Vilniaus apygardos teismo nutartis

2026-10-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-330-990/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-10-22
Bylos Nr.
1A-330-990/2026
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-09044-2025-9
Bylos rūšis
Baudžiamoji byla
Teisėjai
Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Mindaugas Ražanskas
Nuteistasis
A. M., V. Ž.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-330-990/2026
Teisminis procesas Nr. 1-01-1-09044-2025-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.4.6.1; 1.2.14.1.2.1; 2.1.14.2; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Mindaugo Ražansko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Ugniaus Trumpulio,

dalyvaujantteismo posėdžių sekretorei Teresai Darulienei,nuteistajam A. M. (A. M.), jo gynėjui advokatui Rimantui Aliukoniui,nuteistajam V. Ž. (V. Ž.), jo gynėjui advokatui Eugenijui Karažinui,prokurorei Ievai Danylienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Rimanto Aliukonio ir nuteistojo V. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir A. M. skirta subendrinta dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, A. M. skirta subendrinta bausmė bausmių dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 28 d. nuosprendžiu A. M. skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausme ir A. M. skirta galutinė subendrinta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, į bausmės laiką įskaitant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 28 d. nuosprendžiu skirtos bausmės atliktą dalį ir A. M. laikinai sulaikytam išbūtą laiką - vieną dieną,

vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, A. M. pripažintas recidyvistu;

V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, V. Ž. pripažintas recidyvistu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nuosprendžiu:

V. Ž. ir A. M. nuteisti už tai, kad 2025 m. kovo 13 d. apie 19.49 val. parduotuvėje „Iki“, esančioje (duomenys neskelbtini), ir lauke prie šios parduotuvės, veikdami kartu, siekdami pagrobti svetimą turtą, V. Ž. prekybos salėje paėmė 13,49 eurų vertės 0,7 litro talpos butelį degtinės „Originali Lietuviška“ ir, matant apsaugos darbuotojui V. U., su buteliu bėgo iš parduotuvės už prekę nesumokėjęs. V. U. rankomis bandant sugriebti ir sustabdyti V. Ž., išėjusį iš prekybos salės ir laikantį degtinės butelį, už kurį nesumokėjo, ir jį sugriebus, V. Ž. pastatė grobiamą butelį degtinės ant žemės, o A. M. šį paėmė, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė – degtinės butelio atvirai nepagrobė, dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes lauke prie parduotuvės durų V. U. atėmė iš A. M. butelį degtinės ir jį sulaikė, t. y. V. Ž. ir A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje;

A. M. nuteistas už tai, kad 2025 m. kovo 13 d. apie 19.50 val. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ant šaligatvio po pasikėsinimo įvykdyti atvirąją vagystę apsaugos darbuotojui V. U. bandant jį sulaikyti, jiems gulint ant žemės, ne mažiau dešimties kartų kojų keliais spyrė V. U. į nugaros sritį, po to kumščiais bandė suduoti V. U. į veidą, tačiau į veidą nepataikęs dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes V. U. veidą dengėsi ranka, ne mažiau kaip šešis kartus ranka sudavė V. U. į rankos delną, taip nežymiai sutrikdė V. U. sveikatą, padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, ir sukėlė V. U. fizinį skausmą, t. y. A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. M. gynėjas advokatas Rimantas Aliukonis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nuosprendį A. M. atžvilgiu ir bylą nutraukti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo bei 305 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas įrodymus vertino selektyviai, suteikdamas nemotyvuotą pirmenybę A. M. kaltinantiems įrodymams ir visiškai nevertindamas jų kitų bylos duomenų kontekste. Nuosprendyje visi neaiškumai buvo vertinami išimtinai A. M. nenaudai, o išvados grindžiamos prielaidomis. Be to, teismas ignoravo in dubio pro reo principą, reikalaujantį nepašalintas abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Gynėjas pabrėžia, kad pagal nekaltumo prezumpciją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis), neįrodytas kaltumas yra tolygus įrodytam nekaltumui, o duomenų, leidžiančių tik manyti apie padarytą veiką, apkaltinamajam nuosprendžiui nepakanka;

