- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-03
- Bylos Nr.
- 2A-173-124/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-23-3-00290-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Klaudija Kruminienė, Laisvė Aleknavičienė (pran.), Danutė Matiukienė
- Pareiškėjas
- P. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos Kelmės rajono
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-173-124 /2011
Teisėja L. Borkovskienė Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00290-2010-4
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Šiauliai, 2011 m. gegužės 3 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-429-322/2010 pagal pareiškėjo P. M. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos Kelmės rajono žemėtvarkos skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. M. pareiškimu (3–4 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą žemės nuosavybės dokumentams pateikti Šiaulių apskrities viršininko administracijai, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą žemės nuosavybės atkūrimo tikslu, kad P. M., pareiškėjo tėvas, apie 1910 m. paveldėjo iš savo mamos 7 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir nuosavybės teisėmis jį valdė iki 1940 m. žemės nacionalizacijos.
Pareiškėjas nurodė, kad jo senelė S., tekėdama už jo senelio J. M., gavo kraičio 7 ha dydžio žemės sklypą, esantį, (duomenys neskelbtini) kurį nuosavybės teisėmis valdė iki savo mirties. Pareiškėjo senelis J. M. turėjo apie 16 ha nuosavos žemės, paveldėtos iš jo tėvų, pareiškėjo prosenelių. Po senelių mirties pareiškėjo tėvas P. M. paveldėjo savo tėvų žemę ir apie 1930 m. iš B. S. dar nusipirko 5 ha žemės sklypą. Visa žemė buvo (duomenys neskelbtini) vienkiemiuose. Pareiškėjo tėvas iš savo tėvų apie 1910 m. iš viso paveldėjo apie 23 ha žemės, ant šios žemės tėvai pasistatė trobesius ir nuosavybės teisėmis valdė iki pat žemės nacionalizacijos. Pareiškėjui yra atkurtos nuosavybės teisės į 21,55 ha dydžio žemės sklypą, tačiau dar 7 ha dydžio žemės sklypas, kuriame išlikę jo tėvų sodybos pamatai, pavieniai sodybos medžiai, yra negrąžintas. Pareiškėjo tėvų žemės ribojosi su V. D., V. J., J. M., E. J., B. S. žemėmis.
Terminą nuosavybės dokumentams pateikti pareiškėjas P. M. praleido dėl to, kad tik 2007 m. sužinojo, jog nebus atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvų turėtą 7 ha dydžio žemės sklypą.
Žemesnės instancijos teismas
Kelmės rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu (71–74 b. l.) P. M. pareiškimą atmetė.
Teismas nurodė, kad 2007m. gruodžio 20d. Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-305-446-2007 teismas atmetė analogišką pareiškėjo prašymą nustatyti, kad jo tėvas P. M. iki žemės nacionalizavimo (duomenys neskelbtini) valdė 7 ha dydžio žemės sklypą. Kaip matyti iš civilinėje byloje Nr. 2-305-446-2007 esančių rašytinių įrodymų- rūšimis paskirstytų žemių sąrašo, pateikto 1929 m. lapkričio 7 d. Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai, P. M. R. apskrityje, (duomenys neskelbtini) kaime valdė 16,5469 ha žemės. Be to, Kelmės rajono apylinkės teismo 1993 m. gruodžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-703/93 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. M. nuo 1930 m. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (1930 m. pirko iš B. S.). Remiantis išlikusiais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais ir teismo sprendimu, 1996 m. spalio 25 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimu Nr. 54-8361 P. M. atkurta nuosavybės teisė į 21,15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), žemę grąžinant natūra ir 1999 m. kovo 17 d. Šiaulių apskrities viršininko patvirtinta išvada neatlygintinai suteiktas lygiavertis 0,40 ha žemės sklypas Kelmės rajone, Kražių miestelyje vietoj (duomenys neskelbtini) turėtos žemės, t.y. padengiant turimą namų valdos ir asmeninio ūkio žemę. Pareiškėjas paaiškino, kad nuosavybės teisės atkurtos ne į visą žemę, nes tėvas nuosavybėje turėjo apie 29 hektarus: 23 ha (tame tarpe ir 7 hektarus, kuriuos