Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2020-10-28 · Administracinė byla Nr. I1-6917-394/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-10-28
Bylos Nr.
I1-6917-394/2020
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01434-2020-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė (pirm.)
Pareiškėjas
D. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-6917-394/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01434-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; (S) 55.1.3.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 28 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. P. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-5 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019-10-16 iki 2020-03-08 buvo laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose, iš kurių buvo išvedamas tik 1 valandą per parą pasivaikščioti, 10 minučių į medicinos dalį, kartą per mėnesį 40 minučių į sporto salę. Kameros avarinės būklės, byra tinkas, apšvietimas neatitinka higienos normos reikalavimų, nėra papildomos ventiliacijos, tik langas, žiemą šalta, drėgna, pelėsis. Pasinaudojus sanitariniu mazgu kamerose lieka nemalonus kvapas, higienai skirtų priemonių neišduoda. Teko gerti iš čiaupo nešvarų vandenį, nuolat kildavo problemų dėl sanitarinio mazgo, kuris užsikimšdavo. Kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, užsikimšus tualetui ar šiaip norint išsikviesti pareigūną tekdavo belsti į duris, o priėję pareigūnai įžeidinėdavo, šaipėsi, nepriimdavo skundų.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (69, 71 b. l.), pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė (9-10 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (69 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (60-67 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2019-10-16 iki 2020-03-08 buvo laikomas kamerose Nr. 5, 42, 58, 94, 45, 54 ir 25, vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,6 iki 18,8 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Dėl pareiškėjo teiginio apie užsikimšusį sanitarinį mazgą, blogą kamerų kvapą, neišduodamas higienos priemones bei nešvarų vandenį su rūdimis, atsakovė nurodė, kad jokių duomenų apie užsikimšusius sanitarinius mazgus neturi, o pats pareiškėjas nedetalizuoja, kada ir kokiose kamerose jie tariamai buvo užsikimšę, be to, jokių skundų dėl galimai užsikimšusių sanitarinių mazgų pareiškėjas Šiaulių TI administracijai nėra teikęs. Vadovaujantis Higienos – dezinfekcijos planu gyvenamųjų patalpų sanitariniai įrenginiai kiekvieną dieną valomi ir dezinfekuojami dezinfekuotojo, valytojo, taigi pareiškėjo teiginiai apie neišduodamas priemones nepagrįsti. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, vėdinimas per langus galimas, be to, iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija. Iš pridedamų Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos patikrinimo aktų matosi, kad vanduo atitinka visus reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovė nurodė, jog Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus), o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl švaros, oro patekimo į gyvenamąsias kameras ir dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Iš 2020-02-25 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA-545 matyti, kad kameroje Nr. 45 temperatūra tinkama. Kitos kameros dėl skunde nurodomų aspektų aktualiu laikotarpiu netikrintos, jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms, kadangi tai nebūtų proporcingas reikalavimas. Kadangi kameros tikrinamos tik tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, iki pareiškėjo apgyvendinimo remontas buvo atliktas kamerose Nr. 54 (perglaistytos, perdažytos lubos, sienos, pakabintos naujos spintelės, įrengtas sėdimas tualetas), Nr. 58 (atliktas lubų tinkavimas, dažymas, nudažyti lango rėmai, sumontuoti nauji šviestuvai, atlikti elektros instaliacijos darbai) ir Nr. 25 (atlikti elektros instaliacijos darbai). Tai patvirtina, kad pareiškėjo laikymo metu kameros buvo tvarkingos.

Atsakovė pažymi, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

Dėl tariamai nepagarbaus pareigūnų elgesio atsakovė nurodė, kad Šiaulių TI darbuotojai savo veikloje, be visa ko, vadovaujasi ir pagarbos žmogui bei valstybei principu, o abstraktūs pareiškėjo teiginiai visiškai neargumentuoti, nenurodytos nei konkrečios situacijos, nei konkretūs darbuotojai, nei tariamai netinkamo elgesio datos.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjo skundas netenkinamas.

Pareiškėjas D. P. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019-10-16 iki 2020-03-08 Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta pakankama gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LR Kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).

Iš byloje esančios 2020-07-25 pažymos Nr. 60-20223 (25-26 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. P. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2019-10-16 iki 2020-03-08, viso 39 dienas, kamerose Nr. 5, 42, 58, 94, 45, 54 ir 25, vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,60 iki 18,76 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį (25-26 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (27-28 b. l.) bei kamerose buvusių asmenų skaičių (1-6), nustatė, kad tais atvejais, kai kamerose Nr. 42, 45 ir 54 buvo laikomi 5-6 asmenys, o kameroje Nr. 58 – 4 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šiose kamerose buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kamerose Nr. 5, 94 ir 25, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (29-32 b. l.) nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kameros avarinės būklės, byra tinkas, apšvietimas neatitinka higienos normos reikalavimų, nėra papildomos ventiliacijos, tik langas, žiemą šalta, drėgna, pelėsis.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovė nurodė, kad pareiškėjo laikymo kameros, išskyrus kamerą Nr. 45, jo laikymo laikotarpiu dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrinamos, nes nebuvo gauta jokių jose laikomų asmenų skundų. Į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2020 m. vasario 25 d. patikrinimo aktą Nr. PA-545, iš kurio matosi, kad 2020 m. vasario 21 d. operatyviosios kontrolės metu patikrinus Šiaulių TI gyvenamąsias kameras Nr. 92, 32, 44, 45, 96 ir 103, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, ir tik kameroje Nr. 32 nustatytas higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas - techniškai netvarkingi šviestuvai (43-44 b. l.).

Iš byloje esančios Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos apie 2019 metais atliktus remonto darbus (33-41 b. l.) matosi, kad 2019 metais buvo remontuojamos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 54, 94, 58 ir 25. 2019 m. sausio – kovo mėn. kameroje Nr. 54 perglaistytos ir perdažytos lubos ir sienos, pakabintos naujos spintelės ir rūbų pakabos, įrengtas naujas sėdimas WC, sumontuota kriauklė, perdažytos grotos, perstatytos lovos, stalas, kėdės (33-34 b. l.). 2019 m. kovo – balandžio mėn. kameroje Nr. 94 perglaistytos ir perdažytos lubos ir sienos, sumontuota WC pertvara ir sėdimas WC, pakabintos naujos spintelės ir rūbų pakabos, sumontuoti šviestuvai, įrengtas naktinis apšvietimas, perdažytos grotos, stalas, kėdės (35 b. l.). 2019 m. lapkričio 20 d. ir gruodžio 16-17 dienomis dalinis remontas atliktas kameroje Nr. 58 – elektros instaliacijos darbai, lango, lubų tinkavimo ir dažymo darbai, sumontuoti nauji dienos šviestuvai (37 b. l.). 2019 m. lapkričio mėn. kamerose Nr. 25 ir 58 atlikti elektros instaliacijos darbai (40 b. l.). Pareiškėjas kamerose Nr. 54 ir 94 buvo laikomas 2020 m. sausio, vasario ir kovo mėn., t. y. jau po remonto darbų atlikimo, kameroje Nr. 58 – nuo 2019-11-04 iki 2019-11-07 ir nuo 2020-01-02 iki 2020-01-06, t. y. keletą dienų praleido kameroje iki jos dalinio remonto.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

Iš byloje esančios 2020 m. rugpjūčio 4 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymos Nr. 61-1829 (42 b. l.) matosi, kad laikotarpiu nuo 2019-10-16 iki 2020-03-08 D. P. su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų (jų nepateikė ir pareiškėjas), kad dėl higienos normas neatitinkančių sąlygų jis pats būtų kreipęsis į visuomenės sveikatos centrą, kitas valstybės institucijas ar organizacijas.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad bylai aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, higienos normos reikalavimai, reglamentuojantys santykinę patalpų drėgmę, oro temperatūrą ir pelėsio nebuvimą, dirbtinį apšvietimą, įrenginių būklę nebuvo pažeisti, pareiškėjas higienos normos pažeidimų nedetalizuoja, nenurodo, kurioje konkrečiai jo laikymo kameroje buvo drėgna, šalta ir laikėsi pelėsis, buvo tamsu, byrėjo tinkas, skundžiasi abstrakčiai, dėl netinkamų laikymo sąlygų nesiskundė nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, užsikimšus tualetui ar šiaip norint išsikviesti pareigūną tekdavo belsti į duris.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punkte ir pasakyta, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl nesudarytų sąlygų susisiekti su pareigūnais skundžiasi gana abstrakčiai, tik dėl tualeto užsikišimo, tačiau nenurodo, kokioje kameroje ir kada buvo susidariusi tokia situacija, kad reikėjo nedelsiant išsikviesti pareigūną, tačiau jis negalėjo to padaryti ir dėl to kilo konkrečios pasekmės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl iškvietimo sistemos nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad pasinaudojus sanitariniu mazgu kamerose lieka nemalonus kvapas, higienai skirtų priemonių neišduoda, teko gerti iš čiaupo nešvarų vandenį. Atsakovė paaiškino, kad gyvenamųjų patalpų sanitariniai įrenginiai kiekvieną dieną valomi ir dezinfekuojami dezinfekuotojo, valytojo, į bylą pateikė Šiaulių TI patalpų, daiktų, įrenginių paviršių higienos dezinfekcijos planą, iš kurio matosi, kad gyvenamųjų patalpų sanitariniai įrengimai valomi ir dezinfekuojami kasdien, o šį darbą atlieka valytojai, taigi pareiškėjo teiginiai dėl neišduodamų priemonių sanitariniams mazgams valyti nepagrįsti, nes kamerose laikomi asmenys sanitarinių įrenginių nevalo. Iš byloje esančių Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų matosi, kad iš čiaupo paimtas geriamojo vandens mėginys atitinka teisės aktų reikalavimus (45-55 b. l.), todėl pareiškėjo pretenzijos dėl vandens atmestinos.

Pareiškėjas nurodo, kad priėję pareigūnai įžeidinėdavo, šaipydavosi, nepriimdavo skundų, tačiau šis pareiškėjo teiginys taip pat abstraktus, nedetalizuotas, jis nenurodo, kada konkrečiai tokie atvejai buvo, kokie pareigūnai taip elgėsi, ar jis apie tokį pareigūnų elgesį pranešė Šiaulių TI direktoriui, kada jis teikė konkretų skundą, o pareigūnai atsisakė jį priimti, todėl tokių jo teiginių nepakanka, kad būtų galima įvertinti nurodytas aplinkybes ir spręsti, ar atsakovės darbuotojai pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius jų santykius su Šiaulių TI laikomais asmenimis.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-939/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, tik tokiu atveju, jeigu jis yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis. Taigi tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Tik nustačius konkrečius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1317-438/2018, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).

Kadangi reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant neteisėtiems valdžios institucijų veiksmams ar neveikimui, nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, nėra vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas, o pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė