Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-10-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-232-309/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-08-26Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-10-19Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-19
Bylos Nr.
1A-232-309/2017
Teisminio proceso Nr.
1-86-1-00293-2014-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Nukentėjusysis
J. S., A. S.
Kaltinamasis
K. T., P. B.
Advokatai
Vilmantas Poškus, Edmundas Jankaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-232-309/2017Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00293-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2.; 1.2.14.1.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.3.6.4.5.1.; 2.4.6.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorei Erikai Girgždienei,nukentėjusiesiems J. S., A. S.,išteisintajam K. T., jo gynėjui advokatui Vilmantui Poškui,išteisintojo P. B. gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Birutos Dapkuvienės ir nukentėjusiųjų J. S. bei A. S. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių;

P. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. S., A. S., A. S. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

A. S. prašymas dėl 300 Eur išlaidų atstovo pagalbai apmokėti netenkintas.

Panaikintas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2016 m. birželio 16 d. nutarimu taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas K. T. turtui.

Panaikintas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2016 m. birželio 16 d. nutarimu taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas P. B. turtui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. T. ir P. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad laikotarpiu nuo 2014 metų vasario mėnesio iki 2014 m. kovo 20 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatyti, (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartale, (duomenys neskelbtini) sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiame J. S., A. S. ir A. S., bendrininkaudami, neteisėtai nukirto 24,84 kubinius metrus medienos ir laikotarpiu nuo 2015 metų liepos mėnesio iki 2015 m. spalio 15 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatyti, pagrobė 8 kubinius metrus medienos, bendros 326,40 eurų vertės, bei pasikėsino pagrobti 16,84 kubinius metrus medienos bendros 687,072 eurų vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nukentėjusieji pranešė policijos pareigūnams ir 16,84 kubinius metrus medienos paliko kirtavietėje.

2. Telšių rajono apylinkės teismas, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu K. T. ir P. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį išteisino.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė B. Dapkuvienė prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:

3.1. K. T. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę vienerius metus laisvės apribojimo, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

3.2. P. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę vienerius metus laisvės apribojimo, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

Šalies argumentai

3.3. Valstybinės miškų tarnybos pareikštą 1 192, 32 Lt ( 345,32 Eur) civilinį ieškinį tenkinti visiškai;

3.4. nukentėjusiųjų pareikštą 2 028 Eur civilinį ieškinį priteisti iš kaltinamųjų solidariai;

3.5. dėl išlaidų, turėtų advokato kelionei apmokėti, – spręsti teismui.

3.6. Skunde nurodoma, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų – iš bylos matyti, kad nusikalstama veika, numatyta BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, padaryta tiesiogine tyčia. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kaip analogija nepagrįstai vadovavosi Klaipėdos apygardos teismo sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-213-458/2009, kuris net nebuvo apskųstas kasacinės instancijos teismui, formuojančiam precedentinę praktiką. Šiuo atveju situaciją svarbu vertinti individualiai, nepaisant to, kad minimo Klaipėdos apygardos teismo sprendimas priimtas panašias aplinkybes turinčioje byloje, tačiau subjektyvios nusikaltimo pusės, t. y. tyčios, turinys turi būti tiriamas remiantis būtent šios bylos duomenimis, juo labiau, kad vertinama dviejų žmonių atsakomybė už padarytą veiką. Be to, šioje byloje svarbus yra vagystės dalykas. Valstybinės įmonės „Valstybinės žemės fondas“ 2016 m. balandžio 18 d. rašte, adresuotame A. S., nurodyta, kad jai nuosavybės teise priklausančiame miškų ūkio paskirties sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), (nukalus numeris (duomenys neskelbtini)) taikomas Melioracijos techninis reglamentas MTR 1.12.01:2008 „Melioracijos techninės taisyklės“. Žemės fondas taip pat nurodė, kad pagal fonde turimus melioruotos žemės ir melioracijos statinių apskaitos duomenis, A. S. nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo pakraščiu einantis melioracijos griovys, iš kurio buvo iškirsti ir išvežti medžiai, yra valstybei nuosavybės teise priklausantis melioracijos statinys, tačiau Žemės sklypo plane, 2004 m. parengtame A. L. įmonės, nenurodyta, kad Žemės sklypui turi būti taikoma specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga: „XXI. Žemės sklypai, kuriuose įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai“, ši sąlyga Žemės sklypui privalėjo būti nustatyta ir įrašyta į valstybinės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, tačiau ši spraga nebuvo likviduota, o tai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiųjų nuosavybės teisė į iškirstus medžius paneigta nebuvo. Nurodo, kad iškirsti medžiai, t. y. turtas, kurį teismas vertino ne kaip vagystės dalyką, vis dėl to kaltinamiesiems buvo svetimas ir yra svetimas tol, kol nenustatytas ir nepatvirtintas juridinis faktas, kuriuo aiškiai apibrėžiama, kam priklauso melioracijos statiniai bei nenustatytos 15 metrų apsaugos zonos. Šiuo atveju netgi Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymas ir kiti melioraciją reglamentuojantys įstatymo įgyvendinamieji aktai bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008-04-03 įsakymu Nr. 3D-186 (Valst. žin., 2008, Nr. 42-1561) patvirtintų Melioruotos žemės savininkų melioracijos statinių ir melioracijos sistemų naudojimo taisyklių taikymas galimas tik pašalinus Žemės sklypo plano trūkumus, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad medžiai, kuriuos kaltinamieji iškirto, o vėliau neteisėtai išvežė taip pasisavindami, augo neteisėtai.

3.7. Apeliantės teigimu, kaltinamųjų kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtinta jų pačių parodymai, 2014 m. balandžio 2 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, 2014 m. gruodžio 18 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, 2015 m. spalio 15 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, nukentėjusiojo J. S. parodymai, biržės taksavimo lapas, nukentėjusios A. S. parodymai, liudytojų J. B., A. T., R. V., V. I. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių subjektyviąją nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, pusę – tyčią. Kaltinamieji suprato, kad kerta, o vėliau išveždami – pasisavina svetimą, jiems nepriklausantį turtą, ne jiems priklausančius medžius (kaltinamųjų parodymai, kad jie nežinojo, jog naujieji miško savininkai yra S., vertintini kritiškai – kirtimo darbus vykdė 2014 m. vasario mėnesį, kai S. nuosavybės teisė VĮ Registrų centre įtvirtinta nuo 2014 m. vasario 3 d., be to, nežinojimas nėra atsakomybės eliminavimo požymis). K. T. ir P. B. žinojo, kad iškirsta mediena jiems nepriklauso (prasidėjus konfliktui tarp kaltininkų ir nukentėjusiųjų, nes J. S. kreipėsi į kaltininkus prašydamas atlyginti žalą, pastarieji turėjo galimybę užkirsti kelią iškirstos medienos pasisavinimui, tačiau tęsė savo veiksmus), leidimas kirsti ir išvežti medžius jiems duotas nebuvo, tačiau jie vis tiek neteisėtai medžius pasisavino.

3.8. Skunde taip pat nurodoma, kad nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), šiuo atveju teismas rėmėsi tik kaltinamųjų K. T. ir P. B. parodymais bei analizavo ir taikė Melioracijos Techninį reglamentą MTR 1.12.01:2008 „Melioracijos statinių techninės priežiūros taisyklės“, neišanalizavęs visų rašytinių dokumentų, kitus įrodymus vertino tik tiek, kiek tai palanku išteisinamajam nuosprendžiui priimti, t. y. neišsamiai ir šališkai.

3.9. Prokurorės manymu, esant nurodytoms aplinkybėms, išteisinamasis Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. nuosprendis turi būti panaikintas, K. T. ir P. B. turi būti pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį. Sprendžiant nukentėjusiesiems priteistino civilinio ieškinio dydžio klausimą atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinio sumą sudaro ir priskaičiuota žala gamtai, todėl ieškinys turėtų būti mažinamas – žala gamtai du kartus neturėtų būti skaičiuojama.

4. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji J. S. ir A. S. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. išteisinamąjį nuosprendį kaip neteisėtą bei nepagrįstą, priimtą šališko teismo, ir K. T. bei P. B. priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo tenkinti jų pareikštus civilinius ieškinius.

4.1. Skunde nukentėjusieji nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, 241 straipsnio 2 dalį, 305 straipsnio nuostatas. Šie pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Teismas bylos įrodymus vertino ne kaip visumą, o kiekvieną atskirai, bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas.

4.2. Apeliantai taip pat nurodo nesutinkantys su byloje pakeistu kaltinimu: prokurorė teigia, kad kaltinamieji neteisėtai nukirto 24,84 kubinio metro medienos, bet pagrobė tik 8 kubinius metrus, o 16,84 tik pasikėsino pagrobti. Tai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems įrodymams, o ir teismo posėdžių metu kaltinamieji neužsiminė, kad jie paliko neišvežtos medienos. Per trejus metus niekur tokie skaičiai nebuvo minimi ar užfiksuoti. Teisme prokurorė turėjo tik vieną argumentą pateisinti „mistiškai“ atsiradusius skaičius,– kad jų suma 8+16,84 yra 24,84. Atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji byla Nr. 1-8-304/2017 jungia dvi bylas, du nusikaltimus. Pirmas nusikaltimas buvo įvykdytas 2014 m. kovo mėnesį, tuomet kaltinamieji išpjovė 24,84 kubus medienos ir iš tikrųjų, kadangi įvykį pastebėjo nuosavybės savininkas, neišvežė medienos iš įvykio vietos. Tačiau 2015 metais, kai jau manė, kad teismo nebebus, parsivežė visą medieną, kurią vėliau sukūreno. Ikiteisminio tyrimo metu visi kaltinamieji (tada tarp jų buvo ir A. T. bei J. B.) pripažino, kad parsivežė visą medieną. Taigi prokurorė, pakeisdama kaltinimą, visiškai nesivadovavo ikiteisminio tyrimo medžiaga, tuo prieštaraudama net ir pati sau, kadangi 2016 m. rugpjūčio 19 d. kaltinamajame akte ji teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog K. T., bendradarbiaudamas su P. B., neteisėtai nukirto 24,84 kubinių metrų medienos, kurią pagrobė.

