Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo nepilnametis M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str. 1 d. (įvykdyta 2012-12-12) laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar sveikatos priežiūra, bei tęsti mokslą;pagal BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar sveikatos priežiūra, bei tęsti mokslą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., už atskiras nusikalstamas veikas M. J. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir M. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė– laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar sveikatos priežiūra, bei tęsti mokslą.

M. J. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. (įvykdyta 2013-01-29), išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 12 d. apie 7 val. 40 min. viešoje vietoje – autobusų sustojimo aikštelėje, esančioje Radviliškio r., Šeduvos m., Kėdainių g., prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), matant kitiems asmenims, tyčia, įžūliu elgesiu, bėgančiam pro šalį nukentėjusiajam M. K. pakišo koją ir sudavė jam vieną smūgį kumščiu į veido dešinę pusę bei kojos keliu spyrė vieną smūgį į pilvo sritį – dešinį šoną, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam M. K. sužalojimus: nubrozdinimus dešinio smilkinkaulio speninės ataugos projekcijoje ir kraujosruvą dešinėje blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, M. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 29 d. apie 10 val. 00 min. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, esančioje Radviliškio r., (duomenys neskelbtini), 1-o aukšto koridoriuje, sudavė nukentėjusiajam M. P. kumščiu vieną smūgį į galvą – kairės akies sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam sužalojimus: galvos smegenų sukrėtimą, kairės akies obuolio sumušimą, poodines kraujosruvas kairio smilkinio ir kairės akies apatinio voko srityse - nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl galvos smegenų sukrėtimo nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

M. J. buvo kaltinamas ir tuo, kad nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų ir padarė viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimą, t. y. 2013 m. sausio 29 d. apie 10 val. 00 min. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, esančioje Radviliškio r., (duomenys neskelbtini), 1-o aukšto koridoriuje, pašalinių asmenų akivaizdoje, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, įžūliais veiksmais, kurie pasireiškė tuo, kad sudavė ranka vieną smūgį nukentėjusiajam M. P. į galvą – dešinės ausies sritį, po to, dėl menkavertės dingsties, sudavė kumščiu vieną smūgį į galvą – kairės akies sritį, ir padarė nukentėjusiajam M. P. sužalojimus: galvos smegenų sukrėtimą, kairės akies obuolio sumušimą, poodines kraujosruvas kairio smilkinio ir kairės akies apatinio voko srityse - nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl galvos smegenų sukrėtimo nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti 2013 m. lapkričio 4 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį dėl M. J. išteisinimo pagal BK 284 str. l d. ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. l d. (2013-01-29 nusikaltimas) ir skirti 10 mėnesių laisvės atėmimą. Be to prašoma pakeisti 2013 m. lapkričio 4 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir M. J. veiką iš BK 138 str. l d. perkvalifikuoti į BK 138 str. 2 d. 8 p. ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. l, 4, 5 d., bausmes subendrinti su teismo paskirta bausme už 2012-12-12 nusikaltimą ir M. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams. Prašoma taikyti 92 str. ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą l metams 3 mėnesiams, skiriant auklėjamojo poveikio priemones: įpareigoti tęsti mokslą, būti namuose nuo 23 iki 7 vai., per 7 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde prokurorė teigia, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nuosprendis dėl M. J. išteisinimo pagal BK 284 str. l d. ir veikos perkvalifikavimo iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. l d. naikintinas, nes teismo išvados neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių, teismas, išteisindamas M. J. bei perkvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką, netinkamai įvertino surinktus bei teisme ištirtus įrodymus.

