Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-02-17 · Administracinė byla Nr. P-492-50-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-17
Bylos Nr.
P-492-50-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00444-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Ričardo Piličiausko
Pareiškėjas
K. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyrius
Administracinė byla Nr. P492-50/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00444-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 80 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. vasario 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dėl žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyrius).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas K. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. vasario 18 d. teismui padavė skundą, kuriuo prašė: 1) priteisti jam iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 76 000 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos; 2) pareikalauti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybės, kad pareiškėjui suteiktų kario savanorio statusą (I t., b. l. 33–34). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 5 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo ir atsisakė priimti skundą dalyje dėl kario savanorio statuso suteikimo (I t., b. l. 39). Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neteisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui kario savanorio teisinį statusą, todėl pareiškėjas negavo valstybinės pensijos, dėl pensijos negavimo pareiškėjui padaryta turtinė žala. 2002 m. sausio 10 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylą nutraukė, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-268/2002 įsiteisėti negalėjo. Centro generalinė direktorė 2002 m. sausio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi duotų nurodymų nevykdė, dėl ko susidarė 76 000 Lt išmokų skirtumas. Prašė priteisti neturtinę žalą dėl patirtos moralinės traumos, pareiškėjo įsitikinimu, daugelį metų buvo tyčiojamasi iš pagrįstų pareiškėjo reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir atsakovas, Centras), prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 43). Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – kariai savanoriai. Pareiškėjas 1997 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją su prašymu pripažinti jam kario savanorio teisinį statusą. Komisija 1999 m. kovo 9 d. bei pakartotinai 1999 m. kovo 24 d., 2000 m. rugsėjo 20 d. atsisakė tenkinti jo prašymą, nes pretendentas 1945 m. pasitraukė iš partizanų būrio ir registravosi Kėdainių NKVD, tuo sulaužydamas partizano priesaiką. 2001 m. pareiškėjas komisijos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2002 m. vasario 4 d. sprendimu skundą atmetė konstatavęs, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjui pripažinti minėtą statusą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. gegužės 3 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyrius (toliau – ir VSDFV Kėdainių skyrius) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 43). Nurodė, kad pareiškėjui nuo 1992 m. gruodžio 1 d. perskaičiuota nuo 1983 m. rugsėjo 6 d. jau paskirta senatvės pensija kaip reabilituotam asmeniui. Nuo 1995 m. birželio 1 d. Kėdainių skyrius pareiškėjui paskyrė ir moka nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją kaip rezistencijos dalyviui. Kario savanorio statusas suteikiamas kaip rezistencijos dalyviui, o pagal šią nukentėjusiojo kategoriją pareiškėjui jau mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija. Nuo 1995 m. birželio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. pareiškėjui išmokėta 25 911,20 Lt suma, o nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. gegužės 31 d. buvo mokama senatvės pensija kaip reabilituotam asmeniui ir išmokėtas skirtumas tarp mokėtos senatvės pensijos ir priklausiusios (nuo 1995 m. sausio 1 d.) nukentėjusių asmenų pensijos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vadovavosi 1997 m. sausio 23 d. Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-97 (toliau – ir Įstatymas) 1, 2, 3 bei 6 straipsniais bei 1999 m. birželio 11 d. įsigaliojusio 1999 m. gegužės 25 d. Pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 1, 2 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu. Nurodė, kad Centras išnagrinėjo pareiškėjo prašymą bei priėmė neigiamą sprendimą, kurio teisėtumą patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002 m. vasario 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4-268/02 pagal pareiškėjo skundą dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta pripažinti kario savanorio statusą. Teismas akcentavo, kad šis sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl teismui išnagrinėjus bylą Nr. I4-268/02 kitoje byloje negali būti nagrinėjamas klausimas dėl atsisakymo pripažinti kario savanorio statusą pareiškėjui. Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiksmai nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl kario savanorio teisinio statuso pareiškėjui pripažinimo yra teisėti. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, CK 6.250 straipsnio nuostatomis ir padarė išvadą, kad nėra būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinės atsakomybės atsiradimui ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi pareiškėjo K. P. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro komisija 2000 m. rugsėjo 20 d. ir 2000 m. lapkričio 8 d. sprendimais atsisakė suteikti K. P. kario savanorio statusą. 2002 m. vasario 4 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4-268/02 pareiškėjo skundą dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta pripažinti kario savanorio statusą, atmetė. 2002 m. gegužės 3 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka (administracinė byla Nr. A9-426-02) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti suteikti jam kario savanorio statusą, kolegijos vertinimu, buvo atmestas pagrįstai, kadangi šiuo klausimu jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Teismas akcentavo, kad apeliantas nurodo, jog 2008 m. sausio 28 d. jo atsakovui kartu su prašymu suteikti kario savanorio statusą pateiktas karinis bilietas, liudijantis, kad jis registravosi ne NKVD, bet Kėdainių kariniame komisariate, turėtų būti vertinamas kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė. Teismas nustatė, kad šiuo klausimu apeliantui atsakovas atsakė 2008 m. kovo 12 d. raštu Nr. 38R-r-580. Šiame rašte paaiškinta, kodėl apeliantui negali būti suteiktas kario savanorio statusas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad visas šias nurodytas išdėstytas aplinkybes teismas, kiek tai reikšminga ginčo išsprendimui, vertino, tačiau kolegija pažymėjo, kad nėra teisinės galimybės šiuo atveju kelti bylos tarp tų pačių šalių iš esmės tuo pačiu pagrindu. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl pareiškėjo prašomo žalos atlyginimo bei pirmosios instancijos teismo motyvais šiuo klausimu. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyti valstybės institucijų neteisėti veiksmai, kurie sudaro vieną iš CK numatytų būtinų sąlygų žalai dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atlyginti. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, priimtas įvertinus byloje esančius įrodymus, jį naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo.

IV.

2011 m. lapkričio 30 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo K. P. prašymas, kuriuo jis prašo rasti galimybę atnaujinti bylos svarstymą.

Patikslintame prašyme, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautame 2012 m. sausio 31 d. pareiškėjas papildomai nurodo, jog prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį. Paaiškina, kad buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir tyrimo centro vadovybė nereagavo į Lietuvos Respublikos Seimo pažymą, Lietuvos Respublikos Seimo nario A. S. raštus, pareiškėjo karinio bilieto kopiją bei Rezistencijos dalyvių teisės komisijos pareiškėjui suteiktą partizano statusą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Pareiškėjo prašymas atmestinas, procesas byloje neatnaujintinas.

Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad jis siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-2136/2011 (administracinės bylos numeris pirmoje teismo instancijoje – I-1271-602/2010).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais.

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.

2012 m. sausio 20 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjui buvo nustatęs terminą prašymo dėl proceso atnaujinimo trūkumams pašalinti, kadangi pareiškėjo prašyme apskritai nebuvo nurodyta įsiteisėjusio teismo sprendimo esmė, neįvardintas proceso atnaujinimo pagrindas, prašymas dėl proceso atnaujinimo nurodomi proceso atnaujinimo nemotyvuotas, nenurodyta prašymo esmė – nesuformuluotas aiškus prašymu reiškiamas reikalavimas.

2012 m. sausio 31 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo patikslintas prašymas, tačiau jame taip pat nenurodytas nė vienas iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų. Iš pareiškėjo prašymo ir patikslinto prašymo atnaujinti procesą matyti, kad iš esmės pareiškėjas nesutinka su teismų sprendimais ir kelia faktinių aplinkybių bei įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimą (pareiškėjas nurodo, kad buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir tyrimo centro vadovybė nereagavo į Lietuvos Respublikos Seimo pažymą, Lietuvos Respublikos Seimo nario A. S. raštus, pareiškėjo karinio bilieto kopiją bei Rezistencijos dalyvių teisės komisijos pareiškėjui suteiktą partizano statusą). Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A822-2136/2011 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo K. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A822-2136/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiIrmantas JarukaitisRičardo PiličiauskoVirginija Volskienė