- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-12
- Bylos Nr.
- AN2-484-1053/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-15492-2026-5
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnė Gailiūnienė
- Pažeidėjas
- S. Z.
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Pareiškėjas
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Kategorijos
- 16.11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ugnė Gailiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. Z. atstovo advokato Pauliaus Jablonsko (toliau – ir Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. rugsėjo 7 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. ROIK: 26302389957.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2026 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-14610-2026 (toliau – ir Institucijos nutarimas) administracinio nusižengimo byloje Nr. ROIK: 26302389957 S. Z. patrauktas administracinėn atsakomybėn už Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir nubaustas 300 Eur bauda, papildomai taikant administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) – atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams. Institucijos nutarime nurodyta, kad S. Z. vairavo automobilį „VW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones, teisės nėra įgijęs.
Šalies argumentai
Nesutikdamas su Institucijos nutarimu, Apeliantas pateikė skundą apylinkės teismui, kuriuo prašė panaikinti Institucijos nutarimą ir grąžinti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartimi (toliau – Skundžiama nutartis) Apelianto skundas tenkintas iš dalies ir Institucijos nutarimo dalis dėl administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) – atėmimo pakeista. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, S. Z. už ANK 424 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) – atėmimas 3 (trims) mėnesiams. Kita Institucijos nutarimo dalis nepakeista. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas S. Z. atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, net ir minimalaus sankcijoje numatyto termino administracinio poveikio priemonės S. Z. skyrimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, nebūtų proporcingas padaryto nusižengimo ir pažeidėjo asmenybės pavojingumui. Kita vertus, atsižvelgus į tai, kad S. Z. jau pakankamai ilgą laiką gyvena Lietuvoje ir vairavo transporto priemones, neturėdamas tam teisės, nenustatyta pagrindo jam visiškai netaikyti administracinio poveikio priemonės. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog ANK 22 straipsnyje nustatyti administracinės nuobaudos tikslai, įvertinus aptartų duomenų visumą, S. Z. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį administracinę nuobaudą (300 Eur baudą) ir, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimą 3 (trims) mėnesiams.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Vilniaus apygardos teisme gautas Apelianto apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Institucijos nutarimą, Skundžiamą nutartį ir grąžinti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti iš naujo. Netenkinus šio prašymo, prašoma, remiantis ANK 36 straipsnio 6 dalies nuostatomis, S. Z. netaikyti specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-5-489/2019, 2AT-33, 976/2024, Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą nepagrįstai konstatavo, jog S. Z. veiksmuose yra ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytas teisės pažeidimas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. Z. yra gimęs (duomenys neskelbtini), ten įgijęs teisę vairuoti transporto priemones, taip pat ir nagrinėjamoje byloje nurodytą transporto priemonę. Dabartiniu metu S. Z. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kurio kopija pateikta prie bylos. Vykdydamas savo darbinę veiklą jis vairavo transporto priemones, taip pat atlikdavo būtinus medicininius patikrinimus. Kaip matyti iš 2020 m. vasario 11 d. medicininės pažymos, jis gali vairuoti joje nurodytas transporto priemones be apribojimų. Surašius administracinio nusižengimo protokolą, S. Z. kreipėsi į AB „Regitra“ dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo, jį buvo atsisakyta išduoti, nes nebuvo pateikti duomenys apie tai, jog S. Z. yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Duomenis pateikus papildomai, jam buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantis teisę vairuoti transporto priemones (B1 ir B kategorijų stažas skaičiuojamas nuo (duomenys neskelbtini))
