Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių metų) laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per šį laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš V. J. V. M. priteistas 600,00 Eur (šešių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. J. nuteistas už tai, kad 2021 m. kovo mėn. 13 d., apie 10.45 val., (duomenys neskelbtini), virtuvės patalpoje konflikto metu tyčia savo seseriai V. M. sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajai V. M. dešinio skruosto poodinę kraujosruvą, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

5. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nurodydamas, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino bylos nagrinėjimo metu kilusių abejonių, kurios turėjo būti vertinamos nuteistojo naudai, todėl priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

7. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-34-303/2015, 2K-216-489/2020). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-1073/2020).

8. Nagrinėjamos bylos kontekste kolegija pažymi ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti nuosprendžio, taip pat ir apkaltinamojo, netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados, kaip nagrinėjamos bylos atveju, iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-571-976/2015, 2K-103-976/2016, 2K-275-976/2017, 2K-264-976/2019).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai V. J. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, nusprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo apeliaciniame skunde išsakytų lūkesčių, nėra nuosprendžio neišbaigtumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga, matyti, kad Tauragės apylinkės teismas byloje esančius duomenis įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

10. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

11. Nagrinėjamu atveju V. J. buvo kaltinamas ir nuteistas dėl to, kad 2021 m. kovo mėn. 13 d., apie 10.45 val., (duomenys neskelbtini), virtuvės patalpoje konflikto metu tyčia savo seseriai V. M. sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajai V. M. dešinio skruosto poodinę kraujosruvą, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

12. Nors, kaip teisingai pastebi apeliantas, nagrinėjamu atveju byloje nėra tiesioginių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti V. J. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, tačiau, kaip jau minėta šioje nutartyje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti nuosprendžio, taip pat ir apkaltinamojo, netiesioginiais įrodymais.

13. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. J. yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

14. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai teigė, jog 2021 m. kovo 13 d., apie 10.45 val., (duomenys neskelbtini), virtuvės patalpoje konflikto metu V. J. tyčia jai sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą. V. M. taip pat teigė, kad šio smūgio nematė nei jos motina, nei atvykusi medikė, tačiau akcentavo, jog po smūgio sudavimo ji išbėgo į namų kiemą ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojai pasakė, kad brolis jai sudavė. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir apklausta liudytoja slaugytoja A. Z.. Minėtos liudytojos parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, visiškai atitinka ir jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t. y. liudytoja A. Z. patvirtino, kad močiutė (dėl kurios buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba) su savo dukra ir sūnumi liko namo viduje, o ji išėjo į lauką prie greitosios medicinos pagalbos automobilio, kur buvo ir vairuotojas, tačiau netrukus į lauką šaukdama, verkdama išbėgo moteris (močiutės dukra), kuri pasakė, kad brolis jai sudavė į veidą. Ir nors liudytoja A. Z. nurodė, kad sužalojimų ant V. M. veido nematė, kadangi nukentėjusioji buvo ranka užsidengusi veidą, tačiau byloje esantys įrodymai leidžia teigti, jog V. M. buvo sužalota būtent tomis aplinkybėmis ir nurodytu laiku, kuris nurodytas kaltinamajame akte.

15. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad konfliktas, kurio metu nuteistasis sudavė smūgį V. M. į veidą, įvyko 2021 m. kovo 13 d., apie 10.45 val. Iš asmens apžiūros protokolo (b. l. 33) matyti, kad nukentėjusioji buvo apžiūrėta 2021 m. kovo 13 d., 12.03 val. Šios apžiūros metu buvo nustatyta, kad ant V. M. kūno matyti šios sužalojimo žymės: veide ant dešiniojo skruosto yra patinimas. Tokio paties pobūdžio sužalojimas nustatytas ir atlikus asmens (V. M.) tyrimą. Iš specialisto išvados Nr. G85/2021 (10) (b. l. 43) matyti, kad V. M. padaryta dešinio skruosto poodinė kraujosruva; sužalojimas padarytas kietu buku daiktu; sužalojimas galimai padarytas aplinkybėse nurodomu būdu 5–7 paros iki tyrimo; sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

16. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog aplinkybė, kad nukentėjusioji pas medicinos ekspertą nuvyko tik praėjus savaitei po galimo įvykio, leidžia teigti, jog sužalojimas galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis. Visų pirma, pažymėtina, kad 2021 m. kovo 19 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimas padarytas 5–7 paros iki tyrimo pradžios. Tai yra, specialisto išvada apie galimą įvykio laiką sutampa su šioje byloje nustatytu nusikalstamos veikos padarymo laiku, t. y. nuo nusikalstamos veikos padarymo laiko (2021 m. kovo 13 d.) iki tyrimo atlikimo laiko (2021 m. kovo 19 d.) praėjo 7 paros. Taip pat šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad nustatytas sužalojimas padarytas galbūt ir įvykio aplinkybėse nurodytu būdu. Apelianto argumentas, jog specialisto išvadoje nėra kategoriškai patvirtinta, kad tyrimo metu nustatytas sužalojimas buvo padarytas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, kolegijos vertinimu, atsižvelgus į kitus byloje surinktus įrodymus, nėra pakankamas išvadai, kad nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas – dešinio skruosto poodinė kraujosruva – buvo padarytas kitomis aplinkybėmis. Bylos duomenys patvirtina, kad V. M. padarytas sužalojimas – dešiniojo skruosto patinimas – buvo nustatytas atlikus asmens apžiūrą nepraėjus valandai nuo V. M. pareiškimo ikiteisminio tyrimo institucijai apie nusikalstamos veikos padarymą pateikimo ir nepraėjus dviem valandoms nuo konflikto pradžios. Kolegijos vertinimu, šios ir anksčiau nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad specialisto išvadoje nustatytas V. M. veido sužalojimas buvo padarytas būtent kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis ir laiku.

17. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir skundo argumentą, jog, nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu neapklausus O. J. (apelianto ir nukentėjusiosios motinos), nebuvo atskleistos reikšmingos bylai aplinkybės, t. y. O. J. būtų patvirtinusi, jog nuteistasis nukentėjusiajai nesudavė smūgio į veidą.

18. BPK 78 straipsnyje nustatyta, kad kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių.

19. Visų pirma, pažymėtina, kad nukentėjusioji, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, nurodė, jog O. J. nematė momento, kada V. J. sudavė smūgį V. M.. Antra, iš byloje esančio 2021 m. balandžio 28 d. tarnybinio pranešimo (b. l. 47) matyti, kad, 2021 m. balandžio 28 d. nuvykus pas O. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir pabendravus siekiant išsiaiškinti įvykio aplinkybes, buvo nustatyta, kad O. J. apskritai neatsimena įvykio – teigė, kad pareigūnų nurodytu laiku į jos namus greitoji medicinos pagalba nebuvo atvykusi, neatsimena buvusi gydymo įstaigoje. Taigi įvertinus tai, jog, pasak nukentėjusios, O. J. ne tik nematė momento, kada V. J. V. M. sudavė smūgį į veidą, tačiau ir apskritai neprisimena esminių 2021 m. kovo 13 d. aplinkybių, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nepripažino, kad reikia apklausti O. J.. Pažymėtina, jog taip pat pagrįstai buvo atsižvelgta į O. J. amžių, jai yra 85 metai.

20. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo kaip pagrįsto vertinti ir skundo argumento, jog šiuo atveju nukentėjusiosios parodymai vertintini kritiškai, kadangi ji dėl to, kad O. J. ketina visą turtą palikti V. J., yra suinteresuota apkalbėti nuteistąjį. Visų pirma, V. M. nuoseklius parodymus pavirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Antra, apeliantas šiam argumentui pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu kiltų abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo.

21. Taigi, kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka susiformuoti vidiniam įsitikinimui, kad V. J. teisėtai ir pagrįstai nuteistas dėl to, kad 2021 m. kovo mėn. 13 d., apie 10.45 val., (duomenys neskelbtini), virtuvės patalpoje konflikto metu tyčia savo seseriai V. M. sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajai V. M. dešinio skruosto poodinę kraujosruvą, tai sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

22. Atsižvelgusi į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas (apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis)), teisėjų kolegija, konstatavusi, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir išteisinti nuteistojo dėl nusikalstamos veikos, numatytos 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, ir įvertinusi, kad skunde nėra nurodyta argumentų, kuriais būtų kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės nuteistajam skyrimo, šiuo klausimu nepasisako.

23. Nurodytų ir aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.