Kauno apygardos teismo nutartis

2013-07-04 · Civilinė byla Nr. 2A-1166-153/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-04
Bylos Nr.
2A-1166-153/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-07033-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arvydas Žibas (pirm.), Gintautas Koriaginas, Galina Blaževič (pran.)
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vilpros investicija“
Ieškovas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Civilinė byla Nr. 2A-1166-153/2013;
pirmosios instancijos teismo teisėja Virginija Šeškuvienė;
teisminio proceso Nr. 2-05-3-07033-2012-8;
(S)

procesinio dokumento kategorijos: 29.1; 30.1; 30.2; 121.1; 121.15; 121.21; 121.22.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič (pranešėjos), Gintauto Koriagino, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilpros investicija“ atstovo advokato J. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16290-329/2013 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilpros investicija“, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė įpareigoti atsakovę UAB „Vilpros investicija“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos vykdyti ieškovės 2011-09-22 reikalavimą Nr. REI-20-110922-00128, t. y. pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti betono trinkelių šaligatvį, esantį tarp sklypų (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovė per teismo nustatytą terminą neįvykdys – įpareigoti ieškovę nugriauti statinį (betono trinkelių šaligatvį) ir sutvarkyti statybvietę, patirtas išlaidas išieškoti iš atsakovės UAB „Vilpros investicija“.

Atsiliepimas

Atsakovė „Vilpros investicija“ nesutiko su ieškovės surašytu 2011-09-16 savavališkos statybos aktu Nr. SSA-20-110916-00125, taip pat ir su 2011-09-22 Reikalavimu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110922-00128, kadangi, jos nuomone, atsakovė nevykdė savavališkos statybos, nes Detaliajame plane buvo numatyta projektuoti šaligatvį per valstybinės žemės sklypą iki atsakovės valdomo komercinio pastato. Tvirtinant 2004 m. Detalųjį planą tuometinė Kauno apskrities viršininko administracija neturėjo jokių pastabų dėl projektuojamo kelio vietos, o tai rodo jos sutikimą, kad per valstybinės žemės sklypą būtų planuojamas tiesti ginčo šaligatvis, todėl naujo sutikimo dėl ginčo šaligatvio nereikėjo, nes jis jau duotas 2004 metais. Atsakovė nurodė, kad pagal 2004-07-20 ir 2004-07-26 Statybos leidimus pastatyti statiniai, taip pat ir nutiestas ginčo šaligatvis, yra aiškiai išreikšti statinių projekte ir dėl jų atitikties teisės aktų reikalavimams klausimas jau yra išspręstas 2005-03-10 pripažįstant statinius tinkamais naudoti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo šaligatvis įrengtas savavališkai ir kad tai savavališka statyba. Todėl atsakovė prašė apginti jos nuosavybės teises į statinius, kurie buvo įrengti teisėtai, ir ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė, kad pateiktame atsiliepime į ieškinį teigė, jog su ieškiniu sutinka, prašė jį tenkinti, nes atsakovė, įrenginėdama šaligatvį valstybinės žemės sklype, neturėjo rašytinio valstybinės žemės patikėtinio pritarimo supaprastintam statybos projektui, todėl mano, kad ieškovė pagrįstai 2011-09-16 surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-110916-00125, o taip pat ir 2011-09-22 Reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110922-00128.

Trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovė prašė ieškinį tenkinti, nes atsakovė nesinaudojo Statybos įstatymo 23 str. 23 d. 1 p. numatyta galimybe ir teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Kauno miesto savivaldybę gauti statybą leidžiantį dokumentą statybos darbams, susijusiems su savavališkos statybos padarinių šalinimu, atlikti.

Trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė parengiamajame teismo posėdyje nurodė, kad ieškinį palaiko, prašo jį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį patenkino visiškai.

Įpareigojo atsakovę UAB „Vilpros investicija“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011-09-22 reikalavimą Nr. REI-20-110922-00128, pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti betono trinkelių šaligatvį, esantį tarp sklypų (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovė per teismo nustatytą terminą neįvykdys – įpareigoti ieškovę Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos nugriauti statinį (betono trinkelių šaligatvį) ir sutvarkyti statybvietę, patirtas išlaidas išieškoti iš atsakovės UAB „Vilpros investicija“.