Atkreiptas teismo dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublika bei Moldovos Respublika yra sudariusi susitarimą dėl vairuotojų pažymėjimų abipusio pripažinimo ir keitimo. Apeliantas cituoja 2021 m. spalio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Moldovos Respublikos Vyriausybės susitarimo dėl vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo ir keitimo (toliau – Susitarimas) 2 ir 3 straipsnius ir akcentuoja, kad pagal S. Z. paaiškinimus, policijos pareigūnams jis pateikė turimą Moldovos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, policijos pareigūnai surašė nusižengimo protokolą ir priėmę skundžiamą nutarimą jo veiksmus kvalifikavo kaip vairavimą neturint teisės vairuoti. Iš Susitarimo 3 straipsnio matyti, jog numatytas vairuotojo pažymėjimo galiojimas pasibaigimas nereiškia, jog asmuo neturi teisės vairuoti atitinkamų transporto priemonių ar nėra įgijęs teisės vairuoti, nes kaip nustato minėto teisės akto 2 straipsnis, abi šalys pripažįsta išduotus galiojančius ilgalaikius vairuotojų pažymėjimus. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad S. Z. įgijęs teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones, tačiau jam tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju Moldovos Respublikos pažymėjimas nustojo galioti ir turėjo būti pakeistas į AB „Regitra“ išduodamą Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, kas ir buvo padaryta policijos pareigūnams surašius administracinio nusižengimo protokolą.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad S. Z. teisės vairuoti Lietuvos Respublikoje nebuvo įgijęs, todėl jo veiksmai buvo kvalifikuoti tinkamai. Visgi, spręsdamas dėl teisės vairuoti termino sumažinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jo veiksmai nėra tokie pavojingi kaip asmenų, kuriems teisė vairuoti atimta, arba jie tokios teisės apskritai nebuvo įgiję, nes galiojančio vairuotojo pažymėjimo turėjimas suponuoja, jog asmuo turi pakankamus vairavimo įgūdžius, tam tikras teorines žinias, kurie savo laiku buvo patikrinti ir teigiamai įvertinti pažymėjimo išdavimo valstybėje. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad S. Z. nėra praradęs šios teisės dėl padarytų grubių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, jo teisės vairuoti transporto priemonės neturėjimą Lietuvoje iš esmės lėmė tik asmens aplaidumas laiku neatlikus įstatymo numatytų procedūrų. Taigi nepagrįstai konstatuota, kad S. Z. neturėjo teisės vairuoti. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, AB „Regitra“, trečiojoje šalyje išduotus nacionalinis vairuotojo pažymėjimas keičia, jei yra atiduodamas AB „Regitra“, nepasibaigus jo galiojimo terminui, o jeigu galiojimo terminas pasibaigė vairuotojo pažymėjimo savininkui gyvenant Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas gali būti keičiamas, jei yra atiduodamas AB „Regitra“ per vienus metus nuo Apelianto atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką dienos. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad S. Z. pasikeitė savo turimą pažymėjimą, AB „Regitra“ pripažino, kad jis turi teisę vairuoti atitinkamų kategorijų transporto priemones be egzaminų laikymo. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad S. Z. tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos piliečiu, jo turimas Moldovos Respublikos pažymėjimas nustoja galioti Lietuvos Respublikoje. Apelianto vertinimu – pažymėjimo galiojimo pasibaigimas (tuo atveju, kai jis yra pripažįstamas ir keičiamas be egzaminų į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą), nesudaro pagrindo bausti asmens už vairavimą neturint teisės vairuoti, o veiksmai, kai asmuo vairuoja transporto priemones pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikui arba neturint galiojančios sveikatos patikrinimo pažymos, kvalifikuojami pagal nagrinėjamo straipsnio 1, o ne 3 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo jo netenkinti, o Skundžiamą nutartį palikti galioti nepakeistą.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje esančius duomenis ir tinkamai įvertino Apelianto argumentus dėl Moldovos Respublikoje įgyto vairuotojo pažymėjimo bei Lietuvos Respublikos ir Moldovos Respublikos susitarimo dėl vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo ir keitimo taikymo. Teismas pagrįstai nustatė, kad Apeliantas administracinio nusižengimo padarymo metu neturėjo Lietuvos Respublikoje galiojančios teisės vairuoti transporto priemones, nes tapęs nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, per teisės aktuose nustatytą laikotarpį nepasikeitė Moldovos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo.