nėra ginčo dėl to, jog pats V. Ž. pasikėsino padaryti vagystę, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie išankstinį susitarimą su A. M. atvirai vagystei. A. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai aiškino, kad ėjo pas pažįstamą apsaugos darbuotoją V. U. prašyti degtinės skolon ir siūlė palikti užstatą, kas paneigia bet kokį tyčios vogti buvimą. Nuosprendyje pats teismas paneigė pradinį kaltinimą, jog A. M. šalino kliūtis, nukreipinėjo dėmesį ar blokavo duris, ir konstatavo, kad V. Ž. vogė spontaniškai. Nors teismas konstatavo, kad išankstinio susitarimo nebuvo ir bendrų veiksmų A. M. neatliko, jis vis tiek padarė nelogišką išvadą, kad A. M. pritarė vagystei, taip palaikydamas kaltinimo poziciją be objektyvių įrodymų;

nuteistasis A. M. visiškai neigia savo kaltę dėl apsaugos darbuotojo sumušimo ir nurodo veikęs būtinosios ginties sąlygomis: incidento metu apsaugos darbuotojas V. U. pargriovė A. M. ant žemės, atsisėdo ant šio, pradėjo šį mušti rankomis ir papurškė ašarinių dujų. A. M. tvirtina, kad pirmas smūgio į veidą nesudavė ir akinių nesudaužė (ką kaip neįrodytą faktą pripažino ir pats teismas). Jei A. M. ir sudavė smūgius ar spyrius, tai darė tik gindamasis nuo tiesioginio smurto bei ašarinių dujų ir norėdamas ištrūkti iš po jį prispaudusio apsaugos darbuotojo. Teismas nepagrįstai atmetė būtinosios ginties versiją, aklai patikėdamas itin prieštaringais nukentėjusiojo V. U. parodymais, kurie skyrėsi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Ž. prašo peržiūrėti ir išnagrinėti jo bylą bei perkvalifikuoti jo padarytą veiką iš nusikalstamos veikos į administracinį nusižengimą. Taip pat jis prašo būti iškviestas į teismo posėdį, nes nori jame dalyvauti ir būtinai išdėstyti savo poziciją. Apylinkės teismas jo atžvilgiu neteisingai įvertino visas aplinkybes ir faktus, kurie buvo atskleisti ir nurodyti apylinkės teisme. Būtent dėl šio neteisingo ir neobjektyvaus aplinkybių vertinimo pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis A. M. prašė jo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti ir jį visiškai išteisinti. Jokio susitarimo su V. Ž. apvogti parduotuvę nebuvo, nes tokiu atveju jie būtų ėmę daugiau nei vieną butelį, o jis pats būtų kontroliavęs visą situaciją parduotuvėje ir stebėjęs, kaip V. Ž. išeina. Vaizdo įrašai patvirtina, kad jis išėjo iš parduotuvės ir ieškojo V. Ž., o pamatęs šį išeinantį ir iš paskos sekantį apsaugos darbuotoją tiesiog priėjo išsiaiškinti, kas atsitiko. Jam priklaupus norint atiduoti butelį, apsaugos darbuotojas jį pargriovė, tuomet kažkokie nepilnamečiai jį sumušė ir jis buvo sulaikytas. Apsaugos darbuotojas paleido V. Ž., o jį patį surišo ir pradėjo spėlioti apie bendrininkavimą. V. Ž. galbūt savarankiškai pagalvojo, jog jis nukreips apsaugos darbuotojo dėmesį ir taip leis pavogti butelį. Po jo sulaikymo V. Ž. pasišalino iš įvykio vietos.