Teismas priteisė iš atsakovės UAB „Vilpros investicija“ 90,64 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Teismas nustatė, kad ginčo objektas – šaligatvis (Praėjimas) pastatytas tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pareigūnų surašytame Faktinių duomenų patikrinimo vietoje 2011-09-08 akte Nr. FAK–3041 nurodyta, kad šaligatvis (Praėjimas) į UAB „Vilpros investicija“ pastatą išklotas betono trinkelėmis ir yra valstybinėje žemėje. Savavališkos statybos 2011-09-16 akte Nr. SSA-20-110916-00125 konstatuota, kad susisiekimo komunikacija betono trinkelių šaligatvis (Praėjimas), kurio išorės matmenys 1,25 x 6,15, esantis tarp sklypų (duomenys neskelbtini) , pastatytas savavališkai, kad tai naujas nesudėtingas inžinerinis pirmos grupės statinys ir kad jis pastatytas pažeidžiant statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 3.3 papunkčio reikalavimus – nesant privalomo rašytinio pritarimo supaprastintam statybos projektui statant valstybinėje žemėje. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius surašė 2011-09-22 Reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110922-00128, kuriuo pareikalavo, kad atsakovė (statytoja) ne vėliau kaip iki 2012-03-22 savo lėšomis pašalintų savavališkos statybos padarinius – nugriautų betono trinkelių šaligatvį, esantį tarp sklypų (duomenys neskelbtini) (40 b. l.). Minėtame Reikalavime taip pat buvo nurodyta, kad atsakovė turi teisę kreiptis į Statybos įstatymo 23 str. nurodytus subjektus, išduodančius statybą leidžiančius dokumentus, dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat teismas nustatė, kad Statytojo (atsakovės) nuosavybės teisės į sklypą, kuriame pastatytas šaligatvis (Praėjimas) tarp sklypų (duomenys neskelbtini) , neįregistruotos, žemė yra valstybinė ir ja patikėjimo teise disponuoja bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, vadovaudamasi LR žemės įstatymo 7 str. 1 p. 1 d.

Teismas nurodė, kad ginčo šaligatvis yra priskirtinas prie inžinierinių statinių kategorijos (Statybos įstatymo 2 str. 9 d.). Šaligatvio įrengimo momentu Statybos įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2215 redakcijos 2 str.2 ,9,11 d.) 2 str. 17 d. ir statybos techninio reglamento STR1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto aplinkos ministro 2002-12-05 įsakymu Nr. 622, 8 p., buvo priskiriami naujo statinio statybos rūšiai. Taip pat pagal šaligatvio (Praėjimo) statybos metu ir pagal Reikalavimo surašymo metu galiojusį Statybos įstatymą (2 str. 6 d.), ginčo statinys Statybos įstatymo sąvokų prasme buvo priskirtas nesudėtingų statinių grupei. Iš šaligatvio (Praėjimo) statybos metu galiojusio Statybos įstatymo ir statybos techninių reglamentų STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimai“ (nuo 2010 m. spalio 1 d. netekusio galios) bei STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ matyti, kad statytojas galėjo statyti nesudėtingą statinį ne privačiame žemės sklype tuo atveju, jei turėjo to sklypo valdymo ir naudojimo teisę (Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 1 lentelės 3 pastaba), o turėdamas tokią teisę privalėjo vykdyti statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 12.4 punkto ir 1 priedo 1 pastabos reikalavimus, tarp jų – parengti supaprastintą statinio projektą ir gauti raštišką savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo, įgalioto nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, pritarimą.

Toks teisinis reguliavimas nesudėtingų statinių statybai statytojui nepriklausančiame žemės sklype yra numatytas ir 2011-09-22 Reikalavimo surašymo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d.) bei Reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d.). Pagal Reglamento STR 1.01.07:2010 14 p., Reglamento STR 1.01.07:2010 32 p. ir 6 priedo 3.2 p. bei Reikalavimo surašymo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, nesudėtingiems statiniams, statomiems nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise žemės sklype, reikalingas to žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas (Reglamento STR 1.01.07:2010 priedo „Nesudėtingų statinių sąrašas“ bendrosios pastabose 1 ir 2 lentelėms pirmoji pastaba, Reglamento STR 1.07.01:2010 33.3 p.). Todėl teismo vertinimu, atsakovė (statytoja) pagal ginčo statinio metu galiojusį teisinį reguliavimą dėl šaligatvio (Praėjimo) nesudėtingo statinio tarp sklypų (duomenys neskelbtini), statybos valstybinėje žemėje turėjo pasirūpinti dokumentais. Statybos 2004 m. liepos 26 d. leidime nurodyta, kad jis išduotas komercinio pastato, vandentiekio, nuotekų, elektros, ryšių ir dujotiekio tinklų statybai (duomenys neskelbtini), tačiau šiame dokumente nėra leidimo statyti šaligatvį. 2005 m. kovo 8 d. surašytu ir 2005 m. kovo 10 d. patvirtintu statinių pripažinimo naudoti aktu buvo priimti naudoti tik tie statiniai, kuriuos leista statyti 2004 metais išduotais statybos leidimais ir kurie buvo išvardyti šiuose statybos leidimuose, todėl teismo vertinimu, pastatytas šaligatvis laikytinas pastatytu neteisėtai ir savavališkai. Teismas konstatavo, kad atsakovės nurodyti dokumentai, o taip pat ir kita bylos medžiaga nepatvirtina, kad šaligatvis valstybinėje žemėje tarp sklypų (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas turint šio statinio statybą leidžiančius dokumentus. Ginčo statinio šaligatvio (Praėjimo) savavališka statyba buvo užfiksuota 2011-09-16 Savavališkos statybos aktu Nr. SSA-20-110916-00125.

