Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovės atstovui V. L., atsakovui A. Ž., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19808-451/2014 pagal akcinės bendrovės banko „Finasta“ ieškinį atsakovui A. Ž. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. preliminaraus sprendimo. Nurodė, kad atsakovas su ieškove sudarė investicinių paslaugų teikimo sutartį Nr. IPS_2453-1 ir įnešė į banką 19 990,38 Lt. Remdamasis šios sutarties bendrosios dalies 10.4 punktu, atsakovas pranešė ieškovei, kad nori nutraukti sutartį, paklausė, kiek pinigų ieškovė grąžins atsakovui nuo jo investuotos sumos. Atsakovui buvo užtikrinta, kad jis gaus 12 159,49 Lt. Tada atsakovas 2011 m. gruodžio 13 d. nusprendė su ieškove sudaryti sandorį ir kartu su ieškovės atstovu pasirašė paraiškas išpirkti fondo vienetus Nr. LIF0011361 ir Nr. LIF0011362. 2011 m. gruodžio 14 d. ieškovė pervedė į atsakovo sąskaitą 12 159,49 Lt sumą. Reikšdama ieškinį, ieškovė elgiasi neteisingai ir nesąžiningai, nes atsakovas į ieškovės fondus investavo 19 990,38 Lt, atgavo tik 12 159,49 Lt ir dar ieškovė reikalauja grąžinti 2 591,73 Lt atsakovo pinigų. Atsakovas negavo nei vieno raštiško banko pranešimo, kadangi tuo adresu, kuriuo išsiųsti pranešimai, atsakovas negyvena, o jo elektroninis paštas yra pasikeitęs. Sandoris sudarytas 2011 m. gruodžio 13 d., todėl ieškinio reikalavimas beveik po 3 metų papildomai sumokėti ieškovei 2 591,73 Lt yra perteklinis ir prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovas nežino, kokiais kriterijais rėmėsi ieškovė 2011 m. gruodžio 13 d. sandorio sudarymo metu, nustatydama sandorio kainą, pagal sandorį pervesdama atsakovui pinigus. Ieškinyje nėra duomenų, kad ieškovė suklydo dėl atsakovo kaltės. Žinodamas, kad po 3 metų iš atsakovo bus pareikalauta grąžinti dalį pinigų, atsakovas nebūtų sudaręs sandorio arba būtų sudaręs jį iš esmės kitomis sąlygomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nevertinta, kad lėšų įgijimo teisinis pagrindas yra atsakovo su ieškove 2011 m. gruodžio 13 d. sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris, paraiškos išpirkti investicinius vienetus pasirašytos abiejų šalių, turtas (investiciniai vienetai) perduoti ieškovei, 12 159,49 Lt 2011 m. gruodžio 14 d. sumokėti į atsakovo sąskaitą, sandoris įvyko tinkamai ir sąžiningai, nepažeidžiant civilinio kodekso straipsnių nuostatų, kuriose nustatyta teisėto sandorio samprata (CK 1.71 str., 1.72 str., 6.192 str., 6.196 str. 2 d., 6.200 str. 1, 3 d., 6.181 str. 5 d., 6.201 str.). Atsakovas, pasirašydamas paraiškas, turėjo žinoti preliminarią 12 000 Lt sandorio vertę, kurią pasakė ieškovės darbuotojas paraiškų pasirašymo metu. Nevertinta, kad šiose paraiškose nėra nustatytos ieškovės kainos, todėl ieškovė negalėjo vienašališkai keisti sandorio vertę, dėl pasikeitusios sandorio vertės turėjo tinkamai ir laiku informuoti atsakovą. Ieškovė nei atsakovui, nei teismui nepateikė dokumentų, kaip jis nustatė pirminę paraiškų išpildymo kainą. Atsakovas 2011 m. gruodžio 13 d. pasirašydamas paraiškas išpirkti investicinius vienetus ir sudarydamas pirkimo–pardavimo sandorį su ieškove, elgėsi teisėtai ir sąžiningai, tikėdamasis to paties iš ieškovės. Netinkamas CK 6.181 straipsnio 5 dalies ir CK 6.201 straipsnio nuostatų vertinimas turėjo įtakos neteisėtam teismo sprendimo priėmimui. Klaida įvyko dėl ieškovės kaltės. Netinkamai taikytos CK 1.90 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, nes išlaidos galėtų būti atlyginamos tik tada, jeigu ieškovė įrodytų, kad suklydo dėl atsakovo kaltės, tačiau tokių duomenų nėra. Nevertintas faktas, kad ieškovė neginčija pirkimo–pardavimo sandorio (CK 1.90 str. 1 d.), t. y. pripažįsta, jog šis sandoris su aptartomis sąlygomis galioja ir yra teisėtas (CK 1.79 str. 1, 2 d.).

