Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-12-01 · Administracinė byla Nr. I-9159-189/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-01
Bylos Nr.
I-9159-189/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03553-2014-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos finansų ministerija
Advokatai
Vytautas Šulija
Kategorijos
  • 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-9159-189/2014Proceso Nr. 3-61-3-03553-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 16.4., 16.6., 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 1 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,dalyvaujant pareiškėjai V. V.,pareiškėjos atstovui advokatui Vytautui Šulijai,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovėms Akvilei Berenytei ir Rasai Virvilienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą bei darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija).

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą prašydama:

1) Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-06-27 įsakymą Nr. P-656 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. V.“ (toliau – ir Įsakymas);

2) Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2014-06-27 įsakymu Nr. 656 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. V.“ pareiškėjai V. V. paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų;

3) Grąžinti V. V. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko pavaduotojo pareigas;

Žemesnės instancijos teismas

4) Priteisti iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjos V. V. naudai darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos.

Paaiškino, kad Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija), atitinkamose pareigose dirbo nuo 1995 metų, Inspekcijos viršininko pavaduotojo pareigas ėjo nuo 2011-02-03. Per visą dirbtą laikotarpį pareiškėjai nebuvo taikytos tarnybinės nuobaudos, darbinė veikla buvo vertinama tik teigiamai.

Nurodė, jog Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija (toliau – ir Komisija), nustačiusi, jog pareiškėja: 2014-03-07 elektroniniu paštu gavusi UAB „BULL Baltija“ (toliau – ir Bendrovė) vadovo prašymą, šio prašymo neperdavė registruoti Inspekcijos padaliniui, atsakingam už dokumentų priėmimą ir registravimą; pavedė Inspekcijos Mokesčių apskaitos departamentui parengti atsakymą į elektroniniu paštu gautą UAB „BULL Baltija“ prašymą; pasirašytuose 2014-03-07 rašte Nr. (201.21-06)RMA-6339 ir 2014-04-18 rašte Nr. (12.25-31-3)-R-3063 pateikė klaidingą informaciją, netinkama taikė Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 2 d. nuostatas bei Mokesčių mokėtojų sumokėtų sumų įskaitymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-12-20 įsakymu Nr. VA-193 reikalavimus; neužtikrino ir nesukontroliavo vieningo pareiškėjos prižiūrimų padalinių valdomo proceso, kai asmuo, ar tretieji asmenys kreipiasi į Inspekciją prašydami informacijos apie turimą mokestinę nepriemoką ir/ar mokesčių permoką ar pan. bei atsakant į UAB „BULL Baltija“ vadovo elektroniniu paštu gautą prašymą, pateikti Bendrovei Inspekcijos parengtą raštą su konkrečiu turiniu, minėtai Bendrovei sudarė išskirtines sąlygas, išimtinai skubiai, nepatikrinus visos Inspekcijoje turimos informacijos apie UAB „BULL Baltija“, gauti apie Bendrovę Inspekcijos atsakymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-25 nutarimu Nr. 977 (2010-07-14 nutarimo Nr. 1029 redakcija) patvirtintų Tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams skyrimo taisyklių 13 punktu, įvertinusi tai, kad pareiškėja nepripažino padariusi pažeidimus ir neprisiėmė už tai atsakomybės, o šis nusižengimas sukėlė sunkias pasekmes Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (toliau – ir Tarnyba), vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 str. 4 d., 6 d. 1 ir 10 punktais, už VTĮ 15 str. 1 d. 1, 4 ir 6 punktų pažeidimą, už šiurkštų tarnybinį nusižengimą pasiūlė pareiškėjai skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Inspekcijos viršininkas, vadovaudamasis Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos 2014-06-26 išvada Nr. (1.46-04-2)289-27 (toliau – ir Išvada), 2014-06-27 priėmė įsakymą Nr. P-656 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. V.“, kuriuo pareiškėjai paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Dėl pirmojo Išvadoje ir Įsakyme konstatuoto tarnybinio nusižengimo nurodė, jog atsakomybė už tokio pobūdžio nusižengimą galėtų kilti tik tuomet, kai pareiga veikti, taip, kaip konstatuota pirmame pažeidime, yra imperatyviai suformuluota ir įtvirtinta teisės aktuose. Pažymėjo, kad gavusi Bendrovės vadovo pasirašytą raštą nedelsiant jį persiuntė Inspekcijos Mokesčių apskaitos departamento, atsakingo už tokio pobūdžio prašymų sprendimą, vadovui Ž. K.. Atsakymas į prašymą buvo parengtas, pasirašytas ir užregistruotas tą pačią dieną (2014-03-07). Nesutiko, kad atsakovės Išvadose nurodytos teisės aktų nuostatos, ginčo situacijoje taikytinos ir pareiškėjai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai negali būti taikytinas Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011-07-04 įsakymu Nr. V-118 10 punktas, nes Inspekcijos pavaduotojai neregistruoja dokumentų, todėl pareiškėjo negalėjo pažeisti šios nuostatos. Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012-12-17 įsakymu Nr. VA-77, 26 punktas pareiškėjos atžvilgiu taip pat negali būti taikytinas, nes pareiškėjos pareigybės aprašyme nenumatyta pareiga registruoti Inspekcijoje gautus prašymus. Tokiu atveju prašymus, gautus tiesiogiai iš suinteresuoto asmens, ar iš struktūrinio padalinio, atsakingo už atsakymo parengimą, registruoja kanceliarijos tarnautojai. Valstybinės mokesčių inspekcijos dokumentų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2013-03-05 įsakymu Nr. V-76 23 punkto nuostata, nagrinėjamu atveju, taip pat nėra aktuali, nes pagal šias taisykles, elektroniniu parašu nepasirašytas dokumentas, gautas elektroniniu paštu nėra registruojamas. Šiuo aspektu pabrėžė, kad, nors iš Bendrovės gautas raštas elektroniniu parašu pasirašytas nebuvo, tačiau viešojo administravimo subjektui privalu atsakyti į visus fizinių ar juridinių asmenų prašymus, nepriklausomai, ar prašymai kanceliarijoje yra užregistruoti. Pareiškėjos teigimu, atsakovės išvada, kad draudžiama atsakyti į kanceliarijos neužregistruotą prašymą, prieštarauja valstybės tarnautojo pareigų esmei.

Dėl Išvadoje ir Įsakyme konstatuoto antrojo pažeidimo nurodė, jog atsakovė nepagrįstai teigia, kad pareiškėja nesilaikė Atsiskaitymo su valstybės ir/ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymų išdavimo taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2003-11-18 įsakymu Nr. V-298 4 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad ši teisės norma skirta ne Inspekcijos viršininko pavaduotojai, ar kitiems Inspekcijoje dirbantiems tarnautojams, o asmenims, kurie kreipiasi į Inspekciją. Be to, Bendrovė į Inspekciją nesikreipė prašydama išduoti atsiskaitymo su valstybe ir/ar savivaldybės biudžetais, pinigų fondais pažymą ir tokios pažymos Inspekcija neišdavė. Pabrėžė, kad atsakyta turi būti į visus prašymus, o teisės aktai nenustato išimčių, kad į tokio pobūdžio prašymą, kokį pateikė Bendrovė, gali būti neatsakoma.

