Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba, Skyrius) pateikė išvadą, kurioje nurodė, jog nutraukus šalių santuoką nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove vaikų geriausiems interesams neprieštarautų. Nepilnamečių vaikų noras leisti su abiem tėvais vienodai laiko neprieštarauja jų interesams, todėl šiuo atveju galima svarstyti ir apie bendravimo tvarkos modelį, grįstą „50:50“ principu. Ieškovės prašymas dėl išlaikymo priteisimo atitinka nepilnamečių geriausius interesus, tačiau nustatant išlaikymo sumą, yra būtina atsižvelgti ir į nustatytiną bendravimo tvarką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

teismas, nustatęs „50:50“ bendravimo tvarką (pagal kurią abi šalys laiką su vaikais praleidžia po lygiai ir tiesiogiai tenkina jų kasdienius poreikius) ir pats konstatavęs, kad būtent atsakovas tiesiogiai dengia vaikų privačių ugdymo įstaigų mokesčius, nepagrįstai įtraukė tuos pačius mokyklų mokesčius į iš atsakovo ieškovei priteistiną periodinį išlaikymą. Taip atsakovas faktiškai apmokestinamas dvigubai, tai yra jis tuos pačius mokesčius dengia tiesiogiai mokyklai ir papildomai jų dydžiu padidinama ieškovei mokama suma. Tokia dviguba našta neatitinka paties teismo taikyto „50:50“ modelio logikos ir jam prieštarauja;

atsakovas yra sudaręs vaikų ugdymo įstaigų mokesčių mokėjimo sutartį, pagal kurią mokesčiai padidėjo. Šios išlaidos atsakovo yra dengiamos tiesiogiai. Be mokyklų mokesčių, atsakovas tiesiogiai dengia ir kitas esmines vaikų išlaidas, ką patvirtina kartu su atskiruoju skundu teikiami įrodymai: vaikų mokyklinių uniformų įsigijimo 2024 m. ir 2025 m. išlaidos; vaikų kelionių apmokėjimas; vaikų kasdieninių veiklų finansinių išlaidų dengimas; būsto, kuriame gyvena šeima, nuomos ir komunalinių išlaidų dengimas. Būtent atsakovas faktiškai ir tiesiogiai tenkina didžiąją dalį vaikų / šeimos poreikių, todėl iš jo papildomai priteistas periodinis išlaikymas, į kurį dar įtrauktos tiesiogiai atsakovo dengiamos išlaidos, sukuria akivaizdžiai nelogišką dvigubą naštą;

ieškovė nenurodė, kad atsakovas neteikia išlaikymo ar teikia nepakankamą išlaikymą vaikams / šeimai, kad visas ar didžioji dalis vaikų finansinio išlaikymo rūpesčio tenka ieškovei. Atsakovas pareigą išlaikyti vaikus vykdo aktyviai, sistemiškai ir plačiąja prasme, neapsiribodamas vien formaliais piniginiais pavedimais. Atsakovo patiriamos išlaidos apima ne tik bazinius vaikų poreikius, tačiau ir papildomą rūpinimąsi jų ugdymu, socializacija bei visaverčiu laisvalaikiu, įskaitant išlaidas vaikų užimtumui, edukacijai bei asmeniniams vaikų poreikiams tenkinti. Taip pat atsakovas dengia su šeimos gyvenamąja vieta susijusius mokėjimus, komunalinius bei kitus būsto išlaikymo mokesčius. Laikino išlaikymo dydis, nustatytas nutartimi, nukrypsta nuo lygių dalių principo ir yra apskritai naikintinas, kaip nustatytas be pagrindo;

nutartimi nustatyta „50:50“ bendravimo tvarka su savaitiniu vaikų keitimusi išbalansuoja vaikų įprastą dienotvarkę ir neatitinka vaikų poreikio turėti stabilią, nuoseklią, emociškai stabilią aplinką bei artimuosius. Pagal nutartį nesuprantama, ar kita šalis gali tomis dienomis, kai bendravimas nustatytas su viena iš šalių, užsiimti su vaikais ar vienu iš jų trumpalaikėmis veiklomis, kaip antai – išeiti į parką pasivaikščioti, vykti į renginius ir kt. Tokia situacija suponuoja psichologinės įtampos atsiradimą, konfliktines situacijas ne tik tarp šalių, bet ir tarp šalių ir vaikų vienu metu, jau nekalbant apie tai, kad vaikai nesupras, kodėl nusistovėjusi rutina ir gyvenimo šeimoje būdas netikėtai keičiasi. Tokia tvarka nustatyta nesant jokių duomenų, kad iki tol buvusi faktinė vaikų priežiūros tvarka būtų pažeidusi jų interesus;