Teismas nurodė, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio 3–4 dalyse numatyta galimybė asmeniui, kuriam skirtas įpareigojimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, parengti projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Tačiau kaip nustatė teismas, atsakovė iš esmės nesutinka su savavališkos statybos faktu ir teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Kauno miesto savivaldybę gauti statybą leidžiantį dokumentą statybos darbams, susijusiems su savavališkos statybos padarinių šalinimu, atlikti. Taip pat Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos netenkino atsakovės prašymo dėl ginčo šaligatvio įrengimo derinimo, todėl teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo suteikti statytojui (atsakovei) Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje numatytą galimybę gauti (duomenys neskelbtini), pastatyto šaligatvio statybą leidžiančius dokumentus. Todėl teismas pripažino, kad ieškovė pagrįstai pasinaudojo CK 4.103 str. numatyta teise ir pateikė teismui ieškinį dėl savavališkų statybos padarinių šalinimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą skundžia atsakovė UAB „Vilpros investicija“, ji prašo skundžiamą sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

Kauno miesto savivaldybės administracija 2004-12-20 išdavė statybos leidimą Nr. 38-5 IT 275-215 automobilių stovėjimo aikštelės statybai ir 2004-07-26 statybos leidimą Nr. 38-5 IT 174-111/2 komercinio pastato statybai, kuriuose buvo nurodytas ir ginčo šaligatvis. Pagal galiojusią Statybos įstatymo redakciją (2005 m.), pastačius šiuose leidimuose nurodytus pastatus, šie buvo pripažinti tinkamais naudoti Kauno apskrities viršininko sudarytos komisijos 2005-03-08 pasirašytu statinio pripažinimo tinkamu naudoti. Taigi patvirtinus tai, kad minėti statiniai (komercinės paskirties pastatas / prekybos centras (toliau – NIC) pastatas ir automobilių stovėjimo aikštelė) buvo pripažinti tinkamais naudoti ir pastatyti taip, kaip nurodyta Statybos leidimuose, laikytina, jog yra teisėtai pastatytas ir ginčo šaligatvis prie NIC pastato.

Pastačius minėtus statinius, kaip ir šiame ieškinyje minimą šaligatvį, apeliantė teisėtai tapo šių statinių ir jų priklausinių savininke, ši nuosavybė yra įregistruota VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašuose.

Kauno miesto savivaldybė disponuoja statybos leidimu Nr. 38-5 IT 275-215 automobilių stovėjimo aikštelės statybai ir statybos leidimu Nr. 38-5 IT 174-111/2 komercinio pastato statybai, tad yra pagrindo teigti, kad šie leidimai yra išduoti, o jų registracija (ar neregistravimas) nėra pakankamas pagrindas spręsti apie tokio dokumento nebuvimą.

Kadangi pagal iki 2010-10-01 galiojusią Statybos įstatymo redakciją ir jį lydinčius teisės aktus pripažįstant statinį tinkamu naudoti yra vertinamas visas statinio projektas, darytina išvada, kad pripažįstant tinkama naudoti tiek automobilių stovėjimo aikštelę, tiek komercinės paskirties statinį (prekybos centrą), turėjo būti vertinami projektai pagal abu statybos leidimus Nr. 38-5 IT 275-215 ir Nr. 38-5 IT 174-111/2.