Nesutiko ir Išvadoje bei Įsakyme konstatuotu trečiuoju pažeidimu, kuris pasireiškė tuo, kad pareiškėjos pasirašytuose 2014-03-07 ir 2014-04-18 raštuose buvo pateikta klaidinga informacija, t. y. buvo netinkamai taikytos Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 2 dalies nuostatos bei Mokesčių mokėtojų sumokėtų sumų įskaitymo taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2004-12-20 įsakymu Nr. VA-193 reikalavimai. Pažymėjo, jog nei viename iš raštų nėra oficialiai aiškinamos Mokesčių administravimo įstatymo ar Mokesčių mokėtojų sumokėtų sumų įskaitymo taisyklių nuostatos. Todėl nėra aišku, kuo remiantis Komisija padarė išvadą, kad raštuose pateikta informacija yra klaidinga. Šiuo aspektu taip pat pabrėžė, jog konstatuojant šiurkštų Valstybės tarnybos įstatymo pažeidimą, nebuvo spręstas pareiškėjos kaltės klausimas. Pareiškėja neturi prieigos prie Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (MAIS). Tokią prieigą turi Mokesčių apskaitos departamento tarnautojai, įskaitant ir šio departamento vadovą Ž. K., kuriam pareiškėja ir persiuntė Bendrovės prašymą. Tuo tarpu pareiškėja, 2014-03-07 raštu, pavizuotu rengėjos V. S., poskyrio vedėjos D.B. ir departamento vadovo Ž. K., gavusi informaciją, kad Bendrovė skolų biudžetui neturėjo, 2014-03-07 raštą pasirašė. Atkreipė dėmesį, kad pagal Inspekcijos viršininko 2013-03-05 įsakymo Nr. V-76 63 punktą dokumentų projektų rengėjų vizos reiškia, kad klausimas išnagrinėtas ir rengėjai atsako už dokumentų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjos teigimu, paminėtos aplinkybės tvirtina, kad pareiškėjos veiksmuose pateikti neteisingus duomenis, tyčios nebuvo. Pažymėjo, kad praėjus trim dienom pareiškėja Bendrovei išsiuntė 2014-03-07 raštą papildantį 2014-03-13 raštą Nr. (20.21-06)-RMA-6948, kuriuo patikslino, kad Bendrovei 2013-12-31 buvo apskaičiuota sumokėti 0,78 Lt PVM delspinigių bei nurodant, kad tuo pačiu metu buvo apskaitoma ir 166,10 GPM mokesčio permoka. Tuo tarpu atsakovė, vertindama pareiškėjos veiksmų teisėtumą, šio rašto turinio nevertino. Nurodė, jog nors 2014-03-07 raštas buvo parengtas pagal MAIS turėtus duomenis, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, rašto rengėja pateikė 2012 metų duomenis, kai tuo metu Bendrovė nepriemokos neturėjo. Tačiau, net ir įvertinus, tai, kad duomenys buvo pateikti už kitą laikotarpį, Bendrovė pagal MAIS duomenis nelaikytina esanti skolinga ir už 2013 metus, nes, sistemiškai vertinant Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2005-09-16 įsakymu Nr. VA-67 2, 6.3, 19.1 punktų nuostatas, mokesčių mokėtojas laikomas neskolingu, kai jo turima mokesčio permoka yra didesnė už nepriemoką, neatsižvelgiant ar sumos sudengtos (įskaitytos). Be to, pagal Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisykles, patvirtintas Inspekcijos viršininko 2004-12-07 įsakymu Nr. VA-186 6 punktą GPM permoka galėtų padengti PVM delspinigių permoką, o tai reiškia, kad pareiškėjos pasirašytų raštų turinys dėl Bendrovės skolingumo atitinka Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių nuostatas.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, ketvirtasis Išvadoje pateiktas pažeidimas suformuluotas nekonkrečiai. Šiuo aspektu pažymėjo, jog pareiškėja nesudarė išskirtinių sąlygų Bendrovei gauti prašomą informaciją greičiau nei kitiems pareiškėjams. Pareiškėja nedavė nurodymo skubos tvarka parengti atsakymą. Nurodė, kad tuo atveju, kai asmuo į Inspekciją kreipiasi norėdamas, kad informacija jam būtų suteikta kuo greičiau, vadovaujantis gero administravimo principu, stengiamasi nevilkinti tokio sprendimo priėmimo.

Nesutiko ir su atsakovės argumentais dėl menamo teisės pažeidimo pasekmių. Nurodė, kad tuo atveju, jei ateityje Tarnybai žala ir kiltų, tai ji kiltų dėl Tarnybos administracinių gebėjimų viešųjų pirkimų procedūrose ypatumų, tačiau ne dėl pareiškėjos veiksmų. Pabrėžė, kad pareiškėjos pasirašyti raštai viešojo pirkimo procedūrai ir jos sustabdymui jokios reikšmės neturėjo, todėl dėl viešojo pirkimo procedūrų sustabdymo atsakomybė tenka ne pareiškėjai. Be to, Inspekcija savo išvadas motyvuoja tik galimai kilsiančia, tačiau ne realiai padaryta žala.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja iš tarnybos buvo atleista jai būnant laikinajame nedarbingume, be to, Įsakymas buvo priimtas skubotai, nepaisant pareiškėjos prašymo leisti pateikti papildomus paaiškinimus, tuo neužtikrinant visapusiško ir objektyvaus aplinkybių tyrimo. Įsakymas buvo priimtas iš karto po Komisijos išvados gavimo, kai tuo tarpu tokio pobūdžio įsakymui priimti teisės aktai nustato 30 dienų terminą. Nurodė, kad nei Išvadoje, nei Įsakyme neaptarta pareiškėjai taikytos būtent tokios nuobaudos (atleidimo iš pareigų) būtinybė. Pareiškėjos teigimu, paskirta tokio pobūdžio nuobauda yra neproporcinga, netikslinga ir prieštaraujanti bendriesiems teisės principams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti. Teismo posėdžio metu atstovės prašė ginčą išspręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepimo argumentais nesutiko, kad pareiškėja, gavusi Bendrovės prašymą, neturėjo pareigos užtikrinti, kad gautas prašymas, prieš parengiant atsakymą būtų užregistruotas. Atsakovės teigimu, toks argumentas prieštarauja teisės aktų nuostatoms ir suformuotai praktikai. Nurodė, kad Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo tvarkos 25 punktas nustato reikalavimus prašymui pateiktam elektroniniu būdu. Bendrovės pateiktas prašymas neatitiko tvarkos 25.4 punkto reikalavimų, tačiau pareiškėja, vadovaudamasi šios tvarkos 35 punktu ir vis tik nusprendusi atsakyti į teisės aktų reikalavimų neatitinkantį prašymą, vadovaujantis Inspekcijos dokumentų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2013-03-05 įsakymo Nr. V-76 23 punktu, prašymą turėjo nukreipti užregistruoti per Darbo organizavimo ir dokumentų valdymo sistemą (DODVS). Pažymėjo, kad dokumentų įregistravimas, kaip būtinas etapas yra įtvirtintas ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo tvarkos 5 punkte. Tuo tarpu pareiškėja gavusi Bendrovės prašymą, jį tiesiogiai nukreipė atsakymą rengiančiam, o ne prašymus registruojančiam padaliniui. Nepagrįstais vertino ir pareiškėjos argumentus, jog viešojo administravimo subjektas turėtų atsakyti į visus asmenų paklausimus nepriklausomai nuo to, ar jie užregistruoti, ar ne.

Prieštaravo pareiškėjos teiginiams dėl pareiškėjos suinteresuotumo nebūvimo išduodant raštą, kuriame nurodyta informacija apie Bendrovės skolingumą. Nurodė, jog Inspekcijos 2014-02-21 raštas Nr. (12.25-31-3)-R-1517 Tarnybai, kurį pasirašė Inspekcijos viršininkas M. K., o vizavo pareiškėja, patvirtinantis informaciją, kad Bendrovė skolinga, tvirtina, jog pareiškėja žinojo, kad Bendrovė yra skolinga. Tačiau jau po telefoninio pokalbio su Bendrovės vadovu ir 2014-03-07 gauto Bendrovės vadovo elektroninio prašymo, buvo parengti ir pareiškėjos pasirašyti trys raštai (RMA-6339, RMA-6948, R-3063), kuriuose pateikta jau priešinga informacija, t. y., kad Bendrovė įsiskolinimų neturi. Apie tai, kad pareiškėja žinojo apie Bendrovės skolas tvirtina ir Ž. K. paaiškinimas pateiktas Komisijai. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad pareiškėja, žinodama, jog Bendrovė skolinga, tačiau motyvuodama tuo, kad Inspekcija negali užkirsti kelio Bendrovei dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, pavedė jai pavaldiems darbuotojams parašyti klaidinančio turinio raštus. Pabrėždami pareiškėjos išskirtinių sąlygų sudarymą Bendrovei nurodė, jog šią aplinkybę patvirtina faktas, kad atsakant į Bendrovės vadovo elektroniniu paštu gautą prašymą, Inspekcijos raštas iš esmės atkartojo Bendrovės vadovo elektroninio laiško turinį.

Dėl Bendrovės skolingumo atitikimo Mokesčių permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2005-09-16 įsakymu Nr. VA-67 nuostatoms ir Mokesčių administravimo įstatymo 12 straipsnio turiniui nurodė, jog šiuo atveju Bendrovės turima GPM permoka galėtų būti įskaitoma PVM prievolėms (įskaitant delspinigius) dengti tik pagal atskirą Bendrovės pateiktą prašymą (forma FR0781) ir tik tuo atveju, jei tai neprieštarautų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatoms. Pažymėjo, jog Bendrovė jai priskaitytus 0,78 Lt PVM delspinigius sumokėjo tik 2014-01-03, o tai reiškia, kad 2013-12-31 Bendrovė turėjo neįvykdytų įsipareigojimų biudžetui. Atitinkamai pagrįstai Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjos raštuose išdėstyta informacija nėra teisinga, nes buvo pažeistos Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 2 dalies ir Mokesčių mokėtojų sumokėtų sumų įskaitymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-12-20 įsakymu Nr. VA-193 nuostatos.