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį M. P. buvo panaudotas viešoje vietoje – Radviliškio rajono Šeduvos gimnazijoje, 1 aukšto koridoriuje, ryte, apie 10 val., kur nusikaltimo padarymo metu turėjo teisę ir galėjo lankytis (ir lankėsi) mokiniai, mokytojai, bei kiti mokyklos darbuotojai, buvo pertraukos metas, kai nuskambėjo skambutis ir į koridorių išėjo daug mokinių. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Pagal teismų praktiką visuomenės sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-447/201, 2K-55/2011). Jei nusikalstamą veiką stebi ir vienas asmuo bei dėl vykdomos nusikalstamos veikos (kaip ir asmuo prieš kurį naudojamas fizinis smurtas) jis pasijunta nejaukiai, sutrinka, patiria neigiamas emocijas, pajunta grėsmę, būna šokiruotas, tuo labiau laikoma, jog visuomenės rimtis buvo sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-452/2011, 2K-410/2011). Akcentuoja, kad nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 284 str. l d. ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006; 2K-2009).

Taip pat apeliaciniu skundu prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad M. J. sužalojo nukentėjusįjį ne iš chuliganiškų, o iš asmeninių paskatų. Pasak prokurorės, bylos duomenimis nustatyta, kad pirmas konfliktą pradėjo kaltinamasis M. J., kuris per pertrauką išėjo iš pamokos ir ėjo koridoriumi paskui nukentėjusįjį M. P., kuris neišgirdo jį šaukiant, pribėgęs prie M. P., trinktelėjo jam per ausį, nukentėjęs M. P. pastūmė M. J., kuriam iš rankų iškrito mobilus telefonas, dėl to M. J. supyko ir trenkė smūgį nukentėjusiajam į dešinę veido pusę. Toks nukentėjusiojo pastūmimas, prokurorės nuomone, vertintinas kaip mažareikšmė dingstis, o ne kaip asmeninės paskatos. Taip pat pažymi, kad M. J. veiksmai buvo neadekvatūs nukentėjusiojo pastūmimui, todėl M. J. veiksmai kvalifikuotini kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas iš chuliganiškų paskatų.

Dėl bausmės skyrimo M. J., prokurorė pažymi, kad M. J. įvykdė tris tyčines nusikalstamas veikas, veikos įvykdytos prieš mažametį ir nepilnametį asmenį, pavartojant fizinį smurtą jo atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, kad 2013-01-25 Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu ikiteisminis tyrimas byloje Nr.81-1-991-12 buvo nutrauktas nukentėjusiajam ir jo atstovei susitaikius su M. J., praėjus tik 4 dienoms, M. J. vėl įvykdė dvi naujas tyčines nusikalstamas veikas, pavartojant fizinį smurtą. Taigi, nurodo, kad M. J. įvykdė dvi nesunkias nusikalstamas veikas ir vieną apysunkį nusikaltimą, M. J. nebuvo teistas, baustas administracine tvarka, Radviliškio rajono Šeduvos gimnazijos charakteristikoje nurodyta, kad M. J. emocingas, nuolat įsivelia į konfliktus, nevengia pasityčioti iš kitų vaikų, todėl prokuroro mano, jog M. J. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą (taikant BK 92 str.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog M. J. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. (veika 2013-01-29), pagrįstai perkvalifikavo jo nusikalstamą veiką iš BK 138 str. 2 d. 8 p. į BK 138 str. 1 d. ir nuteisė jį už nesunkų sveikatos sutrikdymą. Su tokiais primos instancijos teismo sprendimais apeliaciniu skundu aiškiai nesutinka prokurorė, atitinkamai prašydama panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl M. J. išteisinimo ir pakeisti dalį, kuria nuteisto veika buvo perkvalifikuota pagal lengvesnį baudžiamąjį įstatymą. Kita vertus, apeliaciniu skundu neginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. J. inkriminuoto kito nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. (veika 2012-12-12). Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimus atitinkamose nuosprendžio dalyse, nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kolegija, skundžiamą nuosprendį revizavusi jo pagrįstumo ir teisėtumo aspektais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir pažymi, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais.

