- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-12
- Bylos Nr.
- eA-1660-415/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03725-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys, Veslava Ruskan, Gintaras Kryževičius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos
- Pareiškėjas
- I. M.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, R. J.-S.) dėl turtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja I. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, toliau – ir Ministerija, atsakovas), priteisti jai 318,29 Eur turtinę žalą ir 5 procentus metinių palūkanų.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji ir R. J.-S. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004271 dėl kelionės į Madeirą (toliau – ir Sutartis). Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 15 d. Už kelionę sumokėta 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Pažymėjo, kad šiuo metu dėl žalos atlyginimo kreipiasi tik viena iš keliautojų – pareiškėja, kuriai faktiškai padaryta žala sudaro 636,58/2 = 318,29 Eur. Pareiškėja teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Pareiškėjos teigimu, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei jokie kiti teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė. Atsakovo teigimu, neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Atsakovas teigė, kad į Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių reikalavimą priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjos pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nei vienos šalies, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėja turtinės žalos atlyginimo turėtų reikalauti iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Be to, pareiškėjos į bylą pateiktas mokėjimo nurodymas nepatvirtina, kad ji yra atlikusi mokėjimus UAB „Freshtravel“ naudai.
Šalies argumentai
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Turizmo įstatyme yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą. Dėl prašomos priteisti žalos Departamentas pažymėjo, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės į turtinės žalos atlyginimą, nes visą sutartyje nurodytą sumą sumokėjo byloje savarankiškų reikalavimų nereiškianti R. J.-S., kuri Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 įtraukta į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. J.-S. pateiktame procesiniame dokumente (pareiškime) palaikė pareiškėjos poziciją.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjos I. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė I. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 302,5 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą 302,5 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir R. J.-S. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004271 dėl kelionės į Madeirą, kuri turėjo vykti nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. R. J.-S. 2014 m. lapkričio 6 d. į UAB „Beta.lt“ sąskaitą mokėjimo nurodymu Nr. 10001 už kelionę pervedė 2 198 Lt (636,58 Eur) (mokėjimo paskirtis Beta.lt order #(415246956). Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 – panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.
10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.249 straipsniais, Direktyvos 7 bei 8 straipsniais, Turizmo įstatymo 8 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas, redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punktu, ESTT praktika. Teismas pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, priimtomis išnagrinėjus iš esmės analogišką ginčą. Nurodė, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymo 8 straipsnį) yra konstatuotas nacionalinio teismo. Nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti.
12. Teismas nesutiko su Ministerija, kad pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių reikalavimą priteisti turtinę žalą. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte nurodytas turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. Teismas pažymėjo, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 str. 1 d.). Turizmo įstatyme tokio imperatyvaus nurodymo nėra. Teismas darė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė kitais leistinais rašytiniais įrodymais (t. y. mokėjimais pagal sutartis), kurie patvirtino, jog sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai.
13. Dėl Ministerijos teiginių, kad pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad būtent ji sudarė sutartį ir atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus organizuotą kelionę, teismas pažymėjo, kad byloje yra pateikti duomenys, kad pareiškėja į kelionę turėjo vykti kartu su R. J.-S., todėl su kelionių organizatoriumi UAB ,,Freshtravel“ sudarytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo nurodyta kaip turistė. Taigi, nors ir neatliko mokėjimų, tačiau pareiškėja kaip turistė buvo galutinė naudos gavėja, kuri nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamą kelionę buvo įvykdyta kito asmens, minėto vertinimo nekeitė. Teismas laikė, kad pareiškėja, sudariusi sutartį dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.
14. Teismas, atsižvelgęs į Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodė, kad Turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju UAB „Beta Lt“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.
15. Teismo vertinimu, Ministerijos teiginių, kad reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje, nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjos reikalavimą priteisti patirtą turtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas nustatė, kad nors už kelionę pinigus mokėjo vienas asmuo, t. y. R. J.-S., kurios kreditorinis reikalavimas patvirtintas bankroto byloje, tačiau realiai kelionė buvo perkama dviem asmenims, pareiškėja sutartyje buvo įvardyta kaip sutarties šalis (turistė). Pareiškėjos pateikta kelionių sutartis, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtino jos kelionės įsigijimo išlaidas.