Teismo posėdžio metu nuteistasis V. Ž. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Šiuo metu jis jau dirba statybose betonuotoju objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, šalia stadiono, turi individualios veiklos patentą. Jis prašo jo padarytą veiką perkvalifikuoti į administracinį nusižengimą, kadangi jo veiksmuose nebuvo atviros vagystės požymių. Jokio išankstinio susitarimo su A. M. vogti nebuvo - buvo susitarta tik nuvažiuoti į parduotuvę pabandyti pasiskolinti gėrimo iš A. M. pažįstamo apsaugos darbuotojo. Vagystės idėja jam kilo spontaniškai, artėjant aštuntai valandai vakaro, todėl jis nuėjo ir paėmė ne patį brangiausią ir tik vieną butelį, nors su savimi jis turėjo didelį krepšį. Išeidamas pro parduotuvės duris jis neatsisukinėjo, nematė, kas vyksta jam už nugaros, ir tik lauke pamatė apsaugos darbuotoją, tačiau jokių riksmų ar reikalavimų sustoti negirdėjo.

Teismo posėdžio metu nuteistojo A. M. gynėjas advokatas Rimantas Aliukonis pabrėžė, jog pats V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė esąs įsitikinęs, kad apsaugos darbuotojas paties vagystės fakto nematė. Tai suponuoja, kad vagystė buvo slapta, o ne atvira, ir dėl mažos vertės turėtų būti vertinama pagal Administracinių nusižengimų kodeksą. Nukentėjusiojo V. U. parodymai yra labai prieštaringi: nors iš pradžių nukentėjusysis teigė, kad A. M. laikė duris, vaizdo įrašai parodė, jog A. M. durų nelaikė ir prie šių net nestovėjo. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis atsisakė civilinio ieškinio supratęs, jog dėl prieštaringų įrodymų akivaizdu, kad jis galėjo susižaloti pats, o akiniai galėjo tiesiog nukristi ir būti sutrypti. Likus neaiškumams, ar A. M. griebė pirmas, ar akiniai nukrito per grumtynes su V. Ž., aukštesnės instancijos teismas turi profesionaliai įvertinti visus prieštaravimus ir A. M. išteisinti.

Teismo posėdžio metu nuteistojo V. Ž. gynėjas advokatas Eugenijus Karažinas nurodė, kad jo ginamasis su A. M. iš anksto nesitarė ir degtinę pavogė vienas. Prieš padarant vagystę vyrai girtavo, jiems pritrūko svaigalų, o V. Ž. kilo alkoholinė abstinencija, sutriko sveikata ir širdies ritmas. Dėl šios priežasties jie nusprendė gauti degtinės pagirioms. Kadangi nebuvo jokio susitarimo vogti (kitaip būtų apvogę parduotuvę arčiau namų), A. M. pasiūlė nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią parduotuvę, kur dirbo jo pažįstamas apsaugos darbuotojas V. U., ir bandyti mainais į paliekamą mobilųjį telefoną gauti alkoholio skolon. Apsaugos darbuotojui atsisakius ir vyrams vis dar besikalbant, V. Ž., jausdamas blogėjančią sveikatą bei artėjančią alkoholio prekybos draudimo valandą, savo iniciatyva nuėjo į skyrių, užsikišo butelį už diržo ir pasišalino. Nėra jokių įrodymų, patvirtinančių išankstinį susitarimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteisė jo ginamąjį už vagystę bendrininkaujant. Jis prašo bylą V. Ž. atžvilgiu nutraukti ir perkvalifikuoti į administracinį nusižengimą.

