Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-04-28 · Administracinė byla Nr. A-822-2136-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1271-602/2010Nutartis · 2011-04-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-04-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-492-50-12Nutartis · 2012-02-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-28
Bylos Nr.
A-822-2136-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00444-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
K. P.
Trečiasis asmuo
VSDFV Kėdainių skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės byla Nr. A822-2136/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00444-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui K. P.,trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV Kėdainių skyriaus atstovei L. U.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas K. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2010-02-18 teismui padavė skundą, kuriuo prašė: 1) priteisti jam iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 76000 Lt turtinės žalos ir 50000 Lt neturtinės žalos; 2) pareikalauti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybės, kad pareiškėjui suteiktų kario savanorio statusą (1 t., b. l. 33-34). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010-03-05 nutartimi priėmė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo ir atsisakė priimti skundą dalyje dėl kario savanorio statuso suteikimo (1 t., b. l. 39). Dėl to byloje yra nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neteisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui kario savanorio teisinį statusą, todėl pareiškėjas negavo valstybinės pensijos, dėl pensijos negavimo pareiškėjui padaryta turtinė žala. 2002-01-10 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylą nutraukė, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-02-04 nutartis administracinėje byloje Nr. 1-268/2002 įsiteisėti negalėjo. Centro generalinė direktorė 2002-01-10 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi duotų nurodymų nevykdė, dėl ko susidarė 76000 Lt išmokų skirtumas. Prašo priteisti neturtinę žalą dėl patirtos moralinės traumos, pareiškėjo įsitikinimu, daugelį metų buvo tyčiojamasi iš pagrįstų pareiškėjo reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir Centras; atsakovas), prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 43). Nurodė, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo 4 str. 2 d. 1 p. teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – kariai savanoriai. Pareiškėjas 1997-11-14 kreipėsi į Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją su prašymu pripažinti jam kario savanorio teisinį statusą. Komisija 1999-03-09 bei pakartotinai 1999-03-24, 2000-09-20 atsisakė tenkinti jo prašymą, nes pretendentas 1945 m. pasitraukė iš partizanų būrio ir registravosi Kėdainių NKVD, tuo sulaužydamas partizano priesaiką. 2001 m. pareiškėjas komisijos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2002-02-04 sprendimu skundą atmetė konstatavęs, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjui pripažinti minėtą statusą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002-05-03 nutartimi sprendimą paliko nepakeistą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyrius (toliau – ir Kėdainių skyrius) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 43). Nurodė, kad pareiškėjui nuo 1992-12-01 perskaičiuota nuo 1983-09-06 jau paskirta senatvės pensija kaip reabilituotam asmeniui. Nuo 1995-06-01 Kėdainių skyrius pareiškėjui paskyrė ir moka nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją kaip rezistencijos dalyviui. Kario savanorio statusas suteikiamas kaip rezistencijos dalyviui, o pagal šią nukentėjusiojo kategoriją pareiškėjui jau mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija. Nuo 1995-06-01 iki 2010-05-31 pareiškėjui išmokėta 25911,20 Lt suma, o nuo 1995-01-01 iki 1995-05-31 buvo mokama senatvės pensija kaip reabilituotam asmeniui ir išmokėtas skirtumas tarp mokėtos senatvės pensijos ir priklausiusios (nuo 1995-01-01) nukentėjusių asmenų pensijos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Rezistencijos dalyvių teisių komisija 1992-10-05 išdavė K. P. rezistencijos dalyvio pažymą Nr. 275, kuria pareiškėjas yra pripažintas dalyvavusiu pasipriešinime 1944-08-15 – 1945-11-20 asmeniu kaip Baisogalos miškų partizanas (1 t., b. l. 63). VSDFV Kėdainių skyrius nuo 1992-12-01 perskaičiavo pareiškėjui nuo 1983-09-06 paskirtą senatvės pensiją kaip reabilituotam asmeniui, šio sprendimo priėmimo pagrindu buvo rezistencijos dalyvio 1992-10-05 pažyma (2 t., b. l. 15-21). Nuo 1995-01-01 pareiškėjui paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija kaip rezistencijos dalyviui, šio sprendimo priėmimo pagrindu buvo rezistencijos dalyvio 1992-10-05 pažyma (2 t., b. l. 15, 22). VSDFV Kėdainių skyriaus pažyma apie K. P. išmokas 1995-01-01 – 2010-05-03 laikotarpiu, atstovo paaiškinimai patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu ir šiuo metu pareiškėjui yra mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija (1 t., b. l. 163-181). 1997-11-14 pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su prašymu pripažinti jam kario savanorio-partizano statusą (1 t., b. l. 139). Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) komisija 1999-03-05 – 1999-03-09 (4 Komisijos nariai), apsvarsčiusi pareiškėjo bylos dokumentus, pateikė savo išvadas nepripažinti jam kario savanorio statuso, jo nepripažindami, nes pareiškėjas užsiregistravo Kėdainių NKVD skyriuje ir partizaninę veiklą nutraukė (1 t., b. l. 128). 1999-03-16 pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas pripažinti jam buvusio partizano, laisvės kovų dalyvio statusą (1 t., b. l. 127). 1999-04-28 Centras raštu Nr. 51-09-1-1588 nurodė, kad Komisija 1999-03-24 posėdyje Nr. 35 pakartotinai svarstė pareiškėjo prašymą pripažinti jam laisvės kovų dalyvio statusą ir nusprendė jo netenkinti, nes pareiškėjas 1945 m. užsiregistravo Kėdainių NKVD skyriuje, kas reiškia partizano priesaikos sulaužymą; po legalizacijos partizaninės veiklos nepratęsė, su partizanais ryšius galutinai nutraukė (1 t., b. l. 124, 126). 1999-11-16 Centras raštu Nr. 51-09-1-4519 nurodė, kad pakartotinai apsvarsčius pareiškėjo prašymą dėl laisvės kovų dalyvio statuso pripažinimo, nuspręsta jo netenkinti, nes pateikti dokumentai neįrodo pareiškėjo rezistencinės veiklos faktų, pareiškėjas po legalizacijos nedalyvavo rezistencinėje veikloje (1 t., b. l. 117). 2000-03-03 Centras raštu Nr. 51-09-1-920 ir 2000-03-29 raštu Nr. 51-09-1-1290 paaiškino pareiškėjui, kad prašymas dėl kario savanorio statuso Komisijoje buvo svarstomas du kartus ir nuspręsta kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio statuso pareiškėjui nepripažinti. Kario savanorio statusas negalėjo būti pripažintas dėl registravimosi 1945 m. Kėdainių NKVD skyriuje, tai laikoma partizanų priesaikos sulaužymu. Laisvės kovų dalyvio statusas negalėjo būti pripažintas, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad po legalizacijos toliau tęsė rezistencinę veiklą (1 t., b. l. 108, 110). 2000-08-28 Seimo kontrolierė, ištyrusi pareiškėjo skundą, pažymoje Nr. 2000/03-523 nustatė, kad 1999 m. kovo mėn. Komisijos sudėtyje buvo 8 asmenys, tačiau pareiškėjo rezistencinės veiklos vertinimo lape kario savanorio statusui gauti užfiksuotos tik 4 Komisijos narių išvados. Matyti, kad šie nariai išvadas davė atskirai, skirtingomis dienomis, posėdis sušauktas nebuvo. Dėl to, Seimo kontrolierės nuomone, Komisija privalo pakartotinai svarstyti pareiškėjo prašymą suteikti jam kario savanorio statusą (1 t., b. l. 103-106). 2000-10-11 Centras raštu Nr. 51-09-1-5209 informavo pareiškėją, jog Komisija, vykdydama Seimo kontrolierės 2000-08-28 sprendimą Nr. 2000/03-523, 2000-09-20 posėdyje Nr. 68 apsvarstė pareiškėjo prašymą pripažinti jam kario savanorio statusą ir vienbalsiai nutarė jo nepatenkinti. Komisijai pasiūlius, Centro direktorė 2000-09-28 įsakymu Nr. 83 nusprendė nepripažinti pareiškėjui kario savanorio statuso kaip asmeniui, sulaužiusiam partizano priesaiką (1 t., b. l. 96-97, 107). 2000-11-29 Centras raštu Nr. 51-09-1-6325 informavo pareiškėją, jog Komisija, 2000-11-08 posėdyje Nr. 71 išklausiusi pareiškėjo paaiškinimus, nutarė palikti galioti 2000-09-20 įvykusiame Komisijos posėdyje Nr. 68 priimtą sprendimą (1 t., b. l. 92-93).

2001-01-17 Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo skundas, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Komisijos 2000-09-20 ir 2000-11-08 sprendimus dėl kario savanorio statuso nepripažinimo (1 t. b. l. 86). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001-09-20 nutartimi adm. byloje Nr. I-4-851/01 kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos karių savanorių ir laisvės kovų dalyvių teisiniam statusui pripažinti darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 1999-12-13 įsakymu Nr. 121, 2.7.1 p. neprieštarauja LR Pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijos dalyvių teisinio statuso įstatymo 1 str. 1 d. 4 p. ir įstatymo Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 2 ir 10 str. (1 t., b. l. 82). 2002-01-10 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi adm. byloje Nr. I3-6-02, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, administracinę bylą nutraukė kaip neteismingą administraciniams teismams (1 t., b. l. 78-80). 2002-02-04 Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu adm. byloje Nr. I-4-268/02 pareiškėjo skundą dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta pripažinti kario savanorio statusą, atmetė (1 t., b. l. 75-76). 2002-05-03 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka (byla Nr. A9-426-02) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-02-04 sprendimą paliko nepakeistą (1 t., b. l. 70-71).

Teismas nustatė, kad 2008-01-28 pareiškėjas Centrui pateikė karinį bilietą, kaip įrodymą, kad jis registravosi ne NKVD, bet Kėdainių kariniame komisariate, todėl prašė pakeisti teisinį statusą (1 t., b. l. 56-57). 2008-03-12 Centras raštu Nr. 38R-r-580 informavo pareiškėją, kad jis nepateikė dokumentų, įrodančių jo rezistencinę veiklą ir galinčių iš esmės pakeisti Komisijos išvadą nepripažinti kario savanorio teisinio statuso. Nurodė, kad pareiškėjo atsiųstoje karinio bilieto, išduoto 1963-12-04, kopijoje pažymėta, jog pareiškėjas 1945-08-11 įrašytas į įskaitą (atsargą). Paaiškino, kad pareiškėjas pasitraukė iš partizanų struktūrų ir legalizavosi, vėliau jokių ryšių su ginkluoto pasipriešinimo dalyviais nepalaikė, todėl nėra skirtumo, kokioje okupacinio režimo institucijoje jis užsiregistravo (1 t., b. l. 53-55). 2009-04-03 Centras raštu Nr. 38R-r-912 informavo, jog pareiškėjo prašymas dėl kario savanorio teisinio statuso pripažinimo Centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos buvo svarstomas keturis kartus. Paaiškino, kad pagal LR pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijos dalyvių teisinio statuso įstatymo 2 str. 4 p. kariai savanoriai yra ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė <...>. Pagal šio įstatymo 6 str. 2 d. 5 p. kario savanorio statusas nepripažįstamas asmenims, kurie buvo partizanai bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų kariai ir sulaužė priesaiką, iki 1953 m. imtinai pasitraukė iš partizanų struktūrų (dezertyravo), registravosi pagal okupantų skelbtas amnestijas, legalizavosi <...>. Pareiškėjas 1945 m. pasitraukė iš partizanų būrio ir užsiregistravo pagal amnestiją Kėdainių skyriuje, tuo sulaužydamas priesaiką. Komisija pareiškėjo prašymą svarstė 1999-03-10 ir 1999-03-24 priėmė nutarimą siūlyti Centrui nepripažinti pareiškėjui laisvės kovų dalyvio teisinio statuso. Dar kartą svarstė 2000-09-20 ir priėmė analogišką nutarimą. 2000-09-28 Centro direktorė įsakymu nepripažino kario savanorio teisinio statuso. 2000-11-08 Komisija dar kartą paliko galioti priimtą sprendimą (1 t., b. l. 44-46).

Teismas nustatė, kad Rezistencijos dalyvių teisių komisija 1992-10-05 išdavė K. P. rezistencijos dalyvio pažymą (1 t., b. l. 63). Rezistencijos dalyvio pažyma išduota vadovaujantis 1991-10-16 Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Nutarimu Nr. I-1888, kurio 1 p. buvo nustatyta, kad asmenims, aktyviai kovojusiems dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės - ginklu, nepažeidžiant visuotinai priimtų rezistencijos normų, okupacijos bei aneksijos režimui priešiškos spaudos leidimu ar kitokiu būdu dalyvavusiems veikloje, už kurią grėsė politinės represijos, - gali būti išduodami rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio pažymėjimai. Nutarimu Nr. I-1888 buvo patvirtinta rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio pažymėjimo išdavimo tvarka, kurios 2 p. buvo nustatyta, kad sprendimą išduoti rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio pažymėjimą priima Komisija, kuri buvo sudaryta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 31 d. nutarimu Nr.I-735 „Dėl 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“, kai kurių nuostatų taikymo tvarkos“. Vadovaujantis 1990-07-28 Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymo Nr. I-422 ir remiantis Rezistencijos dalyvių teisių komisijos 1992-10-05 išduota pažyma pareiškėjui buvo paskirta ir iki 1995-01-01 mokama pensija kaip reabilituotam asmeniui. LR Seimas 1994-11-17 nutarimu Nr. I-665 pripažino netekusiais galios minėtus teisės aktus, kurių pagrindu buvo įsteigta Rezistencijos dalyvių teisių komisija bei kurių pagrindu buvo išduodamos rezistencijos dalyvio pažymos. LR Seimas 1994-11-17 nutarimo 3 punktu įpareigojo Lietuvos Respublikos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą išduoti rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio pažymėjimus. Šios nuostatos patvirtina, kad Centras privalo išduoti rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio pažymėjimus netikrindamas Rezistencijos dalyvių teisių komisijos išduotų pažymų pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Centrą dėl rezistencijos dalyvio pažymėjimo išdavimo. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjui faktiškai nebuvo būtina kreiptis dėl tokio pažymėjimo išdavimo, nes VSDFV Kėdainių skyrius, perskaičiavęs anksčiau paskirtą pensiją kaip reabilituotam asmeniui, nuo 1995-01-01 pareiškėjui paskyrė nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją kaip rezistencijos dalyviui, rezistencijos dalyvio 1992-10-05 pažymos pagrindu (2 t., b. l. 15, 22).

Nustatė, kad nuo 1995-01-01 pareiškėjui buvo paskirta ir šiuo metu pareiškėjui mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija priėmus 1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymą Nr. I-730, įsigaliojusį nuo 1995-01-01. Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 3 p. buvo nustatyta viena iš valstybinių pensijų rūšių - nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija. Šio įstatymo įsigaliojimą reglamentuojančioje 16 str. 3 d. buvo nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo nukentėjusiems asmenims paskirtos pensijos perskaičiuojamos šio įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka bei terminais. Valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 1 d. 3 p. nustatė, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys - rezistentai ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviai, kurie nustatyta tvarka yra pripažinti rezistencijos ir pasipriešinimo dalyviais. Valstybinių pensijų įstatymo 15 str. 4 d. nustatė, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos rezistencijos ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai veiksmų dalyviams bei šio įstatymo numatytais atvejais - jų tėvams, sutuoktiniams ir vaikams skiriamos pateikus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymą. 1997-06-30 priimtas Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas Nr. VIII-342. Šio įstatymo 1 str. buvo nustatyta, kad įstatymas apibrėžia nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939-1990 m. okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Asmenys, kuriems pripažintas nukentėjusio asmens statusas, turi teisę gauti įstatymų nustatytas socialinės rūpybos bei kitas lengvatas ir valstybės paramą. Minėtos bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas gauna analogišką valstybės paramą kaip ir asmenys, kuriems nukentėjusiojo asmens teisinis statusas pripažintas vadovaujantis 1997-06-30 įstatymu. 1997 m. sausio 23 d. priimtas Pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas Nr. VIII-97, kuriuo buvo nustatytas Kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio teisinis statusas. Priėmus šį įstatymą, buvo apibrėžti asmenų pripažinimo kariais savanoriais ar laisvės kovų dalyviais kriterijai. 1997-12-17 įsigaliojo Valstybinių pensijų įstatymo 4, 5, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. VIII-553, kuriuo numatyta, kad teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją šio įstatymo nustatyta tvarka turi ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai - kariai savanoriai. Ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams - kariams savanoriams pirmojo laipsnio valstybinę pensiją pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktus sąrašus skiria Vyriausybė. Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisija turi teisę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro teikimu skirti pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją labiausiai pasižymėjusiems pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyviams. 1998-01-01 įsigaliojo Valstybės paramos ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams įstatymas Nr. VIII-541, kurio 2 str. numatyta, kad ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams - kariams savanoriams skiriama pirmojo laipsnio valstybinė pensija. Karių savanorių sąrašus šiai pensijai gauti Vyriausybei teikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai kaip galimai padarytos jam turtinės žalos dydį nurodo visos jam nepaskirtos valstybinės pensijos dydį. Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str., asmeniui jo pasirinkimu skiriama tik viena valstybinė pensija, o šiuo atveju pareiškėjui jau yra paskirta ir mokama viena iš valstybinių – nukentėjusių asmenų – pensija. Įsigaliojus nurodytiems teisės aktams, pareiškėjas kreipėsi į Centrą dėl kario savanorio teisinio statuso suteikimo, nes atsirado galimybė gauti didesnę valstybės paramą, negu pareiškėjas gavo ir gauna kaip nukentėjęs nuo 1939-1990 metų okupacijų asmuo. Centras išnagrinėjo pareiškėjo prašymą bei priėmė neigiamą sprendimą, kurio teisėtumą patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002-02-04 sprendimu adm. byloje Nr. I4-268/02 pareiškėjo skundą dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta pripažinti kario savanorio statusą. Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas ir Pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas nenustatė, koks yra šių įstatymų taikymo santykis, kai asmuo tų pačių dokumentų pagrindu pretenduoja, kad jam būtų pripažintas tam tikras teisinis statusas pagal vieną ir pagal kitą įstatymą. Tokio reglamentavimo nėra tiek dėl prašymų pagal šiuos įstatymus nagrinėjimo po šių įstatymų įsigaliojimo, tiek dėl prašymų nagrinėjimo tuomet, kai tam tikras teisinis statusas yra pripažintas pagal teisės aktus galiojusius iki šių įstatymo įsigaliojimo. Todėl tokių prašymų išnagrinėjimas priklauso nuo Centro administracinio sprendimo kiekvienu konkrečiu atveju. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas dėl kario savanorio teisinio statuso pripažinimo buvo nagrinėjamas teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis teisės aktų nustatytais kriterijais.

Vadovaujantis 1997 m. sausio 23 d. Pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-97 (toliau – ir Įstatymas) 1 str., kariai savanoriai yra ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai: 1) 1941-ųjų birželio sukilimo dalyviai, 22-28 dienomis ginklu kovoję su okupacinės valdžios struktūromis; 2) Vietinės rinktinės kariai; 3) Tėvynės apsaugos rinktinės kariai; 4) partizanai, kurie priklausė laisvės kovotojų struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, nešiojo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai. Vadovaujantis Įstatymo 2 str., laisvės kovų dalyviai yra neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai: 1) partizanų ryšininkai ir rėmėjai; 2) 1940-1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų nariai, pogrindžio spaudos leidėjai ir kiti pavojingų pasipriešinimo akcijų dalyviai, nebendradarbiavę su okupacinėmis represinėmis žinybomis. 1999-06-11 įsigaliojus 1999 m. gegužės 25 d. Pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 1, 2 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. VIII-1201, kariais savanoriais pripažįstami: 1) 1941-ųjų birželio sukilimo dalyviai, birželio 22-28 dienomis ginklu kovoję su okupacinės valdžios struktūromis, taip pat šio sukilimo vadovai ir štabų nariai; 2) Vietinės rinktinės kariai; 3) Tėvynės apsaugos rinktinės kariai; 4) partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu. Vadovaujantis Įstatymo (redakcija nuo 2008-01-01) 3 str., kariams savanoriams prilygintais asmenimis pripažįstami: 1) asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. ėjo Lietuvos Respublikos tikrąją karo ar policijos tarnybą ir kurie pirmosios sovietinės okupacijos (1940-1941 m.) metu buvo suimti arba ištremti ar būdami tremtyje suimti, įkalinti ir nuteisti mirties bausme ir mirties bausmė įvykdyta arba buvo nužudyti, žuvo, mirė įkalinimo metu; 2) asmenys, kurie organizavo ar dalyvavo GULAG’o politinių kalinių sukilimuose ir sukilimų malšinimo metu žuvo arba po numalšinimo buvo nuteisti papildoma bausme ar perkelti į uždaruosius kalėjimus ar baudžiamuosius lagerius. Pagal Įstatymo 6 str. 2 d. 5 p., kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio statusas nepripažįstamas asmenims, kurie buvo partizanai bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai ir sulaužė priesaiką, iki 1953 m. imtinai pasitraukė iš partizanų struktūrų (dezertyravo), registravosi pagal okupantų skelbtas amnestijas, legalizavosi ir atskleidė veikimo paslaptis ar išdavė bendražygius, o šie dėl to buvo įkalinti, nuteisti, ištremti ar žuvo.

Kaip jau buvo minėta, Centras išnagrinėjo pareiškėjo prašymą bei priėmė neigiamą sprendimą, kurio teisėtumą patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002-02-04 sprendimu adm. byloje Nr. I-4-268/02 pareiškėjo skundą dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta pripažinti kario savanorio statusą. Sprendimas yra įsiteisėjęs. Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 str. 4 d. nustatyta, kad sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. yra įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Šis reglamentavimas patvirtina, kad teismui išnagrinėjus bylą Nr. I4-268/02 kitoje byloje negali būti nagrinėjamas klausimas dėl atsisakymo pripažinti kario savanorio statusą pareiškėjui. Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiksmai nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl kario savanorio teisinio statuso pareiškėjui pripažinimo yra teisėti.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.). CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Pažymėjo, kad civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Nesant vieno iš jų, negali kilti civilinė atsakomybė. Byloje nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, teismas padarė išvadą, kad nėra būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinės atsakomybės atsiradimui ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

III.

Pareiškėjas K. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu jam nebuvo išaiškinta, kad nesprendžiant klausimo dėl kario savanorio statuso suteikimo pareiškėjo galimybės prisiteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra menkos. Mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dalyje dėl kario savanorio statuso suteikimo. Nurodė, kad 2008 m. sausio 28 d. atsakovui pateiktas karinis bilietas, liudijantis, kad pareiškėjas registravosi ne NKVD, o Kėdainių kariniame komisariate, turėtų būti vertinamas kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyrius atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas savo skundu siekė, kad jam būtų suteiktas kario savanorio statusas. Taip pat siekia gauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurį kildina iš kario savanorio statuso jam nesuteikimo, kuris, pasak pareiškėjo lėmė, kad jis negavo valstybinės pensijos, o dėl pensijos negavimo pareiškėjui buvo padaryta turtinė žala. 2010 m. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartimi pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti suteikti jam kario savanorio statusą buvo atsisakyta priimti, skundas buvo priimtas tik dėl žalos atlyginimo. Ši nutartis atskiruoju skundu nebuvo apskųsta, todėl pareiškėjo skundas turėjo būti nagrinėjamas tik dėl žalos atlyginimo.

Nustatyta, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Komisija 2000 m. rugsėjo 20 d. ir 2000 m. lapkričio 8 d. sprendimais atsisakė suteikti K. P. kario savanorio statusą. 2002 m. vasario 4 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu adm. byloje Nr. I-4-268/02 pareiškėjo skundą dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta pripažinti kario savanorio statusą, atmetė (1 t., b. l. 75-76). 2002-05-03 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka (administracinė byla Nr. A9-426-02) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-02-04 sprendimą paliko nepakeistą (1 t., b. l. 70-71). Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 str. 4 d. nustatyta, kad sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti suteikti jam kario savanorio statusą, kolegijos vertinimu, buvo atmestas pagrįstai, kadangi šiuo klausimu jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Apeliantas nurodo, kad 2008 m. sausio 28 d. (t. 1, b. l. 56) jo atsakovui kartu su prašymu suteikti kario savanorio statusą pateiktas karinis bilietas, liudijantis, kad jis registravosi ne NKVD, bet Kėdainių kariniame komisariate, turėtų būti vertinamas kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė. Šiuo klausimu apeliantui atsakovas atsakė 2008 m. kovo 12 d. raštu Nr. 38R-r-580 (t. 1, b. l. 53-54). Šiame rašte paaiškinta, kodėl apeliantui negali būti suteiktas kario savanorio statusas, dėl pateikto karinio bilieto pažymint, kad pareiškėjas pasitraukė iš partizanų struktūrų ir legalizavosi, vėliau jokių ryšių su ginkluoto pasipriešinimo dalyviais nepalaikė, todėl nėra skirtumo, kokioje okupacinio režimo institucijoje jis užsiregistravo (1 t., b. l. 53-55). Visas šias nurodytas išdėstytas aplinkybes teismas, kiek tai reikšminga ginčo išsprendimui, vertino, tačiau kolegija pažymi, kad nėra teisinės galimybės šiuo atveju kelti bylą tarp tų pačių šalių iš esmės tuo pačiu pagrindu.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl pareiškėjo prašomo žalos atlyginimo bei pirmosios instancijos teismo motyvais šiuo klausimu, todėl jų nebekartos. Byloje nėra nustatyti valstybės institucijų neteisėti veiksmai, kurie sudaro vieną iš Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytų būtinų sąlygų žalai dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atlyginti (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis, 6.271 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, priimtas įvertinus byloje esančius įrodymus, jį naikinti ar keisti kolegija nenustatė pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėDainius RaižysSkirgailė Žalimienė