4.3. Anot nukentėjusiųjų, pirmosios instancijos teismas jų privačią nuosavybę „pavertė“ valstybės nuosavybe ir neteisėtą veiką atlikusius asmenis atleido nuo bet kokios atsakomybės. Teismas rėmėsi tik kaltinamuosius teisinančiais įrodymais, tačiau nesirėmė nė vienu juos kaltinančiu įrodymu, t. y. nukentėjusiųjų nuosavybės dokumentais, nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypo planu, specialistų parodymais, jų (nukentėjusiųjų) raštus ir skundus vertino kaip emocijas ir deklaratyvias kalbas, o tai rodo, kad teismas buvo šališkas. Be to, teismas Kaimo plėtros specialistų hipotetinį teiginį, kad jų (nukentėjusiųjų) sklype turėtų būti 15 metrų apsauginė zona, vertino kaip faktą ir konstatavo, kad kaltinamieji medžius pjovė valstybei nuosavybės teise priklausančio griovio šlaituose, nors tokių įrašų nuosavybės dokumentuose nėra. Nei ikiteisminiam tyrimui, nei teismui nebuvo pateikti valstybės nuosavybę patvirtinantys dokumentai.

4.4. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad Valstybinės miškų tarnybos juristas R. Š. 2017 m. vasario 15 d. posėdyje parodė, jog miškų kadastre S. sklypas pažymėtas kaip miškas. Teismas nesirėmė ne tik šio specialisto, bet ir NŽT (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pavaduotojo L. S. paaiškinimu, kad S. nuosavybė eina griovio viduriu, kad sklypo apribojimai buvo nustatyti remiantis 1992-­05-13 Vyriausybės nutarimu Nr. 343 ir ji yra 1 metras nuo griovio šlaito viršaus. Pagal dokumentus tai būtų 500 kv. m. (5 arai), taip pat nesirėmė matininko A. M. paaiškinimu, kad paprastame griovyje apsaugos zonų išvis nėra. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi išimtinai Kaimo plėtros skyriaus specialistų A. S., A. K. bei R. P. parodymais bei kaltinamųjų ir jų šeimos narių liudijimais. Nukentėjusiųjų teigimu, visą savo sklype atliekamą veiklą jie turi derinti su Valstybinės miškų tarnybos miškų kontrolės skyriumi, o ne su Kaimo plėtros skyriumi, nes jie nėra melioruotos žemės savininkai, jų nuosavybėje nėra melioruotos žemės ir jokių melioracijos įrenginių. Jie yra miško savininkai.

4.5. Nukentėjusieji taip pat nurodo, kad nors kaimo plėtros skyriaus specialistai teigia, jog nagrinėjamu atveju privaloma vadovautis Melioracijos techniniu reglamentu MTR 1.12.0., 2008, tačiau iš tikrųjų reikėtų vadovautis VĮ Nekilnojamojo turto Registro centrinio duomenų banko išrašu, kuriame įrašytos žemės sklype taikomos specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos, nustatytos LRV 1992-05-12 nutarimu Nr. 343. XXIX kodas žymi paviršinio vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrantės apsaugos juostas, jų plotas yra 0,05 ha. Kartu pažymi, kad pagal 2007 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro įsakymą Nr. D1-98 „Dėl paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, jų nuosavybėje esantis griovys priskirtinas būtent griovių kategorijai, nes vienas jo galas baigiasi apendiksu, jis nėra sujungtas su kitu vandens telkiniu, į jį neįteka joks kitas intakas. Kad griovys yra apsauginis, patvirtina ir tai, kad apsauginiai grioviai skirti paviršiniam vandeniui, dažniausiai nuo miško pusės, surinkti ir apsaugoti nuo jo drenuotas žemes. Kaimo plėtros skyriaus specialistai, vadindami apsauginį griovį magistraliniu ir reikalaujantys vadovautis Melioracijos techniniu reglamentu MTR 1.12.0., 2008. prieštarauja šio reglamento l skyriaus 6 punktui, skelbiančiam, kad: melioruotos žemės savininkai, atliekantys melioracijos statinių techninę priežiūrą, turi turėti techninius dokumentus apie jų žemėje esančius melioracijos statinius. Šiuos dokumentus nemokamai išduoda savivaldybės administracijos. Šiuo atveju jokių techninių dokumentų apie jų (nukentėjusiųjų) žemėje esančius melioracijos statinius atitinkamos institucijos nepateikė, nes tokie dokumentai neegzistuoja (jie, t. y. nukentėjusieji, nėra melioruotos žemės savininkai).