Šalies argumentai

Pagrįsdami argumentus dėl pareiškėjos Bendrovei sudarytų išskirtinių sąlygų nurodė, jog išskirtinumą patvirtina ir tai, kad, Bendrovė prašyme nenurodė, jog atsakymą prašo pateikti skubiai, tuo tarpu pareiškėja, prašymą išsiųsdama Mokesčių apskaitos departamento direktoriui vykdyti, elektroniniame laiške nurodė, jog Bendrovė prašo skubaus atsakymo. Atsakovės teigimu, toks pareiškėjos elgesys, kartu prašymo neužregistravimas DODVS bei atsakymo pateikimas, kuris iš esmės atkartojo Bendrovės prašymo turinį, pagrindžia išskirtinių sąlygų Bendrovei sudarymą. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad tokiais veiksmais pareiškėja nesilaikė Valstybinės mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojo elgesio kodekso, patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2005-07-25 įsakymu Nr. V-141 (toliau – ir Etikos kodeksas) įtvirtinto teisingumo ir nešališkumo principo nuostatų (7 punktas).

Nurodė, kad pareiškėjos padarytas pažeidimas laikomas šiurkščiu, nes pareiškėja savo veiksmais diskreditavo valstybės tarnybą, t. y. pareiškėja sudarydama išskirtines sąlygas Bendrovei, šiuo atveju veikė ne valstybės, o vieno juridinio asmens interesais ir tokiais savo veiksmais sutrikdė kelių institucijų darbą, sukėlė neigiamas pasekmes Tarnybai. Pažymėjo, kad Bendrovė pasinaudodama 2014-03-07 raštu Nr. RMA-6339, kuriame nurodyta, kad Bendrovė 2013-12-31 nėra skolinga, 2014-04-02 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Tarnybos viešojo pirkimo komisijos sprendimą, kuriuo buvo atmestas Bendrovės pasiūlymas, grąžinti bylos šalis į prieš pažeidimą buvusią padėtį bei taikyti laikinąsias užtikrinimo priemones – sustabdyti projekto paslaugų pirkimą ir uždrausti sudaryti sutartį su konkurso laimėtoju. Teismas Bendrovės prašymą tenkino, todėl Tarnyba negali vykdyti konkurso, vadinasi tokiais veiksmais Tarnybai buvo sukeltos teisiškai reikšmingos neigiamos pasekmės.

Nesutinkant su skundo argumentais dėl galimo pareiškėjos teisių nepaisymo nurodė, kad, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-25 nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės) 7 punkte ir siekiant, kad pareiškėjai būtų galimybė tinkamai įgyvendinti teisę į gynybą, 2014-06-05 pareiškėjai buvo pateiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. (1.46-01)-7-79, kuriuo pareiškėja buvo informuota apie padaryto pažeidimo aplinkybes. Pareiškėja 2014-06-13 pateikė paaiškinimą, o Išvada buvo pasirašyta tik 2014-06-26, todėl, atsakovės teigimu, pareiškėjai teisė į gynybą užkirsta nebuvo. Tuo tarpu pareiškėjos prašymas pateikti papildomus paaiškinimus buvo gautas 2014-06-27, t. y. jau po Išvados pasirašymo. Dėl to, jog tarnybinė nuobauda buvo skirta nedarbingumo laikotarpiu nurodė, kad teisės normos, draudžiančios skirti tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojo nedarbingumo laiku, nėra. Be to, 2014-06-27 įsakyme Nr. P-656 nurodyta, kad atleidimo data laikytina pirma darbo diena pasibaigus V. V. nedarbingumo laikotarpiui. Paneigiant pareiškėjai abejonę keliančias aplinkybes dėl to, kad Įsakymas buvo pasirašytas tą pačią dieną kaip ir Išvada nurodė, jog Inspekcijos viršininkas M. K. siekdamas kuo objektyviau ištirti visas galimo pažeidimo aplinkybes, įvertinęs susiklosčiusios situacijos svarbumą (valstybinės reikšmės projekto įgyvendinimui kyla rizika), taip pat, atsižvelgdamas į tai, kad ginčas Vilniaus apygardos teisme buvo inicijuotas būtent dėl pareiškėjos pasirašyto 2014-03-07 rašto Nr. (20.21-06)-RMA-6339, veikė nevilkindamas proceso ir sprendimą priėmė įstatyme nustatytais terminais. Todėl, priešingai, nei nurodė pareiškėja, Inspekcijos viršininkas M. K. nebuvo galimai suinteresuotas, o tik siekė objektyvaus tyrimo.

Pažymėjo, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda buvo paskirta atsižvelgiant į tai, kad tarnybinis nusižengimas buvo padarytas tyčia bei atsižvelgiant į kilusias pasekmes. Be to, pareiškėja savo veiksmais pažemino valstybės tarnybos autoritetą, pasitikėjimą valstybės įstaiga, pažeidė tarnautojo etikos principus. Atitinkamai pareiškėjos veiksmai buvo kvalifikuoti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, pasireiškęs piktnaudžiavimo tarnyba forma. Taip pat pažymėjo, kad tarnybinio tyrimo metu buvo detaliai ištirtos, aprašytos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimo argumentais nurodė, kad pareiškėja nėra Finansų ministerijos valstybės tarnautoja, todėl pareiškėjos skundas nėra susijęs su Finansų ministerijos teisėmis ir pareigomis. Išdėstydama poziciją dėl ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimo pažymėjo, kad Finansų ministerijos nuomone, sumokėtos per didelės ir neįskaitytos kitoms mokestinėms prievolėms padengti gyventojų pajamų mokesčio sumos, kurios susidarė dėl to, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo, teisingai apskaičiavęs apmokestinamąsias pajamas ir pajamų mokestį, tačiau sumokėjo didesnę sumą nei buvo deklaruota pagal Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisykles, mažina neįvykdytų mokestinių prievolių dydį.

Liudytoja G. S. teismo posėdžio metu parodė, kad Valstybinėje mokesčių inspekcijoje eina Bendrųjų reikalų departamento Kanceliarijos skyriaus vedėjos pareigas. Paaiškino, kad paklausimus gautus elektroniniu paštu pareiga persiųsti kanceliarijai priskirta administracinio padalinio darbuotojui. Inspekcijos viršininko pavaduotojui tokia pareiga teisės aktais nėra nustatyta. Administracinis padalinys Inspekcijos struktūroje tai yra departamentas, ar savarankiškas skyrius. Inspekcijos viršininkas ir pavaduotojai administraciniam padaliniui nepriklauso. Nurodė, kad 2013 metų kovo mėn. yra patvirtintos Dokumentų tvarkymo taisyklės, tačiau šiose taisyklės konkretaus punkto dėl dokumentų perdavimo registruoti nėra. Pažymėjo, kad atsakingas už paklausimo perdavimą registruoti yra administracijos padalinio darbuotojas, kuris rengs atsakymą į paklausimą. Nurodė, kad, nors Dokumentų tvarkymo taisyklėse ir minima, kad gautus paklausimus registruoja padalinys, tačiau pagal nusistovėjusią paprotinę praktiką registruoja padalinio darbuotojas, kuris rengs atsakymą į paklausimą. Patvirtino, kad ji, kaip Kanceliarijos vadovė yra parengusi raštą, kuris skirtas visiems Inspekcijos darbuotojams, tame tarpe ir vadovams, apie tai, jog visus Inspekcijoje gautus raštus ir paklausimus būtina persiųsti registruoti, nes Dokumentų tvarkymo taisyklėse, patvirtintose 2013-03-05, tokios nuostatos nebuvo. Pažymėjo, kad šį raštą rašė šių metų vasarą. Ankščiau, t. y. iki šių metų vasaros, tokio pobūdžio raštas vadovybei nebuvo siųstas. Iki šių metų vasaros, kada buvo parengtas šis raštas, vadovybei pareiga, persiųsti gautus paklausimus registruoti, teisės aktais nebuvo reglamentuota. Dar anksčiau, raštai su nurodymu, kad į asmeninius paštus gauti paklausimai turėtų būti persiunčiami registruoti, buvo išsiųsti tik struktūriniams padaliniams, vadovybei tokie raštai siųsti nebuvo.