Teismo posėdžio metu prokurorė I. D. nesutiko su apeliacinių skundų argumentais, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir argumentuotai įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Tiek V. Ž., tiek A. M. žinojo ir suvokė, kad degtinės butelis grobiamas matant apsaugos darbuotojui V. U., kuris nėra jų bendrininkas. Nors V. Ž. pradėjo vykdyti slaptą vagystę, apsaugos darbuotojas tai pastebėjo, ir vagystė peraugo į atvirą tuo momentu, kai apsaugos darbuotojas griebė išbėgantį V. Ž. už rankos, o šis, žinodamas, kad yra persekiojamas, pradėjo bėgti. A. M., perėmęs butelį iš V. Ž., taip pat bandė bėgti ir netgi pradėjo muštis su apsaugos darbuotoju, aiškiai suvokdamas, kad vagystės faktas yra matomas. Susitarimas daryti nusikalstamą veiką galimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Kadangi A. M. įsijungė į veiką dar iki šios baigtumo ir siekė išlaikyti butelį, kad vagystė būtų pabaigta, šie veiksmai pagrįstai vertinami kaip bendrininkavimas atvirojoje vagystėje. Dėl durų laikymo ir smūgio į veidą pats pirmosios instancijos teismas A. M. jau pripažino nekaltu, nes tai nebuvo įrodyta, todėl skundai šioje dalyje yra nepagrįsti. Atvira vagystė dėl savo kvalifikuojančio požymio visada yra laikoma nusikalstama veika, nepriklausomai nuo turto vertės. Pats A. M. pripažino galėjęs spardyti nukentėjusįjį į nugarą, o specialisto išvada patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl sužalojimo rankos srityje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato Rimanto Aliukonio ir nuteistojo V. Ž. apeliaciniai skundai atmestini

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar dėl jų gautas skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl nuteistojo A. M. gynėjo advokato Rimanto Aliukonio apeliacinio skundo

Dėl bendrininkavimo darant atvirąją vagystę

BK 178 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už slaptąją ir atvirąją vagystę. Pastaroji laikoma pavojingesne, todėl nusikalstamų veiksmų atvirumas, atskiriantis atvirąją vagystę nuo slaptosios, baudžiamajame įstatyme įtvirtintas kaip šią veiką kvalifikuojantis požymis. Pagal teismų praktiką, vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas rodo didesnį jo įžūlumą. Tuo tarpu slapta vagystė yra tada, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nejaučiant, negirdint, nematant); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau apsimeta, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, kad veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-415/2008, 2K-155-891/2025).

BK 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-495/2024).

Teisiamojo posėdžio metu A. M. parodė, kad nagrinėjamo įvykio vakarą jis su V. Ž. buvo namuose, V. Ž. dėl abstinencijos būsenos jautėsi labai blogai, pinigų alkoholiui jie neturėjo, tačiau jam kilo mintis iš parduotuvėje „Iki“ dirbančio apsaugos darbuotojo pasiskolinti alkoholio; atvykęs į minėtą parduotuvę jis bandė tartis su apsaugos darbuotoju, tačiau nesėkmingai. Teisiamojo posėdžio metu V. Ž. parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną A. M. jam pasakė pažįstantis apsaugos darbuotoją, kuris paskolins alkoholio butelį; nors pinigų jis neturėjo, tačiau su tuo sutiko. Šios A. M. ir V. Ž. nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nei A. M., nei V. Ž. pinigų alkoholiui neturėjo ir abu jie tai žinojo, tačiau A. M. tikėjosi pasinaudodamas savo pažintimi su parduotuvės apsaugos darbuotoju pasiskolinti butelį alkoholio. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių tai, kad A. M., jam nepavykus susitarti su apsaugos darbuotoju dėl alkoholio paskolinimo, pamatęs iš parduotuvės su buteliu degtinės išbėgantį V. Ž. ir iš paskos šio bėgantį apsaugos darbuotoją, žinodamas, kad V. Ž. pinigų alkoholiui neturi, suprato, kad V. Ž. butelį degtinės bando pavogti, o apsaugos darbuotojas V. Ž. vagystę pastebėjo ir bando V. Ž. sulaikyti bei šį butelį degtinės atimti, taigi A. M. suprato, kad V. Ž. butelį degtinės kėsinasi pavogti atvirai, vagystę matant apsaugos darbuotojui. Tolesni A. M. veiksmai patvirtina, kad jis prisijungė prie V. Ž. daromos, bet dar nebaigtos veikos – atviros vagystės, tokiu būdu tapdamas šio nusikaltimo bendrininku: nors teisiamojo posėdžio metu A. M. parodė, kad jam priėjus prie V. Ž. pastarasis pastatė butelį ant žemės, o jis priklaupė prie šio butelio norėdamas šį paimti ir atiduoti apsaugos darbuotojui, tačiau V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam padėjus butelį ant žemės ir šiek tiek paspyrus koja apsaugos darbuotojas jį paleido, tada A. M. paėmė už butelio, dėl ko apsaugos darbuotojas griebė A. M.; pastarasis dar bandė įkalbėti apsaugos darbuotoją šį butelį palikti. Šie V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie A. M. siekį ne grąžinti bandomą pavogti degtinės butelį, bet priešingai – išlaikyti šio neteisėtą valdymą, paneigia A. M. teiginius, esą jis norėjo degtinės butelį paimti ir atiduoti apsaugos darbuotojui; kita vertus, tai, kad A. M. neketino grąžinti degtinės butelio, patvirtino ir nukentėjusysis V. U., kuris tiek teisiamojo posėdžio, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad paėmęs degtinės butelį A. M. bandė bėgti, tačiau jis ranka suėmė A. M. ir iš šio butelį paėmė. Šiuos V. U. teiginius ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojas A. L., nurodęs matęs, kaip vyras, laikęs degtinės butelį, padėjo šį butelį ant žemės ir staiga kitas vyras bandė šį butelį paimti, tačiau nesėkmingai, nes buvo sugriebtas apsaugos darbuotojo. Šie A. M. veiksmai neabejotinai patvirtina jo prisijungimą prie daromo nusikaltimo (bendrininkavimą) ir ketinimą pagrobti svetimą turtą, taigi jo veika pagrįstai kvalifikuota kaip pasikėsinimas bendrininkaujant padaryti atvirą vagystę. Tai, kad A. M. tyčia bendrininkauti kilo spontaniškai, iš anksto nesusitarus su V. Ž., reikšmės neturi, kadangi, kaip minėta, bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas ir konkliudentiniais veiksmais ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad veikos padarymo bendrininkų grupe pirmosios instancijos teismas nepripažino A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes jo bendrininkavimas su V. Ž. buvo epizodiškas.

Dėl būtinosios ginties

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Vertindama apelianto teiginius, kad A. M. V. U. sveikatą sutrikdė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, teisėjų kolegija pažymi, kad jokio realaus ir akivaizdaus pavojingo kėsinimosi į A. M. gyvybę ar sveikatą nebuvo: V. U. vykdė savo kaip apsaugos darbuotojo įgaliojimus, norėjo sulaikyti nusikaltimą darantį – parduotuvės turtą atvirai vagiantį A. M.. V. U. savo įgaliojimų neviršijo, taigi apelianto teiginiai apie būtinosios ginties sąlygų egzistavimą yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškos pozicijos vertindamas teisės pažeidimą padariusio asmens veiksmus prieš jį bandantį sulaikyti apsaugos darbuotoją laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-628/2026). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. M., siekdamas išvengti sulaikymo, spardė V. U. į nugaros sritį ir sudavė į ranką. Šiuos neteisėtus A. M. veiksmus ir sukeltus padarinius patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad V. U. padaryta poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje; be to, ir pats A. M. ikiteisminio tyrimo metu neneigė dėl panaudotų dujų galėjęs spirti nukentėjusiajam, taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Vertindama apelianto argumentus dėl selektyvaus įrodymų vertinimo ir prielaidomis grįstų išvadų, teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ir visapusiškai ištyrė visas bylos aplinkybes bei sugretino teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus: vaizdo stebėjimo kamerų užfiksuotus vaizdo įrašus, A. M. ir V. Ž., V. U. ir liudytojų parodymus, specialistų išvadas. Teismo objektyvumą ir nešališkumą patvirtina tai, kad apylinkės teismas, susidūręs su prieštaringais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, pritaikė in dubio pro reo principą – teismas neįrodyta pripažino aplinkybę, kad A. M. sudavė smūgį apsaugos darbuotojui į veidą ir sudaužė jo akinius. Visos kitos teismo išvados padarytos ne remiantis prielaidomis, o nuoseklia ir logiška faktinių bylos duomenų analize, todėl pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus nėra.

Dėl nuteistojo V. Ž. apeliacinio skundo

Vertindama V. Ž. argumentus, kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal pagrobto turto vertę kaip administracinis nusižengimas, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi nekartosianti slaptąją ir atvirąją vagystę apibrėžiančių bei jas skiriančių požymių, kurie nurodyti šios nutarties 10 punkte. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas (to neginčija ir V. Ž.), parduotuvės prekybos salėje V. Ž. paėmė degtinės butelį, šį užsikišo už drabužių ir, nesumokėjęs už prekę, bandė iš parduotuvės išeiti, t. y. iš pradžių V. Ž. ketino slapta pagrobti svetimą turtą. Visgi kaip matyti iš vaizdo stebėjimo kameros įrašo ,,2025-03-13 19.47.val.sulaikymas A. M.-Z. 1988-03-22 13.99eur (1)” ir apsaugos darbuotojo V. U. parodymų, dar parduotuvės viduje apsaugos darbuotojas pastebėjo vagystę ir V. Ž. einant link išėjimo bandė sugriebdamas už rankos šį sulaikyti, tačiau V. Ž., suvokdamas, kad yra pastebėtas vagiantis ir persekiojamas apsaugos darbuotojo, savo neteisėtų veiksmų nenutraukė, o su bandomu pagrobti degtinės buteliu pradėjo bėgti iš parduotuvės, siekdamas išlaikyti pagrobtą turtą. Teismų praktikoje nurodyta, kad slaptoji vagystė gali peraugti į atvirąją, jei kaltininkas ketina veikti slaptai, bet vėliau, užkluptas nukentėjusiojo ar kitų pašalinių asmenų, jiems matant sąmoningai tęsia pagrobimą siekdamas užvaldyti svetimą turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015), taigi nagrinėjau atveju V. Ž. daroma slapta vagystė peraugo į atvirąją vagystę.

Nors bandyto pagrobti turto vertė buvo 13,49 eurų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, nors Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 straipsnyje įtvirtinta teisinė atsakomybė už vagystę, kai pagrobto, įgyto, pasisavinto ar iššvaistyto turto vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, tačiau ANK 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo už padarytą teisės pažeidimą, atitinkantį ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, atsako pagal šį kodeksą, jeigu šis padarytas teisės pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teisinė atsakomybė už atvirą vagystę įtvirtinta BK 178 straipsnio 2 dalyje. Vagystę kvalifikuojantis požymis – vagystės atvirumas daro veiką pavojingesnę, todėl net ir pagrobus mažesnės nei 3 MGL vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2011, 2K-91/2013, 2A-9-628/2021).

Apelianto teiginiai, kad jis veikė spontaniškai ir nebuvo išankstinio susitarimo su A. M., nepaneigia išvadų, kad jo veika kvalifikuotina kaip atviroji vagystė. Kaip minėta, A. M. prie V. Ž. veiksmų prisijungė - perėmė ir bandė išlaikyti grobiamą butelį V. Ž. jau pradėjus daryti nusikalstamą veiką. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad veikos padarymo bendrininkų grupe pirmosios instancijos teismas nepripažino V. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes jo bendrininkavimas su A. M. buvo epizodiškas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. Ž. ir jo gynėjas akcentavo, kad V. Ž. neseniai įsidarbino statybose ir turi individualios veiklos patentą. Nors ši aplinkybė rodo pozityvius nuteistojo socialinio užimtumo pokyčius, tačiau ji neturi jokios teisinės reikšmės V. Ž. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir nesudaro pagrindo V. Ž. padarytą veiką - atvirą vagystę perkvalifikuoti į administracinį nusižengimą.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Vilniaus apygardos teisme gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl 112,50 eurų išieškojimo iš nuteistojo V. Ž. ir 370,83 eurų išieškojimo iš nuteistojo A. M. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už šiems nuteistiesiems teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Remiantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas. BPK 50 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuteistojo teisė pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją; nuteistojo pavedimu gynėją gali pakviesti jų atstovai pagal įstatymą arba kiti asmenys, kuriems nuteistasis tai paveda. Vadovaujantis BPK 51 straipsnio 3 dalimi, šiame straipsnyje nurodytais atvejais, jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, teismas privalo išaiškinti nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą BPK nustatyta tvarka, ir pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būtinas gynėjas, bei paskirti šios institucijos parinktą gynėją.

Taigi įstatymų leidėjas nustatė, kad tais atvejais, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, tame tarpe ir nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuteistasis pirmiausia turi teisę pats pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją arba tai padaryti pavesti kitiems asmenims, o jam to nepadarius, įpareigoja teismą, nuteistajam išaiškinus, kad jam bus paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, kurios išlaidos, atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus, gali būti išieškotos iš nuteistojo, organizuoti gynėjo nuteistajam parinkimą ir parinktą gynėją paskirti.

BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Įstatymai negarantuoja nemokamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos visiems nuteistiesiems, kurių baudžiamoji byla nagrinėjama apeliacine tvarka - teisę į nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turi 1) nepilnamečiai nuteistieji, 2) neregiai, kurtieji, nebyliai ir kiti nuteistieji, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalintys pasinaudoti savo teise į gynybą, 3) nuteistieji, atitinkantys Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 12 straipsnyje nurodytus kriterijus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime aiškindamas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai konstatavo, kad teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti ir jos suteikimui gali būti taikomos vidaus teisėje nustatytos sąlygos, svarbu, kad tos sąlygos (nustatyti apribojimai) nepažeistų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisingo proceso kaip visumos principo. Minėta nemokama teisinė pagalba baudžiamosiose bylose kaltinamajam gali būti suteikta esant dviem sąlygoms: pirma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų sumokėti už advokato paslaugas ir, antra, jeigu tai būtina teisingumo interesams užtikrinti, kaip antai dėl bylos sudėtingumo, nusikaltimo sunkumo ar galimos bausmės griežtumo (26 punktas).

Nustatęs būtinąjį gynėjo dalyvavimo baudžiamajame procese pagrindą, A. M. ir V. Ž. neturint gynėjo, apygardos teismas, vykdydamas imperatyvias BPK nuostatas, kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius ginti A. M. parinko advokatą Rimantą Aliukonį, kuris Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo paskirtas A. M. gynėju, o ginti V. Ž. parinko advokatą Eugenijų Karažiną, kuris Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo paskirtas V. Ž. gynėju.

2026 m. gegužės 12 d. nutartimis advokatą Rimantą Aliukonį skirdamas A. M. gynėju, o advokatą Eugenijų Karažiną – V. Ž. gynėju, teismas nuteistiesiems išaiškino, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į jų turtinę padėtį, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; šių išlaidų suma nustatoma pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą. Taip pat teismas nuteistiesiems išaiškino, kad jie turi teisę nesutikti su šių išlaidų išieškojimu ir bylos teisminio nagrinėjimo metu (iki įrodymų tyrimo pabaigos) pateikti teismui duomenis apie savo turtinę padėtį.

Baudžiamojo proceso metu nei A. M., nei V. Ž. nepateikė teismui duomenų apie savo turtinę padėtį, galinčių būti pagrindu neišieškoti iš jų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad A. M. ir V. Ž. yra jauno amžiaus, darbingi, taigi iš V. Ž. valstybės naudai priteistina 112,50 eurų, o iš A. M. - 370,83 eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. M. (A. M.) gynėjo advokato Rimanto Aliukonio ir nuteistojo V. Ž. (V. Ž.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. nuosprendžio.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, iš A. M. (A. M.) valstybės naudai priteisti 370,83 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, iš V. Ž. (V. Ž.) - 112,50 eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Išaiškinti A. M. (A. M.) ir V. Ž. (V. Ž.), kad valstybei priteistos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas: „Swedbank“ AB Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, AB SEB bankas Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, AB „Artea“ bankas Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, UAB Urbo bankas Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, nurodant juridinio asmens kodą „188659752“, įmokos kodą „5630“, mokėjimo paskirtį „Įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą“.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėMindaugas RažanskasUgnius Trumpulis