Statybos sustabdymą, kaip savavališkos statybos padarinių šalinimą, numato Statybos įstatymo 28 str. 1 d. bei 33 str. 2 d. Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 7.4.1. punkte nustatyta, kad savavališka statinio statyba laikoma, kai vykdomi statybos darbai statinyje (jo dalyje) statant statinį ar jo dalį ne Projekte nurodytoje sklypo vietoje. Taigi, pagal aptartą reguliavimą savavališkos statybos fiksavimui, o taip pat ir statybos stabdymui reikšmingas statybos darbų vykdymo faktas.

Iš STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas“ Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ patvirtinimo“, galiojusio savavališkos statybos akto surašymo metu, išeina, kad savavališkos statybos akte yra fiksuojamos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės. Šio akto pagrindu įgalioti viešojo administravimo subjektai priima atitinkamus sprendimus, kurie ir sukelia tam tikras juridines pasekmes.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas 2011-09-02 pateikė inspekcijai raštą, kuriame, nurodė šiame skunde jau minėtas aplinkybes — ginčo statinys pastatytas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais ir Statybos leidimais, taip pat šis statinys yra pripažintas tinkamu naudoti. Tačiau šių argumentų ieškovė nevertino ir surašė nepagrįstą savavališkos statybos aktą ir jo pagrindu – reikalavimą, kurie yra naikintini.

Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė apeliacinį skundą atmesti, skundžiamo teismo sprendimo nekeisti.

Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinės teisės normų, tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, visapusiškai, objektyviai ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, nenukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotos teismų praktikos, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Inspekcija su apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad jis yra atmestinas kaip nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Savivaldybės administracijos 2004-07-20 išduotame statybos leidime Nr. 38-5IT275-215 (toliau – Statybos leidimas) nurodyta, kad šis leidimas išduotas UAB „Vilpros investicija“ automobilių statymo aikštelės (43 vietų), nuotekų tinklų, elektros tinklų ir elektros pastotės statybai (duomenys neskelbtini) (b. l. 106). 2004-07-26 statybos leidime Nr. 38-4NS174-111/2 (toliau –Statybos leidimas Nr. 1) nurodyta, kad jis išduotas komercinio pastato, vandentiekio tinklų, nuotekų tinklų, elektros tinklų, ryšių tinklų ir dujotiekio tinklų statybai (duomenys neskelbtini) (b. l. 107). Priešingai, nei nurodo apeliantė, teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad „minėti statybos leidimai nėra šaligatvio (Praėjimo) statybą leidžiantys dokumentai“. Inspekcijos nuomone, atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl įrodymų, kuriais ji grindžia sprendimo dalies neteisėtumą, yra atmestini kaip neatitinkantys CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų.

Atsakovės Statybos leidime ir Statybos leidime Nr. 1 nenurodyti ginčo šaligatvio, kaip statinio, techniniai rodikliai.

2005-03-08 komercinio pastato lE2bg (duomenys neskelbtini) , su inžineriniais tinklais pripažinimo tinkamu naudoti akte (toliau – Pripažinimo aktas) ginčo šaligatvis taip pat nenurodytas (b. l. 110–113).

Atsakovės detaliuoju planu, patvirtintu savivaldybės administracijos 2004-06-15 įsakymu Nr. A-1457 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, nebuvo numatytas šaligatvio įrengimas valstybinėje žemėje. Atsakovė, neturėdama NŽT sutikimo dėl naudojimosi valstybine žeme, negalėjo įgyvendinti statytojos teisių. Atsakovės nurodyti dokumentai nepatvirtina, kad valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini) , buvo pastatytas šaligatvis turint šio statinio statybą leidžiantį dokumentą, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo šaligatvis yra savavališka statyba (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis).

Kauno apskrities viršininko 2002-08-07 įsakymu Nr. 01-331 paskirta komisija pripažino, kad komercinis pastatas lE2bg tenkina nustatytus reikalavimus ir tinka naudoti. Pripažinimo akte ginčo šaligatvis nenurodytas, todėl darytina išvada, kad aukščiau minėtas atsakovės argumentas nesudaro pagrindo pakeisti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad UAB „Vilpros investicija“ yra teisėta ginčo šaligatvio savininkė ir šis faktas yra registruotas, nes šio argumento apeliantė nepagrindžia jokiais įrodymais, todėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas minėtas argumentas yra atmestinas kaip neatitinkantis CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų.

Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ redakcija negaliojo savavališkos statybos fiksavimo metu, todėl konkrečiu atveju netaikytina.