Liudytojas Ž. K. teismo posėdžio metu parodė, kad Valstybinėje mokesčių inspekcijoje eina Apskaitos departamento direktoriaus pareigas. Paaiškino, kad iš pareiškėjos buvo gavęs nurodymą parengti raštą į UAB „BULL Baltija“ paklausimą. Patvirtino, kad pareiškėja nenurodė, kad raštas turėtų būti parengtas tokiu turiniu, kad Bendrovė neskolinga. Nurodė, kad gavus Bendrovės paklausimą, joks pasitarimas, kuriame būtų svarstoma, kaip turėtų būti atsakyti į paklausimą, nebuvo surengtas. Susirinkimas buvo surengtas vėliau, t. y. 2014-03-10, kuriame buvo aptariami bendri klausimai dėl skolingumo taisyklių, pažymų išdavimo. Kaip turėtų būti atsakyta konkrečiu atveju Bendrovei, tartasi nebuvo.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-06-27 įsakymo Nr. P-656 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. V.“, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjos grąžinimo į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko pavaduotojo pareigas bei darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos priteisimo.

Bylos duomenys tvirtina, jog atlikus tarnybinį patikrinimą, 2014-06-26 buvo priimta Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. (1.46-04-2)-289-27, kuria, įvertinus tai, kad pareiškėja nepripažino padariusi pažeidimo ir neprisiėmė už tai atsakomybės, o padarytas pažeidimas sukėlė sunkias pasekmes Tarnybai, už VTĮ 15 str. 1 d. 1, 4 ir 6 punktų pažeidimą, už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, buvo pasiūlyta Inspekcijos viršininko pavaduotojai V. V. skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Inspekcijos viršininkas 2014-06-27 įsakymu Nr. P-656 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. V.“, vadovaujantis VTĮ 29 str. 3 d. 4 punktu, už šiurkštų tarnybinį nusižengimą pareiškėjai skyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Atleidimo data laikė pirmą darbo dieną pasibaigus pareiškėjos nedarbingumo laikotarpiui.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ginčas yra kilęs dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojui, sprendžiant pareiškėjos patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą taikytinas Valstybės tarnybos įstatymas, kuris įtvirtina pagrindinius valstybės tarnautojų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką.

VTĮ 29 str. 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Pagal VTĮ 2 str. 12 dalį tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-01 sprendimas administracinėje byloje A-146-1958/2008, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008, p. 240-260; taip pat 2004-07-30 sprendimas administracinėje byloje A-4-678/2004, skelbta 2006 m. Apibendrinime). Taigi, tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-17 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-520-2635/2012).

Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Todėl, kaip ir nagrinėjamu atveju, sprendžiat, ar skundžiamu Įsakymu nuobauda pareiškėjai buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovė laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti įstatymų ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad juos padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-359/2007).

VTĮ 44 str. 1 d. 15 punkte numatyta, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už šio įstatymo 29 str. 6 d. 1–4 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus. VTĮ 29 str. 4 dalyje yra numatyti atvejai, kada gali būti skiriama griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo, be kita ko, už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, kuris šiuo atveju buvo nustatytas, įvertinus pareiškėjos atliktus veiksmus. VTĮ 29 str. 5 dalis šiurkštų tarnybinį nusižengimą apibrėžia kaip nusižengimą, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams. To paties straipsnio 6 dalis nurodo, kas šio įstatymo prasme laikoma šiurkščiais pažeidimais. Pažymėtina, jog VTĮ 29 str. 5 dalies taikymo požiūriu yra būtina nustatyti, kokie nusižengimo elementai (kokios aplinkybės) rodo jo šiurkštumą. Tai reiškia, kad VTĮ 29 str. 5 dalies taikymo aspektu nepakanka apsiriboti tik formaliu tarnautojo tam tikros pareigos nevykdymo fakto konstatavimu, o yra būtina taikyti papildomus šį nusižengimą charakterizuojančius kriterijus ir juos taikant spręsti apie nusižengimo šiurkštumo pobūdį. Tiek iš skundžiamo Įsakymo, tiek iš Tarnybinio patikrinimo išvados matyti, jog pareiškėja pripažinta padariusi šiurkštų nusižengimą, numatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 6 punktuose, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijos įstatymų ir kitų teisės aktų laikymosi, pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų ir laiku atliktų pavedamų užduočių atlikimo, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių laikymosi pažeidimus bei pažeidimą numatytą VTĮ 29 str. 6 d. 1 ir 10 punktuose, t. y. pareiškėjos veiksmai pripažinti diskredituojantys valstybės tarnybą, žeminantys žmogaus orumą ir atlikti kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant juos socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-773/2011, 2011-09-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-2207/2011).

Įsakymo turinys tvirtina, kad pareiškėja padarė daugiau kaip kelis nusižengimus, dėl kurių pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Pareiškėja buvo nubausta už tai, kad: 1) 2014-03-07 elektroniniu paštu gavusi UAB „BULL Baltija“ vadovo prašymą, šio prašymo neperdavė registruoti Inspekcijos administracijos padaliniui, atsakingam už dokumentų priėmimą ir registravimą, todėl tokiais savo veiksmais pareiškėja nesilaikė: Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011-07-04 įsakymu Nr. V-118 „Dėl dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“ 10 punkto reikalavimų; Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2007-12-17 įsakymu Nr. VA-77 „Dėl asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių patvirtinimo“ (2012-08-01 įstatymo Nr. VA-75 redakcija), 26 punkto reikalavimų; Valstybinės mokesčių inspekcijos dokumentų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2013-03-05 įsakymu Nr. V-76 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos dokumentų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 23 punkto reikalavimų. Taip pat, pavesdama Mokesčių apskaitos departamentui parengti atsakymą į elektroniniu paštu gautą paklausimą, nesilaikė Valstybinės mokesčių inspekcijos Atsiskaitymo su valstybės ir/ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymų išdavimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-11-18 Nr. V-298 4 punkto reikalavimų; 2) Pareiškėjos pasirašytame 2014-03-07 rašte Nr. (20.21-06)-RMA-6339 „Dėl informacijos pateikimo“ ir pasirašytame 2014-04-18 rašte Nr. (12.25-31-3)-R-3063 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikta klaidinga informacija, netinkamai taikytos Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 2 dalies nuostatos, taip pat nesilaikyta Mokesčių mokėtojų sumokėtų sumų įskaitymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004-12-20 įsakymu Nr. VA-193 (2011-12-12 įsakymo Nr. VA-56 redakcija) reikalavimų; 3) Pareiškėja neužtikrino ir nesukontroliavo savo prižiūrimų padalinių valdomo proceso, kai tretieji suinteresuoti asmenys kreipiasi į Inspekciją dėl informacijos apie turimą nepriemoką ir/ar permoką bei atsakant į Bendrovės prašymą pateikti Bendrovei Inspekcijos raštą su konkrečiu turiniu, sudarė Bendrovei išskirtines sąlygas išimtinai skubiai, nepatikrinus visos informacijos, gauti atsakymą, kuris iš esmės atkartojo Bendrovės vadovo elektroninio laiško turinį, todėl tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojų elgesio kodekso, patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2005-07-25 įsakymu Nr. V-141 7 punkte įvirtintą Teisingumo ir nešališkumo principą (tame tarpe 7.3 ir 7.7 punktų reikalavimus) bei netinkamai vykdė pareigybių aprašymo, patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2010-03-30 įsakymu Nr. P-155, 7.2, 7.3, 7.9 papunkčiuose nustatytas funkcijas; 4) Pareiškėjos parengtas klaidingo turinio 2014-03-07 raštas buvo pagrindu nevienareikšmiškai ir prieštaringai interpretuoti informaciją apie Bendrovės įsiskolinimą, dėl ko pareiškėjai tenka atsakomybė dėl sunkių pasekmių kilusių Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Taip pat dėl Inspekcijos pateiktų raštų skirtingo turinio Inspekcijai teko pareiga aiškintis Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai ir Vilniaus apygardos teismui, o tai mažina kitų valstybinių institucijų ir teismų pasitikėjimą Inspekcija. Už nurodytus pažeidimus, įvardintus šiurkščiu tarnybiniu pažeidimu, vadovaujantis VTĮ 29 str. 3 d. 4 punktu pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų.

