn, bet ir šią teisę realizavęs, t. y. įgijęs civilinę turtinę teisę sudaryti šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį“ yra netikslus, nes kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas ne visais atvejais reiškia, kad asmuo besąlygiškai turėjo teisę jį įsigyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2012). Sumokėjimas už perkamą asmeninio ūkio žemę pagal mokėjimo pranešimus, nesant asmeninio ūkio paženklinimo akto ir jame nurodyto tikslaus asmeninio ūkio žemės ploto ir kainos, bei nesant žemės sklypų ribų schemos, sprendimas, kuriuo skirta L. R. asmeninio ūkio žemė, nebuvo realizuotas t. y. teisė įsigyti asmeninio ūkio žemę nebuvo įgyvendinta.Teismas nesivadovavo galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje yra pasisakyta dėl vertinimo, ar asmeniniam ūkiui suteikta žemė yra naudojama šiam tikslui. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punkte esanti sąvoka „naudojama“ turi būti aiškinama kaip reiškianti tik faktinį žemės naudojimą, t. y. kai pats naudotojas tiesiogiai pritaiko naudingąsias žemės savybes. Ši sąvoka negali būti aiškinama kaip apimanti naudos gavimą iš žemės ir kitais būdais (pvz., nuompinigių gavimas). Tokia išvada darytina įvertinus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimą, kuriuo buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai kitiems asmenims asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei numatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ar netgi įstatymų nustatyta tvarka įgyti privatinėn nuosavybėn. Tokią išperkamą žemę valstybė turi naudoti pagal paskirtį - parduoti ją jos naudotojams arba, kai naudotojai nepareiškia noro įsigyti jos privatinėn nuosavybėn, garantuoti jiems suteiktos žemės neterminuotą naudojimą“. Todėl, apeliantės nuomone, teismas neteisingai aiškino Lietuvos vyriausiojo teismo suformuotą praktiką „dėl vertinimo ar asmeniniam ūkiui suteikta žemė yra naudojama šiam tikslui“, vadovaudamasis tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ pakeista formuluote, kuri galiojo skundžiamo įsakymo priėmimo metu.Apeliantė pažymi, kad sumokėjimas už skirtą asmeninio ūkio žemę negali būti tapatinamas su jos išpirkimu. Nors teismas ir nurodė, kad sumokėdamas už skirtą jam asmeninį ūkį asmuo realizavo savo teisę pirkti jam skirtą asmeninio ūkio žemę, tačiau šios teisės asmuo neįgyvendino, t. y. nebuvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Vadovaujantis už skirto asmeninio ūkio žemę sumokėjimo momentu galiojusiais LR Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“, Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. birželio 11d. įsakymu Nr. 495 patvirtinta Asmeninio ūkio žemės sklypų matavimo darbų metodika, matyti, kad be sumokėjimo už skirtą asmeninį ūkį, jį būtina paženklinti, parengti asmeninio ūkio paženklinimo aktą, planą, patikslinti sklypo plotą, kainą ir tik tada gali būti sudaroma pirkimo - pardavimo sutartis (t. y. atliekama eilė veiksmų, kad asmens teisė įsigyti asmeninį ūkį būtų realizuota). Byloje nėra duomenų, kad ieškovo nurodyta žemė 1994 m. spalio 13 d. buvo nustatyta tvarka suformuota kaip pirkimo-pardavimo sandorio pardavimo objektas, todėl L. R. 1994 m. spalio 13 d. sumokėjęs už 1,70 ha žemės 88,00 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis, neturėjo pagrindo pagrįstai save laikyti žemės savininku.Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 12 dalyje nurodoma, kad asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi, asmeninio ūkio žemės statusas yra siejamas su dviejų sąlygų buvimu: ji fiziniam asmeniui turi būti suteikta pagal teisės aktų reikalavimus; ji turi būti naudojama pačių fizinių asmenų, kuriems ši žemė buvo suteikta arba šių asmenų šeimos narių ar kitų asmenų, įgijusių teisę šią žemę naudoti mirus fiziniam asmeniui, kuriam ši žemė buvo suteikta. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, fizinis asmuo praranda teisę naudoti asmeninio ūkio žemę. Byloje nėra duomenų, taip pat ir teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nenurodė, kad ieškovas prieš pradedant dirbti A. P. žemės sklypą pats jį būtų dirbęs, taip pat A. P. su ieškovu jokių susitarimų dėl leidimo dirbti žemės sklypą nebuvo sudaręs. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo D. E. nurodė, kad ji A. P. leido dirbti jo tėvui skirtą žemę, nes ji buvo bendrame plote su josios žeme, tačiau šis faktas patikrintas rašytiniais įrodymais nebuvo. Taip pat neaišku, kas dirbo žemę iki A. P., t. y. po L. R. mirties. Šis trečiojo asmens teiginys bei liudininko parodymai tik patvirtino faktą, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu L. R. įpėdiniai jam skirtos asmeninio ūkio žemės savo poreikiams nenaudojo, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu pateikė įrodymus, deklaruojamų pasėlių laukų ištraukas iš internetinės svetainės www.geoportal.lt, kurie patvirtino, kad L. R. įpėdiniai įsakymo priėmimo metu nesinaudojo jam skirta asmeninio ūkio žeme pagal paskirtį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, L. R. pagrįstai buvo įtrauktas į sąrašą fizinių asmenų, nenaudojančių jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, kuris buvo patvirtintas ginčijamu įsakymu.Teismas, priteisdamas iš atsakovės ieškovui jo turėtas išlaidas už teisinę pagalbą, neatsižvelgė į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus. Apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju advokato padėjėjo atlyginimas, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, pernelyg didelis. Todėl net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas paliktų galioti skundžiamą teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidų priteisimas turėtų būti sumažintas atsižvelgiant į Rekomendacijose nurodytus kriterijus.