4.6. Be to, apeliantų teigimu, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, ignoravo ir 2016 m. vasario 23 d. Valstybinės miškų tarnybos miškų kontrolės skyriaus Šiaulių teritorinio poskyrio vyr. specialisto V. I. raštą, kuriame nurodyta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo II skyriaus 9 straipsnio 6 dalimi, LRV nutarimo Nr. 799, „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo“ II skyriaus 20 punktu, Varnių g-jos 1643 kvartalo 4,6 sklypuose kirtimams vykdyti reikalingas leidimas. Šiuose sklypuose miškų kadastro duomenimis inventorizuoti brandūs ir pribręstantys medynai. 2016 m. birželio 2 d. rašte tos pačios tarnybos vyr. specialistas A. G. nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2015-09-30 įsakymu Nr. Dl­-690 patvirtintų „Miško kirtimo taisyklių“ XI skyriaus 98 punktu, „kitiems miško kirtimams priskiriami ribinių linijų, geležinkelių ir kelių trasų ar kitų apsaugos zonų valymo <...> ir kiti kirtimai“, todėl melioracijos griovio priežiūros juostoje norint atlikti darbus reikalingi leidimai. Anot nukentėjusiųjų, teismas, cituodamas VMT 2015-02-03 raštą Nr. (39.8)-197, kuriame teigiama, kad jų sklype visi iškirsti medžiai yra melioracijos griovio priežiūros juostoje (ant griovio šlaito) ir, kad melioracijos griovių priežiūrai, medžių kirtimui leidimai nereikalingi, už iškirstus medžius aplinkai žala neskaičiuojama, taip gina kaltinamuosius – remiasi raštu, kuris buvo pateiktas dar pirmoje byloje, siekiant legalizuoti nusikaltimą. Atkreipia dėmesį, kad NŽT prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus vedėjo S. L. pasirašytame rašte dėl ūkinės veiklos apribojimo nurodyta, jog ginčo objekto teritorijai apsaugos zonos buvo nustatytos 1991 m., o aktualūs (galiojantys) apribojimai skelbiami elektroninės informacijos portaluose: http://www. geoportal.lt/geportal ir http://www.regia. Pateiktame žemės valdos ribų paženklinimo abrise, kuriame 2004 m. spalio 28 d. ribas paženklino matininkė A. L., matyti sutartiniais ženklais pažymėtas miškas, tačiau niekur nėra pažymėtos 15 metrų apsaugos zonos. Pažymi, kad jų nuosavybės pirmoji registracija nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke (kai ankstesnieji savininkai atstatė ir įteisino savo tėvų mišką), yra 2006 m. sausio 19 d., šiuo atveju specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos galioja nuo 2006 m. birželio 1 d., (kadastriniai matavimai atlikti 2004 m. spalio 28 d.), tačiau Kaimo plėtros skyrius ir teismas taikė Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro 2008 m. balandžio 16 d. patvirtintą įsakymą Nr. 3D-218 „Dėl melioracijos techninio reglamento MTR L 12. 01:2008“ . Akcentuoja, kad jų žemės sklypo plane parašyta, jog bendrą sklypo plotą sudaro 10,5 ha: 10,3 ha – miškai, 0,2 ha – vandenys (yra pateikti deklaracijos duomenys apie mokamus mokesčius už 0,2 ha vandens), nusausintų ir kitokių žemių nėra, dvi sklypo ribos (5-6 = 220 metrų ir 9-10 = 303 metrai) eina griovio viduriu. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos plotas – 0,05 ha. Kadangi griovio ilgis yra 523 m, todėl pakrantės apsaugos juostos plotis yra l metras. Jeigu apsaugos zona būtų 15 metrų, jie galėtų iškirsti apie 0,78 ha miško (523 metrai x 15 metrų = 0,78 ha). Nurodo, kad 15 metrų zona galioja tik naujai įveisiamiems europiniams miškams, taip pat ši juosta įrengiama tik žemės ūkio paskirties žemėje – tai negalioja jau augančiam miškui. Įrengti tokią juostą jiems priklausančiame miške reikštų, kad būtų kertami medžiai, kurie pagal taksavimo duomenis yra 60–80 metų amžiaus. Be to, net jeigu tokia juosta ir egzistuotų, ji būtų jų nuosavybė.

4.7. Apeliantų vertinimu, 189 medžių iškirtimas, pasirenkant stambiausius ir paliekant jaunesnes eglaites, jokiu būdu negali būti traktuojamas kaip griovio valymo darbai. Teigia, kad teismas be kita ko nepagrįstai konstatavo, jog visi darbai buvo atlikti iki 2014 vasario 1 d. – savavališko iškirtimo faktas pastebėtas 2014 m. kovo 20 d., o paskutinį kartą neiškirstą mišką S. matė 2014 m. kovo 5 d., t. y. paskutinę dieną prieš išeinant atostogų, kai važiavo pro šią vietą į urėdiją (tai patvirtina pateiktas atostogų išrašas).

4.8. Nukentėjusieji nurodo nesutinkantys ir su teismo išvada, kad baudžiamosios teisės prasme kaltinamųjų veika neturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes kaltinamieji ir savivaldybės atstovas nevertino veikos kaip pavojingos, darančios materialinę žalą. Teigia, kad teismas „atsirinko viską, kas padėtų pasiekti tikslą, t. y. išteisinti kaltinamuosius“. Kartu atkreipia dėmesį, kad iš taksavimo lapo matyti, jog visi nupjauti medžiai buvo žali, o ne sausuoliai, kaltinamieji, supjaustydami juos kaladėmis, sumažino jų vertę. Be to, mediena, įgyta pažeidžiant Miškų įstatymą, turi būti konfiskuojama valstybės arba savininko naudai įstatymų nustatyta tvarka, nuostolių sumos išieškomos nukentėjusios šalies naudai. Nuostoliai už žalą, padarytą valstybiniam miškui, išieškomi į Miško fondą. Taigi nepagrįsta ir teismo išvada, kad „nepriklausomai nuo to melioracijos statinio savininko, t. y. ar statinys priklausė valstybei, ar privačiam asmeniui, iš griovio šlaitų išpjauti medžiai ir krūmai panaudojami juos pjovusio asmens nuožiūra“ – tokiu atveju būtų galima spręsti, kad savininkams nuosavybės teise priklausančiuose pagrioviuose galės šeimininkauti pašaliniai asmenys.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į apeliacinius skundus išteisintojo K. T. gynėjas advokatas V. Poškus prašo atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės B. Dapkuvienės ir nukentėjusiųjų J. S. bei A. S. apeliacinius skundus.