ieškovė nenurodė jokių argumentų, nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovo elgesys, veiksmai ar gyvenimo būdas galėtų sukelti grėsmę vaikų interesams. Ieškovė taip pat nenurodė, jog net ir esant konfliktiškiems jos ir atsakovo santykiams, vaikų ryšys su atsakovu yra nutrūkęs, ar kad atsakovas nesirūpina vaikais, jų kasdienine gerove ar auklėjimu. Nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, kad būtų nustatyta tokia laikina bendravimo su vaikais tvarka, kuri iš esmės išbalansuotų šeimos gyvenimą, sukeltų emocinius nepatogumus vaikų ir atsakovo tarpusavio bendravime. Dėl to teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka naikintina kaip neatitinkanti šeimos poreikių. Teismo įsikišimas į vaikų ir atsakovo bei ieškovės su jais bendravimą šiuo metu nereikalingas;

ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas ketino, ėmėsi ar ketina imtis veiksmų dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų perleidimo, įkeitimo ar kitokio apsunkinimo. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Tokių aplinkybių civilinėje byloje nenustatyta. Be to, laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra veikianti bendrovė, kurią kartu su atsakovu valdo kiti akcininkai, akcijų perleidimo draudimo įrašas riboja atsakovo, kaip akcininko, teises bei daro neigiamą įtaką jo reputacijai nesant tam realaus pagrindo. Atsakovas yra vienas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėjų, kas parodo, kad rizika, jog minėtos bendrovės akcijos bus perleistos ar apsunkintos, yra nulinė. Nesant absoliučiai jokių duomenų apie grėsmę, akcijų areštas yra naikintinas;

būtent atsakovas tiek visą laiką iki ginčo, tiek ir šiuo metu faktiškai užtikrina kasdienę vaikų priežiūrą bei dengia esmines jų išlaikymo išlaidas (mokyklų mokesčius, pilną būsto išlaikymą, atostogų bei visapusiško laisvalaikio išlaidas). Šios atsakovui palankios aplinkybės nutartyje liko tinkamai neįvertintos. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, kai vienai šaliai nustatomos jai naudingos priemonės, neįvertinus kitos šalies faktinės padėties ir realaus indėlio į vaikų išlaikymą, pažeidžia šalių lygiateisiškumo bei proporcingumo principus.

pirmosios instancijos teismas aiškiai išsprendė klausimą dėl mokesčių mokėjimo ugdymo įstaigoms, kurias lanko šalių vaikai, nurodant, jog į iš atsakovo vaikams priteistas periodines išlaikymo sumas yra įskaičiuoti ugdymo įstaigoms mokėtini mokesčiai – sūnaus atveju 190,00 Eur/mėn., dukros atveju 472,50 Eur/mėn. Teismas būtent ieškovę paskyrė vaikų poreikių tenkinimui reikalingų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais apie jo „dvigubą apmokestinimą“, kiek tai susiję su įmokomis už vaikų mokslus, kadangi šios įmokos yra įskaičiuotos į iš atsakovo priteistą išlaikymą, atitinkamai ieškovė, būdama atsakinga už vaikų poreikių tenkinimui reikalingų lėšų tvarkymą, be kita, ko, atitinkamą dalį lėšų, reikalingų vaikų išlaikymui, skirs ugdymo įstaigų paslaugų apmokėjimui. Savo ruožtu tai reiškia, jog atsakovui nebus pareigos mokėti kokias nors įmokas vaikų lankomoms ugdymo įstaigoms;