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka ir su apeliantės argumentu, kad 2011-09-16 Savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-110916-00125 ir Reikalavimas nepagrįsti, nes inspekcijos įgalioti specialistai, surašę minėtus administracinius aktus, nevertino aplinkybių, kad ginčo šaligatvis pastatytas vadovaujantis planavimo dokumentais ir statybos leidimais.

Atsakovė savavališko statybos akto ir Reikalavimo teismine tvarka neginčijo. Vadinasi, pripažino, kad jie yra teisėti ir pagrįsti. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, šie administraciniai aktai laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, kurie galėtų paneigti savavališkos statybos akte ir Reikalavime nurodytas aplinkybes.

Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 50 punkto ir 6 priedo 3.3 papunkčio nuostatos, galiojusios savavališkos statybos akto ir Reikalavimo surašymo metu, reglamentavo, kad statant valstybinėje žemėje rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui yra privalomi. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, analogiškos nuostatos galiojo ir ginčo šaligatvio statybos metu. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, statydama ginčo šaligatvį be minėtų privalomų dokumentų, pažeidė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų, 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32 punkto, 50 punkto, 6 priedo 3.3. papunkčio nuostatas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, inspekcijos nuomone, nėra teisinio pagrindo panaikinti arba pakeisti teismo sprendimą.

LAT praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-107/2010 ir kt.). Dėl šių priežasčių tai, jog teismas sprendime atskirai neaptarė 2005-03-08 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, nereiškia, kad sprendimas nepagrįstas.

Inspekcijos nuomone, apeliantės argumentas, kad teismas, neįvertinęs visų byloje pateiktų įrodymų, neteisingai konstatavo, jog statyba yra savavališka, taip pat yra nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad atsakovė pastatė ginčo statinį, neturėdama šio nesudėtingo statinio statybai reikalingų dokumentų, neturėdama teisės būti statytoja valstybinėje žemėje, kurioje pastatė ginčo šaligatvį. Statyba neturint statybą leidžiančių dokumentų laikytina savavališka statyba (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis). Todėl inspekcija pagrįstai surašė savavališkos statybos aktą ir Reikalavimą. Ieškovės nuomone, teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir nenukrypo nuo LAT minėtos praktikos dėl įrodymų vertinimo instituto taikymo, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Nesutinkama su apeliantės argumentu, kad teismas nevertino Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalies nuostatų, sprendime nustatyta, kad atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo statybos darbams, susijusiems su savavališkos statybos padarinių šalinimu, atlikti. NŽT netenkino atsakovės prašymo dėl ginčo šaligatvio įrengimo derinimo (b. l. 146). Todėl esant minėtoms aplinkybėms teismas neturėjo teisinio pagrindo suteikti atsakovei Statybos įstatymo 28 straipsnyje numatytą galimybę gauti statybą leidžiantį dokumentą šaligatvio statybai valstybinėje žemėje.

Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 2 punkto nuostatas, atsakovė neturėtų objektyvių galimybių įteisinti savavališką šaligatvio statybą, nes neturi teisės būti statytoja pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija 2012-06-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2235-345/2012 konstatavo, jog „nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas suteikė teismui, sprendžiančiam klausimus dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, diskrecijos teisę, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas sąlygas, suteikti galimybę savavališką statybą atlikusiam statytojui ją įteisinti, tačiau tik tais atvejais, kai statytojas turi objektyvią galimybę gauti statybą leidžiančius dokumentus“.

Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyrius prašė apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai vertino bylos aplinkybes, nustatė, kad ginčo statinys buvo statomas valstybinėje žemėje, esančioje tarp atsakovei priklausančių žemės sklypų, ir pagrįstai sprendė, kad statytojo teises atsakovė galėjo įgyvendinti tik turėdama teisę valdyti ir naudotis šia žeme, tačiau tokios teisės atsakovė neturėjo. Nei apeliantės nurodyti dokumentai, nei kita bylos medžiaga nepatvirtina, kad betono trinkelių šaligatvis buvo pastatytas turint šio statinio statybą leidžiančius dokumentus. Visiškai nepagrįsti apeliantės argumentai, kad 2005 metais ginčo šaligatvis buvo pripažintas tinkamu naudoti kartu su NIC pastatu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-216/2013, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, o UAB „Vilpros investicija“ savo poziciją grindė tais pačiais dokumentais, konstatavo, jog „2005 m. kovo 10 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų turinys patvirtina, kad šiais aktais buvo priimti naudoti tie statiniai, kurių statybai pareiškėjas turėjo gavęs statybos leidimus (automobilių parkavimo aikštelė su inžineriniais tinklais ir komercinis pastatas su inžineriniais tinklais).“

Teismas taip pat teisingai įvertino tai, jog atsakovė iš esmės nesutinka su savavališkos statybos faktu ir teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Kauno miesto savivaldybę tam, kad gautų statybą leidžiantį dokumentą statybos darbams, susijusiems su savavališkos statybos padarinių šalinimu, atlikti. Kauno apylinkės teismas vertino visas aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog teismas neturi teisinio pagrindo suteikti atsakovei teisės akte numatytos galimybės gauti tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini), pastatyto šaligatvio statybą leidžiančius dokumentus.

Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė, kad apeliacinį skundą prašo atmesti, skundžiamo sprendimo nekeisti.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, aukščiau nurodyti statybos leidimai nesuteikė apeliantei teisės statyti statinių valstybinėje žemėje.

Pritariama teismo išvadai, jog minėti statybos leidimai nėra šaligatvio statybą leidžiantys dokumentai, o 2005 m. kovo 8 d. surašytu statinių pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo priimti naudoti tik tie statiniai, kuriuos leista statyti išduotais statybos leidimais ir kurie buvo išvardinti šiuose leidimuose.

Apeliantė visų pirma turėjo įgyti teisinį pagrindą naudotis šia teritorija – valstybine žeme, tačiau, kaip minėta, tokią teisę patvirtinančių dokumentų bylos nagrinėjimo metu apeliantė nepateikė. Tai, kad apeliantė neturėjo teisės naudotis valstybine žeme, patvirtina ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2012 m. liepos 17 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.7.)-3623 „Dėl žemės naudojimo patikrinimo“, kuriame taip pat nurodyta, jog ginčo teritorijos patikrinimo metu apeliantė „nepateikė parengto ir suderinto projekto bei statybos leidimo šiems darbams atlikti.“

Apeliantė niekada nebuvo teisėta ginčo šaligatvio savininkė, ji niekada nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip teisėtai suformuotas nekilnojamasis daiktas, o apeliacinio skundo argumentai, jog nuosavybė į šį statinį yra įregistruota VĮ Registrų centre, nepagrįsta byloje esančiais duomenimis.

Apeliantė Savavališkos statybos akto neskundė teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka, nagrinėjamoje byloje taip pat nekėlė jokių reikalavimų dėl Savavališkos statybos akto ar Reikalavimo teisėtumo. Šie administraciniai aktai yra teisėti ir galiojantys, todėl nėra pagrindo vertinti su tuo susijusių apeliacinio skundo argumentų.

Teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimo pagrįstumą, turėjo teisę leisti apeliantei teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją, tačiau atsakovė iš esmės nesutinka su savavališkos statybos faktu ir teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Kauno miesto savivaldybę gauti statybą leidžiantį dokumentą statybos darbams, susijusiems su savavališkos statybos padarinių šalinimu (nei per Reikalavime nustatytą terminą, nei bylos nagrinėjimo metu). Todėl teismas teisingai įvertino šias aplinkybes ir įpareigojo nugriauti statinį, nes byloje nebuvo aplinkybių, kurių pagrindu teismas būtų galėjęs suteikti papildomą terminą ginčo statiniui įteisinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nurodyto straipsnio 2 dalies norma, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus, reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo tirti visus pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui reikšmingus apeliacinio skundo faktinius bei teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti.

Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir įstatymais, logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, dėl to apeliacinio skundo motyvais skundžiamą teismo sprendimą panaikinti nėra pagrindo (CPK 328 str.).

Bylos medžiaga patvirtina, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 2004 m. liepos 20 d. išdavė statybos leidimą Nr. 38-5 IT 275-215 automobilių stovėjimo aikštelės statybai žemės sklype (duomenys neskelbtini) , 2004 m. liepos 26 d. išdavė statybos leidimą Nr. 38-4 NS 174-111/2 komercinio pastato statybai žemės sklype (duomenys neskelbtini) . Šie statiniai pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. kovo 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktais. Ieškovės atstovai, atlikę patikrinimą vietoje, nustatė, kad valstybinės žemės dalis, esanti tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini), yra užstatyta (išklota betono trinkelėmis). Vadovaujantis LR statybos įstatymo 28 str. nuostatomis, dėl šio statinio statybos 2011 m. rugsėjo 16 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-110916-00125, o 2011 m. rugsėjo 22 d. reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110922-00128, kuriuo iš apeliantės pareikalauta iki 2012 m. kovo 22 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą betono trinkelių šaligatvį, esantį tarp sklypų (duomenys neskelbtini) , ir sutvarkyti statybvietę. Per nustatytą terminą apeliantei neįvykdžius reikalavimo, savavališkos statybos padariniai būtų šalinami atsakovės UAB „Vilpros investicija“ lėšomis.