Institucijos teigimu, apeliacinio skundo argumentai, kad S. Z. Moldovos Respublikoje buvo įgijęs teisę vairuoti transporto priemones, o jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal ANK 424 straipsnio 1 dalį, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Vien aplinkybė, kad S. Z. anksčiau buvo įgijęs teisę vairuoti transporto priemones kitoje valstybėje, savaime nesuteikia teisės vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje, nesilaikant nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Vėlesnis Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimo įgijimas taip pat nepanaikina administracinio nusižengimo padarymo metu buvusių aplinkybių ir nepaneigia veikos kvalifikavimo pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepime akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs individualias veikos aplinkybes, Apelianto asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei padaryto nusižengimo pavojingumą, skundą tenkino iš dalies ir, vadovaudamasis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą sutrumpino nuo šešių iki trijų mėnesių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad S. Z. turėjo kitoje valstybėje įgytą teisę vairuoti transporto priemones, tačiau neįvykdė Lietuvos Respublikoje nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo paskirta administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga ar neatitinka administracinės atsakomybės tikslų. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Apelianto prašymai nepaneigia teismo išvadų dėl administracinio nusižengimo kvalifikavimo ir atsakomybės taikymo pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apygardos teismas, išnagrinėjęs Skundžiamos nutarties, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl S. Z. kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 3 dalyje.
Institucijos nutarimu S. Z. nubaustas už tai, kad jis 2026 m. gegužės 15 d., 20 val. 25 min. Dambriškių gatvėje, Purviškių kaime, Sudervės seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje, vairavo transporto priemonę – automobilį „Volkswagen Transporter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones ir šiais veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 3 dalyje (1 t., b. l. 2–3). ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio nusižengimo padarymas užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki keturių šimtų penkiasdešimt eurų. Taip pat ANK 424 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad už šio straipsnio 3 ar 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų. <...>
Apeliaciniu skundu nesutinkama su administracinio nusižengimo kvalifikavimu – Apeliantas nurodo, kad S. Z. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal ANK 424 straipsnio 1 dalį. Taip pat Apeliantas prašo S. Z. neskirti administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės – atėmimo.
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 13 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad <...> 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, – ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo. <...>
Susitarimo 2 straipsnyje numatyta, kad susitariančiosios Šalys atlikdamos keitimą abipusiškai pripažįsta jų teritorijoje nuolat gyvenančių asmenų turimus ilgalaikius ir galiojančius vairuotojo pažymėjimus, kuriuos kitos Susitariančiosios Šalies kompetentingos institucijos išduoda savo piliečiams vadovaudamosi Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje taikomais teisės aktais. Susitarimo 3 straipsnyje nustatyta, kad vienos Susitariančiosios Šalies kompetentingų institucijų išduotas vairuotojo pažymėjimas nustoja galioti kitos Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje, kai nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma tos kitos Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 40 punkte numatyta, kad <...> Trečiojoje šalyje išduotas nacionalinis vairuotojo pažymėjimas keičiamas, jei yra atiduodamas VĮ „Regitra“ nepasibaigus jo galiojimo terminui. Jei galiojimo terminas pasibaigė vairuotojo pažymėjimo savininkui gyvenant Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas gali būti keičiamas, jei yra atiduodamas AB „Regitra“ per vienus metus nuo pareiškėjo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką dienos.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. Z. 2022 m. rugpjūčio 10 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje (1 t., b. l. 10). Pats S. Z. neginčija aplinkybės, jog šioje valstybėje nuolat gyvena. Akcentuotina, kad S. Z. Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą įgijo tik 2026 m. gegužės 26 d. (1 t., b. l. 11), t. y. praėjus beveik ketveriems metams po to, kai jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, kitaip tariant – ženkliai praleidęs šešių mėnesių terminą, kuris numatytas SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalyje. Per šį laikotarpį S. Z. nepasikeitė vairuotojo pažymėjimo, todėl minėtam laikotarpiui praėjus, S. Z. neįgijo teisės vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje. Administracinio nusižengimo padarymo metu S. Z. vairuotojo pažymėjimas, kuris suteiktų teisę vairuoti Lietuvoje nebuvo pasibaigęs, kaip teigia Apeliantas. S. Z. išvis neturėjo teisę Lietuvos Respublikoje vairuoti suteikiančio pažymėjimo ir pagal Lietuvos Respublikos teisę vairuoti negalėjo. Taigi administracinio nusižengimo padarymo metu (2026 m. gegužės 15 d.) S. Z. Institucijos nutarimu pagrįstai pripažintas kaip vairavęs transporto priemonę neturėdamas tam teisės ir pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad ANK 424 straipsnio 3 dalies prasme pripažinimas, kad asmuo neturi teisės vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje, siejamas ne su užsienio valstybėje, ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje, išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimu, o su SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalyje ir Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 40 punkte nustatytų reikalavimų nesilaikymu (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-34-697/2025).
ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 35 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.
ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti. <...>
Už ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą S. Z. buvo skirta nuobauda – 300 Eur bauda. Taip pat Institucijos nutarimu S. Z. buvo skirta ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) – atėmimas 6 mėnesiams. Specialiosios teisės atėmimo terminas Skundžiama nutartimi buvo sutrumpintas iki 3 mėnesių. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė remdamasis ANK 34 straipsnio 6 dalimi. Pirmosios instancijos teismas įvertino S. Z. padarytą administracinį nusižengimą, pripažino, kad, individualus S. Z. padarytų teisei priešingų veiksmų pavojingumas yra mažesnis nei rūšinis šių teisės pažeidimų pavojingumas, akcentavo, kad galiojančio vairuotojo pažymėjimo turėjimas suponuoja, jog asmuo turi pakankamus vairavimo įgūdžius, tam tikras teorines žinias, kurie savo laiku buvo patikrinti ir teigiamai įvertinti pažymėjimo išdavimo valstybėje, atkreipė dėmesį į tai, kad S. Z. nėra praradęs šios teisės dėl padarytų grubių KET pažeidimų, jo teisės vairuoti transporto priemonės neturėjimą Lietuvoje iš esmės lėmė tik asmens aplaidumas laiku neatliekant įstatymo numatytų procedūrų. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad S. Z., neturėdamas tam teisės, vairavo ilgą laiką. Tai pripažįstama ir apeliaciniame skunde, nurodant, kad S. Z. vairuodavo atlikdamas savo darbines funkcijas, taigi – manytina, jog ne kartą. Aukštesniojo teismo vertinimu, S. Z. paskirta nuobauda (bauda) ir administracinio poveikio priemonė (specialiosios teisės atėmimas) yra proporcingos padaryto administracinio nusižengimo pavojingumui, S. Z. asmenybei ir pakankama, jog būtų pasiekti ANK 22 straipsnio 2 dalyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai. S. Z. padarė pažeidimą (kurį ir pripažino, dėl jo gailėjosi – tai Institucijos nutarime pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe) už kurį numatyta atsakomybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta nuostata, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Taigi tai, jog S. Z. nepasidomėjo Lietuvos Respublikos įstatymais, teisės vairuoti Lietuvos Respublikoje įgijimo tvarka, ir į AB „Regitra“ kreipėsi tik padaręs administracinį nusižengimą, neduoda pagrindo jam netaikyti vienos iš už aptariamą administracinį nusižengimą gresiančių pasekmių – nagrinėjamu atveju, specialiosios teisės atėmimo.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nėra teisinio pagrindo ją naikinti ar keisti, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. Z. atstovo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. rugsėjo 7 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. Z. atstovo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.