prieš teikiant teismui ieškinį buvo kreiptasi į kiekvieną iš vaikų lankomų ugdymo įstaigų, prašant pateikti duomenis apie ugdymo procesą kainą. Kiekviena iš ugdymo įstaigų pateikė atitinkamus atsakymus, nurodant ugdymo proceso kainą. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2026 m. birželio 16 d. Susitarimą–grafiką dėl apmokėjimo sąlygų pagal 2023 m. kovo 8 d. Priėmimo į mokyklą sutartį Nr. 1218, remiantis kuriuo, ugdymo proceso kaina 2026/2027 mokslo metams (duomenys neskelbtini), kurį lanko šalių dukra, yra 5 011,25 Eur. Prieš sudarydamas pirmiau nurodytą susitarimą, atsakovas su ieškove nesitarė, jokia forma jos neinformavo apie ugdymo proceso kainos pasikeitimą ateinantiems mokslo metams bei priėmė vienašališką sprendimą sudaryti susitarimą. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog tarp ginčo šalių yra konfliktinė situacija, atsakovas nėra linkęs jokiais klausimais, kurie susiję su vaikų auklėjimu, tartis su ieškove, ieškoti bendrų sprendimų, o viską sprendžia vienašališkai;

teikiant prašymą dėl laikino išlaikymo priteisimo ieškovei nebuvo žinomos aplinkybės dėl 2026/2027 mokslo metams pasikeisiančio (padidėsiančio) mokesčio už dukros ugdymo procesą, todėl esant poreikiui, ieškovė pasilieka teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą dėl laikino išlaikymo pakeitimo, kiek tai susiję su dukros ugdymo proceso apmokėjimui reikalingų lėšų papildomu priteisimu. Be to, teismo sprendimu vaikams iš atsakovo priteistas nustatyto dydžio laikinas išlaikymas savaime nereiškia, kad atsakovas negali gera valia teikti vaikams didesnio (papildomo) išlaikymo. Taigi, atsakovas, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kad 2026/2027 mokslo metų mokestis už dukros ugdymo procesą (duomenys neskelbtini) yra didesnis – 5 011,25 Eur arba 501,13 Eur/mėn. (suapvalinus) nei buvęs 2025/2026 mokslo metais – 4 725 Eur arba 472,50 Eur/mėn., turi teisę ieškovei pervesti didesnę pinigų sumą, skirtą padengti dukros ugdymo procesui, nei nurodyta teismo nutartyje;

atskirojo skundo prieduose Nr. 2–14 esantys duomenys iš esmės apima 2024–2025 metų laikotarpį ir yra susiję bei atspindi įvairias pramoginio pobūdžio išlaidas. Prieduose Nr. 9, 11–13 bei Nr. 14 nurodytos išlaidos, patirtos 2026 m. vasario, gegužės mėn., taip pat yra pramoginio pobūdžio bei buvo patirtos iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo bei iki atsakovui sužinant apie ieškovės inicijuotą santuokos nutraukimo procesą teisme. Tik atskirojo skundo prieduose Nr. 7 ir Nr. 8 nurodytos išlaidos, kurių bendra suma yra 23,69 Eur, sumokėtos už atitinkamas pramogas, buvo patirtos 2026 m. birželio mėn., tai yra jau po to, kai atsakovui tapo žinoma apie ieškovės inicijuotą santuokos nutraukimo procesą. Po to, kai atsakovui tapo žinoma apie ieškovės kreipimąsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, jis iš esmės nebeprisideda prie vaikų išlaikymo, nors tokią pareigą turi. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą žodžiu, SMS žinutėmis ir el. paštu, prašydama prisidėti prie vaikų išlaidų (stomatologo paslaugų, drabužių ir kitų būtinųjų poreikių). Atsakovas į ieškovės prašymus niekaip nereagavo ir prie vaikų išlaikymui reikalingų išlaidų neprisideda, todėl ieškovei tenka vienai pačiai dengti išlaidas vaikų maistui, rūbams, sveikatos priežiūrai ir pan.;

priešingai atsakovo teiginiams, nesant teismo nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos, tarp šalių kildavo nesutarimai, nes atsakovas niekada neatsižvelgdavo į ieškovės nuomonę, vaikų laisvalaikį organizuodavo vienasmeniškai, nederindamas su ieškove. Būtent toks atsakovo elgesys ir kėlė namuose įtampą, neigiamai veikdavo vaikus, sukurdavo lojalumo tėvams konfliktą, kuomet vaikai būdavo priversti rinktis, kurį iš tėvų labiau palaiko, kas akivaizdu neigiamai veikdavo vaikų emocinę būseną. Esant teismo nustatytai laikinai ginčo šalių bendravimo su vaikais tvarkai, aiškumo yra ženkliai daugiau, teismo nustatyta tvarka niekaip ir jokia forma neveikia vaikų neigiamai;