kaip kraitį gavo S.) apie 1910 metus paveldėjo iš tėvų ir 1930 metais 5 ha nusipirko iš B. S.. Pareiškėjo nuomone neatkurtos nuosavybės teisės būtent į 7 ha sklypą, kuriame yra išlikę sodybvietę žymintys akmenys. L. E. A. J. ir P. M. paaiškino, kad pareiškėjo tėvas turėjo apie 28-30 ha žemės, patvirtino ir tą aplinkybę, kad 7 ha buvo pareiškėjo tėvo motinos S. kraitis, tačiau tokių žinių šaltiniu liudytojai nurodė savo tėvus, iš jų girdėtus pasakojimus, nes patys tuo metu buvo vaikai. Teismas konstatavo, kad liudytojos E. A. J. parodymai kelia pagrįstų abejonių, kaip ji būdama gimusi 1935 metais, pasakojimus apie „pasogos aplinkybes“ girdėjusi būdama devynerių metų, dabartiniu metu bendrame žemės plote gali parodyti būtent 7 ha sklypo ribas, kai viso sklypo ribos jai nėra gerai žinomos. 2007 metais nagrinėtoje byloje liudytoja E. A. J. nenurodė jokių 7 ha sklypo įgijimo aplinkybių ir paaiškino „tėvai kalbėdavo, kad pareiškėjo tėvai turi apie 30 ha žemės, iš kur ją gavo nežinau“. Pagrįstų abejonių teismui sukėlė byloje esantis aktas (8 b. l.) apie tai, kad 2006 m. birželio 20 d. P. M., A. J. ir A. J. dalyvaujant, vietoje buvo apžiūrėtas 7 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal kurį buvo padarytas numatyto grąžinti sklypo brėžinys, kadangi liudytoja Elena A. J. teisme paaiškino tuo metu sirgusi ir nedalyvavusi žemės ribų parodyme, tačiau ant akto sutikusi pasirašyti. Teismas nurodė, kad liudytojai tik apytiksliai bandė nurodyti pareiškėjo tėvo valdytos žemės bendrą kiekį, tačiau dėl 7 ha įsigijimo ir valdymo aplinkybių liudytojų parodymai labai neišsamūs, prieštaringi ir abejotini, todėl teismas juos vertino kritiškai.
Teismas konstatavo, kad liudytojų V. J. ir K. L. parodymai nėra reikšmingi nustatant žemės valdymo faktą, nes šie liudytojai 7 ha žemės sklypo įgijimo ir valdymo aplinkybių nežino. V. J., AB „Šiaulių hidroprojektas“ darbuotojas ir kadastrinės vietovės autorius parodė, kad 21,15 ha žemės sklypas 1993 metais buvo matuojamas vadovaujantis turima archyvine medžiaga, o kur jos nebuvo – pagal paties pareiškėjo parodytas žemės sklypo ribas. Planine medžiaga buvo vadovautasi iš rytų ir pietų pusės, kitas ribas rodė pats pareiškėjas. Sodybvietė nebuvo įmatuota, nes jeigu ji ir buvo netoliese, tai liko už pamatuoto sklypo ribų, nes pareiškėjas apie ją nieko neminėjo. Matuojant žemės sklypo ribos buvo koreguojamos atsižvelgiant į paties pareiškėjo pageidavimus, kadangi iš rytų pusės buvo griovys ir žeme būtų nepatogu naudotis, todėl archyvinėje medžiagoje ir dabartiniu metu pateiktoje P. M. ir gretimų sklypų išsidėstymo schemoje nurodytos žemės sklypo ribos ne visur sutampa.
Liudytojas K. L., AB „Šiaulių hidroprojektas“ matininkas parodė, kad žemės pareiškėjui nematavo, tik nustatinėjo buvusias pareiškėjo tėvo žemės sklypo ribas, su pareiškėju ir liudytojais J. ir M. ėjo į laukus, apžiūrėjo žemės sklypą vietoje ir remiantis išlikusiais gretimų kaimynų žemės planais nustatė 7 ha ploto ribas, bei padarė planelį, į kurį įeina ir pareiškėjo tėvų buvusios sodybos išlikę akmenys. Kaip matyti iš K. L. sudarytų planų, juose 7 ha žemės sklypo konfigūracija ir ribos, toje pusėje kur nėra planinės medžiagos ir kur 2006 metais ribas rodė liudytojos ir pareiškėjas, yra aiškiai skirtingos. L. J. aiškino gerai žinanti kaip pasogą iš S. gauto 7 ha sklypo ribas, nes ant šio sklypo buvo pareiškėjo tėvų pastatai, bet kaip matyti iš schemos, S. žemė buvo visai kitoje pusėje nei liudytojos nurodytas sklypas. Be to, sklypo ribos buvo nustatinėjamos ir anksčiau, tai yra 1993 metais, matuojant visą 21,15 ha žemės sklypą natūroje. Tuomet, toje pusėje, kurioje nebuvo planinės medžiagos, pareiškėjas rodė kitas sklypo ribas matininkui V. J. ir, būtent, jo nurodytomis ribomis buvo atkurta nuosavybė. Teismas nurodė, kad vien ta aplinkybė, kad už sklypo ribos yra likusi sodybvietė, negali būti pagrindu daryti išvadai, kad žemės sklypas buvo didesnis nei toks į kurį atkurta nuosavybės teisė, jeigu nėra kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių sklypo dydį.
Teismas konstatavo, kad nei pareiškėjo, nei liudytojų paaiškinimai, kurie yra gana prieštaringi ir nenuoseklūs, nesudarė pagrindo konstatuoti faktą, kad pareiškėjo tėvas apie 1910 m. paveldėjo iš savo motinos 7 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, kurį valdė iki nacionalizacijos. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų, išskyrus liudytojų parodymai, faktą patvirtinančių įrodymų, netgi giminystės ryšį su S. patvirtinančių įrodymų. Teismas nurodė, kad abejones kelia pareiškėjo teiginiai, kad jo tėvas iš savo tėvų apie 1910 m. iš viso paveldėjo apie 23 ha žemės ir valdė iki žemės nacionalizacijos, kadangi iš byloje esančios Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažymos matosi, kad leidinyje „Vyriausybė žinios“ Kelmės apylinkės teismas 1935 m. paskelbė, jog P. M. iškėlė bylą, prašydamas pripažinti jam nuosavybėn įsisenėjusiu valdymu nekilnojamąjį turtą - 17 ha žemės su trobesiais, (duomenys neskelbtini) kaime, o daugiau žinių apie P. M. turėtą žemę bei dokumentų apie žemės paveldėjimą, mokesčių mokėjimą ar žemės nusavinimą, archyve saugomuose dokumentuose nėra. Pareiškėjas teigė „nuo mažystės“ žinojęs, kad 7 ha iš paveldėto 23 ha sklypo yra jo močiutės S. kraitis, tačiau lieka neaišku, kodėl tuomet šių aplinkybių, nei pareiškėjas, nei liudytojai nenurodė 2007 metais nagrinėjamoje byloje.
Teismas nurodė, kad konstatavus, jog prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra nepagrįstas įrodymais ir netenkintinas, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo atnaujinti terminą žemės nuosavybės dokumentams pateikti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. M. apeliaciniu skundu (75–76 b. l.) prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas faktiškai analizavo apeliantui jau atkurtos žemės nuosavybės įgijimo teisėtumą, sklypo ribų pagrįstumą, bet ne šioje byloje prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Įvykiai, kurie buvo prieš 100 metų, be abejonės, gyvais liudytojų pasakojimais nebegali būti grindžiami. Teismo posėdyje dalyvavę liudytojai pasirašė dėl žinojimo apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Šios bylos įrodinėjimo dalykas -7 ha dydžio žemės sklypo įgijimo pagrindas ir sklypo buvimo vieta. Taigi šioje byloje negalėjo būti nagrinėjamas jau pareiškėjui įteisintos žemės nuosavybės teisėtumas, nes tokio reikalavimo nebuvo pareikšta.
2. Pareiškėjui pavyko surasti 7 ha žemės sklypo gretimų savininkų archyvinius išsaugotus planus ar kitą archyvinę medžiagą, kurioje neginčijamai nurodytas pareiškėjo tėvo turėtas žemės sklypas ar sodyba. Tačiau teismas šių rašytinių įrodymų iš vis nevertino, laikė nereikšmingais, nors liudytojai V. J. ir K. L. patvirtino, kad liudytojų parodytos sklypo ribos buvo sutikrintos su gretimų sklypų savininkų išsaugota archyvine planine medžiaga, kad valstybiniai miškai iki 1940 m. tikrai buvo greta P. M. sklypo, iki šių dienų yra aiški jų riba, viskas atitinka planinę archyvinę medžiagą. Teismas šios aplinkybės nevertino, laikė, kad yra neteisėtai atkurta kita žemės nuosavybė, neteisingai suformuotas nuosavybės sklypas, tai yra išėjo už reikalavimų ribų, o šios bylos kontekste nepasisakė dėl reikšmingų aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ( 84–87 b. l.) suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos Kelmės rajono žemėtvarkos skyrius prašo atmesti P. M. apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, iš apelianto priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas analizavo ne jau atkurtos žemės nuosavybės įgijimo teisėtumą, kaip teigia apeliantas, bet stengėsi nustatyti, kiek iš viso pareiškėjo tėvas valdė žemės 1940m. nacionalizacijos metu ir kokios buvo minėto žemės sklypo ribos. Kad teismas analizavo kiek iš viso apelianto tėvas valdė žemės 1940 m. nacionalizacijos metu nereiškia, kad teismas nenagrinėjo pareiškėjo iškelto klausimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl 7,00 ha žemės sklypo, kuris pareiškėjo teigimu įėjo į bendrąjį 29 ha ploto žemės sklypą, valdomą 1940 m. nacionalizacijos metu.
2. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas 2007 m. kreipėsi į Kelmės rajono apylinkės teismą dėl to paties dalyko, t.y. siekdamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas nacionalizacijos metu valdė dar 7 ha žemės. Nei pats pareiškėjas, nei kviesti liudytojai negalėjo nurodyti šio žemės sklypo įsigijimo ar valdymo aplinkybių. Bylos nagrinėjimo metu 2007 m. dalyvavo liudytoja A. J., kuri proceso metu negalėjo nurodyti 7 ha žemės sklypo įsigijimo ir valdymo aplinkybių, tačiau ta pati liudytoja šio proceso metu tai nurodė. Didelių abejonių kelia faktas, kodėl A. J., žinodama žemės įgijimo faktą, negalėjo jo nurodyti teismui 2007 metais.
3. Apeliantas savo pareiškimą argumentavo tuo faktu, kad matuojant žemės sklypo ribas į žemės sklypą nepateko, kaip pareiškėjas teigia, jo tėvų buvusios sodybos pamatai. Atkreiptinas dėmesys, kad matuojant žemės sklypą, kur nebuvo išlikusios planinės medžiagos, matininkai vadovavosi paties P. M. parodymais, kuris jokių pretenzijų dėl to, kad pamatai nepateko į žemės sklypą, nereiškė ir nurodė būtent tokias sklypo ribas, kokiomis jam šiuo metu yra atkurta nuosavybės teisė. Apeliantui buvo suteikta galimybė pačiam nurodyti jam priklausančio žemės sklypo ribas, jis ta galimybę visapusiškai pasinaudojo.
Šalies argumentai
4. Apelianto prašymas atnaujinti praleistą terminą dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 7 ha ploto žemės sklypą turi būti atmetamas kaip nepagrįstas. P. M. dar 1991 m. rugsėjo 11 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 20,00 ha žemę, tačiau archyviniuose dokumentuose buvo nurodyta, kad apelianto tėvas P. M. nuosavybės teisėmis valdė 16,55 ha. Pareiškėjas 1993 m. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jo tėvui priklausė dar 5 ha žemės. Nei pateikdamas prašymą, nei kreipdamasis į teismą dėl 5 ha žemės, pareiškėjas nenurodė, kad jo tėvui galėjo priklausyti dar 7 ha žemės, nors tokią galimybę turėjo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal apeliacinio skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.
Juridiniai faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal LR CPK 444 str. 1 d. ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal LR CPK 445 str. teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas P. M. 1991 09 11 d. Kelmės rajono Kražių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo tėvo P. M. valdytą 20.00 ha žemę (duomenys neskelbtini). 1996 spalio 25 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimu pareiškėjui atkurtos nuosavybės tesės į 21,15 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas prašo atnaujinti terminą pateikti nuosavybės dokumentus ir atkurti nuosavybės teises papildomai į 7 ha žemės sklypą, kurį jo tėvas apie 1910 metus paveldėjo iš savo mamos S. ir jį nuosavybės teisėmis valdė iki žemės nacionalizacijos.
Pateikdamas apeliacinį skundą, apeliantas pirmuoju argumentu nurodo, kad teismas nepagrįstai analizavo jam atkurtos nuosavybės teisėtumą, peržengė pareikšto reikalavimo ribas, su kuo kolegija nesutinka. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas analizavo ne jau pareiškėjui atkurtos žemės nuosavybės įgijimo teisėtumą, bet siekė nustatyti, kiek iš viso pareiškėjo tėvas valdė žemės 1940 metais nacionalizacijos metu ir kokios buvo minėto žemės sklypo ribos, nes pats pareiškėjas nurodė, kad jam yra atkurtos nuosavybės teisės ne į visą jo tėvui priklausiusį žemės sklypą. Pats pareiškėjas teismo proceso metu nurodė, kad visa tėvo turima žemė buvo viename plote. 7 ha plote, į kuriuos prašo atkurti nuosavybę, šioje vietoje buvo senelių, o vėliau tėvų sodyba (37 b. l.).
Apeliantas teigia, kad teismas turėjo remtis liudytojų parodymais, kurie parodymus davė, būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės, bet jų nevertino. Kolegija sprendžia priešingai, kad teismas vertino visus byloje pateiktus įrodymus, tame tarpe ir liudytojų parodymus, darė išvadas jais remdamasis, esančius įrodymus vertino ne izoliuotai, o kompleksiškai. Teismas vertindamas įrodymus, vertino ne tik gautus šioje byloje, bet ir surinktus kitoje byloje, t. y. civilinėje byloje Nr. 2-305-446/2007, pateikė jų analizę.
Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos procesinio įstatymo normose, kurių esmė yra ta, kad įrodymus vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė - laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis procesiniame įstatyme suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tinkamam įrodinėjimo taisyklės taikymui aktualus yra ir įrodymų pakankamumo klausimas. Dėl įrodymų vertinimo taisyklės konkrečiose bylose yra pasisakęs kasacinis teismas, nurodęs, kad įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar ieškovų nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias dėsto ieškovai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. U. v. O. I. , bylos Nr. 3K-3-862/2000, 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. L. v. V. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1544/2002, 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Korporacija Lietverslas“ v. E. G. , bylos Nr. 3K-3-113/2003 ir kt.).
Kelmės rajono apylinkės teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visetu – rašytiniais įrodymais, pareiškėjo paaiškinimais, liudytojų parodymais – pripažino neįrodytu prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįstos.
CPK 443 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Tačiau toks teismo aktyvumo pareigą apibrėžiantis reikalavimas nereiškia, kad teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga, nes byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis). Jeigu dėl tam tikrų priežasčių asmuo negali gauti kurio nors iš rašytinių įrodymų, jis turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl tokio įrodymo išreikalavimo CPK 199 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas CPK 199 straipsnyje nustatytos procesinės teisės neįgyvendino, nes tokio prašymo dėl įrodymų išreikalavimo teismui neteikė, tačiau įrodymus pateikė savo iniciatyva. Be to, pareiškėjas buvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad dėl įrodymų pakankamumo konkrečioje civilinėje byloje sprendžiama, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. M. Š., bylos Nr. 3K-3-171/2006 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo nustatyti faktą, kad jo tėvas P. M. 1910 metais iš savo mamos paveldėjo ir iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise papildomai valdė 7 ha žemės sklypą; faktui nustatyti jis rėmėsi pagrindinai liudytojų parodymais. Minėta, kad nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu. Teisėjų kolegija vertina, kad, esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto pareiškimą, nes žemės valdymo iki nacionalizavimo nuosavybės teise faktas didele dalimi buvo įrodinėjamas liudytojų E. A. J., K. L. parodymais; tuo tarpu įrodymų pakankamumo prasme liudytojų parodymų vertinimą lemia gautų duomenų subjektyvus pobūdis. Kolegija pritaria teismo išvadai, kad šie parodymai nesudarė pagrindo teismui konstatuoti faktą, nes yra prieštaringi, nenuoseklūs, neišsamūs, prieštarauja ir civ. byloje Nr. 2-305-446/2007 esantiems įrodymams, todėl nelaikytini patikimais. Be to, abu liudytojai duoda parodymus apie aplinkybes, kurias sužinojo iš savo tėvų. Abiejose bylose liudytoja buvo apklausta E. A. J., kuri 2007 metais išnagrinėtoje byloje negalėjo nurodyti, kokiu pagrindu pareiškėjo tėvas valdė žemės sklypą (civ. byla Nr. 2-305-446/2007 42 b. l.). Šioje byloje liudytoja jau duoda parodymus apie žemės sklypo įsigijimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojų parodymai apie nuosavybės teisių įgijimą į žemės sklypą yra nepakankami žemės valdymo nuosavybės teise faktui konstatuoti; tokie parodymai dėl subjektyvaus pobūdžio turi silpnesnę įrodomąją galią. Taip pat teismas pagrįstai suabejojo ir žemės sklypo ribų nustatymu, nes liudytoja E. A. J. nedalyvavo apeinant sklypo ribas, o tik pasirašė ant akto. Kaip teisingai atžymėjo teismas, liudytojų parodymai prieštarauja ir esantiems rašytiniams įrodymams, nes iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos matyti, kad pareiškėjo tėvas 1935 metais buvo iškėlęs bylą pripažinti jam nuosavybėn įsisenėjusiu valdymu į nekilnojamą turtą su trobesiais į 17 ha (80 b. l, 2-305-446/2007). Yra išlikę rašytiniai įrodymai, paneigiantys nurodytų liudytojų parodymus, t. y. Raseinių apskrities žemės mokesčių knyga, kurioje įrašyta, jog pareiškėjo tėvas 1929 metais valdė 16,5469 ha, 1944 m. (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėje knygoje įrašyta, kad P. M. valdo 16 ha žemės (cv. byla N b.75-76 ). Taigi išlikę rašytiniai įrodymai tiek prieš nacionalizaciją, tiek po nacionalizacijos, prieštarauja pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms. Paties pareiškėjo pozicija nuosavybės atkūrimo procese buvo nenuosekli, prieštaringa. Nors teisme pareiškėjas įrodinėjo, kad apie aplinkybes, jog tėvui priklausė didesnis žemės sklypo plotas, negu atkurta nuosavybė, jis žinojo nuo mažens, tačiau 1991 pareiškime nurodo, kad tėvas valdė tik 20 ha. 2007 metais nagrinėtoje civilinėje byloje pareiškėjas negalėjo nurodyti, kokiu pagrindu jo tėvas įgijo nuosavybę į papildomą 7 ha žemės sklypą. Paties pareiškėjo aiškinimas buvo nenuoseklus, jis 2007m. civ. byloje Nr. 2-305-446/2007 įrodinėjo, kad jo tėvas viso valdė 29 ha, taip pat patvirtino, kad visa žemė buvo viename plote, jo tėvas valdė tą žemę nuo pat gimimo, matininkai matavo ir visos ribos atitinka anksčiau buvusias sklypo ribas (b.l.105), nagrinėjamoje byloje nurodo mažesnį sklypo plotą -28 ha, be to, nurodo kitokias sklypo ribas. Be to, teismas atsižvelgė į tą aplinkybę, kad pats pareiškėjas nurodė valdyto sklypo ribas. Esant išlikusiems pamatams, neįtikėtina, kad pareiškėjas nebūtų jų nurodęs. Nors pareiškėjas nurodo, kad už sklypo ribų paliko sodyba, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procese pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintą metodiką tokia paklaida gali būti iki 30 procentų ir gali nesutapti atkuriamos nuosavybės sklypo ribos su tomis ribomis, kurios buvo iki nacionalizacijos.
Nors apeliantas nurodo, kad teismas nesivadovavo pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais, tačiau iš teismo sprendimo matyti, kad teismas sprendime šiuo atžvilgiu pasisakė. Pareiškėjas mano, kad pagal kaimyninių sklypų išlikusius planus galima atkurti tikslias jo tėvo valdyto žemės sklypo ribas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad šia medžiaga negalima pilnai remtis, kadangi nėra išlikusi visa planinė medžiaga. Šia medžiaga vadovavosi ir matininkai. Medžiaga apima tik pietinę dalį ir dalį rytinio sklypo dalies, o kitas ribas nustatinėjo pagal paties pareiškėjo parodymus, ką patvirtino liudytojas V. J.. Jis taip pat parodė, kad sklypo ribos buvo koreguojamos atsižvelgiant ir į paties pareiškėjo pageidavimą, ir į žemės panaudojimo racionalumą, nes iš rytų pusės buvo griovys, dėl ko žeme būtų buvę nepatogu naudotis.
Kolegija sprendžia, kad pagal byloje esančius įrodymus teismas padarė pagrįstas išvadas. Nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, tuo pačiu nebuvo pagrindo ir atnaujinti terminus pareiškėjui žemės nuosavybės dokumentams pateikti. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ir neneigė, kad šias aplinkybes, jog jo tėvas valdė didesnį žemės sklypą, negu atkurta nuosavybė, t.y. kad 7 ha buvo S. kraitis, žinojo nuo pat nuosavybės atkūrimo pradžios (37 b.l).
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą materialinės bei procesinės teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nenustatyta pagrindo jį naikinti, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybei priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos 3,40 Lt (Civilinio kodekso 88 straipsnio 1 d. 3 punktas, 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistu.
Priteisti iš P. M. 3,40 Lt (tris litus 40 ct.) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.