Nevertinta, kad ieškovė pažeidė su atsakovu 2008 m. spalio 29 d. sudarytą investicinių paslaugų teikimo sutartį Nr. IPS-2453-1, kurios specialiosios dalies 6.1. punkte ieškovė įsipareigojo informaciją apie pavedimo įvykdymą klientui pateikti ne vėliau kaip kitą darbo dieną po pavedimo įvykdymo, o jeigu patvirtinimą, kad kliento pavedimas yra įvykdytas, bankas gauna iš trečiojo asmens – ne vėliau kaip kitą darbo dieną po to, kai buvo gautas trečiojo asmens patvirtinimas, tokiu būdu pažeisdamas ir CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovas iš ieškovės negavo jokios kitokios informacijos, tik 2011 m. gruodžio 14 d. 12 159,49 Lt pervedimą, todėl tikėjosi, kad ieškovė tokiu būdu informavo atsakovą apie pavedimo įvykdymą. Konstatuojant, kad ieškovė su atsakovu susisiekė telefonu ir atsakovui buvo žinoma apie įvykusią klaidą, nevertintas faktas, kad atsakovas, esant tikimybei būti apgautam telefoninių sukčių, prašė atsiųsti iš banko oficialų raštą, tačiau ieškovė to nepadarė. Jei ieškovė nebūtų pažeidusi sutarties ir būtų tinkamai ir laiku (2011 m. gruodžio 22 d.) informavusi atsakovą apie pasikeitusią sandorio vertę, ši informacija būtų pasiekusi atsakovą, nes atsakovo gyvenamoji vieta ir elektroninis paštas tuo metu nebuvo pasikeitę. Visi kiti ieškovės pranešimai dėl įvykusios klaidos surašyti po 6 mėnesių ir net beveik po 3 metų.

Nevertinta, kad trečiojo asmens AB SEB banko depozitoriumo beveik po 3 metų, t. y. 2014 m. kovo 28 d., surašyta pažyma apie 2011 m. gruodžio 13 d. fondo vienetų vertę pažeidžia teisėtai 2011 m. gruodžio 13 d. sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio esmę, sąlygas. Ieškovė, pateikdama šią pažymą beveik po 3 metų, pažeidė su atsakovu sudarytą investicinių paslaugų teikimo sutartį, atsakovo teisę į teisingą ir sąžiningą sutartinių santykių bei prievolių laikymąsi (CK 6.205 str., CK 6.38 str. 1 d.).

Netinkamai aiškintos būtinos sąlygos teisiniams santykiams dėl neteisėto praturtėjimo atsirasti, supainiotos sampratos, kas yra kreditorius, turto savininkas ir skolininkas. Neteisingai ieškovė įvardinta kaip kreditorė ir turto savininkė. Ieškovė šioje byloje nėra kreditorė, atsakovas niekada nesiskolino pinigų iš ieškovės. Šalių sudaryta sutartis nėra kreditavimo sutartis, nes neatitinka CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditavimo sutarties sampratos. Ši sutartis yra investicinių paslaugų teikimo sutartis, pirkimo–pardavimo sandoris, nes paraiškos pasirašytos išpirkti fondo vienetus.