nesant laikinos šalių bendravimo su vaikais tvarkos, situacija būtų ženkliai blogesnė. Atsakovas toliau nevaržomai galėtų manipuliuoti vaikais, imtis veiksmų kiek įmanoma labiau riboti vaikų bendravimą su ieškove. Teismo nustatyta laikina šalių bendravimo su vaikais tvarka nesukuria vaikams jokių psichologinių įtampų ar kokių nors kitokių nepatogumų. Priešingai, teismo nustatyta tvarka padėjo sureguliuoti konfliktines situacijas aptariamu klausimu, kadangi, priešingai nei teigiama skunde, šalys nesutaria vaikų rūpinimosi klausimais, ypatingai kiek tai susiję su laiko praleidimu su vaikais;

teismas ne areštavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, o tik atliko įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, kas yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo, užkertanti kelią turto perleidimui. Nutartimi niekaip nėra suvaržytos atsakovo, kaip įmonės akcininko, turimos akcininko turtinės ir neturtinės teisės. Atsakovas, teigdamas apie neigiamą įtaką jo reputacijai, šio teiginio niekaip nepagrindė ir neįrodė. Nepritaikius aptariamos laikinosios apsaugos priemonės, kyla rizika, jog vienasmeniškai atsakovo vardu registruotos akcijos gali būti perleistos tretiesiems asmenims;

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų rašytinių įrodymų ir paaiškinimų (ne)priėmimo

Atsakovas ATS1 kartu su atskiruoju skundu pateikė vaikams skirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus (susitarimą su privačia mokslo įstaiga dėl apmokėjimo sąlygų pakeitimo; sąskaitas, užsakymus, patvirtinančius išlaidas skirtas uniformoms, avalynei, knygoms ir kitoms reikmėms, taip pat pramoginio pobūdžio išlaidas patvirtinančius įrodymus). Atsakovas neprašo šių įrodymų priimti, tačiau iš atskirojo skundo argumentų matyti, jog atsakovas kartu su atskiruoju skundu teikiamais įrodymais įrodinėja aplinkybę, jog visapusiškai prisideda prie vaikų išlaikymo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė laikiną išlaikymą iš atsakovo.

Ieškovė IES1 kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė vaikams skirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus (užsakymus, sąskaitas, bankinių pavedimų kopijas už vaikams pirktus drabužius avalynę, kanceliarines prekes, odontologo išlaidas ir jų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus), taip pat atsakovui el. laišku siųstus paklausimus dėl prisidėjimo prie vaikų išlaidų bei dėl nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos (ne)vykdymo, sms žinutes, siųstas atsakovui dėl bendravimo tvarkos, traukinio, autobuso išlaidas, pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė taip pat neprašo kartu su atsiliepimu teikiamų įrodymų priimti, tačiau iš atsiliepimo argumentų matyti, jog šiais įrodymais ieškovė įrodinėja, jog po to, kai atsakovas sužinojo apie ieškovės inicijuotą santuokos nutraukimo procesą, atsakovas nebeprisideda prie vaikų išlaikymo, taip pat neatsižvelgia į teismo nustatytą ginčo šalių bendravimo su vaikais tvarką, dėl ko tarp šalių kyla konfliktinė situacija.

CPK 314 straipsnyje yra įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė atsisakyti priimti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Remiantis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu šeimos bylose teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia. Nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovo pateikti įrodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turi ryšį su šios apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, be to, šalys turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Siekdamas teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą bei nenustatęs šalių akivaizdžių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, apeliacinės instancijos teismas abiejų ginčo šalių naujai teikiamus įrodymus priima ir esant poreikiui vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314, 338 straipsniai).

Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus dėl atsakovo prašyme nagrinėti atskirąjį skundą skubos tvarka nurodytų aplinkybių.

Apeliaciniame procese byloje dalyvaujantys asmenys pateikia apeliacinį skundą arba atsiliepimą į apeliacinį skundą. Rašytiniai paaiškinimai, pasibaigus nurodytų procesinių dokumentų pateikimo terminui, gali būti teikiami ne savo nuožiūra, bet teismui pasiūlius (pareikalavus).

