- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-321-1058/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-6-00015-2024-3
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
- Nuteistasis
- S. D.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,
nuteistajam S. D. (dalyvavimas užtikrintas vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis) ir jo gynėjams advokatams Mindaugui Zalepūgai bei Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. gynėjo advokato M. Zalepūgos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.), ir jam paskirta 100 MGL, t. y. 5 000 EUR, dydžio bauda.
S. D. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – palikta galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o teismo nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta ją panaikinti.
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinis ieškinys tenkintas ir iš S. D. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai priteista 36 764 EUR turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško jo įvykdymo (civilinio ieškinio dalyje) dienos.
S. D. ir Sm. D. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiam turtui: 1) pastatui–gyvenamajam namui, Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pastatui–ūkiniam pastatui, Nr. (duomenys neskelbtini); 3) kitiems inžineriniams statiniams–kiemo statiniams, Nr. (duomenys neskelbtini); 4) žemės sklypui, Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems adresu (duomenys neskelbtini), laikinas nuosavybės teisės apribojimas (būdas ir mastas – dalinis, leidžiant naudotis bei valdyti, tačiau uždraudžiant parduoti ar kitaip perleisti kitiems asmenims, apribojimo pagrindas – civilinio ieškinio užtikrinimui) paliktas galioti iki teismo nuosprendžio dėl civilinio ieškinio priteisimo įvykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
S. D. pripažintas kaltu dėl to, kad aplaidžiai tvarkė UAB „R.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., o būtent:
jis, nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2023 m. vasario 1 d. būdamas UAB „R.“, kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas teisę atstovauti UAB „R.“ ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, kontroliuoti juridinio asmens veiklą, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ; 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už UAB „R.“ apskaitos organizavimą, veikdamas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d. per bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančią D. R., nežinojusią apie vykdomą nusikalstamą veiką, o nuo 2020 m. rugpjūčio 25 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, žinodamas, jog UAB „R.“ laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. vykdė veiklą ir gavo pajamų, t. y. iš Lietuvos juridinio asmens – UAB „L.“ (300 EUR), užsienio fizinių ir juridinių asmenų į „Swedbank“, AB esančią banko atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) gavo (527 770 EUR), iš C. S. gavo (12 300 EUR), iš viso 540 370 EUR įplaukų (piniginių lėšų), iš jų: 2020 m. – 222 128 EUR, 2021 m. – 318 242 EUR, tyčia, pažeisdamas BAĮ:
- 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“;
- 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“;
- 16 straipsnio nuostatas, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“;
pažeisdamas Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (2008 m. birželio 26 d. įstatymu Nr. X-1633 patvirtinta redakcija):
- 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams“;
pažeisdamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. IX-675):
- 51 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „Lietuvos vienetai ir nuolatinės buveinės, kurių pajamos apmokestinamos šio Įstatymo nustatyta tvarka, privalo užpildyti metines pelno mokesčio ir (arba) metines fiksuoto pelno mokesčio bei avansinio pelno mokesčio deklaracijas ir pateikti jas tam vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais“;
- 51 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „metinė pelno mokesčio ir (arba) metinė fiksuoto pelno mokesčio deklaracijos pateikiamos pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio penkioliktos dienos. Lietuvos vieneto arba nuolatinės buveinės paskutinio mokestinio laikotarpio metinė pelno mokesčio ir (arba) metinė fiksuoto pelno mokesčio deklaracijos pateikiamos per 30 dienų nuo veiklos pabaigos“, nes nepildė, neteikė deklaracijų ir nemokėjo į biudžetą pelno mokesčio;
- 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje“;
- 11 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad „išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik dokumentais, kurie privalo turėti finansinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytą privalomą finansinės apskaitos dokumentų informaciją. Be šios informacijos, išlaidų, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindimo finansiniuose dokumentuose privalo būti nurodyta ir kita Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta informacija“;
- 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Leidžiamiems atskaitymams taip pat priskiriamos visos išlaidos darbuotojų naudai, jeigu ši darbuotojų gauta nauda pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas yra gyventojų pajamų mokesčio objektas“;
jis, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. finansinės apskaitos netvarkė, apskaitos registrų ir finansinių ataskaitų tyrimui nepateikė, pelno mokesčio Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) nedeklaravo ir tokiu būdu išvengė mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, iš viso 36 764 EUR, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d.