Nustatyta, kad į pažeidimų apimtį įeina pareiškėjos nesilaikymas teisės aktų nuostatų, kurios, kaip Įsakyme nurodė atsakovė, įpareigojo pareiškėją 2014-03-07 gavus elektroniniu paštu Bendrovės vadovo prašymą, jį (prašymą) perduoti registruoti Inspekcijos padaliniui (Kanceliarijai), atsakingam už dokumentų priėmimą ir registravimą. Konstatuodama šį pažeidimą atsakovė vadovavosi Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių 10 punkto reikalavimu, kuriame nustatyta, kad įstaigos parengti ir gauti su jos veikla susiję dokumentai turi būti užregistruoti; Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių 26 punktu, kuriame nustatyta, kad asmenų prašymai/pranešimai/skundai, gauti tiesiogiai iš asmens arba atsiųsti paštu ar elektroniniu paštu, tą pačią dieną turi būti registruojami Dokumentų tvarkymo informacinėje sistemoje ir Valstybinės mokesčių inspekcijos dokumentų tvarkymo taisyklių 23 punktu, kuriame įtvirtinta, kad nagrinėti gautus dokumentus galima tik tada, kai dokumentai yra užregistruoti elektroninėse dokumentų aprašų kortelėse (DODVS). Apibendrinus atsakovės nurodomas teisės aktų nuostatas, matyti, kad jomis reglamentuota bendra nuostata (tvarka), Inspekcijoje gavus prašymus ar kitus dokumentus (šių nuostatų esmė – Inspekcijoje gautas prašymas, skundas ar kitas dokumentas turi būtų užregistruotas; nagrinėjami tik užregistruoti dokumentai). Tačiau šios atsakovės išskirtos teisės aktų nuostatos, kurias tariamai pažeidė pareiškėja, nereglamentuoja pareiškėjos, kaip Inspekcijos viršininko pavaduotojos, tiesioginės pareigos registruoti/perduoti registruoti gautus dokumentus. Valstybinės mokesčių inspekcijos dokumentų tvarkymo taisyklių 14 punkto nuostata tvirtina, kad tiesioginė pareiga registruoti gautus dokumentus priskirta Inspekcijos padaliniams pagal kompetencija (padalinių kompetencija aptarta šių taisyklių 14.1 – 14.8 punktuose). Padalinys, tai Inspekcijos administracijos padalinys, departamento skyrius, jo poskyris ir funkcinis padalinys (šių taisyklių 6 punkte apibrėžta padalinio sąvoka, Inspekcijos vadovybė į padalinio sąvoką neįeina). Šių taisyklių 16 punkte taip pat nustatyta, kad pagal kiekviename gautame dokumente išdėstytus klausimus, taip pat ir elektroniniu paštu gautus mokesčių mokėtojų paklausimus, dokumentus registruojantys padaliniai juos registruoja elektroninėse dokumentų aprašo kortelėse (DODVS) <...>. Taigi, iš paminėtų teisės nuostatų galima teigti, kad Inspekcijoje gautus dokumentus registruoja atitinkami padaliniai pagal gauto prašymo turinį. Šiuo klausimu aktualias aplinkybes, jog Inspekcijoje gautus paklausimus, prašymus ir kt. dokumentus registruoja būtent Inspekcijos administracijos padalinys (-iai), teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja apklausta Valstybinės mokesčių inspekcijos Bendrųjų reikalų departamento Kanceliarijos skyriaus vedėja. Vedėja šiuo klausimu patvirtino, kad paklausimus gautus elektroniniu paštu pareiga persiųsti kanceliarijai registruoti priskirta administracinio padalinio darbuotojui. Tuo tarpu Inspekcijos viršininko pavaduotojui tokia pareiga teisės aktais nėra reglamentuota. Apie tai, kad pagal nusistovėjusią praktiką Inspekcijos vadovybė tiesiogiai jai gautus suinteresuotų asmenų raštus pirmiausia persiunčia atitinkamiems padaliniams vykdyti, teismo posėdžio metu patvirtino ir pati pareiškėja. Pažymėtina, kad tiek atsakovės nurodytos, tiek šiuo aspektu papildomai aptartos teisės aktų nuostatos nepaneigia atsakovės akcentuotos būtinybės Inspekcijoje gautus prašymus, ar kitus dokumentus, prieš į juos atsakant, pirmiausiai perduoti užregistruoti, tačiau, nagrinėjamu atveju, pareiškėja nubausta už tai, kad ji pati, kaip Inspekcijos viršininko pavaduotoja neperdavė gauto dokumento registruoti atitinkamam padaliniui, atsakingam už gautų dokumentų registravimą. Tuo tarpu sprendžiant ginčą dėl pareiškėjos, kaip Inspekcijos viršininko pavaduotojos, tiesioginės pareigos perduoti užregistruoti gautus dokumentus atitinkamam padaliniui, pažymėtina, jog atsakovės nurodytos teisės aktų nuostatos tokios pareigos Inspekcijos vadovybei nereglamentuoja. Minėta, kad šias aplinkybes, be kita ko, patvirtino ir liudytoja teismo posėdžio metu apklausta Inspekcijos Bendrųjų reikalų departamento Kanceliarijos skyriaus vedėja. Pažymėtina ir tai, kad valstybės tarnautojo atlikti veiksmai ar jo neveikimas, kaip šiuo atveju prašymo neužregistravimas/neperdavimas registruoti, svarstomu aspektu galėtų būti laikomi tam tikrų pareiškėjos veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu, tačiau tik tuo atveju, kai atitinkamas pareiškėjos, kaip einančios Inspekcijos viršininko pavaduotojo pareigas, tam tikras elgesio modelis yra aiškiai ir vienareikšmiškai sureglamentuotas teisės aktuose ir vėliau nustatyta, kad valstybės tarnautojas šio elgesio modelio nesilaikė. Nagrinėjamu atveju, atsakovės Įsakyme nurodytos teisės aktų nuostatos, kurias galimai pažeidė pareiškėja, nereglamentuoja tiesioginės pareigos Inspekcijos viršininko pavaduotojui registruoti gautus dokumentus, ar tiesiogiai juos perduoti registruoti kanceliarijai. Nustatyta, kad tokia pareiga teisės aktais įtvirtinta Inspekcijos padaliniams. Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertintinas skundžiamas Įsakymas dalyje dėl konstatuoto pažeidimo, jog pareiškėja 2013-03-07 gavusi Bendrovės prašymą, šio prašymo neperdavė registruoti Inspekcijos administracijos padaliniui, atsakingam už dokumentų registravimą. Pareiškėja gavusi Bendrovės prašymą jį perdavė atitinkamam padaliniui atsakyti, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turėjo pareigą prašymą užregistruoti.

Įsakyme konstatuota, kad pareiškėja nurodžiusi Mokesčių apskaitos departamentui parengti atsakymą į elektroniniu paštu gautą paklausimą nesilaikė Valstybinės mokesčių inspekcijos Atsiskaitymo su valstybės ir/ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymų išdavimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-11-18 Nr. V-298 4 punkto reikalavimų. Šių taisyklių 4 punktas nustato prašymo išduoti atsiskaitymo su valstybės ir/ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymų pateikimo apskričių valstybinėms mokesčių inspekcijoms, mokesčių mokėtojams (juridiniams ir fiziniams asmenims) arba tiesiogiai teismams, teisėsaugos, kitoms valstybės įstaigoms bei institucijoms, operatyvinės veiklos subjektams, kitiems asmenims įstatymų nustatytais atvejais jų funkcijoms vykdyti tvarką. Šių taisyklių 3 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, norintis gauti pažymą, turi pateikti FR0319 formos prašymą. Taisyklių 4 punkte reglamentuota per ką tokį prašymą gali pateikti mokesčių mokėtojas (per Mano VMI, tiesiogiai atvykęs į Inspekciją, elektroniniu paštu ir kt. būdais). Iš Bendrovės pareiškėjai 2014-03-07 elektroniniu paštu atsiųsto laiško turinio matyti, kad Bendrovė siekė (prašė) gauti tik paprastą patvirtinimą, kad Bendrovė skolų biudžetui atitinkamai datai neturi. Iš laiško turinio suprastina, kad pažymos, kokios išdavimą reglamentuoja aukščiau paminėtas teisės aktas, Bendrovė neprašė išduoti (nepateiktas FR0319 formos prašymas). Tokia pažyma Bendrovei ir nebuvo išduota. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės laiškas nelaikytinas adekvačiu prašymui dėl pažymos apie atsiskaitymą su valstybės ir/ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais išdavimo, atitinkamai pareiškėja pasirašydama 2014-03-07 atsakymą, Inspekcijos Atsiskaitymo su valstybės ir/ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymų išdavimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-11-18 Nr. V-298, 4 punkto reikalavimų nepažeidė.

Kaip nustatė atsakovė, pareiškėja 2014-03-07 rašte Nr. (20.21-06)-RMA-6339 bei 2014-04-18 rašte Nr. (12.25-31-3)-R-3063 pateikdama klaidingą informaciją netinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 2 dalies nuostatą, taip pat nesilaikė Mokesčių mokėtojų sumų įskaitymo taisyklių reikalavimų. Nustatyta, jog Inspekcija 2014-02-21 raštu Nr. (12.25-31-3)-R-1517 atsakydama į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2014-02-18 paklausimą, informavo Tarnybą, kad UAB „BULL Baltija“ 2013-12-31 dienai biudžetui ir fondams skolinga 0,78 Lt. Raštą pasirašė Inspekcijos viršininkas M. K.. Pareiškėja 2014-03-07 elektroniniu paštu gavo Bendrovės laišką su prašymu pateikti atsakymą dėl Bendrovės įsiskolinimo biudžetui. Pareiškėja pati neturėdama prieigos prie Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (MAIS), Bendrovės prašymą persiuntė Mokesčių apskaitos departamento vadovui Ž. K.. Šio departamento darbuotoja V. S. 2014-03-07 parengė atsakymą, kad Bendrovė skolų biudžetui 2013-12-31 neturėjo. Atsakymas vizuotas Mokesčių apskaitos departamento vadovo Ž. K. ir dar dviejų darbuotojų parašais. Sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad iš Mokesčių apskaitos departamento gavus parengtą atsakymą vizuotą (duomenų teisingumo patvirtinimas) kelių šio departamento darbuotojų parašais, pareiškėjai nebuvo pagrindo abejoti rašte pateiktos informacijos teisingumu. Tačiau tik vėliau buvo pastebėta, kad rengiant 2014-03-07 atsakymą (į prašymą dėl Bendrovės įsiskolinimo 2013-12-31 dienai) buvo pateikti 2012-12-31 likučių Derinimo suminės ataskaitos duomenys. Apie tai, kad balanso data buvo pasirinkta klaidinga, patvirtina byloje pateiktas 2014-03-07 rašto rengėjos V. S. 2014-05-19 elektroninis laiškas adresuotas R. M. bei V. S. 2014-05-21 paaiškinimas Inspekcijos viršininkui. Atsižvelgiant į tai, Bendrovei 2014-03-18 buvo parengtas 2014-03-07 rašto patikslinimas, kuriuo buvo papildomai paaiškinta, kad Bendrovei 2013-12-31 buvo apskaičiuota sumokėti 0,78 Lt PVM delspinigių, tuo pačiu metu buvo apskaitoma 166,10 GPM nuo gyventojo to mokestinio laikotarpio A klasės pajamų, susijusių su darbo santykiais mokesčio permoka. Pareiškėja 2014-04-18 pasirašė dar vieną raštą adresuotą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri 2014-04-18 elektroniniu paklausimu prašė detalizuoti iš ko susidarė Bendrovės įsiskolinimas, nurodytas Inspekcijos 2014-02-21 rašte. Pareiškėja pasirašydama 2014-04-18 raštą patvirtino, kad papildydama 2014-02-21 raštą paaiškina, kad Bendrovei 2013-12-31 buvo apskaičiuota sumokėti 0,78 Lt PVM delspinigių, tačiau tuo pačiu metu buvo apskaitoma permoka, kuri kelių dienų laikotarpyje padengė turėtą mokesčių mokėtojo permoką. Taigi nustatyta, jog ginčo šalių pozicijos iš esmės išsiskyrė dėl skirtingai vertinamos Bendrovės būklės 2013-12-31 dienai skolingumo biudžetui aspektu. Pareiškėjos teigimu, 2014-03-07 rašte net ir pateikus kito laikotarpio duomenis, Bendrovė turėdama 0,78 Lt PVM delspinigių skolą ir 166,10 GPM permoką vis tiek laikoma neskolinga biudžetui. Šiuos argumentus pareiškėja pagrindė Inspekcijos viršininko 2005-09-16 įsakymu Nr. VA-67 patvirtintų Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklių (toliau – ir Skolingumo taisyklės) 6.3 punkto nuostata, kurioje nustatyta, kad skolingumas nustatomas iš prievolių sumos atėmus neįskaitytas permokas. Atitinkamai skolingumui nustatyti neturi reikšmės aplinkybė, ar yra atliktas įskaitymas, t. y. ar permoka sudengta su nepriemoka. Atkreiptina, jog Finansų ministerija atsiliepime į skundą, šiuo aspektu išdėstydama nuomonę, taip pat nurodė, kad sumokėtos per didelės ir neįskaitytos kitoms mokestinėms prievolėms padengti gyventojų pajamų mokesčio sumos, kurios susidarė dėl to, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo, teisingai apskaičiavęs apmokestinamąsias pajamas ir pajamų mokestį, tačiau sumokėjo didesnę sumą nei buvo deklaruota pagal Mokesčių mokėtojo skolingumo nustatymo taisykles, mažina neįvykdytų mokestinių prievolių dydį. Tuo tarpu atsakovė prieštaraudama pareiškėjos argumentams įrodinėja, kad Bendrovės turima GPM permoka galėtų būti įskaitoma PVM prievolėms padengti tik pagal atskirą Bendrovės pateiktą prašymą ir jei tai neprieštarautų MAĮ nuostatoms. Atsakovė rėmėsi MAĮ 87 str. 2 dalimi ir Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Inspekcijos viršininko 2004-12-20 įsakymu Nr. VA-193. Atsakovės teigimu, Bendrovės GPM permoka nebuvo ir negalėjo būti įskaityta PVM delspinigiams dengti, be to, Bendrovė 0,78 Lt PVM delspinigius sumokėjo tik 2014-01-03, o tai reiškia, kad Bendrovė 2013-12-31 turėjo įsipareigojimų biudžetui.

Pažymėtina, kad Inspekcija nurodydama, jog 2014-03-07 ir 2014-04-18 raštuose pateikta klaidinga informacija, nes pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Skolingumo taisyklių nuostatomis, šių aplinkybių nepagrindė išsamia ir įtikinama argumentacija, o daugiau deklaratyviai nurodė, kad šiuo atveju turėtų būti taikytinos būtent MAĮ 87 str. 2 dalies ir Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių nuostatos. Atsakovė nepateikė argumentų, kodėl šio ginčo atveju netaikytinos Skolingumo taisyklės. Pasisakant šiuo aspektu taip pat reikėtų vertinti ir Inspekcijai pateiktų tiek Bendrovės, tiek Tarnybos paklausimų turinį. Iš Bendrovės pareiškėjai elektroniniu paštu atsiųsto paklausimo matyti, kad Bendrovė prašė pateikti paprastą patvirtinimą dėl Bendrovės įsiskolinimo biudžetui atitinkamai dienai. Todėl, atitinkamai įvertinus Bendrovės skolą ir tuo pačiu turėtą permoką, vadovaujantis aptartų Skolingumo taisyklių nuostatomis buvo pagrindo daryti išvadą dėl Bendrovės neskolingumo. Tuo tarpu Tarnybai 2014-04-18 rašte buvo paaiškinta Bendrovės įsipareigojimų (nurodytų Inspekcijos 2014-02-21 rašte), susijusių su mokesčių mokėjimu detalizacija, tačiau kartu paaiškinant ir apie apskaitomą permoką. Teismo vertinimu, atsakovės argumentus dėl 2014-03-07 ir 2014-04-18 raštų turinio klaidingumo, vertinant šiuo aspektu aptartų teisės nuostatų, taip pat Finansų ministerijos išdėstytos pozicijos kontekste, nelaikytina, kad minėtuose pareiškėjos pasirašytuose raštuose yra pateikta klaidinanti informacija. Kita vertus, šių raštų turinio vertinimas svarbesnis yra ne juos vertinant (analizuojant jų turinį) atskirai, o vertinant, kokią juridinę reikšmę šie raštai turėjo sprendžiant civilinį ginčą tarp UAB „BULL Baltija“ ir Tarnybos, nes, kaip nustatė atsakovė, būtent 2014-03-07 pareiškėjos pasirašyto rašto klaidingas turinys lėmė Tarnybai sunkių pasekmių atsiradimą.