Todėl ieškovės rašytinius paaiškinimus priimti atsisakoma.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Ieškovė IES1 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui ATS1, prašydama nutraukti ieškovės ir atsakovo santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą iki jų pilnametystės nustatyti su ieškove; nustatyti atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo bei dalyvavimo jų auklėjime tvarką; priteisti iš atsakovo šalių nepilnametei dukrai 1 200 Eur dydžio išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; priteisti iš atsakovo šalių nepilnamečiam sūnui 900 Eur dydžio išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, vaikų išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę; šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą padalyti ieškinyje nurodyta tvarka.

Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams M. P. ir K. P., mokamą periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui po 846,00 Eur per mėnesį nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškove jos faktinėje gyvenamojoje vietoje; 3) nustatyti ieškovės siūlomą laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais ir dalyvavimo jų auklėjime tvarką; 4) areštuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 49 000 vnt. vardinių paprastųjų akcijų, registruotų atsakovo vardu.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo sąlygų

Teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai ir turtiniai interesai.

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirtos ne tik būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimui užtikrinti, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. CK 3.65 straipsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020).

Taigi, pagal teismų praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose lemia jų specifika – yra būtina apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – ir šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms. Kitaip tariant, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama laikinai sureguliuoti situaciją tam, kad kol dar nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės, būtų apsaugoti vaikų interesai ir užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2026 m. birželio 25 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies: nustatė laikiną ieškovės ir atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką; iš atsakovo priteisė laikiną išlaikymą nepilnamečiams šalių vaikams, mokamą periodinėmis išmokomis: po 402,00 Eur nepilnamečiui sūnui M. P. ir po 685,00 Eur nepilnametei dukrai K. P. kas mėnesį nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo bei paskyrė ieškovę vaikams priteisto laikino išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise; atliko įrašą viešame registre dėl ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio registruotino turto – 49 000 vnt. paprastųjų vardinių UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, registruotų atsakovo vardu, perleidimo draudimo. Likusioje dalyje ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Atsakovas su pirmosios instancijos teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir laikinųjų pasaugos priemonių netaikyti. Taigi, toliau apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalių pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik nusprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

Dėl laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo

Siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė – laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas, CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Ši laikinoji apsaugos priemonė yra skirta apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais ir taip laikinai sureguliuoti situaciją, kol šeimos santykių srityje kilęs ginčas bus išspręstas iš esmės.

Pagal skundžiama nutartimi nustatytą laikiną bendravimo tvarką kiekvienas iš tėvų praleidžia su vaikais po lygiai laiko (50 x 50 modelis).

Atskirajame skunde teigiama, kad nutartimi nustatyta „50:50“ bendravimo tvarka su savaitiniu vaikų keitimusi išbalansuoja vaikų įprastą dienotvarkę ir neatitinka vaikų poreikio turėti emociškai stabilią aplinką bei artimuosius. Atsakovo manymu, teismo įsikišimas į vaikų ir atsakovo bei ieškovės su jais bendravimą šiuo metu nereikalingas.

Ieškovė su atsakovo nurodomais argumentais nesutinka, teigdama, jog nesant teismo nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos, tarp šalių kildavo nesutarimai, nes atsakovas niekada neatsižvelgdavo į ieškovės nuomonę, vaikų laisvalaikį organizuodavo vienasmeniškai, nederindamas su ieškove.

Laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino prašymą nustatyti laikiną ginčo šalių bendravimo su vaikais tvarką. Iš byloje esančių duomenų, šalių procesinių dokumentų turinio matyti, jog šalys nesutaria dėl bendravimo su vaikais tvarkos, pobūdžio ir bendravimo intensyvumo. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, siekiant laikinai sureguliuoti ginčo situaciją, tikslinga nustatyti laikiną abiejų ginčo šalių bendravimo su vaikais tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, remiantis byloje esančiais duomenimis, pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina ginčo šalių bendravimo su vaikais tvarka vaikų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, sudaro sąlygas vaikams palaikyti vienodą ryšį su abiem tėvais, sudaro sąlygas abiem tėvams vienodai dalyvauti vaikų auklėjime, įgyvendinti įstatyme įtvirtintą teisę, o kartu ir pareigą bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka, jokio konkretaus savo siūlymo dėl nustatytinos laikinos bendravimo tvarkos, kurį būtų galima svarstyti, nepateikė ir nenurodė. Atsakovas tik abstrakčiai teigia, jog bendravimo tvarkos nagrinėjamu atveju nustatyti apskritai nereikia. Minėta, jog bylos duomenys (šalių procesiniai dokumentai, kartu su procesiniais dokumentais pateikti šalių susirašinėjimai el. paštu ir sms žinutėmis) akivaizdžiai patvirtina, jog šalys nesutaria dėl bendravimo su vaikais tvarkos, todėl laikina bendravimo tvarka šiuo atveju yra reikalinga.