Tokiais savo veiksmais S. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.).
Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistojo S. D. gynėjas advokatas M. Zalepūga prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nuosprendį ir nuteistajam S. D. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 223 straipsnio 1 dalies (2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.) į BK 223 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) ir baudžiamąją bylą nuteistojo S. D. atžvilgiu nutraukti, jo veiksmuose nesant privalomų nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nuosprendį ir nuteistajam S. D. paskirti minimalią, t. y. 50 MGL dydžio, baudą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra priimtas netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą, t. y. pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą nuteistajam inkriminuotų veiksmų teisinę kvalifikaciją, kiek tai susiję su BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimu ir taikymu bei BK 223 straipsnio redakcijos taikymu nuteistojo atžvilgiu, kartu padarant esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte). Šie skundžiamo nuosprendžio trūkumai sudaro pakankamą teisinį pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl S. D. kaltės padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nėra pagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neatitinka įstatymo reikalavimų išsamiai nustatyti bylos aplinkybes.
Akcentuojama, kad S. D. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, nurodant, jog nusikalstamos veikos padarymo laikas yra 2020-2021 metai ir kad jo atžvilgiu taikytina veikos padarymo metu galiojusi minimo straipsnio 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d. Visgi, nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo 2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925, be kita ko, pakeitęs BK 223 straipsnį, kuris buvo papildytas 3 dalimi, numatant, jog asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai jame numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. Be to, BK 223 straipsnio 2 dalis buvo papildyta kvalifikuojančiu požymiu – didelės turtinės žalos valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui padarymu, kuris yra atskleidžiamas BK 248 straipsnio 4 dalyje. Taigi, žalos dydžio, kaip kvalifikuojančio požymio, nustatymas yra aiškiai susietas su konkrečiu atveju nustatyta faktine žala, kuri, taikant veikos padarymo metu nustatytą MGL dydį, sulyginama su BK 248 straipsnyje nustatytomis didelę žalą apibrėžiančiomis atitinkamomis MGL dydžio sumomis. Šiuo atveju S. D. pareikštame kaltinime buvo nurodyta, kad jis išvengė mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą iš viso 36 764 EUR sumai, o tai sudaro 735,28 MGL (pagal 2017 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ redakcija 1 MGL lygus 50 EUR). Atitinkamai pirmosios instancijos teismas vertino, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusi BK 223 straipsnio redakcija nešvelnina nuteistojo S. D. teisinės padėties, todėl nagrinėjamu atveju taikytina BK 223 straipsnio redakcija, galiojusi veikos padarymo metu, nes priešingu atveju nuteistojo tyčiniai nusikalstami veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip apysunkis nusikaltimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o tai pasunkintų kaltinamojo teisinę padėtį. Visgi, su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti.
Gynėjo teigimu, aptariamu atveju susiklostė tokia situacija, kad veikos padarymu galiojusi BK 223 straipsnio redakcija numatė, jog tai yra tyčinė nusikalstama veika ir asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal minėtą straipsnį galėjo būti traukiamas tik nustačius jo (ne)veikime tyčinę kaltės formą. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusioje BK 223 straipsnio redakcijoje yra numatyta, jog asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal minėtą straipsnį gali būti traukiamas tik tais atvejais, kai jame numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo, t. y. tik esant kaltės formai – neatsargumui. Tai reiškia, kad įstatymo leidėjas pakeitė BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinąjį subjektyvųjį požymį – kaltę, numatant, kad ji turi pasireikšti tik neatsargumu, o būtent tai iš esmės ir skiria šio straipsnio redakciją, galiojusią nuteistajam inkriminuotos veikos padarymo metu, nuo minimo įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2023 m. birželio 1 d. Atitinkamai akcentuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014, pažymint, jog asmens teisinę padėtį lengvinančiu įstatymu, be kita ko, pripažįstamas toks įstatymas, kuriame nustatomi kitokie nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį, pavyzdžiui, kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo. Tai reiškia, kad baudžiamasis įstatymas, kuriuo yra nustatoma nauja privalomo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės – forma, ją pakeičiant iš tyčios į neatsargumą, yra laikomas asmens, patraukto baudžiamojon atsakomybėn, teisinę padėtį lengvinančiu įstatymu, lemiančiu BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išimties taikymą, kurios esmė yra tai, jog kaltininkui turi būti taikomas ne įstatymas, galiojęs nusikalstamos veikos padarymo metu, o vėlesnis įstatymas, švelninantis jo teisinę padėtį. Daroma išvada, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusiu BK 223 straipsnio pakeitimu įstatymo leidėjas nustatė kitokį nusikalstamos veikos sudėties požymį, lengvinantį baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisinę padėtį, todėl šis pakeitimas yra aktualus sprendžiant S. D. kaltės klausimą pagal jam pareikštą kaltinimą.
Pažymima, kad tyčiniai nusikaltimai vertinami kaip pavojingesni, todėl kaltės formos pakeitimas iš tyčios į neatsargumą, be kita ko, reiškia, jog įstatymo leidėjas atitinkamą nusikalstamą veiką vertina kaip mažiau pavojingą ir toks įstatymo pakeitimas turi grįžtamąją galią. Nors naujoje BK 223 straipsnio redakcijoje, galiojančioje nuo 2023 m. birželio 1 d., įtvirtintas papildomas alternatyvus veikos požymis – didelės turtinės žalos padarymas, tačiau tai nepaneigia fakto, kad įstatymų leidėjas tuo pačiu aiškiai apribojo baudžiamosios atsakomybės ribas – eliminavo tyčinę kaltės formą, nustatydamas, kad atsakomybė kyla tik dėl neatsargumo. Todėl atsižvelgiant, kad nagrinėjamoje byloje nuteistajam S. D. inkriminuojama tyčinė veika, ji pagal galiojančią BK 223 straipsnio 1 dalies redakciją nebepatenka į nusikalstamos veikos sudėtį, dėl ko naujoji įstatymo redakcija laikytina švelnesne nuteistojo atžvilgiu. Vis tik, nepaisant naujo požymio atsiradimo, šiuo konkrečiu atveju naujos redakcijos BK 223 straipsnio dispozicija nuteistojo atžvilgiu laikytina švelnesniu įstatymu, nes panaikina atsakomybę už jam inkriminuotą veikos formą, t. y. kaltės formos pakeitimas nusveria naujo požymio atsiradimą, nes jis nekeičia veikos kvalifikavimo pagrindo, o kaltės formos eliminavimas išvis panaikina atsakomybę inkriminuotą veikos formą. Gynėjo vertinimu, susiklosčius tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą taikyti nuteistajam palankesnę įstatymo redakciją bei bylą nuteistojo atžvilgiu nutraukti dėl nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo. Todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė nullum crimen, nulla poena sine lege (tik įstatymas gali apibrėžti nusikaltimą ir bausmę) principą bei pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas – šis pažeidimas laikytinas esminiu, nes sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą sprendimą.
Atkreipiamas dėmesys, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant, kuris įstatymas (baudžiamojo įstatymo redakcija) – senas ar naujas – kaltininkui taikytinas, jo teisinė padėtis turi būti nuosekliai įvertinta pagal visus BK 3 straipsnyje nurodytus kriterijus: veikos nusikalstamumą, asmens baudžiamumą ir teisinės padėties turinį, konkrečios bylos aplinkybių kontekste. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad pagal kaltinimą S. D. buvo inkriminuojamas mokesčių sumokėjimo išvengimas, taip valstybei padarant 36 764 EUR dydžio turtinę žalą, kuri yra didesnė nei 400 MGL (20 000 EUR), todėl nepriklausomai nuo to, jog nuo 2011 m. liepos 5 d. galiojusioje BK 223 straipsnio redakcijoje nebuvo numatytas didelės turtinės žalos kvalifikuojantis požymis, o šiuo metu galiojančioje redakcijoje yra numatytas, toks pakeitimas nelaikytinas nuteistojo teisinę padėtį bloginančiu pakeitimu (įstatymu). Ši išvada daroma nustačius, kad tai yra alternatyvus kvalifikuojantis požymis, o nuteistajam inkriminuotos žalos dydis viršija 400 MGL ribą, todėl nuteistojo atžvilgiu turi būti taikytina nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojanti BK 223 straipsnio 1 dalies redakcija. Netaikydamas šios redakcijos pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, dėl ko skundžiamas nuosprendis yra naikintinas, S. D. atžvilgiu priimant naują nuosprendį – bylą nuteistojo atžvilgiu nutraukiant jo veiksmuose nesant visų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Visgi, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nenustatytų pagrindų S. D. atžvilgiu taikyti nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojančios BK 223 straipsnio 1 dalies redakcijos bei bylą nutraukti, prašoma pakeisti nuteistajam paskirtą bausmę – sumažinti jam paskirtą baudą, skiriant minimalią įstatyme numatytą 50 MGL dydžio baudą.
Atsiliepimas
Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu nuteistojo S. D. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, kartu nurodydamas, kad šiame procese buvo padaryti esminiai pažeidimai, nes specialistas nebandė nustatyti įsipareigojimų, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų struktūros, tyrimo išvadoje tokių jo tiriamųjų veiksmų nematyti, taip pat prašė nepriteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Nuteistasis S. D. prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokuroras prašė nuteistojo S. D. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, pažymėdamas, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos yra akivaizdu, jog S. D. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, be to, formaliai žiūrint gynyba nurodė, kad, neva, šiuo metu nėra atsakomybės už tuos veiksmus, kurie yra inkriminuoti ir už kuriuos nuteistas S. D., tačiau šiuo metu jie yra perkelti į kitą straipsnį, kuris yra sunkesnis, o paskirtos bausmės švelninti nėra galimybės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo S. D. gynėjo advokato M. Zalepūgos apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų, o pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Apeliaciniame skunde nuteistojo S. D. gynėjas advokatas M. Zalepūga akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą nuteistajam inkriminuotų veiksmų teisinę kvalifikaciją, kiek tai susiję su BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimu ir taikymu bei BK 223 straipsnio redakcijos taikymu nuteistojo atžvilgiu, kartu padarant esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, prašydamas nuteistajam S. D. inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 223 straipsnio 1 dalies (2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.) į BK 223 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.) ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, nuteistojo veiksmuose nesant privalomų nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, arba pakeisti skundžiamą nuosprendį ir nuteistajam S. D. paskirti 50 MGL dydžio baudą.
Nuteistojo S. D. gynėjas advokatas A. Palamarčukas baigiamųjų kalbų metu prašė atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir kvesionavo specialisto išvadų pagrįstumą, bei jomis grįstas skundžiamo nuosprendžio išvadas. Nurodė, kad nebuvo atlikti paskaičiavimai, neatliktas tyrimas, niekuo nepasivadovauta, nenurodyta tiksliai, ko specialistas negalėjo nustatyti, nenurodyta, kam ir kokių įsipareigojimų dydžio ir struktūros negalima nustatyti ir pan. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, toks gynėjo prašymas peržengia apeliacinio skundo ribas. Skundo argumentai buvo formuluojami dėl išteisinimo tuo pagrindu, jog yra pasikeitusi įstatymo redakcija, t. y. keitėsi kaltės forma, o S. D. kaltė nebuvo ginčijama. Tuo tarpu absoliučių skundžiamo nuosprendžio negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė. Nurodytina, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiojo specialisto A. N. 2025 m. gegužės 27 d. specialisto išvadoje buvo pažymėta, jog UAB „R.“ už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. finansinės apskaitos netvarkė, apskaitos registrų ir finansinių ataskaitų tyrimui nepateikė, PVM ir pelno mokesčių VMI nedeklaravo ir tokiu būdu išvengė mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą (iš viso 106 893,36 EUR), tad dėl nustatytų atitinkamų BAĮ nuostatų nesilaikymo iš dalies negalima nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Taigi šiuo atveju akivaizdu, kad, kaip nurodyta specialisto išvadoje, atitinkami dokumentai buvo neišsaugoti, paslėpti, dėl ko specialistas ir negalėjo jų įvertinti bei darė išvadą, kad tik iš dalies galima nustatyti UAB „R.“ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, finansavimo sumas, įsipareigojimų dydį ir struktūrą už aptariamą laikotarpį. Be to, pirmosios instancijos teisme specialistas A. N. dėl pateiktos išvados davė išsamius paaiškinimus, abejonių dėl specialisto išvados nekilo nei skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui, nei teisėjų kolegijai. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas dėl baigiamųjų kalbų metu gynėjo iškelto naujo klausimo plačiau nepasisakys, apeliacinį skundą nagrinės jo ribose – skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrins tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl nuteistojo S. D. veiksmų kvalifikacijos
Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nuosprendžiu S. D. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.) dėl to, kad aplaidžiai tvarkė UAB „R.“ buhalterinę apskaitą – nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2023 m. vasario 1 d. būdamas UAB „R.“ direktoriumi, atsakingu už UAB „R.“ apskaitos organizavimą, veikdamas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d. per bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančią D. R., nežinojusią apie vykdomą nusikalstamą veiką, o nuo 2020 m. rugpjūčio 25 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, žinodamas, jog UAB „R.“ laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. vykdė veiklą ir gavo pajamų, tyčia, pažeisdamas BAĮ, finansinės apskaitos netvarkė, apskaitos registrų ir finansinių ataskaitų tyrimui nepateikė, pelno mokesčio VMI nedeklaravo ir tokiu būdu išvengė mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, iš viso 36 764 EUR, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Taigi iš aptarto kaltinimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatė S. D. tyčinius veiksmus aplaidžiai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą. Iš esmės nuteistasis savo apeliaciniame skunde to neginčija, priešingai, tyčiniai jo veiksmai yra vienas pagrindinių skundo argumentų. Vis tik, kvalifikuodamas S. D. veiksmus pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, kadangi nustatęs tyčinius nuteistojo veiksmus, nepagrįstai juos kvalifikavo kaip neatsargų nusikaltimą.
Nuteistajam S. D. inkriminuotoje BK 223 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje nusikalstamos veikos padarymo metu, buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija). Dar šio įstatymo galiojimo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, tačiau aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tik neatsargiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009; 2018 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-895/2018).
Po S. D. nusikalstamos veikos padarymo BK 223 straipsnio 1 dalies redakcija keitėsi du kartus. Nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusioje redakcijoje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas privalėjo tvarkyti ir (arba) organizuoti, bet netvarkė ir (arba) neorganizavo teisės aktų reikalaujamos finansinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo finansinės apskaitos dokumentų ir (arba) finansinės apskaitos registrų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuo metu galiojanti BK 223 straipsnio 1 dalies redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925) papildomai nustato naują požymį – alternatyvius padarinius – didelę žalą, bei gali užtraukti atsakomybę net ir esant galimybei visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o sankcijos išliko nepakitusios. Šio straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtinta tai, kad už BK 223 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tik esant neatsargiai kaltės formai. Taigi, iš aptarto seka, kad tiek nusikalstamų veikų padarymo metu, tiek ir šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija nustato, kad aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas gali būti tik veikiant neatsargia kaltės forma.
Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog vėliau įsigaliojusios BK 223 straipsnio 1 dalies redakcijos nešvelnina S. D. teisinės padėties, todėl nagrinėjamu atveju taikytina BK 223 straipsnio 1 dalies 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d. ir galiojusi iki 2022 m. gegužės 1 d., t. y. S. D. inkriminuojamos nusikalstamos veikos įvykdymo metu. Priešingu atveju S. D. tyčiniai nusikalstami veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip apysunkis nusikaltimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas), kas akivaizdžiai pasunkintų jo teisinę padėtį. Tokie nuosprendžio argumentai leidžia daryti išvadą, kad nuosprendį priėmęs teismas sprendė, jog perkvalifikuoti S. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos negali, nes tokiu būdu būtų pasunkinta jo padėtis, t. y. iš esmės vadovavosi apeliacinės instancijos teismo vertinimui būdinga logika. Apeliacinės instancijos teismas, veikdamas savo iniciatyva, negali pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties, jeigu to neprašoma prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis), tačiau pirmąja instancija baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas tokių nuostatų nėra suvaržytas ir gali savo iniciatyva perkvalifikuoti kaltinamajam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau privalo laikytis BPK 255–256 straipsniuose nustatytos procedūros. Šiuo atveju skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, nustatęs tyčinius S. D. veiksmus ir iš esmės konstatavęs, kad neteisėti veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau nesiėmęs iniciatyvos dėl kaltinimo keitimo, padarė teisės taikymo klaidą. Nežiūrint į tai, šiuo pagrindu apeliacinis skundas negautas, todėl negalėdamas pasunkinti nuteistojo teisinės padėties, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako. Kita vertus, teisiškai nepateisinama būtų situacija, kuomet esant nustatytiems ir iš esmės paties kaltininko pripažįstamiems nusikalstamiems veiksmams, dėl teisinės veiksmų kvalifikavimo klaidos asmuo apskritai išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Analogiškai pasisakytina ir dėl apeliacinio skundo argumentų. Iš dalies su apeliaciniu skundu sutiktina toje dalyje, jog naujoji BK 223 straipsnio redakcija apskritai yra švelninančio pobūdžio, palyginus su galiojusia nusikalstamų veiksmų atlikimo metu, kadangi buvo nustatytas papildomas didelės žalos požymis, bei įtvirtinta neatsargi veikos forma. Vis tik, vertinant S. D. veiksmus individualiai, matyti, jog jo padaryta žala – 36 764 EUR viršija didelės žalos ribą (400 MGL – 20 000 EUR), atitinkamai, nurodytas straipsnio papildymas jo atsakomybei įtakos neturi. Tuo tarpu vien tai, jog naujos redakcijos BK 223 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta išskirtinai neatsargi šio nusikaltimo kaltės forma, savaime nustatytų neteisėtų S. D. veiksmų paneigti negali ir nešalina jam kylančios baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik esant dviem pagrindams – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tiek nusikalstamus veiksmus, tiek ir tai, kad juos atliko S. D., atitinkamai, išteisinti šį asmenį nėra jokio pagrindo.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo padaryta teisės taikymo klaida vertintina nuteistojo naudai, paliekant jam palankesnę skundžiamame nuosprendyje nustatytą nusikalstamų veiksmų kvalifikaciją ir nuosprendis šioje dalyje paliekamas nepakeistas.
Dėl bausmės
Apeliaciniu skundu nuteistojo S. D. gynėjas nesutinka ir su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, prašydamas nuteistajam sumažinti paskirtą baudą, skiriant minimalią įstatyme numatytą 50 MGL dydžio baudą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam S. D. paskirta bausmė padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės kontekste nelaikytina aiškiai per griežta ar neatitinkančia proporcingumo, protingumo principų reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių naujų ir pirmosios instancijos teismui nežinomų aplinkybių, sudarančių pagrindą sumažinti nuteistajam S. D. paskirtos baudos bausmės dydį.
Teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-369-942/2015; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020; 2021 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122-976/2021; 2022 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-266-648/2022). Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, jo sprendimui niekas negali daryti įtakos ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo nustatoma, kad pirmosios instancijos teismo paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. D., atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą finansų sistemai, nuteistasis pažeidimus darė ilgą laikotarpį, o jo veiksmais padaryta žala neatlyginta. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamąjį S. D., t. y. neteistas, per penkerius metus 10 kartų baustas administracine tvarka, dalis baudų sumokėta, iš nuteistojo žodžių, dirba Prancūzijos Respublikoje, yra vedęs, duomenų apie psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą nėra. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė 100 MGL (5 000 EUR) dydžio baudą.
Atkreiptinas dėmesys, kad BK 55 straipsnis numato, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. D. baudos bausmę bei nustatydamas jos dydį, artimą minimaliam (pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą, už nesunkų nusikaltimą nustatoma nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio bauda), nei BK 55 straipsnio, nei kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Juo labiau, kad S. D. nuteistas pagal švelnesnį, nei jo padarytas nusikaltimas, už kurį įstatymas numato daug griežtesnę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam S. D. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą nuosprendį dėl nuteistajam S. D. paskirtos bausmės nėra pagrindo.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo
Vilniaus apygardos teisme dėl patirtų išlaidų buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. rugsėjo 17 d. pirminė pažyma Nr. APD-2026-09443, kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma teikiant antrinę teisinę pagalbą S. D. sudaro 231,25 EUR.
BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377/2009; 2009 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267/2009; 2011 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-419/2011; 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014; 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020).
Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo S. D. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi yra atmetamas, o antrinė teisinė pagalba S. D. buvo teikiama dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, taigi, ne jo iniciatyva. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, jog gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo S. D., kad nors nuteistasis nurodo dirbantis (duomenys neskelbtini), tačiau jam skundžiamu nuosprendžiu yra paskirta baudos bausmė, sprendžia, jog šiuo atveju nėra tikslinga iš S. D. išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotas 231,25 EUR išlaidas, todėl minimas prašymas yra netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Atmesti nuteistojo S. D. gynėjo advokato Mindaugo Zalepūgos apeliacinį skundą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš S. D. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.