5.1. Atsiliepime nurodoma, kad byloje nenustatyta tyčia, nukreipta į svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą. K. T. kartu su P. B. 2014 m. sausio mėn. pabaigoje kirto medžius, augančius melioracijos griovyje, esančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartale, (duomenys neskelbtini) sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Melioracijos griovio valymo darbai buvo pradėti kai P. B. 2014 m. sausio 21 d. gavo pensiją. Valymo darbai buvo baigti 2014 m. sausio 30 d., kol dar buvo griovyje ledas. 2014 m. vasario mėnesį valyti melioracijos griovio kertant medžius nebuvo galimybės, nes orai atšilo, ištirpo ledas ir griovys buvo apsemtas. Šios faktinės įvykio laiko aplinkybės byloje nėra paneigtos, todėl sutikti su apeliacinių skundų teiginiais, kad kaltinamieji pasikėsino pagrobti svetimą turtą laikotarpiu nuo 2014 metų vasario mėnesio iki 2014 m. kovo 20 d., nėra pagrindo. Be to, VĮ Registrų centre Nekilnojamojo turto registre J. S., A. S. ir A. S. nuosavybė į minėtą sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruota 2014 m. vasario 3 d., todėl K. T., atlikdamas melioracijos griovio valymo ir medžių kirtimo darbus griovio šlaituose 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje pagrįstai manė, kad žemė šalia melioracijos griovio priklauso B., kurie anksčiau neprieštaravo, kad jis išvalytų griovį. Tai, kad išteisintieji realiai nežinojo, jog 2014 metų vasario mėnesį pasikeitė žemės sklypo savininkai, yra konstatuota nuosprendyje. Kadangi K. T. veikoje nėra tiesioginės tyčios neatlygintinai užvaldyti S. turtą, todėl nėra ir baudžiamojo įstatymo pagrindo taikyti K. T. baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

5.2. Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. gruodžio 18 d. atliktoje įvykio vietos papildomoje apžiūroje nurodyta, jog dalyvaujant (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Kaimo plėtros skyriaus vyriausiajam specialistui R. P. ir Valstybinės miškų tarnybos vyriausiajam specialistui A. G., apžiūrint įvykio vietą, kuri yra (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, griovio pavadinimas Nr. (duomenys neskelbtini), tarpo ruože, kurio piketai 3+00 iki 5+30, pamatavus griovio priežiūros juostą, kuri yra 15 metrų, nustatyta, kad medžiai ir krūmai, iškirsti palei griovį, patenka į griovio priežiūros juostą. Duomenų, kad K. T. būtų kirtęs mišką, esantį už 15 metrų griovio priežiūros juostos, kuris nuo 2014 m. vasario 3 d. yra S. nuosavybė, byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėja būtų turėjusi ar turėtų, ar ją sietų su ieškovais ar atsakovu giminystės ryšiai, darbiniai ar turtiniai santykiai. Taigi pagrindo ir prielaidų, sukeliančių abejonių dėl objektyviojo teisėjos nešališkumo, šioje byloje nėra. Taip pat nėra ir subjektyviojo teisėjos šališkumo požymių.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apygardos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusieji prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis K. T. ir išteisintųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti.

7. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės B. Dapkuvienės ir nukentėjusiųjų J. S. bei A. S. apeliaciniai skundai atmestini.

8. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

8.1. BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Vagystė yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tik tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas ir nori jį neatlygintinai užvaldyti. Jis taip pat supranta, kad turto savininkui bus padaryta materialinė žala.

8.2. BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.

8.3. Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

8.4. Taip pat pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

8.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį.

