Panevėžio apygardos teismo nutartis

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė J. Ž. (J. Ž.), dalyvaujant naudojantis nuotolinio vaizdo ir garso perdavimo priemonėmis,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė J. Ž. (toliau – ir Pareiškėjas) gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. vasario 24 d. nutarties teisėtumo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

5. Panevėžio apygardos teisme buvo gautas J. Ž. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus skundas dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2026 m. vasario 24 d. nutarties teisėtumo. Juo prašoma panaikinti skundžiamą nutartį - pakeisti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį ir J. Ž. taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje pagal asmens gyvenamąją vietą.

Motyvuojamoji dalis

8. Skundas atmestinas.

9. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama 2026 m. vasario 24 d. nutartimi pagrįstai tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrinės ligoninės teikimą ir J. Ž. pratęsė taikytą priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini). Tenkinti skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

10. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies bei jos taikymo būtinumo teismas priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

11. Žemesniojo teismo posėdžio dalyvių paaiškinimai teisme ir byloje esantys duomenys - Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros 2025 m. gruodžio 18 d. išvada (toliau – ir Išvada) rodo, jog J. Ž. psichinė būsena išlieka nepakankamai stabili, todėl tikslinga toliau tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis. Nors mediciniškai įvertinta, jog Pareiškėjo elgesys formaliai teisingas, konfliktiško elgesio, agresijos nestebėta, laikosi režimo, vartoja paskirtus medikamentus. Tačiau taip pat įvertintina, jog nustatyta, kad Pareiškėjo klinikiniame ligos vaizde vyrauja sutrikimai mąstymo ir emocijų sferoje lieka nekritiškas turimam psichikos sutrikimui, alkoholio vartojimui ir įvykdytai neteisėtai veikai. Taip pat akcentuojama, jog Pareiškėjo mąstymas lėtesnio tempo, rigidiškas stokoja nuoseklumo, logikos, išsakomi ateities planai neaiškūs, neatitinka realių galimybių, emocijos blankios, šaltos, pats yra įkyrus nerimastingas dažnai vis prašo keisti gydymą.

12. Visos pirmiau paminėtos aplinkybės rodo, kad šiuo konkrečiu atveju įvertinęs J. Ž. psichikos sveikatos būklę bei su juo susijusį jo socialinį pavojingumą, žemesnysis teismas pagrįstai ir motyvuotai pratęsė jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini). Aukštesniajam teismui nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų J. Ž. psichikos būsenos patikrinimo akto išvados pagrįstumą, todėl nėra jokio pagrindo abejoti ne tik šiuo aktu, komisijos kompetencija ir objektyvumu, tačiau kartu ir skundžiama pirmos instancijos teismo nutartimi. Be to, apeliacinės instancijos teisme išklausius Pareiškėją, akivaizdžiai matyti kritikos alkoholio vartojimui ir anksčiau įvykdytoms įstatymo uždraustoms veikoms stoka.

13. Apibendrindamas byloje esančius duomenis apie Pareiškėjo psichikos sveikatos būklę ir jo socialinį pavojingumą, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog šiuo metu J. Ž. psichikos sveikata medicininiu požiūriu nors ir yra nežymiai gerėjanti, tačiau nėra esmingai pagerėjusi ir pakankamai stabili. Nepaisant to, kad šiuo metu yra praėjęs jau santykinai ilgas laiko tarpas nuo to laiko, kada J. Ž. pirmą kartą buvo pradėtas taikyti gydymas VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje (nuo 2018 m. ), tačiau vien paciento ilgas gydymo laikotarpis, įvertinus, kad jis vartoja jam skirtus medikamentus, savaime neleidžia padaryti neabejotinos išvados, jog Pareiškėjo psichikos sveikatos būklė yra pagerėjusi ir stabili bei ilgalaikė, ir kad jo savarankiškas gydymasis būtų pakankamai efektyvus ir nekeltų pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams, o dėl padarytos įstatymu uždraustos veikos pavojingumo bei jo psichikos sveikatos būklės, J. Ž. nebereikia stebėti ir gydyti stacionare. Priešingai, darytina išvada, jog J. Ž. pavojingumas tiek jam pačiam, tiek visuomenei (ypač asmenims, esantiems artimoje aplinkoje) nėra sumažėjęs tiek, kad būtų galima netęsti jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Teismo vertinimu, būtent ši J. Ž. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, šiuo metu užtikrina galimybę, kad pastarasis bus nuolatinėje priežiūroje, dėl ko reguliariai gaus jam skirtus medikamentus tam, kad jo psichinė būklė ir toliau galėtų gerėti. Taip pat teismas atkreipia dėmesį, jog priešingai nei teigiama skunde, šiuo metu nėra pagrindo manyti, kad šeimos narių - jo motinos pastangomis bus užtikrintas J. Ž. ambulatorinis stebėjimas. Šios teismo išvados nepaneigia ir Pareiškėjo mamos J. Ž. pirmos instancijos teismo posėdžio metu išsakyti teiginiai, jog ji yra pasirengusi ir galėtų prižiūrėti savo sūnų. Juo labiau, kad visais ankstesniais smurtavimo atvejais ji buvo auka ir J. Ž. smurtiniai veiksmai buvo nukreipti būtent į ją.

14. Taigi, aukščiau aptarti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad siekiant užtikrinti tinkamą J. Ž. elgesio kontrolę, kad jam nustatyti psichikos sutrikimai nekeltų pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams, jo atžvilgiu toliau turi būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis, todėl pakartotinai pažymėtina, jog keisti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

15. Remiantis aukščiau išdėstytu, skundžiama žemesniojo teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta teismo išvadomis, su kuriomis sutinka aukštesnysis teismas. Pareiškėjo ir jo gynėjo skundo argumentai nepaneigia šių išvadų, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį šiuo metu nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas

nutaria:

Atmesti J. Ž., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė ir jo gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2026 m. vasario 24 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.