Atsakovės teigimu, būtent Bendrovės Vilniaus apygardos teismui pateiktas pareiškėjos pasirašytas klaidingas 2014-03-07 raštas leido nevienareikšmiškai ir prieštaringai interpretuoti informaciją apie UAB „BULL Baltija“ įsiskolinimą, todėl pareiškėjai tenka atsakomybė dėl sunkių pasekmių Tarnybai. Iš prie administracinės bylos prijungtos civilinės bylos Nr. 2-4214-803/14 medžiagos nustatyta, kad Inspekcija 2014-02-21 raštu (12.25-31-3)-R-1517 Tarnybai pateikė duomenis dėl UAB „BULL Baltija“ įsipareigojimų, susijusių su mokesčių mokėjimu. Inspekcija šiame rašte nurodė, kad Bendrovė 2013-12-31 dienai biudžetui ir fondams skolinga 0,78 Lt. Tarnyba šio Inspekcijos atsakymo pagrindu, 2014-03-06 raštu Bendrovei pranešė, kad Tarnybos sprendimu Bendrovės pasiūlymas (Bendrovė pateikė pasiūlymą dalyvauti Tarnybos vykdomo projekto „Vartotojų teisių informacinės sistemos sukūrimo paslaugų pirkimas“ pirkimo konkurse) atmestas kaip neatitinkantis konkurso sąlygų 2 priedo „Minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai 1 lentelės 1.5 punkto reikalavimui. Bendrovė 2014-03-07 kreipėsi į Inspekciją dėl atsakymo, apie tai, kad Bendrovė 2013-12-31 neskolinga, gavimo. Gavusi 2014-03-07 Inspekcijos atsakymą, kartu pateikdama ir 2014-03-13 raštą (2014-03-07 rašto patikslinimas), su pretenzija į Tarnybą kreipėsi pakartotinai. Tarnyba 2014-03-18 raštu, vadovaudamasi Inspekcijos 2014-02-21 raštu bei 2014-03-13 raštu (rengtas pareiškėjos), kuris, kaip nurodė Tarnyba, nepaneigė Inspekcijos 2014-02-21 rašte nurodytų duomenų, Bendrovės pretenziją atmetė. Bendrovė nesutikdama su Tarnybos sprendimais, su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą. Pareiškėjas prašė panaikinti Tarnybos viešojo pirkimo komisijos sprendimą atmesti UAB „BULL Baltija“ pasiūlymą kaip neatitinkantį konkurso sąlygų, panaikinti Tarnybos sprendimą, kuriuo buvo atmesta pretenzija, grąžinti bylos šalis į prieš pažeidimą buvusią padėtį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti viešojo pirkimo konkurso procedūras bei uždrausti sudaryti pirkimo sutartį su konkurso laimėtoju. Ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo patenkintas. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs civilinę bylą patenkino ieškovo (Bendrovės) ieškinį ir panaikino Tarnybos 2014-03-06 sprendimą dėl Bendrovės pasiūlymo atmetimo. Teismas konstatavo, kad Tarnyba konkurso dalyvių pateiktų pasiūlymų atitikties pirkimo sąlygoms nevertino pagal paskelbtų konkurso sąlygų turinį (Tarnyba Bendrovės atitikimą minimaliems kvalifikacijos reikalavimams turėjo vertinti ne anksčiau kaip 5 mėn. iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos, o ne sieti šio reikalavimo su pirkimo pabaigos data (2013-12-31)) bei netinkamai kvalifikavo mokestinės prievolės (0,78 Lt) kilmės faktą.

Tarnyba nesutikdama su priimtu sprendimu, su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, kuris Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko galioti. Lietuvos apeliacinis teismas Vilniaus apygardos teismo sprendimo nekvestionavo, tačiau Tarnybos apeliacinį skundą atmetė kitais argumentais, nei sprendimu nustatė pirmos instancijos teismas. Lietuvos apeliacinis teismas atmesdamas Tarnybos apeliacinį skundą vertino įsiskolinimo biudžetui sumą (0,78 Lt), kurią pripažino itin menka; vertino, jog įskolinimą sudarė ne į biudžetą nesumokėtas PVM mokestis, o delspinigiai dėl PVM už 2013 m. spalio mėnesio likutį, apskaičiuoti tik už kelias dienas; tikimybę, jog Mano VMI portalo sistemoje iki 2013-12-31 ieškovas (Bendrovė) jam apskaičiuotų 0,78 Lt delspinigių negalėjo pamatyti; kad perkančioji organizacija (Tarnyba), nustačiusi net vieno lito nesiekiantį įsiskolinimą, nesiaiškino ir nevertino kitų duomenų dėl tiekėjo patikimumo, pajėgumo ir pasiruošimo tinkamai įvykdyti ketinamus prisiimti įsipareigojimus pagal viešojo pirkimo sutartį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Tarnybos veiksmus, atmetant Bendrovės pasiūlymą, kaip neatitinkantį konkurso sąlygų reikalavimų, Lietuvos apeliacinis teismas laikė pažeidžiančiais Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas ir principus. Taigi iš teismų ištirtų ir konstatuotų aplinkybių matyti, kad Tarnybos konkurso sustabdymą bei sprendimo, kuriuo Bendrovė buvo pašalinta iš konkurso, panaikinimą iš esmės lėmė pačios Tarnybos veiksmai bei pastarosios tam tikrų faktinių aplinkybių formalus vertinimas. Būtent šios teismų nustatytos aplinkybės Tarnybai ir sukėlė Inspekcijos akcentuojamas neigiamas pasekmes, vėliau pasireiškusias konkurso sustabdymu bei abejonėmis dėl pradėto projekto įgyvendinimo, o ne pareiškėjos Inspekcijos vardu pasirašyti raštai, kurių turinys, atsakovės teigimu, leido nevienareikšmiškai ir priešingai interpretuoti informaciją apie Bendrovės įsiskolinimą. Atkreiptina, jog, kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo nutarties argumentų, teismas, be kita ko, laikė, kad, kaip savo argumentuose akcentuoja ir Inspekcija, Bendrovė 2013-12-31 dienai biudžetui ir fondams buvo skolinga 0,78 Lt. Vadinasi pareiškėjos pasirašytas 2014-03-07 raštas (atsakovės teigimu sukėlęs sunkias pasekmes Tarnybai), nagrinėjamo civilinio ginčo apimtyje, juridinės reikšmės neturėjo. Apibendrinant darytina išvada, kad nėra jokio teisinio pagrindo argumentams, kad būtent dėl pareiškėjos pasirašyto ir Bendrovės teismui pateikto 2014-03-07 rašto Nr. (20.21-06)-RMA-6339 pareiškėjai tenka atsakomybės našta dėl galimai kilsiančių sunkių pasekmių Tarnybai.

Nesutiktina su atsakovės argumentais ir dėl pareiškėjos veiksmų apibūdintų, kaip išskirtinių Bendrovės atžvilgiu, tuo pažeidžiant Inspekcijos tarnautojų elgesio kodekse įtvirtintą teisingumo ir nešališkumo principą bei pareigybės aprašymo nuostatas. Atsakovės teigimu, išskirtinis pareiškėjos dėmesys Bendrovei pasireiškė tuo, kad pareiškėja išimtinai skubiai, nepatikrinusi visos informacijos apie Bendrovę, pateikė atsakymą, kuris iš esmės pažodžiui atkartojo Bendrovės vadovo elektroninio laiško turinį. Pasisakant šiuo aspektu pažymėtina, kad tai, kad pareiškėja Inspekcijos Apskaitos departamento direktoriui Ž. K. persiųsdama Bendrovės laišką nurodė, kad „Prašo skubaus atsakymo“, nepateikiant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo šios aplinkybės vertinti, kaip išskirtinės. Be to, kaip jau minėta, liudytoju byloje apklaustas Ž. K. patvirtino, kad pareiškėja perduodama Bendrovės laišką atsakymui parengti, šio prašymo iš kitų pateikiamų, kaip nors neišskyrė, taip pat pareiškėja nenurodė ir koks turėtų būti atsakymo tekstas, ar pan. Kaip nustatyta bylos medžiaga, 2014-03-07 atsakymas buvo parengtas atsižvelgiant į 2012-12-31 likučių Derinimo suminės ataskaitos duomenis. Atsakymas buvo parengtas ir vizuotas trijų tarnautojų parašais, todėl pareiškėja, pati neturėdama prieigos prie duomenų, neturėjo pagrindo netikėti parengto atsakymo teisingumu. Tokiu atveju vien tik pareiškėjos veiksmus (neveikimą – dėl informacijos nepatikrinimo) šiuo aspektu vertinti kaip neteisėtus, nebūtų teisinga. Nustatyta, jog Inspekcijos 2014-03-07 atsakymo Bendrovei rengėja yra V. S., kuri ir parengė atsakymo turinį, o pareiškėja atsakymą tik pasirašė, todėl Inspekcijai abejonę kelianti aplinkybė, kad Bendrovės atsakymas pažodžiui atitinka Bendrovės vadovo elektroninio laiško turinį, su pareiškėja tiesiogiai nėra susijusi. Atsakovės teigimu, Bendrovės pateiktas prašymas yra gana familiaraus turinio. Pažymėtina, jog pareiškėja iš esmės negalėjo/negali kontroliuoti į Inspekciją atsiunčiamų raštų turinio ir jų formos, todėl, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, Bendrovės pateikto prašymo turinys nuo pareiškėjos valios nepriklausė. Teismo vertinimu, Inspekcijos šiuo aspektu išdėstytos aplinkybės niekaip neįrodo pareiškėjos veiksmų išskirtinumo (suinteresuotumo) Bendrovės atžvilgiu.