8.6. Iš išteisintojo K. T. parodymų matyti, kad jis nuosekliai teigė, jog jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė. Teisiamajame posėdyje K. T. paaiškino, kad tuomet, kai miško savininkai buvo B., kurie melioracijos griovio niekuomet netvarkė, tai darė jis ir P. B. B. jiems jokių pretenzijų neturėjo. Griovį valyti buvo būtina, nes jo neišvalius vanduo apsemdavo jų sklypus, pievą. To, kad pasikeitė miško šeimininkai, kad nuo 2014 m. vasario 3 d. savininkais tapo S., jie, valydami griovį, nežinojo. Nurodė, kad jis ir P. B. nupjovė krūmus ir medžius (gerų medžių ten nebuvo, buvo tik pūzrai), kurie augo griovio šlaituose, o iš miško nenupjovė nė vieno iš byloje nurodytų medžių. Pažymėjo, kad jo sklypas ribojasi su S. sklypu per kanalo vidurį. Jei būtų valęs tik vieną griovio pusę, jokios naudos iš to nebūtų buvę, nes bebrai iš kitos pusės verčia medžius į jo pusę. Kanalą jie su P. B. valė 2014 m. sausio mėnesį, po sausio 20 d., t. y. po to, kai P. B. gavo pensiją. Be to, tuomet kaip tik buvo pašalę, priešingu atveju prie griovio prieiti neįmanoma, nes žemė labai šlapia, ji smunka, ten yra dumblynai. Galvojo, kad valydami griovį daro gerą darbą. Iš griovio išvalytus pūzrus jie su P. B. sudėjo ant griovio krašto, ten jie pragulėjo daugiau kaip pusantrų metų. Kadangi tos supjautos kaladės trukdė jiems dirbti žemę, norėdamos išsiaiškinti, ką jiems tokiu atveju daryti, jo žmona A. T. su J. B. vyko į savivaldybę, Kaimo plėtros skyrių. Ten joms buvo patarta suvežti medžius į kiemą, kad netrukdytų žemės ūkio darbams, ir liepti J. S. juos pasiimti. J. S. medžius išsivežti nesutiko, prašė pinigų – 4 000 Lt (5 t., b. l. 63–64, 108). K. T. parodymai yra nuoseklūs, be to, šiuos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti minėtų parodymų teisingumu nėra pagrindo. Išteisintasis P. B. teisiamajame posėdyje nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes bei pažymėjo, kad dėl to, jog B. nevalė kanalo ir dėl šios priežasties jų (B.) žemė būdavo apsemta, jis 2008 m. vyko į ministeriją, ir ten jam buvo paaiškinta, kad pagal įstatymą yra 15 metrų saugos zona ir kanalas be jokių leidimų gali būti valomas iki pat krašto. Kanalą valyti buvo būtina, nes priešingu atveju jų žemė būdavo apsemta. Jie su K. T. kanalą išvalė 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje – tai gerai pamena, nes sausio 21 d. gavo pensiją ir antrą ar trečią dieną po jos gavimo nusipirko tepalų. Iki vasario 1 d. visi darbai buvo atlikti. Apie vasario 15 d. atvykęs J. S. pareikalavo sumokėti jam 4 000 Lt. Pažymėjo, kas jis ir K. T. tik išvalė kanalą, miško nekirto, jo nevogė, kelmų neslėpė, jų neužkasė. Atkreipė dėmesį, kad ant pakrantės sudėti sutręšę medžiai pragulėjo pusantrų metų, J. S. jų neišsivežė (5 t., b. l. 64–65). Liudytojos A. T. ir J. B. teisiamajame posėdyje taipogi nurodė, kad valyti griovį buvo būtina – priešingu atveju jų žemę apsemia vanduo, ji pelkėja, pieva patvinsta, nuo medžių ant žemės krenta pavėsis. Be to, ant jų žemės per griovį nuvirtus medžiams, per dirvą negali pravažiuoti traktorius. Pažymėjo, kad to, jog miško savininkai pasikeitė ir jais tapo S., jie nežinojo, medžius iš kanalo kirto sausio mėnesio pabaigoje – vasario pradžioje, po to, kai P. B. gavo pensiją, o pensiją jis gauna po 20 d. Taip pat nurodė, kad jiems visiems buvo žinoma, jog kanalas priklauso valstybei ir yra 15 m apsaugos zona. Nukirsti į krūveles sudėti medžiai pragulėjo gana ilgai, apie pusantrų metų. Kadangi jie trukdė dirbti žemę, sėti, jos (A. T. ir J. B.) kreipėsi į Kaimo plėtros skyrių, kur A. K. pasakė, kad leidimo medžiams vežtis nereikia, todėl juos parsivežė į savo namus. J. S. malkas pasiimti, jas išsivežti atsisakė, už jas paprašė 4 000 Eur (4 t., b. l. 179–180, 180–181). Kaip liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta A. K. nurodė, kad ji dirba Kaimo plėtros skyriuje ir patvirtino, kad pas ją buvo atvykusios J. B. ir A. T., kurios klausė, ką daryti su malkomis, nes jos trukdo dirbti žemę. Ji (A. K.) žinojo, kad medžiai buvo iškirsti iš kanalo, kuris jis yra valstybės nuosavybė ir ten medžių neturi būti. Ji liepė šiuos medžius susidėti kieme, pasakė, kad tas, kas norės, juos pasiims. Žinojo, kad tuo metu ikiteisminis tyrimas buvo pasibaigęs. Taip pat nurodė, kad griovys yra magistralinis, nuo jo briaunos yra 15 m apsaugos zona ir turi būti vadovaujamasi MTR 1.12.01.2008 melioracijos priežiūros taisyklėmis 3D-18. Į pateiktą klausimą atsakė, kad ginčo vietoje yra apsemta pralaida, jau yra paruoštas projektas yra ruošiamasi viską sutvarkyti, t. y. sutvarkyti 890 m iš žemės savininkų pusės. Į pateiktus klausimus taip pat atsakė, kad žemėtvarkininkai privalėjo pažymėti, jog yra melioracijos įrenginys ir yra 15 m apsaugos zona, kurioje medžiai neturi augti. Griovys, kaip statinys, priklauso valstybei, S. nėra melioruotos žemės savininkai (4 t., b. l. 178–179; 5 t., b. l. 24). Tai, kad visi medžiai buvo nupjauti griovio šlaite, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas R. V. (4 t., b. l. 181–182). Liudytojas A. S. nurodė, kad jis prieš maždaug trejus metus dirbo Kaimo plėtros skyriaus vedėju, ir taipogi paaiškino, jog griovys yra valstybės nuosavybė, į abi puses nuo griovio yra 15 m apsaugos zona, kurioje neturi būti medžių, griovys turi būti prižiūrimas. 15 m saugos zona patenka į melioracijos sistemą, įrenginiai, o taip pat ir jų priežiūra, priklauso valstybei. Pažymėjo, kad kaltinamieji išvalė griovio kraštus, pasirūpino, kad bebrai neturėtų produkcijos. Į teisėjos klausimą atsakė, kad egzistuoja įstatymų kolizija, o į nukentėjusiosios A. S. klausimus atsakė, kad pastarosios nuosavybės dokumentuose žemėtvarkos skyriaus specialistai turėjo pažymėti 15 m saugos zoną, – šią klaidą reikia ištaisyti. Patvirtino, kad iškirsti buvo krūmai, o ne pilnaverčiai medžiai (5 t., b. l. 22–23). Liudytojas R. P. taip pat patvirtino, kad griovys yra valstybės nuosavybė, 15 m saugos zona matuojama nuo griovio briaunos, šioje zonoje medžius ir krūmus galima valyti, griovyje buvo daugiausia kelmų, miške nebuvo kirsta. Nurodė, kad K. T. turėjo teisę valyti griovį, nes griovys turi būti valomas, žala gamtai nepadaryta (5 t., b. l. 23–24). Analogiškus parodymus R. P. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 42, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Liudytojas L. S. apklausiamas teisiamajame posėdyje paaiškino, kad S. miško savininkais tapo 2014 m. vasario 3 d., sklypo apribojimai buvo nustatyti 2006 m. sausio 19 d., apsaugos zonos nustatytos 2006 m. birželio mėnesį. Abu sklypai, tiek S., tiek kaltinamųjų, „yra su preliminariais matavimais, nėra tikslių ribų“. Apribojimas nustatytas 1992 m. gegužės 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 343. Kanale ir kanalo pakraščiuose neturi augti medžiai, griovius privalu valyti, juos prižiūrėti. Griovys yra valstybės nuosavybė, sklypo riba eina iki griovio vidurio, tarp įstatymų yra prieštaravimų (5 t., b. l. 71–72). Nukentėjusioji A. S. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jie ir kaltinamieji yra 2014 metais įsigyto miško kaimynai, griovys yra „kaip ir valstybės“, to, kad jie (Stonkai) 2014 m. sausio mėnesį įsigijo mišką, t. y. kad pasikeitė miško savininkas, kaltinamieji nežinojo (4 t., b. l. 174–175).

8.7. Telšių rajono savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyriaus 2014 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. Ž10-87 nurodyta, kad griovys (kanalas) Nr. (duomenys neskelbtini), esantis tarp sklypų, priklauso valstybei nuosavybės teise, melioracijos grioviuose nustatoma 15 m pločio griovio priežiūros juosta (1 t., 130–131 b. l.); Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. vasario 3 d. rašte Nr. (39.8)R2-197 nurodyta, kad J. S. privačioje miško valdoje iškirsti medžiai yra melioracijos griovio priežiūros zonoje (ant griovio šlaito), medžių kirtimui leidimai nereikalingi, už iškirstus medžius žala aplinkai neskaičiuojama (1 t., b. l. 133); (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyriaus 2016 m. sausio 7 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini), adresuotame A. S., nurodyta, kad jai priklausančiame miške veikiantis griovys yra melioracijos statinys, melioracijos griovio 15 m apsauginėje juostoje jokių medžių neturėjo būti (3 t., b. l. 26), tai nurodyta ir VĮ Valstybės žemės fondo 2016 m. balandžio 18 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 86–88).

8.8. Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybei nuosavybės teise priklauso: sureguliuoti upeliai, grioviai, nuvedantys vandenį nuo daugiau kaip vieno žemės savininko ar kito naudotojo sklypo, juose esantys melioracijos statiniai, tvenkinių, kurie ribojasi su dviejų ir daugiau žemės savininkų ar kitų naudotojų žeme, hidrotechnikos statiniai, polderiai ir kitos melioracijos sistemos, jeigu jose mechaniškai keliamas vanduo, kanalizuoti grioviai ir drenažo rinktuvai, jeigu jų skersmuo yra 12,5 cm ir didesnis ir jeigu jie yra pastatyti už valstybės lėšas, nepaisant to, kas yra žemės sklypo, kuriame yra šie melioracijos statiniai, savininkas.

8.9. Taigi visuma byloje surinktų įrodymų, tarp jų pačių išteisintųjų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolai, nukentėjusiųjų parodymai, liudytojų J. B., A. T. parodymai, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, ne paneigia, o neginčijamai patvirtina skundžiamame nuosprendyje nustatytą aplinkybę, kad K. T. ir P. B. neturėjo tyčios savavališkai iškirsti S. priklausančius medžius. K. T. ir P. B. medžius kirto melioracijos griovio priežiūros zonoje, nors nukentėjusieji teigia, kad medžiai buvo iškirsti jiems priklausančiame miške, to bylos duomenys nepatvirtina, t. y. byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad medžius iškirto būtent išteisintieji, o ne kiti asmenys. Tiek K. T., tiek P. B. nuosekliai nurodė, kad jų tikslas buvo išvalyti griovį, besiribojantį su jų žemės sklypais, kad jis patvinęs neniokotų jų sklypų ir netrukdytų dirbti žemės ūkio darbų. Išteisintieji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė iškirtę griovyje augusius krūmus ir menkaverčius medžius, neneigė, kad ankstesnių miško savininkų B. leidimo valyti griovį neturėjo, tačiau šiuos darbus privalėjo atlikti patys, nes be jų niekas griovio nevalydavo, o tai buvo būtina, be to, P. B. teigimu, dėl to, jog B. nevalė kanalo ir dėl šios priežasties jų žemė būdavo apsemta, jis 2008 m. vyko į ministeriją, o ten jam buvo paaiškinta, kad pagal įstatymą yra 15 metrų saugos zona ir kanalas be jokių leidimų gali būti valomas iki pat krašto. Bylos duomenys liudija, kad ankstesni miško savininkai pretenzijų dėl valomo griovio niekam nereiškė, kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas vienas iš miško savininkų – V. B. nurodė, kad pats mišką kirto 1994-1995 metais ir tuomet kanalas nebuvo apžėlęs, tačiau per daugelį metų galėjo apželti, jis maždaug prieš tiek metų miške ir buvo. Jis pats asmeniškai kanalo netvarkė, tokiems darbams neprieštaravo, jokių pretenzijų nėra niekam reiškęs, įskaitant ir K. T. bei P. B. (1 t., b. l. 76–77, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Be to, iš bylos matyti, kad iškirsti medžiai ant griovio krašto pragulėjo daugiau kaip pusantrų metų ir, kadangi jie trukdė dirbti žemę, A. T. ir J. B., norėdamos išsiaiškinti, ką jiems tokiu atveju daryti, siekdamos nepažeisti įstatymų, vyko į Kaimo plėtros skyrių pas kompetentingą specialistą išsiaiškinti, ką joms tokiu atveju daryti. Be to, byloje neįrodyta, kad išteisintieji kirtimo darbus vykdė 2014 m. vasario mėnesį, ar, kaip teigia nukentėjusieji, po 2014 m. kovo 5 d. Tiek K. T., tiek P. B., tiek liudytojos J. B. ir A. T. nurodė, kad griovys buvo valomas 2014 m. sausio mėnesį ir būtent po 20 d., nes tuomet (sausio 21 d.) P. B. gavo pensiją ir po keleto dienų nusipirkęs tepalų pradėjo valymo darbus. Taigi sutikti su tuo, kad K. T. ir P. B. kėsinosi pagrobti S. priklausančią medieną ir nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jų valios, t. y. dėl to, kad nukentėjusieji pranešė policijos pareigūnams, nėra pagrindo. Dar kartą akcentuotina, kad byloje neįrodyta, jog išteisintieji būtų iškirtę medžius miške, byloje nenustatyta, kad jie būtų turėję tikslą pagrobti svetimą turtą. Bylos įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad K. T. ir P. B. medžius bei krūmus pjovė tik nuo melioracijos griovio šlaitų, kur jie negalėjo augti, siekdami ne pagrobti svetimą turtą, o išvalyti griovį, kad dėl jame augančių medžių ir krūmų griovys netvintų ir nebūtų daroma žala jų žemės sklypams. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyriaus vedėjo pavaduotoja A. K. be kita ko pažymėjo, kad griovys priklauso valstybei, šiuo metu yra paruoštas projektas, pagal kurį bus tvarkomi paskendę ar sunaikinti grioviai. Be to, kaip minėta, Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. vasario 3 d. rašte nurodyta, kad J. S. privačioje miško valdoje iškirsti medžiai yra melioracijos griovio priežiūros zonoje (ant griovio šlaito), medžių kirtimui leidimai nereikalingi, už iškirstus medžius žala aplinkai neskaičiuojama. Esant visumai nustatytų aplinkybių, konstatuojama, kad teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad, nors K. T. bei P. B. ir suvokė, jog melioracijos griovys priklauso ne jiems, o kitiems asmenims, tačiau nei jie, nei savivaldybės atstovas šios veikos nevertino kaip pavojingos, darančios materialinę žalą, ir pagrįstai K. T. bei P. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį išteisino tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokurorės skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusiųjų žemės sklypo planas yra su trūkumais ir šie trūkumai iki šiol nepašalinti, taip pat nukentėjusiųjų skundo argumentas, kad jie nesutinka su pakeistu kaltinimu, esant byloje nustatytoms aplinkybėms taip pat nepatvirtina, kad išteisintieji padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. K. T. ir P. B. kaltės nepatvirtina ir liudytojų R. V. bei V. I. parodymai, juo labiau, kad liudytojas R. V. teisiamajame posėdyje nurodė, jog visi nukirsti medžiai buvo griovio šlaite, kad būtų buvę paslėptų kelmų, jis nepamena (4 t., b. l. 181–182). Kadangi visuma bylos įrodymų liudytojų A. M. ir R. Š. parodymų nepatvirtina, o juos paneigia, remtis šių liudytojų parodymais nėra pagrindo. Dėl to, kas paminėta, taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad K. T. ir P. B. išteisinti nepagrįstai.

8.10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, o ne vien išteisintiesiems palankius įrodymus. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nėra, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų bei BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatų. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantai, nėra pagrindas daryti išvadą, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas.

8.11. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai priėmė K. T. ir P. B. išteisinamąjį nuosprendį. Tenkinti prokurorės ir nukentėjusiųjų skundus juose išdėstytais motyvais ir naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti, bausmių skyrimo ir civilinių ieškinių klausimai nesprendžiami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Birutos Dapkuvienės ir nukentėjusiųjų J. S. bei A. S. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjaiRaimundas JurgaitisVidmantas Mylė