Šalies argumentai
17. Pareiškėja nurodė, jog patyrė ir prašo priteisti 318,29 Eur turtinę žalą, t. y. jai nebuvo kompensuota pusė už neįvykusią kelionę dviem asmenims sumokėtos sumos. Teismas pažymėjo, kad nacionaliniuose teisės aktuose yra įtvirtintas mechanizmas, užtikrinantis, kad asmenų nuostoliai, atsiradę dėl neįvykusios kelionės, būtų atlyginti bent iš dalies. Teismas atsižvelgė į Aprašo 12, 13 punktų nuostatas. Nurodė, kad iš esmės asmenys, nukentėję dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, visų pirma turėtų pasinaudoti nacionalinės teisės aktuose įtvirtintais mechanizmais, užtikrinančiais pinigų, sumokėtų už neįvykusią kelionę, grąžinimą, ir tik tuo atveju, jei dėl netinkamo nacionalinio reglamentavimo, asmens sumokėta suma nebūtų grąžinta visa apimtimi, likusi negrąžinta suma pripažintina asmens patirta žala ir priteistina iš valstybės. Teismas darė išvadą, kad valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjai už kelionę sumokėtų sumų, kurios galėjo būti grąžintos kaip draudimo išmoka už neįvykusią kelionę, tačiau nebuvo išmokėtos dėl pačių nukentėjusiųjų asmenų neveikimo (Aprašo 13 punkte nurodytų prašymų ir (ar) kitų dokumentų savalaikio nepateikimo). Nagrinėjamu atveju į Departamentą buvo kreiptasi tik 2017 m. rugpjūčio 11 d. prašymu. Turistams išmokėtos kompensacijos sudarė 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto sumokėtos sumos, todėl tuo atveju, jei pareiškėja (ar kitas pagal sutartį turėjęs keliauti asmuo) nustatytu laiku būtų pasikreipusi dėl draudimo išmokos sumokėjimo, pagal sutartį atlygintina suma (4,96 proc. nuo pagal sutartį sumokėtos kelionės kainos) būtų sudariusi ne daugiau, nei 31,57 Eur. Taigi, turistų patirta žala būtų kompensuota tik iš dalies, likusi neatlyginta pagal sutartį suma sudarytų 605,01 Eur, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjai iš valstybės priteistina žala sudaro 302,5 Eur (605,01 Eur / 2).
18. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, todėl, vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Skundas priimtas 2017 m. lapkričio 10 d., todėl nuo šios dienos priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.
III.
19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
20. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.
21. Atsakovas pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.
22. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pažymi, kad į bylą pateikta 2014 m. lapkričio 6 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta tarp R. J.-S. ir UAB „Freshtravel“, todėl teismas klaidingai nurodė, kad viena iš paslaugų sutarties šalių buvo pareiškėja. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad ji būtų atlikusi kokius nors mokėjimus. Be to, į bylą pateikta paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos šalies. Pareiškėjos į bylą pateiktas 2014 m. lapkričio 6 d. mokėjimo nurodymas nepatvirtina, kad minėtu mokėjimu pareiškėja sumokėjo 635,58 Eur (2 198 Lt) kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ už pareiškėjos užsakytą kelionę, kadangi mokėjimo nurodyme mokėjimo paskirtis „Beta.lt order #(415246956)“ neįrodo, jog buvo sumokėta už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, kad buvo sumokėta pagal 2014 m. lapkričio 6 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį, be to, mokėjimą atliko net ne pareiškėja, o R. J.-S..
23. Atsakovo manymu, pareiškėjos reikalavimas dėl patirtos žalos atlyginimo turi būti sprendžiamas UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.
Atsiliepimas
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
25. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
26. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.
27. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai 302,5 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą. Atsakovo atstovas Ministerija apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.
28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
30. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).
31. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
32. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.
33. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja neatgavo už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
34. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.
35. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.
36. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėja būtų atlikusi mokėjimus už kelionių organizatoriaus paslaugas, todėl turtinės žalos ji nepatyrė ir žalos atlyginimas jai priteistas nepagrįstai. Šie atsakovo atstovo argumentai vertintini kritiškai, kadangi byloje yra pateikti duomenys, jog pareiškėjai su kelionių organizatoriumi sudarytoje turizmo sutartyje buvo nurodyta kaip turistė. Už ją pagal turizmo paslaugų sutartį sumokėjo trečiasis suinteresuotas asmuo R. J.-S., kuri bankiniu pavedimu pervedė iš viso 2 198 Lt (636,58 Eur) sumą pagal įsigytą kuponą internetinėje svetainėje Beta.lt turizmo paslaugai gauti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę. Taigi pareiškėja iš esmės buvo galutinė naudos gavėja, nusipirkusi kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamą kelionę buvo įvykdyta per kitą asmenį, minėto vertinimo nekeičia. Ministerijos argumentas, kad pateikta turizmo sutartis nėra pasirašyta, nepaneigia teismo vertinimo, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjos prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Todėl laikytina, kad pareiškėja patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1603-502/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 ir kt.).
37. Išnagrinėjus ir įvertinus apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija iš dalies tenkinti pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt.).
38. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir Ministerijos apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjos patirtus nuostolius.
39. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.
40. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjos įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.