Išnagrinėjusi byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjos, atsakovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, taip pat įvertinus pareiškėjos Išvadoje ir Įsakyme aptartus veiksmus ir juos įvertinus VTĮ 29 str. 2 d. kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda buvo paskirta nepagrįstai. Bylos medžiaga nėra įrodyta, kad pareiškėja, kaip Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotoja, neatliko jai pavestų funkcijų, ar savo tiesiogines pareigas atliko netinkamai. Todėl pareiškėjos veikoje neįrodžius tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės, nebuvo teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą. Be jau aptartų aplinkybių pareiškėjos veiksmuose (perduodant gautą prašymą atitinkamam departamentui atsakyti, Inspekcijos vardu pasirašant raštus), priešingai nei nurodė atsakovė, tyčios taip pat nenustatyta. Byloje nėra įrodymu, kad pareiškėja piktybiškai siekė pažeisti/pažeidinėjo valstybės tarnybą reglamentuojančius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų buvo paskirta nenustačius ir objektyviais įrodymais nepagrindus pareiškėjos kaltės, kaip esminio tarnybinio nusižengimo sudėties elemento, be kurio valstybės tarnautojo veiksmai nepatenka į tarnybinio nusižengimo, kaip jis apibrėžtas VTĮ 2 str. 12 dalyje, sąvoką.

Papildomai pažymėtina, jog atsakovė Įsakyme nurodydama, kad pareiškėjos pasirašytas 2014-03-07 raštas Tarnybai sukėlė sunkias pasekmes, tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovės taip pat nurodytos aplinkybės, kad dėl pareiškėjos neva neteisėtų veiksmų buvo pažemintas valstybės tarnybos bei valstybės autoritetas, diskredituotas valstybės tarnautojo vardas bei kilo neigiamų pasekmių ne tik Tarnybai, tačiau ir Inspekcijai bei visos Valstybės reputacijai, įrodymų vertinimo kontekste taip pat nelaikytinos įrodytomis tarnybinio nusižengimo faktui konstatuoti. Pabrėžtina, kad, kaip jau minėta, priimant Įsakymą dėl nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojui, tarnybinio nusižengimo faktas, valstybės tarnautojo kaltė, turi būti įrodyti neginčytinais įrodymais. Atsakovės minima aplinkybė, kad dėl pareiškėjos pasirašytų raštų, Inspekcijai teko kelis kartus teikti paaiškinimą Tarnybai ir Vilniaus apygardos teismui, aptartų ginčo aplinkybių visumos kontekste taip pat nelaikytina mažinanti kitų institucijų ir teismų pasitikėjimą Inspekcija.

Sutiktina su atsakovės argumentais, kad Inspekcijos vadovybei privalu, siekiant užtikrinti efektyvų institucijos darbą, kontroliuoti padalinių veiklą bei užtikrinti teisės aktų laikymąsi, tačiau, nagrinėjamu atveju, pareiškėjos, kaip nurodo atsakovė, nesukontroliavimas, kad atitinkamo padalinio darbuotojas gautą Bendrovės prašymą, prieš atsakant į šį prašymą, jį turėjo užregistruoti, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad už šį neveikimą pareiškėjai turėjo būti skirta tarnybinė nuobauda. Viešojo administravimo praktikoje institucijoms dažnai tenka teikti paaiškinimus, patikslinimus dėl savo rengtų raštų, todėl ir šiuo konkrečiu atveju, nelaikytina, kad paaiškinamųjų raštų pateikimas Tarnybai ir teismui Inspekcijai galėjo sukelti/sukėlė išskirtinai neigiamas pasekmes, pasireiškusias pasitikėjimo Inspekcija sumažėjimu. Be to, atsakovė nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kaip pasireiškė tariamas nepasitikėjimas viešojo administravimo institucija.

Pareiškėjos atleidimą iš tarnybos pripažinus neteisėtu, naikinamas Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2014-06-27 įsakymas Nr. 656 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. V.“. Nustačius, kad ginčo Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kiti pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai (dėl tarnybinio nusižengimo stabdymo, atleidimo nedarbingumo laikotarpiu ir kt.) nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

VTĮ 5 str. nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 str. 3 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2014-06-27) nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Iš Sodros duomenų bazės matyti, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2014-09-01 iki 2014-10-31 dirbo Mykolo Romerio universitete ir už minėtą laikotarpį gavo 976 Lt pajamų (neatskaičius mokesčių) už rugsėjo ir spalio mėnesius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-552-2748/2012 yra pažymėjęs, kad Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė sumažinti Darbo kodekso 297 str. 3 dalyje (ginčo atveju DK 300 str. 3 dalis) numatytas sumas, tačiau pabrėžė ir tai, jog šių sumų mažinimas gali būti laikomas pagrįstu tik esant išskirtinėms aplinkybėmis, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių darbdaviui (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2011). Byloje nėra nepateikta įrodymų, kad pareiškėjai išmokėjus visą darbo užmokestį, o ne jo skirtumą (atėmus gautas pajamas) tai prieštarautų viešajam interesui ar atsakovei sukeltų kokių nors kitų neigiamų padarinių. Atsakovė nei teismui pateiktame atsiliepime, nei teismo posėdžiuose dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo jokios pozicijos neišsakė, nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, į kurias turėtų būti atsižvelgta ir būtų sprendžiamas klausimas tik dėl vidutinio darbo užmokesčio skirtumo, o ne viso vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką. Oficialiais Sodros duomenų bazės duomenimis nustatyta, jog pareiškėja iki atleidimo iš tarnybos dirbo Mykolo Romerio universitete, todėl su darbu susijusių pajamų netekimas (atleidimas iš darbo), kaip tik sąlygojo pareiškėjos darbo tęstinumą (šeimos poreikių tenkinimas) Mykolo Romerio universitete. Todėl negalimas išmokų dydžio mažinimas ir skirtumo priteisimas vien tik dėl to, kad pajamų negaunantis asmuo įsidarbino (dirbo) ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Tenkinant pareiškėjos reikalavimą dėl Įsakymo panaikinimo, tenkinamas ir reikalavimas dėl pareiškėjos grąžinimo į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko pavaduotojo pareigas ir pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėjos pateikta 2014-07-14 pažyma Nr. 8-21-05-46-300 apie vidutinį darbo užmokestį tvirtina, kad pareiškėjos vidutinis dienos uždarbis buvo 383,35 Lt (neatskaičius mokesčių ir privalomųjų mokėjimų). Sodros oficialiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Valstybinėje mokesčių inspekcijoje viršininko pavaduotojos pareigas ėjo iki 2014-07-24 (pareiškėjos atleidimo iš tarnybos diena).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų buvo paskirta nesant tam teisinio pagrindo ir neįrodžius tarnybinio nusižengimo sudėties, todėl skundžiamas Įsakymas naikintinas ir pareiškėjos skundas tenkinamas.

Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti skundžiamo Įsakymo pagrįstumą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (t. y. į teiginius nesusijusius su nagrinėjamu dalyku, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-15 sprendimas Nr. A-261-3555/2011, EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands).

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 2 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjos V. V. skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-06-27 įsakymą Nr. P-656 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. V.“.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2014-06-27 įsakymu Nr. 656 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. V.“ pareiškėjai V. V. paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Grąžinti V. V. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko pavaduotojo pareigas.

Priteisti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjos V. V. naudai vidutinį darbo užmokestį (vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 383,35 Lt, neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2014-07-25 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška