Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui R. T. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos visos atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.245–6.250 straipsniai, CPK 185 straipsnis). Byloje įrodyta, kad atsakovas sulaikymo metu pasipriešindamas policijos pareigūnui, vykdančiam savo tarnybines pareigas, sudavė smūgį koja į pareigūno dešinę rankos plaštaką, tokiu būdu atlikdamas neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), dėl kurių buvo sutrikdyta pareigūno sveikata, tuo padarant pareigūnui žalą (CK 6.249 straipsnis). Dėl minėto sveikatos sutrikdymo pareigūnas 48 dienas buvo nedarbingas. Atsakovas jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareigūnui nedarbingumo pažymėjimai buvo išduodami nesant tam teisinio ir (ar) medicininio pagrindo, byloje nepateikė. Tiek baudžiamojoje byloje, tiek medicininiuose dokumentuose yra konstatuotas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų, priešinantis policijos pareigūnui, bei pareigūnui sukelto sveikatos sutrikdymo (žalos). Teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su minėtomis nustatytomis aplinkybėmis, todėl priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei pareigūnui sukeltos žalos laikytinas įrodytu. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas buvo padarytas atsakovo tyčiniais veiksmais priešinantis teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams bei sudavus koja į pareigūno ranką, laikytina, kad atsakovo kaltė dėl padarytos žalos yra įrodyta (CK 6.248 straipsnis).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad policijos pareigūnui buvo išmokėta jo penkių mėnesių atlyginimo dydžio kompensacija, kuri apskaičiuota neatsižvelgiant į realų pareigūno nedarbingumo laikotarpį, už kurį jis negavo pajamų, į tai, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių individualizuoti sužalotam pareigūnui padarytos žalos apimtį, įvertinęs byloje esančius įrodymus, aplinkybę, jog pareigūnas buvo sužalotas atliekant tarnybines pareigas, t.y. užtikrinant viešąją tvarką, pareigūnas buvo nedarbingas 48 dienas, taip pat kitas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais bei analogiško pobūdžio bylose formuojama praktika, padarė išvadą, kad sužalotam pareigūnui žalos, padarytos dėl sveikatos sutrikdymo, dydis, neįskaitant Vilniaus apskrities VPK pareigūnui išmokėtos nedarbingumo išmokos atlyginant pareigūno negautas pajamas, atitinka 1 200,00 Eur sumą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis). Todėl teismas ieškovo Policijos departamento ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas minėtam ieškovui iš atsakovo 1 200,00 Eur nuostoliams atlyginti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovų ieškinys iš dalies patenkintas, t.y. ieškinys pareikštas pagrįstai, atsakovo prašymą skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestė kaip nepagrįstą (CPK 95 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai, galintys patvirtinti, kad ieškovas Vilniaus apskrities VPK realiai išmokėjo nukentėjusiajam pareigūnui būtent 995,02 Eur sumą, o pastarasis tokią pinigų sumą gavo. Šios aplinkybės nepatvirtino ir byloje liudytoju apklaustas pareigūnas R. A.. Taigi reikalaujamos priteisti 995,02 Eur žalos dydis nebuvo įrodytas byloje leistinais įrodymais. Vienašališki ieškovo pareiškimai nesuteikė teismui pagrindo tenkinti ieškinio šioje dalyje. Ieškovas Vilniaus apskrities VPK į bylą pateikė savo finansų skyriaus parengtus pareigūno R. A. vidutinio atlyginimo skaičiavimo lapelius už šiuos laikotarpius: nuo 2012 m. gruodžio mėn., nuo 2013 m. sausio mėn. bei nuo 2013 m. vasario mėn., t.y. už 3 mėnesius. Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą šiais įrodymais rėmėsi. Remiantis šiais dokumentais būtų galima daryti tik išvadas dėl atlyginimo skaičiavimo tvarkos ar metodikos, o ne piniginių lėšų išmokėjimo fakto. Vidutinio atlyginimo skaičiavimo lapeliai gali būti vienašališkai darbdavio koreguojami, keičiami, pildomi, anuliuojami ir t.t. Šie ieškovo į bylą pateikti vidutinio atlyginimo skaičiavimo lapeliai neprilygsta mokėjimo nurodymui, jie nepagrindžia piniginių lėšų išmokėjimo gavėjui. Ieškovas, prašydamas priteisti jam 995,02 Eur sumą iš atsakovo, kaip realiai patirtą žalą, privalėjo bylą nagrinėjančiam teismui pateikti arba kasos išlaidų orderius su pinigų gavėjo parašu, arba konkrečius mokėjimo pavedimus. Ieškovui to neatlikus, reikalavimas dėl 995,02 Eur sumos priteisimo, turėjo būti atmestas, kaip neįrodytas. Sprendime nėra nurodyta, iš ko konkrečiai susideda 995,02 Eur suma, kaip ši suma yra apskaičiuota, kodėl ieškovo prašomos priteisti žalos dydis yra pagrįstas ir teisingas, nors tokie argumentai turėjo būti nurodyti sprendime. Pagal pateiktus įrodymus pareigūnas statistiškai per 1 mėn. dirbo (arba) turėjo dirbti 17,6 darbo dienų. Kadangi pareigūnas buvo nedarbingas 48 dienų laikotarpį (pusantro mėnesio), tai jis prarado pajamas už 26,4 darbo dienas (26,4 * 89,89 Lt = 2373 Lt (687,26 Eur)). Taigi realiai negautos pareigūno pajamos už 48 kalendorinių dienų nedarbingumą galėjo būti nebent 687,26 Eur.

2) Ieškovų ieškinys dėl žalos buvo grindžiamas ta aplinkybe, kad apeliantas sužalojo pareigūną, padarydamas jam penktojo piršto vidurinio pirštakaulio lūžį. Tačiau ši ieškovų nurodyta aplinkybė nebuvo įrodyta. Piršto lūžis buvo tik pirminė diagnozė, nepatvirtinta radiologo. Faktinę aplinkybę apie tai, kad pareigūnui pirštas nebuvo sulaužytas, patvirtina ir prie nagrinėtos bylos prijungta baudžiamosios bylos Nr. 1-2569-754/2013 (kuri buvo baigta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. baudžiamuoju įsakymu) medžiaga. Vadinasi tarp ieškovo reikalaujamos atlyginti žalos, padarytos sulaužant pareigūnui pirštą, ir apelianto veiksmų nėra priežastinio ryšio. Ieškovams netinkamai nustačius sužalojimą bei sužalojimo sukeltas pasekmes, buvo priimti netinkami vidiniai sprendimai dėl kompensacijos pareigūnui išmokėjimo. Visa 2733,56 Eur dydžio suma pareigūnui R. A. buvo išmokėta ieškovui Policijos departamentui atliekant socialinę funkciją, suteikiant efektyvias policijos pareigūnų socialines garantijas ir prielaidas policijos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas. Taigi 2733,56 Eur suma yra visiškai nesusijusi su nukentėjusiajam pareigūnui realiai padaryta žala. Todėl net dalis šios sumos (1200 Eur) negalėjo būti priteista ieškovo naudai. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014 suformuotos praktikos. Nukentėjęs pareigūnas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2569-754/2013, kuri buvo baigta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. baudžiamuoju įsakymu, neginčytinai patvirtino ir pripažino, kad dėl patirto sužalojimo atsakovui jokių pretenzijų neturi. Todėl visi žalos atlyginimo klausimai buvo galutinai išspręsti minėtoje baudžiamojoje byloje ir pirmos instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo ieškovo Policijos departamento naudai priteisti 1200 Eur žalos.

3) Teismas nepagrįstai iš atsakovo ieškovų naudai yra priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo atveju patys ieškovai neginčijo aplinkybių apie tai, jog realizuodami jiems pavestą socialinio draudimo funkciją išmokėjo nukentėjusiam pareigūnui kompensaciją. Todėl teismas kompensacinių palūkanų negalėjo priteisti ieškovų naudai. Nei CK, nei kitas specialusis įstatymas nenustato, kad už išmokėtas kompensacijas turi būti mokamos 5 procentų dydžio kompensacinės palūkanos, kurios nagrinėjamu atveju neatitinka CK 6.210 straipsnyje nustatytų sąlygų. Valstybinės įstaigos (ieškovai), kurioms pavesta socialinio draudimo funkcija, negali praturtėti atsakovo sąskaita, nes kompensacija nukentėjusiajam pareigūnui jau yra išmokėta, nukentėjusysis ja jau naudojasi, todėl priteistų 5 procentų kompensacinių palūkanų sumos ieškovai nukentėjusiajam vis tiek neišmokės, nes tam nėra jokio teisinio pagrindo.

4) Ieškovams teikiant teismui procesinius dokumentus buvo puikiai žinoma, kad jų pateiktas ieškinys yra nepagrįstas ir atsakovo atžvilgiu atmestinas, kadangi tokie ieškovų ieškiniai analogiškose bylose nėra tenkinami. Todėl darytina išvada, jog ieškovai pasielgė nesąžiningai. Nagrinėtinu atveju itin aktuali kasacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014, kurioje to paties ieškovo (Policijos departamento) ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinys atsakovui, padariusiam pareigūnui iš esmės analogišką sužalojimą (t.y. rankos piršto išnirimą), buvo atmestas. Taigi ieškovai, pateikdami teismui nepagrįstą ieškinį akivaizdžiai piktnaudžiavo jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis, veikė nesąžiningai, įtraukė apeliantą į nepagrįstą teisminį bylinėjimąsi. Remiantis teismų praktika nesąžiningas proceso šalies elgesys, kuriuo yra piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis, negali būti toleruojamas. Dėl to tokiam asmeniui skirtina bauda.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas prašo atsakovo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į žalą padariusi asmenį, šiuo atveju į atsakovą, regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo. Valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala (visiško nuostolių atlyginimo principas). Trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Socialinio draudimo atveju taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus, todėl šiuo atveju preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ši prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija. Tai, kad teismas sumažino Policijos departamentui iš atsakovo priteistiną sumą, nereiškia, kad šio ieškovo ieškinys buvo nepagrįstas. Pagal nuosekliai šioje srityje formuojamą teismų praktiką kaip tik ieškinio dydis (suma) tokiose bylose ir yra ginčo dalykas, nes ieškovas, reikšdamas atgręžtinį reikalavimą, negali įgyti daugiau teisių negu jų būtų. turėjęs pradinis kreditorius (sužalotas pareigūnas). Dėl to, kad žala pareigūnui buvo padaryta, ginčo būti negali, nes tai konstatuota tiek medicininiais dokumentais, tiek ir teismo procesiniais dokumentais. Policijos įstaigose pareigūnui ligos atveju mokama ligos pašalpa lygi jo vidutiniam darbo užmokesčiui. Ši ligos pašalpa mokama iš finansinių asignavimų, skirtų policijos įstaigoms išlaikyti, tai yra iš lėšų, kurios skirtos pareigūnų atlyginimams. Išmokos iš Valstybės socialinio draudimo fondo valdybos ligos atveju pareigūnui nepriklauso ir mokamos nėra. Esant tokiai socialinio draudimo rūšies sistemai, pareigūno ligos atveju išlaidas patiria darbdavys, šiuo atveju Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Vadovaujantis aukščiau išdėstytomis normomis policijos įstaigose pareigūnui ligos atveju mokama ligos pašalpa lygi jo vidutiniam darbo užmokesčiui. Ši ligos pašalpa mokama iš finansinių asignavimų, skirtų policijos įstaigoms išlaikyti, tai yra iš lėšų, kurios skirtos pareigūnų atlyginimams (darbo užmokesčio fondo). Į patirtas patrulio ligos išlaidas įeina ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sumokėtos socialinio draudimo įmokos į Karinių ir joms prilygintų struktūrų Valstybinio socialinio draudimo Lietuvos teritoriniam skyriui, kurios taip pat, kaip ir ligos pašalpa, pripažintos turtine žala ir atlygintos. Vilniaus apskrities VPK Finansų skyriaus skaičiavimais R. A. laikino nedarbingumo laikotarpiu priskaičiuota ir išmokėta 2 696,70 Lt ligos pašalpa bei 738,90 Lt sumokėta įmokų socialiniam draudimui (27,4 % darbdavio įmokos nuo priskaičiuotos nedarbingumo pašalpos), iš viso ieškovo Vilniaus apskrities VPK patirta žala – 3 435,60 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Tarp bylos šalių kilo ginčas dėl atsakovo veiksmais padarytos pareigūnui žalos atlyginimo dydžio.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 22 d. atsakovas pasipriešino pareigas vykdančiam Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patruliui R. A., sudavė smūgį koja į jo dešinę rankos plaštaką, sukeldamas pareigūnui traumą (baudž.b.l. 1, 7, 12, 14, 39). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. baudžiamuoju įsakymu atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui (baudž.b.l. 86-88). Įvykio dieną nuketėjęs pareigūnas kreipėsi į Respublikinę Vilniaus universitetinę (Lazdynų) ligoninę su nusiskundimu dėl dešinės rankos 5 piršto skausmo, jam buvo diagnozuotas dešinės plaštakos V piršto vidurinės falangos lūžis (b.l. 43). Dėl patirtos traumos policijos pareigūnas 2012 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. vasario 7 d., t.y. 48 dienas, buvo nedarbingas (b.l. 59-65). Vilniaus apskrities VPK viršininkas 2013 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 10-TE-268, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 19 punktu bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 15 d. pranešimu apie išmokėtiną draudimo sumą Nr. 6-29-55, nusprendė dėl minėto sveikatos sutrikdymo išmokėti pareigūnui 657,82 Lt dydžio draudimo sumą (b.l. 34, 39). Vilniaus apskrities VPK viršininkas 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 10-TE-273, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi bei Vidaus reikalų ministro 2012 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 1V-206 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnui ar kursantui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydžio nustatymo tvarkos aprašo 4.5 punktu, nusprendė dėl minėto sveikatos sutrikdymo išmokėti pareigūnui 5 mėnesių jo VDU dydžio kompensaciją, t.y. 9 438,45 Lt (b.l. 35). Vilniaus apskrities VPK 2013 m. gegužės 27 d. mokėjimo nurodymais pervedė nukentėjusiam pareigūnui 9 438,45 Lt dydžio piniginę kompensaciją bei 657,82 Lt dydžio draudimo sumą (b.l. 51-52). Taip pat Vilniaus apskrities VPK 2013 m. gegužės 27 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo Sodrai už pareigūną 19,73 Lt dydžio socialinio draudimo įmoką (b.l. 53). Iš viso Policijos departamentas iš savo lėšų pareigūno žalos atlyginimui sumokėjo 10 116,00 Lt sumą, kurią sudaro: 9 438,45 Lt pareigūnui išmokėta piniginė kompensaciją, 657,82 Lt draudimo suma bei 19,73 Lt socialinio draudimo įmoka (b.l. 41). Už pareigūno laikinojo nedarbingumo laikotarpį buvo apskaičiuota 3 435,60 Lt dydžio nedarbingumo pašalpa, kurią sudarė 2 696,70 Lt nedarbingumo pašalpa bei 738,90 Lt socialinio draudimo įmoka (b.l. 54-55; 56-58). Minėtos sumos išmokėjimui buvo skirtos iš Vilniaus apskrities VPK biudžeto lėšų.

Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ieškovų ieškinys dėl žalos buvo grindžiamas ta aplinkybe, jog atsakovas sužalojo pareigūną, padarydamas jam penktojo piršto vidurinio pirštakaulio lūžį. Ieškovas ieškinį reiškė dėl to, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais pasipriešino valstybės pareigūnui ir sukėlė jam lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymą (b.l. 16). Minėtos aplinkybės buvo konstatuotos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. baudžiamajame įsakyme, kuriame buvo nurodyta, jog pareigūnui buvo padaryta kraujosruva penktame rankos piršte, kas vertintina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmos instancijos teismas taip pat skundžiamame sprendime pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar buvo sulaužytas pareigūno pirštas, ar jam buvo padaryta tik kraujosruva, nėra esminė, kadangi ši aplinkybė savaime nepaneigia pareigūnui sukelto skausmo bei padaryto lengvo sveikatos sutrikdymo, dėl kurio R. A. 48 dienas buvo nedarbingas, t.y. negalėjo vykdyti savo pareigų. Todėl atsakovas nepagrįstai pakartotinai kelia pareigūnui padaryto sužalojimo pobūdžio klausimą apeliaciniame skunde. Atsakovas nepateikia duomenų ar motyvų, kurie galėtų paneigti aplinkybę, kad dėl jo neteisėtų veiksmų pareigūnas buvo nedarbingas 48 dienas. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas teisėtai pripažino, kad priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei pareigūnui sukeltos žalos yra įrodytas, taip pat įrodyta yra atsakovo kaltė dėl padarytos žalos (CK 6.247-6.248 straipsniai; CPK 185 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014 ir teigia, kad pirmos instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovų ieškinį, nukrypo nuo šioje nutartyje suformuotos praktikos. Nurodytoje byloje ieškovų ieškinys buvo atmestas, kadangi buvo nustatyta, kad atsakovas ikiteisminio tyrimo metu atlygino nukentėjusiam policijos pareigūnui padarytą žalą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų atlyginęs bent dalį savo padarytos žalos. Nukentėjęs pareigūnas 2013 m. birželio 19 d., t.y. ikiteisminio tyrimo atlikimo metu, pareiškė atsisakymą nuo civilinio ieškinio bei nurodė, kad neturi jokių turtinių ir neturtinių pretenzijų dėl padaryto sveikatos sutrikdymo atsakovui (baudž.b.l. 9-10, 11). Pirmos instancijos teismas vertino šią aplinkybę ir pagrįstai pažymėjo, kad civilinio ieškinio atsisakymo metu ieškovai jau buvo sumokėję nukentėjusiajam nedarbingumo pašalpas bei sveikatos draudimo išmokas. Todėl šis civilinio ieškinio atsisakymas nereiškia, kad žalos atlyginimo klausimas buvo išspręstas baudžiamojoje byloje. Pats atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad būtų faktiškai sumokėjęs pareigūnui tam tikrą sumą žalos atlyginimo. Pripažintina, kad atsakovas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014, o pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, bet, priešingai, rėmėsi ir analizavo kitas analogiškas civilines bylas bei Lietuvos AukščiausiojoTteismo pateiktus išaiškinimus.

Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas Vilniaus apskrities VPK realiai išmokėjo nukentėjusiajam pareigūnui būtent 995,02 Eur sumą, o pastarasis tokią pinigų sumą gavo. Byloje esantys ieškovų pateikti suvestiniai atsiskaitymų lapeliai už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. pripažintini pakankamu įrodymu, jog minėta suma buvo sumokėta pareigūnui (b.l. 112-113). Minėti dokumentai yra rengiami buhalterinę apskaitą vykdančio darbuotojo, jų pagrindu yra vykdomi mokėjimai tarnautojams bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Priešingai, negu teigia atsakovas, pirmos instancijos teismas sprendime nurodė, jog ieškovo Vilniaus apskrities VPK pareigūnui apskaičiuota 3 435,60 Lt (995,25 Eur) dydžio nedarbingumo pašalpą sudaro 2 696,70 Lt išmokėtina nedarbingumo pašalpa bei 738,90 Lt socialinio draudimo įmoka (b.l. 54-55, 56-58). Atsakovas taip pat pateikia netikslų pareigūno negautų pajamų apskaičiavimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis buvo nedarbingas nuo 2012 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. vasario 7 d., tai yra šiuo laikotarpiu buvo 30 darbo dienų, už kurias pareigūnas būtų gavęs 2 696,70 Lt darbo užmokestį (30 d.d. * 89,89 Lt= 2 696,70 Lt), tai yra toks, kokį ir sumokėjo ieškovas. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo 995,25 Eur ieškovui Vilniaus apskrities VPK.

Kasacinio teismo praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, kad Policijos departamentas, atlyginęs dėl kalto asmens veiksmų atsiradusią žalą, specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014; kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, preziumuojama, kad pareigūnui išmokėta kompensacija visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija. Tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2013; kt.). Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju reglamentuojamas CK 6.283 straipsnyje, taigi atsakovo civilinės atsakomybės apimtis nustatytina vadovaujantis šio straipsnio normomis. Pagal CK 6.283 straipsnio 1-2 dalis, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos). Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, jog pareigūnas buvo sužalotas, vykdydamas tarnybines pareigas, t.y. užtikrindamas viešąją tvarką, buvo nedarbingas 48 dienas, todėl pagrįstai sumažino reikalaujamos žalos dydį ir priteisė iš atsakovo ieškovui Policijos departamentui 1 200,00 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nustatytos sumos dydžiu, pripažįsta, jog ji atitinka pareigūnui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, o atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių bei teisinių argumentų, kodėl ši suma turėtų būti mažintina ar iš viso nepriteistina.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas ieškinį iš dalies tenkino pagrįstai, taigi ir ieškovai ieškinį reiškė turėdami teisinį pagrindą, todėl atsakovo prašymas dėl baudos skyrimo ieškovams už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.