Nors apeliaciniame skunde nėra įvardyti įrodymai, kurių būtų netyręs ar nevertinęs pirmosios instancijos teismas, visgi, deklaratyviai teigiama, kad teismas juos netinkamai vertino. Pirmiausia, atsakant į tokius apeliacinio skundo argumentus dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gautais duomenimis, t. y. įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 str. 2 d., 3 d.). Priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė ir, vadovaudamasis įstatymu, įvertino visus, t. y. tiek kaltinančius, tiek teisinančius ar abejonių keliančius įrodymus, duomenis patikrino atsižvelgęs į visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos jų patikimumui.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai išdėstė bei aptarė bylos įrodymus, tarp jų ir nuteistojo, nukentėjusiųjų, tarp jų M. P., liudytojų parodymus, kitus įrodymus, kurių viseto pagrindu nustatė teisiškai veikų kvalifikacijai reikšmingas aplinkybes, atkūrė įvykių seką ir atskleidė subjektyviosios pusės požymius M. J. veikoje.

BK 284 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai vienu ar keliais minėtais būdais turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Iš apeliacinio skundo turinio susidaro įspūdis, kad prokurorė tapatina viešąją vietą ir viešąją tvarką. Tačiau viešoji vieta, kaip nusikaltimo padarymo vieta, yra tik viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo sudėties požymis ir negali būti tapatinama su viešąja tvarka. Ne bet kuris neteisėtas veikimas viešoje vietoje būtinai sutrikdo ir viešąją tvarką. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. kyla tik tuomet, kai viešoje vietoje padaryti kaltininko įžūlūs, demonstruojantys nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai veiksmai, sukelia atitinkamas pasekmes – sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką.

Byloje nustatyta ir to neginčija prokurorė, kad įvykio dieną (2013-01-29) viešoje vietoje M. J. sudavė vieną sykį kumščiu nukentėjusiajam M. P. į galvą, taip jį sužalodamas, nesunkiai sutrikdydamas sveikatą. Be abejonės, toks nuteistojo elgesys – panaudotas fizinis smurtas viešoje vietoje, kitų mokinių akivaizdoje, yra nepateisinamas viešosios tvarkos ir žmonių rimties požiūriu, tačiau sprendžiant apie tikrąjį nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma, būtina aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Šios nuostatos pirmosios instancijos teismas laikėsi ir, nustatęs objektyviuosius 2013-01-29 M. J. padarytos veikos požymius, teisingai atkleidė subjektyviuosius veikos požymius – kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė nuteistasis M. J., suvokė ar ne kvalifikuojančius savo veikos požymius (chuliganiškas paskatas), kai mokyklos koridoriuje bendraklasiui M. P. trenkė kumščiu į galvą ir jį sužalojo.

Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad M. J. dar prieš smūgio sudavimą nukentėjusiajam M. P. būtų susiformavęs koks nors – apibrėžtas ar neapibrėžtas, nusikalstamas sumanymas. Nuteistasis, kaip ir nukentėjusysis M. P., liudytojais apklausti A. V., M. M., matę aptariamą įvykį, tvirtino, kad 2013-01-29 M. J. ir M. P. iš pradžių bendravo draugiškai, įprastai – M. J. kalbino M. P. tačiau pastarasis neišgirdo, tada M. J. draugiškai trinktelėjo M. P. per ausį, M. P., vėlgi, kaip nurodo, draugiškai susistumdė su M. J., M. J. iš rankų iškrito telefonas, kuris subyrėjo į kelias dalis, tada nuteistasis supyko ir trenkė vieną kartą kumščiu M. P. į galvą. Nei liudytoja A. V., nei M. M. neminėjo, kad aptartas įvykis kažkaip išskirtinai neigiamai juos būtų paveikęs, sukrėtęs. Pasak liudytojų, situacija buvo įprasta mokykloje, todėl jos nesureikšmino.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis byloje surinktų duomenų analize, teisingai konstatavo, kad M. J. tyčia buvo nukreipta ne viešajai tvarkai pažeisti, tokį jo elgesį nulėmė ne chuliganiškos, o asmeninės paskatos – staiga susiformavęs suvokimas, kad M. P. sudaužė jo telefoną, kuris nukritęs ant grindų išsiardė į kelias dalis. Tokius nuteistojo veiksmus teismas pagrįstai vertino pagal atsiradusias pasekmes. Apylinkės teismui nebuvo jokio pagrindo laikyti M. J. elgesį įžūliu, sutrikdžiusiu visuomenės rimtį ir tvarką, nes nebuvo nustatyta, jog nuteistasis taip būtų siekęs pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams, tyčia priešpastatyti save visuomenei, susipriešinti su ja. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra nustatytas ir apklaustas nė vienas aplinkinis, kuris būtų patyręs išgąstį, būtų buvęs šokiruotas dėl nuteistojo elgesio, t. y. kad M. J. savo veiksmais būtų sukėlęs BK 284 str. 1 d. dispozicijoje įvardintus padarinius – viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K–513/2010, kt.). Be abejonės, viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri – griežti ar mažiau griežti, elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. M. J. šių elgesio normų nepaisė, tai iš esmės pripažino ir pats, tačiau pažeisti viešosios tvarkos nesiekė, ir BK 284 str. 1 d. numatytų padarinių nesukėlė, vadinasi, nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymius. mano, kad jo padaryta veika nėra tokia pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Iš teisiamajame posėdyje apklaustų nukentėjusiojo M. P., kuris tiesiogiai nukentėjo nuo M. J. smurto, liudytojų A. V., M. M. parodymų susidaro vienintelis įspūdis, kad nuteistojo smurtas prieš nukentėjusįjį buvo sąlygotas asmeninių priežasčių. Nukentėjusiojo M. P., nuteistojo, minėtų liudytojų duoti parodymai, kuomet jie atpasakojo įvykių seką ir nurodė konkrečias aplinkybes, yra logiškai susiję su kitais bylos duomenimis, todėl nėra pagrindo jais nesiremti ir atmesti. Byloje surinktais įrodymais aiškiai nustatyta, kad įvykio dieną mokyklos koridoriuje M. J. nukentėjusįjį M. P. sumušė už tai, kad pastarajam pastūmus, iškrito ir sudužo M. J. telefonas, prieš tai jie bendravo normaliai, draugiškai, įprastai. Tai nereiškia, kad M. J. M. P. būtų sumušęs be jokios priežasties ar dėl menkavertės priežasties. Tokią išvadą patvirtina ir nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius (vienas), trumpa konflikto trukmė (10-15 sekundžių). Iš teisiamajame posėdyje ištirtų ir aptartų įrodymų yra aišku, kad M. J. apsisprendimą nusikalstamai veikti viešoje vietoje – mokyklos koridoriuje, lėmė išskirtinai asmeninės, o ne kitos paskatos. Byloje nėra jokių duomenų, kad M. J. nusiteikimas nusikalstamai veikti nukentėjusiojo atžvilgiu kilo dėl paniekos elementarioms moralės bei elgesio normoms, norint demonstruoti nepagarbą kitiems asmenims, kas sudarytų chuliganiškų paskatų turinį. Be kita ko, ir pats nukentėjusysis M. P. nurodė M. J. smurtą jo atžvilgiu pateisinančius veiksmus – draugiškas pasistumdymas, ko pasekmėje iškrito ir sudužo M. J. telefonas.

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. J. veiką kvalifikavo pagal BK 138 str. 1 d. ir išteisino jį pagal BK 284 str. 1 d. (veika 2013-01-29), nes nenustatyta, kad jis būtų nesunkiai sutrikdęs M. P. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, ir, kad įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, būtų realiai sutrikdęs visuomenės rimtį bei tvarką. Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Apeliaciniame skunde yra minimos kai kurios Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys, prokurorės įsitikinimu, aktualios šiai baudžiamajai bylai. Dėl tokių argumentų pažymėtina, kad pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d. precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2010). Toks aiškinimas atitinka konstitucinę doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), pagal kurią „...teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga“. o teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Be kita ko, Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliaciniame skunde paminėti teismų sprendimai kitose bylose nelaikytini precedentais, taikytinais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. J. bausmes už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas ir galutinę subendrintą bausmę, minėtų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Kolegijos nuomone, M. J. taikyta baudžiamoji atsakomybė yra tinkamai individualizuota. Dėl to, nenustačius, kad nuteistasis būtų padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir, kad būtų kaltas dėl veikos, dėl kurios priimtas išteisinamasis nuosprendis, nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nuosprendį palikti nepakeistą.