Nevertintas faktas, kad atsakovas teisėtuose santykiuose su ieškove patyrė didelį nuostolį ir teismo sprendimu šis nuostolis dar padidėjo. 2008 m. gegužės 13 d. atsakovas sudarė investicinių paslaugų sutartį su AB finansų maklerio įmone „Finasta“, 2008 m. gegužės 14 d. pervedė 25 000 Lt į AB FMĮ „Finasta“ sąskaitą. Kadangi AB FMĮ „Finasta“ keitė juridinį statusą iš finansų maklerio įmonės į banko, 2008 m. spalio 29 d. atsakovas pasirašė kitą sutartį su AB bankas „Finasta“. Taigi atsakovo 25 000 Lt perėjo AB bankas „Finasta“ žinion. 2010 m. spalio 5 d. atsakovas atsiėmė 5 009,62 Lt, banke liko 19 990,38 Lt. Pagal pasirašytas paraiškas iš jų atsakovas 2011 m. gruodžio 14 d. atgavo tik 12 159,49 Lt. Ieškovė reikalauja grąžinti dar 2 591,73 Lt, didindama atsakovo nuostolio sumą iki 10 422,62 Lt.

Nevertinta, kad sutartį pažeidė ieškovė, tai žinodamas atsakovas nebūtų sudaręs 2011 m. gruodžio 13 d. sandorio arba jį būtų sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis.

Neatsižvelgta, kad tarp šalių egzistuoja esminė šalių nelygybė.

Pažeistas CPK 185 straipsnis, nes dalis įrodymų vertinti netinkamai, kiti byloje esantys įrodymų nevertinti.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas, pagal 2011 m. gruodžio 13 d. pateiktas paraiškas už išperkamus investicinius vienetus iš ieškovės gavęs 2591,73 Lt daugiau, negu tie investiciniai vienetai buvo verti paraiškos pateikimo dieną (Lietuvos Respublikos Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 46 straipsnis), šią sumą ieškovei privalo grąžinti, remiantis CK 6.237 ir 6.242 straipsnių nuostatomis.

Nepagrįstas praturtėjimas – tai praturtėjimas be teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė kasacinio teismo išaiškinimus dėl sąlygų, būtinų nepagrįsto praturtėijimo teisiniams santykiams konstatuoti, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

CK 6.242 straipsnio taikymo esmė yra ta, kad prielaidas konstatuoti nepagrįstą, nesąžiningą praturtėjimą kito asmens sąskaita ir atitinkamai prievolę atlyginti nuostolius asmeniui, kurio sąskaita praturtėta, sukuria ne faktas, kad nebuvo arba buvo, bet išnyko teisinis turto įgijimo pagrindas, kaip CK 6.237 straipsnio taikymo atveju, bet aplinkybė, kad asmuo be teisinio pagrindo, nesąžiningai sutaupo ar gauna kitokios tiesioginės turtinės naudos. Toks atvejis, kai asmuo turi teisinį pagrindą reikalauti ir gauti atitinkamą materialųjį turtą ar lėšas, tačiau jų gauna daugiau nei turėtų pagal teisinį pagrindą, laikomas nepagrįstu praturtėjimu be teisinio pagrindo. Tokiu atveju suma, gauta didesnė, negu ta, kuri priklauso pagal teisinį pagrindą, laikoma gauta be teisinio pagrindo, t. y. nepagrįstu, nesąžiningu praturtėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „ Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008). Konkrečioje byloje sprendžiant, ar yra pagrindas pripažinti vieną asmenį nepagrįstai praturtėjusiu kito sąskaita, reikia nustatyti, ar egzistuoja visi CK 6.242 straipsnio 1 dalyje išvardyti nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti būtini požymiai. Pažymėtina, kad CK 6.242 straipsnio 3 dalyje išvardyti atvejai, kuriuos nustačius paneigiamas praturtėjimo nesąžiningumas ir nepagrįstumas. Kadangi praturtėjimo