Pažymėtina, jog konkrečiu atveju teismo nustatyta ginčo šalių ir jų nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka sudaro abiem tėvams lygias galimybes bendrauti su vaikais, nes kiekvienas iš tėvų praleidžia su vaikais po lygiai laiko, taip pat ši tvarka laikinai sureguliuoja situaciją ir leidžia kiekvienam iš tėvų savarankiškai planuoti bendravimą su vaikais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytą šalių laikiną bendravimo su vaikais tvarką, neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog ši tvarka kaip nors pažeidžia prioritetinius vaikų interesus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas neriboja šalių galimybių susitarti dėl kitokios apimties ir intensyvumo bendravimo su vaikais tvarkos, jei tai nekenkia šalių nepilnamečių vaikų interesams (CK 3.156 straipsnis, 3.165 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 3.170 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės prašymą nustatyti laikiną ginčo šalių bendravimo su vaikais tvarką. Atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį panaikinti. Esant įstatyme nustatytoms sąlygoms (CK 3.175 straipsnio 3 dalis), atsakovas turi teisę pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam šalių ginčą, teikti prašymą dėl nustatytos laikinos bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo, panaikinimo ar kitokios bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo.

Dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams

Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

Skundžiama nutartimi iš atsakovo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiui sūnui M. P., mokamas periodinėmis išmokomis po 402,00 Eur kas mėnesį, ir nepilnametei dukrai K. P., mokamas periodinėmis išmokomis po 685,00 Eur kas mėnesį, nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo, paskiriant ieškovę IES1 nepilnamečiams vaikams priteisto laikino išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise, priteisto išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino laikino išlaikymo dydžio, atsižvelgė į orientacinį minimalios mėnesinės algos (1 153 Eur, atskaičius mokesčius apie 847 Eur), reikalingos kiekvieną mėnesį vaiko išlaikymui, kriterijų, į teismo nustatomą bendravimo su vaikais tvarką (50 x 50 modelį), taip pat į tai, jog atsakovas faktiškai dengia vaikų ugdymo įstaigų išlaidas, sudarančias sūnui po 190 Eur per mėnesį, dukrai – po 472,50 Eur per mėnesį. Teismas iš atsakovo priteisė laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiui sūnui M. P., mokamą periodinėmis išmokomis po 402,00 Eur per mėnesį (1 153 Eur MMA – mokesčiai = 847 Eur / 2 tėvų = 423,50 Eur – 50 proc. abiem tėvams lygiomis dalimis praleidžiant laiką su vaikais ir kiekvienam iš jų patiriant išlaidų bendravimo su vaikais metu = 212 Eur + 190 Eur mokestis už mokslą (duomenys neskelbtini) = 402 Eur per mėnesį). Teismas iš atsakovo priteisė laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai K. P., mokamą periodinėmis išmokomis po 685 Eur per mėnesį (1 153 Eur MMA – mokesčiai = 847 Eur / 2 tėvų = 423,50 Eur – 50 proc. abiem tėvams lygiomis dalimis praleidžiant laiką su vaikais ir kiekvienam iš jų patiriant išlaidų bendravimo su vaikais metu = 212 Eur + 472,50 Eur mokestis už mokslą (duomenys neskelbtini) = 685 Eur per mėnesį).

Atskirajame skunde nurodoma, jog teismas išlaikymą nepilnamečiams vaikams priteisė nepagrįstai. Atsakovas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteistas laikinas išlaikymas, motyvuoja tuo, kad atsakovas rūpinasi šalių nepilnamečiais vaikais ir juos išlaiko, dengia vaikų privačių ugdymo įstaigų išlaidas, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti vaikams laikiną išlaikymą. Nurodo, jog esant laikinai „50:50“ bendravimo tvarkai, nėra pagrindo priteisti išlaikymo vienam iš tėvų.