Atsakovė UAB „Vilpros investicija“ teigia, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotuose statybos 2004-12-20 leidime Nr. 38-5IT275-215 ir statybos 2004-07-26 leidime Nr. 38-5IT174-111/2 buvo nurodytas ginčo šaligatvis, kuris pagal galiojusią Statybos įstatymo redakciją (2005 m.) buvo pripažintas tinkamu naudoti. Tačiau su tuo negalima sutikti, nes apeliantės motyvai nepagrįsti rašytiniais įrodymais ir prieštarauja bylos medžiagai, kuri patvirtina, kad atsakovei išduotuose leidimuose šaligatvio statyba nenumatyta. Savivaldybės administracijos 2004-07-20 išduotame statybos leidime Nr. 38-5IT275-215 nurodyta, kad leidimas išduotas UAB „Vilpros investicija“ automobilių statymo aikštelės (43 vietų), nuotekų tinklų, elektros tinklų ir elektros pastotės statybai (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 106). 2004-07-26 statybos leidime Nr. 38-4NS174-111/2 nurodyta, kad leidimas išduotas komercinio pastato, vandentiekio tinklų, nuotekų tinklų, elektros tinklų, ryšių tinklų ir dujotiekio tinklų statybai (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 107). Duomenų apie tai, kad valstybinėje žemėje suprojektuotam ginčo šaligatviui atsakovei buvo išduotas leidimas jį pastatyti, byloje įrodymų nepateikta, tokios informacijos taip pat nepatvirtina anksčiau minėtų dokumentų turinys.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą motyvais, kad ginčo šaligatvio statybos metu galiojusios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597) redakcijos 23 straipsnio 15 dalies nuostatos numatė, kad visiems statiniams, suprojektuotiems viename statinio projekte ir esantiems tiek statinio statybos sklype, tiek už jo ribų (pagal statinio projektavimo sąlygas suprojektuotiems inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms), tarp jų ir laikiniems statiniams (statomiems statybos reikmėms), taip pat visoms statybos rūšims, numatytoms statinio projekte, išduodamas vienas statybos leidimas. Leidime privaloma nurodyti normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytus kiekvieno statinio techninius rodiklius ir naudojimo paskirtį. Minėta įstatymo nuostata imperatyviai numatė, kad statybos leidime privaloma nurodyti kiekvieno statinio techninius rodiklius.

Byloje esančiuose dokumentuose nėra duomenų apie ginčo šaligatvio suprojektavimą statinio projekte. Komercinio pastato lE2bg (duomenys neskelbtini) , su inžineriniais tinklais pripažinimo tinkamu naudoti 2005-03-08 akte ginčo šaligatvis taip pat nenurodytas (1 t., b. l. 110–113). Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad atsakovei UAB „Vilpros investicija“ išduoti statybos leidimai nėra šaligatvio (Praėjimo) statybą leidžiantys dokumentai, o atsakovės motyvai dėl tariamai pripažinto tinkamu naudoti ginčo šaligatvio yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Taigi apeliantės motyvas dėl išduoto leidimo ginčo šaligatvio statybai yra neįrodytas, todėl atmestinas (CPK 12, 178, 185 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriaus atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą motyvais, kad ginčo statinys įrengtas (pastatytas) valstybinėje žemėje neturint tam įstatymo nustatyta tvarka leidimo, todėl statytojo veiksmai yra neteisėti ir negali būti ginami įstatymo.

Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą pagrįstai nurodė, kad LR statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. imperatyviai nurodyta, jog statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, jei statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Kaip nustatyta byloje, atsakovė UAB „Vilpros investicija“ neturėjo teisinio pagrindo naudotis valstybine žeme, kurioje pastatė ginčo šaligatvį. Faktinę aplinkybę, kad atsakovė neturėjo teisės naudoti valstybės žemę ginčo šaligatvio statybai, patvirtina Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2012 m. liepos 17 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.7.)-3623 „Dėl žemės naudojimo patikrinimo“, kuriame nurodyta, kad atsakovė UAB „Vilpros investicija“ nepateikė parengto ir suderinto projekto bei statybos leidimo šaligatvio statybos darbams atlikti, todėl patikrinimo rašte buvo pripažinta, kad atsakovė, atlikdama statybos darbus valstybinėje žemėje, leidimo ginčo darbams atlikti neturėjo (1 t., b. l. 144). Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 50 punkto ir 6 priedo 3.3 papunkčio nuostatos, galiojusios savavališkos statybos akto ir Reikalavimo surašymo metu, reglamentavo, kad statant valstybinėje žemėje rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui yra privalomi. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, analogiškos nuostatos galiojo ir ginčo šaligatvio statybos metu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, statydama ginčo šaligatvį be minėtų privalomų dokumentų, pažeidė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų, 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32 punkto, 50 punkto, 6 priedo 3.3. papunkčio nuostatas.

Atsakovė byloje jokiais patikimais įrodymais nenuginčijo pirmosios instancijos teismo išvadų dėl savo veiksmų neteisėtumo, įstatymo pažeidimo statant šaligatvį valstybinėje žemėje. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės bendrovei patvirtintame Savivaldybės administracijos 2004-06-15 įsakymu Nr. A-1457 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ detaliajame plane buvo planuojamas ginčo valstybinės žemės plotas, kuriame būtų numatytas šaligatvio įrengimas valstybinėje žemėje (1 t., b. l. 99, 100, 108–109), yra teisinga. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė UAB „Vilpros investicija“, neturėdama NŽT sutikimo dėl naudojimosi valstybine žeme, negalėjo įgyvendinti statytojos teisių (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (50 punktas). Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo šaligatvis yra savavališka statyba (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis), nes atsakovei išduoti dokumentai nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) , valstybinėje žemėje pastatytam šaligatviui atsakovė turėjo šio statinio statybą leidžiantį dokumentą. Įvertinus bylos medžiagą ir ginčo šalių argumentus, nėra pagrindo pripažinti, kad savavališka statyba buvo įteisinta pripažinimo tinkamu naudoti 2005-03-08 aktu (1 t., b. l. 110–113), nes tai prieštarautų anksčiau paminėtiems įstatymas ir byloje esantiems įrodymas, kurie tokios aplinkybės nepatvirtina. Todėl atsakovės motyvas dėl tariamai teisėtai atliktos ginčo šaligatvio statybos yra atmestinas kaip neįrodytas.

Atmestinas apeliantės UAB „Vilpros investicija“ motyvas, kad ji yra teisėta ginčo šaligatvio savininkė ir šis faktas yra registruotas Nekilnojamojo turto registre, nes tokiai išvadai padaryti atsakovė byloje nepateikė įrodymų, o pagal esamus įrodymus yra nustatyta, jog ginčo šaligatvis yra pastatytas savavališkai. Taip pat negalima sutikti su atsakovės motyvais, kad ginčo santykiams taikoma atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta STR 1.09.06:2007 dėl „Statybos sustabdymo. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ redakcija, nes ji negaliojo savavališkos statybos fiksavimo metu.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas statybos įstatymų pažeidimą, pagrįstai skundžiamame sprendime vadovavosi Savavališkos statybos 2011-09-16 aktu Nr. SSA-20-110916-00125 ir 2011-09-22 Reikalavimu REI-20-110922-00128 (1 t., b. l. 114–119), nes atsakovė šių dokumentų neskundė, tad įvertinus kitus surinktus byloje įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtuose dokumentuose nustatyti pažeidimai ir ieškovės reikalavimas pašalinti nustatytus pažeidimus yra įrodyti, todėl teisėti (CPK178, 185 str. 197 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, teisėjų kolegijos nuomone, tinkamai vertino galimybę atsakovei šalinti savavališkos statybos padarinius įsiteisinimo būdu. Sprendime nustatyta, kad atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo statybos darbams, susijusiems su savavališkos statybos padarinių šalinimu, atlikti. NŽT netenkino atsakovės prašymo dėl ginčo šaligatvio įrengimo derinimo (1 t., b. l. 146). Todėl esant minėtoms aplinkybėms, pagrįstai ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo suteikti atsakovei Statybos įstatymo 28 straipsnyje numatytą galimybę gauti statybą leidžiantį dokumentą šaligatvio statybai valstybinėje žemėje, o pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 2 punkto nuostatas atsakovė neturi objektyvių galimybių įteisinti savavališką šaligatvio statybą, nes neturi teisės būti statytoja pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus.

Teisėjų kolegija nekartoja kitų skundžiamo teismo sprendimo motyvų, nes visiškai jiems pritaria.

Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), apeliacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326–333 straipsniais,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo nekeisti.

Teisėjai Galina BlaževičGintautas KoriaginasArvydas Žibas