nesąžiningumas ir nepagrįstumas yra būtina sąlyga nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti, CK 6.242 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama sistemiškai su to paties straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jei jis atsirado dėl tokio prievolės vykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir rizika ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis Nr. 3K-3-308/2010 civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „ Kirstnė“,O. N. L., R. S., N. S., A. Š. ieškinį atsakovams UAB Medicinos bankui, UAB „Medicinos banko lizingas“, S. D. įmonei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: notarė P. J., VĮ Registrų centras, Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Pasisakydamas dėl grupės apeliacinio skundo argumentų sandorio, kurio pagrindu buvo įgyta ginčo suma, teisėtumo ir atsakovo sąžiningumo klausimu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados apie atsakovo pareigą grąžinti ieškovei be pagrindo įgytą turtą nėra pagrįstos neteisėtu ar nesąžiningu atsakovo elgesiu, 2011 m. gruodžio 13 d. pateikiant paraiškas išpirkti jose nurodytų fondų/subfondų investicinius vienetus ir gaunant pinigus už išperkamus investicinius vienetus, todėl dėl atsakovo sąžiningumo pasisako apeliacinės instancijos teismas. Kadangi, tai atlikus, nekeičiamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio pagrįstumo, sąžiningumo vertinimas nelaikytinas apelianto padėties pabloginimu (CPK 313 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalių tarpusavio teises ir pareigas apibrėžia 2008 m. spalio 29 d. sudaryta investicinių paslaugų teikimo sutartis Nr.IPS-2453-1, kurios pagrindu ieškovė atsakovo pavedimu vykdo operacijas su viena ar keliomis finansinėmis priemonėmis atsakovo vardu ir/ar jo naudai ir jo sąskaita (sutarties bendrosios dalies 3.1.1, 3.1.2 punktai). Ginčo pinigų sumą atsakovui sumokėjo ieškovė, pripažinusi, kad dėl jos pačios suklydimo į atsakovo sąskaitą buvo pervesta ne paraiškoje nurodytų investicinių vienetų 2011 m. gruodžio 13 dienos vertė, kaip tai numato Lietuvos Respublikos Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 46 straipsnis, o suma, už tą dieną buvusią investicinių vienetų vertę didesnė 2591,73 Lt. Vadovaujantis CK 6.242 straipsnio 1 dalies išaiškinimu, nurodytu minėtoje kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008, tokiu atveju laikytina, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą gauti atitinkamas pinigines lėšas, tačiau, jų gavus daugiau nei turėtų pagal teisinį pagrindą, 2591,73 Lt įgijimas yra atsakovo nepagrįstas praturtėjimas be teisinio pagrindo. Kadangi praturtėjimo nesąžiningumas ir nepagrįstumas yra būtina sąlyga nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti, CK 6.242 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama sistemiškai su to paties straipsnio 3 dalimi. Vadovaudamasis CK 6.242 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo praturtėjimas laikytinas nepagrįstu ir nesąžiningu. Nors jis atsirado dėl tokio ieškovės prievolės vykdymo, kai ieškovė dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, negalima pripažinti, jog šiuos veiksmus ieškovė atliko savo interesais ir vien savo rizika.

Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal tai, ar asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti.Vienu atveju įstatymas reikalauja, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju – asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti. Žinojimas suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Teismų praktikoje yra suformuluota, kad sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas (2006 m. sausio 11 d. nutartis Nr.3K-3-17/2006 civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ Valstybės turto fondo ieškinį atsakovams UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R.G.K. dėl akcijų įkeitimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei įpareigojimo įvykdyti sutartinę prievolę).

Atsižvelgiant į tai, kad ginčo suma atsakovui buvo sumokėta sutarties pagrindu, vertinant, ar atsakovas turėjo pareigą tikrinti, ar ieškovės už išperkamus atitinkamų fondų/subfondų investicinius vienetus sumokama suma atitinka paraiškos pateikimo dienos šių vienetų išpirkimo kainą, pirmiausiai vadovautinasi šalių teises ir pareigas nustatančia sutartimi. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kad tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. 2008 m. spalio 29 d. sudaryta investicinių paslaugų teikimo sutarties 4.1.1 punktu atsakovas įsipareigojo susipažinti su banko interneto tinklalapyje pateikiama informacija apie teikiamas investicines paslaugas bei jų ypatumus, rizikas, interesų konfliktus, nuolat stebėti savo investicijas ir nedelsiant informuoti banką, jeigu, kliento manymu, bankas nesilaiko sutarties arba jo veiksmai kliento atžvilgiu neatitinka kliento toleruojamos rizikos. Pasirašydamas investicinių paslaugų teikimo sutartį bei pateikdamas paraiškas išpirkti išpirkti investicinius vienetus, atsakovas patvirtino žinantis jų išpirkimo AB banke „Finasta“ tvarką, sąlygas ir terminus, finansinių priemonių apskaitos, saugojimo, nuosavybės teisių įgyvendinimo ypatumus bei su tuo susijusią riziką, nurodytus interneto puslapyje www.finasta.lt, paraiškų pateikimo metu patvirtino, kad atsisako konsultacijos (b.l.7-17). Esant tokioms aplinkybėms sutiktina su ieškove, kad, pateikdamas paraišką išpirkti atitinkamų fondų, kurių valdytoja yra UAB „Finasta Asset Management“ ir atsisakydamas konsultacijos dėl papildomų vykdymo sąlygų bei įspėjimų, atsakovas patvirtino žinantis suderintojo investicinio fondo „Finasta sudėtinis fondas“ prospekto turinį (www.finasta.com) (b.l.18-38). Pastarojo prospekto 15 punkte nurodoma, jog kiekvieno einamosios dienos subfondo vieneto vertė, vieneto pardavimo ir išpirkimo kainos eurais ir litais yra paskelbiamos iki kitos darbo dienos 12.00 val. valdymo įmonės interneto tinklalapyje www.finasta.com. Tai paneigia apelianto argumentą, kad, paraiškų pateikimo dieną žinodamas išpirkimo kainą, 2011 m. gruodžio 13 d. išpirkimo sandorių jis nebūtų sudaręs. Sutiktina su ieškove, kad banko darbuotojo teiginiai apie išpirkimo kainą gali būti vertinami tik kaip galimas paskutinės žinomos valdymo įmonės nustatytos fondo vienetų išpirkimo kainos nurodymas, o ne ieškovės įsipareigojimas fondo vienetus už nurodytą preliminarią kainą išpirkti. Investicinių vienetų kaina kinta atsižvelgiant į kintančią fondo turto rinkos vertę ir yra nustatoma ne ieškovės, o Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies, 45 straipsnio bei fondo sudarymo dokumentų nustatyta tvarka, kuri yra iš anksto peržiūrėta priežiūros institucijos – Lietuvos banko. Paraiškų pateikimo metu kaina negalėjo būti žinoma nei banko vadybininkui, nei investicinių fondų valdymo įmonei, todėl išperkamų investicinių vienetų vertės įgijėjas atsakovas, būdamas suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu, elgdamasis protingai ir apdairiai, tai reiškia – sąžiningai, sekančią dieną privalėjo jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti banko vadybininko suteiktos informacijos tikrumu (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis). Informacijos apie išperkamų vienetų kainą patikrinimo galimybės požiūriu tarp šalių esminės nelygybės nėra – jų informacijos šaltinis yra tas pats. Atsakovas pripažino, kad, pateikęs paraišką, sekančią dieną savo išperkamų investicinių vienetų kaina nesidomėjo, pasitikėdamas ieškovės vadybininku, su kuriuo bendravo telefonu, nes į jo banko sąskaitą buvo pervesta paraiškų pateikimo dieną vadybininko nurodyta išpirkimo suma. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks atsakovo neveikimas nagrinėjamu atveju yra nesąžiningumo įrodymas.

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kaip nustatė pirminę paraiškų išpildymo kainą.

Vadovaujantis Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 32 straipsniu, investavimo subjekto turtas privalo būti saugomas viename depozitoriume. Depozitoriumu gali būti tik komercinis bankas, turintis Lietuvos Respublikoje buveinę arba skyrių ir teisę teikti investicines paslaugas, Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas ar Europos Sąjungos valstybių centriniai vertybinių popierių depozitoriumai, jeigu jie turi teisę saugoti pinigines lėšas. Iš AB SEB banko 2014 m. kovo 28 d. pažymos Nr.07.04.02.-7538 matyti, kad šis bankas veikia kaip suderintojo investicinio fondo „Finasta sudėtinis fondas“ depozitoriumas, turintis pareigą užtikrinti, kad investicinių fondų vertė būtų skaičiuojama pagal teisės aktų ir kolektyvinio investavimo subjekto steigimo dokumentų reikalavimus (Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pažyma patvirtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. fondo „Finasta“ Rusijos Top 20 subfondo vieneto kaina buvo 76,5206 Lt (22.1619 EUR), o „Finasta“ lanksčiosios strategijos subfondo vieneto kaina buvo 86,9618 Lt (25.1859 EUR). Nesutiktina su apeliantu, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, jog būtent tokią kainą investicinių fondų valdymo įmonė UAB „Finasta Asset Management“ apskaičiavo ir nurodė 2011 m. gruodžio 14 dieną savo internetiniame puslapyje. Tai paneigia internetiniu adresu www.finasta.com pateikta praeito laikotarpio konkrečių mėnesių įvairių fondų investicinių vienetų kainos istorija, dėl to apelianto argumentas, jog depozitoriumo pažyma neturi įrodomosios reikšmės, nes yra išduota beveik po trijų metų, atmestinas kaip neturintis įrodomosios reikšmės ginčo fakto nustatymui.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie ieškinio pagrįstumą, neatsižvelgė į tai, jog sandoriai atitiko CK 1.71 straipsnio, 1.72 straipsnio, 6.192 straipsnio, 6.196 straipsnio 2 dalies, 6.200 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimus, netinkamai įvertino CK 6.181 straipsnio 5 dalies, CK 6.201 straipsnio, 1.90 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas. CK 6.181 straipsnio 5 dalis reglamentuoja sutarties sudarymą nuo atitinkamo turto perdavimo, 6.201 straipsnis – sutarties įvykdymo tvarką, 1.90 straipsnis – dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tarp šalių nebuvo ginčo dėl investicinių vienetų išpirkimo sandorių sudarymo momento, ieškovė neprašė pripažinti juos negaliojančiais dėl suklydimo ar sutarties vykdymo tvarkos pažeidimo. Apeliacine tvarka tikrinamos bylos ieškinys yra pagrįstas atsakovo pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, todėl teismas neturėjo pareigos įvertinti sandorių, kurių pagrindu atsakovui buvo išmokėta ginčo suma, atitikimo apeliaciniame skunde išvardintų civilinės teisės normų reikalavimams. Minėta, kad apeliantas turėjo teisinį pagrindą gauti atitinkamas pinigines lėšas, jų gavo daugiau, nei įgalina nurodomas teisinis pagrindas, todėl bylos nagrinėjimo ribas nustatė būtent ši aplinkybė (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad ieškovė laiko atsakovą skolininku tik dėl neįvykdytos pareigos grąžinti nepagrįstai įgytą pinigų sumą. Apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo patirto nuostolio, pagal 2008 m. gegužės 13 d. investicinių paslaugų sutartį su AB finansų maklerio įmone „Finasta“ pervedus 25 000 Lt į AB FMĮ „Finasta“ sąskaitą, 2010 m. spalio 5 d. atsiėmus 5 009,62 Lt, banke likus 19 990,38 Lt, tačiau pagal pasirašytas paraiškas iš jų 2011 m. gruodžio 14 d. atgavus tik 12 159,49 Lt, nevertini kaip nesusiję su apeliacijos dalyku. Pažymėtina, kad investicinių paslaugų sutarties esmė yra ne vien piniginio indėlio saugojimas. Tai, kad apie įvykusią klaidą ieškovė atsakovui pranešė beveik po pusės metų, atsakovo praturtėjimo ginčo suma nedaro pagrįstu ir sąžiningu. Minėta, jog pagal apelianto nurodomą CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kad tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ignoruodamas viešoje erdvėje esančią informaciją apie išpirktų investicinių vienetų vertę 2011 m. gruodžio 13 dieną, apeliantas savo poziciją nepagrįstai motyvuoja sutarties bendrosios dalies 6.1 punktu, nustatančiu banko pareigą pateikti informaciją apie pavedimo įvykdymą klientui ne vėliau kaip kitą dieną po pavedimo įvykdymo. Tai, kad vienintelė atsakovo turėta informacija apie pavedimo įvykdymą buvo pats įvykdymo faktas, atsakovo neveikimo, išpirkimo kaina nepasidomėjus www.finasta.com, nedaro sąžiningu. Aplinkybę, jog apeliantas žinojo apie įvykdytą išpirkimą, įrodo tai, kad jis tą pačią dieną pinigus už išpirktus investicinius vienetus pervedė į kitą kredito įstaigą. Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovė pateikė įrodymą, jog nurodomą informaciją išsiuntė atsakovui elektroniniu paštu, tačiau tai nesudaro pagrindo iš esmės kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl atsakovo pareigos grąžinti ieškovei nepagrįstai įgytą pinigų sumą.

Vadovaujantis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą.