- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-12
- Bylos Nr.
- 2A-353-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24395-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- R. P.
- Ieškovas
- M. V.
- Kategorijos
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. V. ieškinį atsakovui R. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5.390 Lt skolos, 2.744 Lt palūkanų, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas 2003 m. balandžio 6 d. pasiskolino 1.750 JAV dolerių, t.y. 5.690 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2003 m. rugpjūčio 1 d. Atsakovas, paimdamas paskolą, parašė ir pasirašė paskolos raštelį. Ieškovas perdavė 1.750 JAV dolerių pačiam atsakovui. Atsakovas savo pareigą grąžinti paskolą įvykdė tik iš dalies – 2003 m. liepos 19 d. grąžino 100 JAV dolerių, t.y. 300 Lt. Likusią skolos dalį atsakovas vengia grąžinti.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad jis iš ieškovo realiai nesiskolino pinigų, o paskolos raštelį pasirašė dėl skolos už ieškovo tuo metu suteiktą transporto paslaugą. Atsakovas periodiškai naudojosi ieškovo įmonės, nuomojusios limuzinus, paslaugomis. Skolos raštelis yra rašytas atsakovo, tačiau jis neatsimena pasirašymo aplinkybių, grąžino visas skolas. Atsakovas daug kartų yra mokėjęs ieškovui dideles sumas už suteiktas vežimo paslaugas (už vieną vežimą mokėdavo apie 1.000 JAV dolerių), todėl ir minėto dydžio sumą turėjo būti sumokėjęs. Ieškovas tuo metu, kai atsakovas už paslaugas atsiskaitė, negrąžino jam paskolos raštelio, o pats atsakovas tos aplinkybės nesureikšmino, kadangi šalių santykiai buvo draugiški ir pagrįsti abipusiu pasitikėjimu. Ieškovas pareiškė nepagrįstą ir nesąžiningą ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo R. P. ieškovui M. V. 5.390 Lt skolos, 2.744 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 8.134 Lt sumą nuo 2013 m. liepos 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1.244 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo R. P. į valstybės biudžetą 20,58 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas disponavo tokiomis sumomis ir tarp jų buvo atliekami panašaus dydžio mokėjimai, todėl realu, jog ieškovas galėjo perduoti atsakovui 1.750 JAV dolerių sumą. Atsakovas skolos raštelyje įrašė žodžius „Skolinu pas M. V....“, o ne žodžius, jog yra skolingas ir pan., kas galėtų patvirtinti labiau skolos faktą pagal vežimo teisinius santykius. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad skolos raštelis patvirtino skolos faktą, t.y. jo surašymo metu egzistavusią realią piniginę prievolę. Skolos raštelio originalas yra pas ieškovą. Taigi labiau tikėtina, kad atsakovas skolinosi pinigus, kurie buvo perduoti skolos raštelio surašymo metu, tačiau neįvykdė tinkamai prievolės grąžinti visą paskolos sumą. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo 5.390 Lt dydžio paskolos sumą.
Teismui konstatavus, kad priteistina paskolos suma, tenkintini ir reikalavimai dėl materialinių palūkanų (2.744 Lt) ir procesinių palūkanų priteisimo, procesines palūkanas skaičiuojant už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2013 m. liepos 26 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37, 6.210 straipsniais).
III. Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovas R. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:
Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Kad egzistuotų paskolos teisiniai santykiai, turi būti įrodytas pinigų perdavimas. Skolos raštelyje naudota formuluotė „skolinu“ aiškiai ir nedviprasmiškai neįrodo, kad ieškovas perdavė pinigus atsakovui. Tai įrodo tik ketinimą pasiskolinti. Įrašų apie pinigų perdavimą paskolos raštelyje nėra, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisniai santykiai. Teismas tokią išvadą padarė greičiausiai dėl to, kad atsakovas neneigė, jog buvo skolingas ieškovui. Tačiau teismas visiškai ignoravo faktą, kad skola atsirado dėl ieškovo atsakovui suteiktų vežimo paslaugų, o ne paskolos teisinių santykių kontekste. Vadinasi, pagal nurodytą faktinį pagrindą ieškinys negalėjo būti tenkintas.Vertindamas ieškovo parodymus apie skolos raštelio surašymo metu buvusią ieškovo turtinę padėtį, teismas turėjo pagrįstai suabejoti, ar ieškovas, dirbdamas vairuotoju, galėjo apskritai turėti tokią pinigų sumą. Taip pat, iš anksto nesusitaręs su atsakovu, turėti tiek grynųjų pinigų. Pirmos instancijos teismas sprendimą priėmė ne vadovaudamasis įrodymais, o tik vidiniu įsitikinimu, kurį lėmė abejotinos bylos aplinkybės. Teismas nenustatė, kokie būtent byloje surinkti įrodymai pagrindžia ieškovo reikalavimą ir daro teismo sprendimą pagrįstu ir teisėtu.Teismas nepagrįstai tenkino reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, kadangi ieškovas praleido CK 1.125 straipsnio 1 d. numatytą ieškinio senaties terminą dėl palūkanų išieškojimo. Teismo sprendimu priteistos palūkanos už laikotarpį, didesnį nei penkeri metai. Tai prieštarauja CK 1.125 straipsnio 9 daliai.
Atsiliepimas
Ieškovas M. V. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai santykiai. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad skolos raštelis patvirtino skolos faktą, tai yra jo parašymo metu egzistavusią realią piniginę prievolę. Atsakovas pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį turėjo teisę ginčyti paskolos sutartį, nurodydamas, jog pinigų iš ieškovo negavo. Tačiau atsakovas šia savo teise nepasinaudojo, reikalavimo pripažinti paskolos raštelį negaliojančiu nepateikė. Atsakovas su paskolos sutartimi ir pinigų perdavimo faktu sutiko. Teismas atsižvelgė į atsakovo argumentus, tačiau, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad skolos raštelio tekstas nepatvirtina skolos pagal vežimo santykius fakto. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmos instancijos metu tokio reikalavimo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo, atsakovo pareigos mokėti ieškovui skolą bei mokėtinų palūkanų dydžio.
Byloje nustatyta, kad 2003 m. balandžio 6 d. atsakovas parašė raštelį, kuriame nurodyta, kad atsakovas skolina pas ieškovą 1.750 $, kuriuos įsipareigoja grąžinti iki 2003 m. rugpjūčio 1 d. Raštelyje taip pat yra skirtingu raštu ir rašymo priemone padarytas prierašas: 2003 m. liepos 19 d. 100 $, tai yra 300,00 Lt (b.l. 2; 71).
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kito. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-187/2008; 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Kai paskolos sutartyje, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai neužfiksuotas expressis verbis pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, tokio fakto buvimą privalo įrodyti paskolos davėjas kitais leistinais ir patikimais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2013-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2013).
Aukščiau nurodytame raštelyje nėra aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuoto pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui fakto. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį bei teismo posėdžio metu neigė grynųjų pinigų gavimo iš ieškovo faktą, tačiau pripažino, kad skolos raštelį parašė ir pasirašė už ieškovo tuo metu suteiktą transporto paslaugą (b.l. 52; 75-76). Ieškovas nepateikė jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti raštelyje nurodytos pinigų sumos perdavimo atsakovui faktą. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo byloje esantį skolos raštelį kaip paskolos sutartį. Tačiau atsakovas neneigė ir pripažino skolos ieškovui už suteiktas vežimo paslaugas faktą. Taip pat patvirtino, kad vežimo paslaugos kainuodavo brangiai, pavyzdžiui vienas vežimas į Palangą kainavo apie 1000 $. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo pateikto dokumento nepripažinimas paskolos sutartimi, nepaneigia atsakovo prievolės grąžinti raštelyje nurodytą pinigų sumą. Atsakovas pripažino, jog ieškovas jam teikė vežimo paslaugas, raštelį parašė pats atsakovas, patvirtindamas savo skolą už ieškovo suteiktas paslaugas, raštelis bylos nagrinėjimo metu buvo pas ieškovą, jame padarytas tik vienas įrašas apie 300,00 Lt grąžinimą. Todėl pagal CK 6.65 straipsnio 2 dalį konstatuotina, kad atsakovas visos skolos už vežimo paslaugas ieškovui negrąžino ir yra skolingas 5.390,00 Lt.
Pirmos instancijos teismas nagrinėjamoje byloje buvo išdavęs 2013 m. liepos 26 d. teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo iš atsakovo, kuris pateikė prieštaravimus, nurodydamas, jog kreditoriaus reikalavimas pareikštas praleidus senaties terminą (b.l. 35). Taip pat atsakovo atstovas prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą teismo posėdžio metu (b.l. 75-76). CK 1.125 straipsnio 11 dalyje nustatyta, jog iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose nustatyti ieškinio senaties terminai. Raštelio sudarymo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 56 straipsnio 2 dalis numatė, kad ieškiniui, kylančiam dėl vežimo sutarties, pareikšti nustatomas dvejų metų ieškininės senaties terminas. Tačiau šis terminas buvo nurodytas minėto įstatymo septintajame skyriuje, kurio 42-45 straipsniuose buvo reglamentuojama vežėjų atsakomybė už keleiviams ar jų bagažui padarytą žalą bei keleivių padarytą žalą vežėjui. Todėl sistemiškai aiškinant Kelių transporto kodekso normas, 56 straipsnyje nustatytas sutrumpintas dvejų metų ieškinio senaties terminas turėtų būti taikomas tik reikalavimams dėl vežimo metu padarytos žalos atlyginimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalauja ne žalos atlyginimo, o skolos priteisimo, raštelyje yra užfiksuota atsakovo skola už suteiktas vežimo paslaugas, todėl ieškovo reikalavimui taikytinas bendras CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas. Skolos raštelyje atsakovas įsipareigojo skolą grąžinti iki 2003 m. rugpjūčio 1 d., pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovas teismui pateikė 2013 m. liepos 24 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas, nors ir netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius bei skolos raštelio turinį, tačiau pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui 5.390,00 Lt skolą.
Pirmos instancijos teismas visiškai patenkino ieškovo reikalavimą dėl 5 % dydžio palūkanų už prievolės neįvykdymą nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 4 d. priteisimo. Pagal CK 1.125 straipsnio 9 punktą sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Atsakovas reiškė prašymą byloje taikyti ieškinio senatį, todėl pirmos instancijos teismas turėjo patikrinti, ar nėra praleistas ieškinio senaties terminas ir reikalavimams, susijusiems su pagrindine prievole, pareikšti. Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo palūkanas už didesnį nei penkerių metų laikotarpį. Pažymėtina, kad ieškovas itin ilgą laiką delsė įgyvendinti savo reikalavimo teisę ir pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pareiškė praėjus daugiau nei devyneriems metams nuo prievolės įvykdymo termino pabaigos. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu. Palūkanos už laiku neįvykdytą prievolę priteistinos tik už penkerius metus, tai yra 1.347,50 Lt (5.390,00 x 5 % : 365 d. x 1825 d.(365 d. x 5 m.)).
Aukščiau nurodyti motyvai sudaro pagrindą vertinimui, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias palūkanų priteisimu, todėl nepagrįstai priteisė iš atsakovo 2.744,00 Lt palūkanų ieškovui. Netinkamas materialinės teisės normų taikymas sudaro pagrindą tenkinti atsakovo skundą iš dalies ir pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo, priteisiant ieškovui tik 1.347,50 Lt palūkanų.
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovas sumokėjo 244,00 Lt žyminio mokesčio (b.l. 5, 45-46) ir 1.000,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 4; 72). Kadangi pakeistu sprendimu yra patenkinta tik 83 % ieškovo reikalavimų, jam iš atsakovo priteistina 202,00 Lt žyminio mokesčio ir 830,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas sumokėjo 244,00 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (b.l. 82). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, tai yra patenkinta 17 % reikalavimų, jam pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies taisykles priteistina 41,48 Lt žyminio mokesčio iš ieškovui.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo pakeisti ir priteisti ieškovui M. V., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 1.347,50 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 6.737,50 Lt sumą nuo 2013 m. liepos 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti iš atsakovo R. P. ieškovui M. V. 202,00 Lt žyminio mokesčio ir 830,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo M. V. atsakovui R. P. 41,48 Lt žyminio mokesčio.