Ieškovė atsiliepime nurodo, jog po to, kai atsakovui tapo žinoma apie ieškovės kreipimąsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, jis iš esmės nebeprisideda prie vaikų išlaikymo, nors tokią pareigą turi. Ieškovė taip pat nurodo, jog ne kartą kreipėsi į atsakovą žodžiu, SMS žinutėmis ir el. paštu, prašydama prisidėti prie vaikų išlaidų (stomatologo paslaugų, drabužių ir kitų būtinųjų poreikių). Atsakovas į ieškovės prašymus niekaip nereagavo ir prie vaikų išlaikymui reikalingų išlaidų neprisideda.

Laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant nei nepilnamečių vaikų poreikių, nei tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, taip pat išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali vertinti argumentų, susijusių su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaiko poreikiais ir jiems patenkinti reikalingos pinigų sumos, nes jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje. Priešingu atveju, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečių vaikų poreikius ir prioritetas teikiamas vaikų interesų apsaugai. Nepilnamečiams vaikams tėvų teikiamas išlaikymas turi būti nuolatinis ir reguliarus.

Pažymėtina, jog laikinajai apsaugos priemonei dėl laikino išlaikymo priteisimo taikyti pakanka pagrįstų abejonių, kad gali būti pažeista vaiko išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu, o būtent, tikėtina, nepakankamas atsakovo prisidėjimas prie šalių nepilnamečių vaikų kasdieninių poreikių tenkinimo, ką procesiniuose dokumentuose buvo nurodžiusi ieškovė.

Byloje yra duomenų, leidžiančių manyti, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas tam tikra dalimi prisideda prie vaikų išlaikymo (tiek ieškovė, tiek atsakovas su savo procesiniais dokumentais pateikė įrodymus, patvirtinančius tam tikrų vaikų išlaidų bei pramogų apmokėjimą). Ieškovė nurodo, jog po to, kai atsakovui tapo žinoma apie ieškovės kreipimąsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, jis iš esmės nebeprisideda prie vaikų išlaikymo. Apeliantas, įrodinėdamas, jog reguliariai teikia vaikams išlaikymą, kartu su atskiruoju skundu pateikė tik pavienio pobūdžio vaikų išlaidų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus. Be to, apelianto pateikti duomenys iš esmės apima 2024–2025 metų laikotarpį, 2026 m. atsakovo pateiktos išlaidos didžiąja dalimi patvirtina pramoginio pobūdžio išlaidas. Duomenų, leidžiančių manyti, jog atsakovas ir po civilinės bylos iškėlimo reguliariai ieškovei perveda (ar teikia kitu būdu) tam tikras fiksuoto dydžio lėšas, skirtas būtiniesiems vaikų poreikiams tenkinti, nepateikta. Sutiktina, jog aplinkybė, kad šalių nepilnamečiai vaikai vienodą laiką praleidžia su kiekvienu iš tėvų, leistų vertinti, kad išlaikymo pareiga yra vykdoma natūra, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, jog tarp šalių toks susitarimas vykdomas, taip pat kokiomis sąlygomis vykdomas, byloje nėra (CPK 178 straipsnis), priešingai, iš bylos duomenų matyti, jog šalys šiuo metu nesutaria tiek dėl teismo nustatytos bendravimo tvarkos, tiek dėl išlaikymo.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas yra orientacinis kriterijus, jis nėra absoliutus, gali būti nustatomos tiek didesnės, tiek ir mažesnės nepilnamečio vaikų poreikiams patenkinti būtinos sumos, priklausomai nuo konkretaus vaiko poreikių.

Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs bylos medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes ir šioje bylos proceso stadijoje esamus duomenis apie šalių turtinę padėtį ir akivaizdžiai konfliktinę šalių situaciją, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvienam vaikui priteistino laikino išlaikymo dydžio, pagrįstai atsižvelgė į orientacinį minimalios mėnesinės algos (1 153 Eur, atskaičius mokesčius apie 847 Eur), reikalingos kiekvieną mėnesį vaiko išlaikymui, kriterijų, tačiau konstatavęs, kad būtent atsakovas tiesiogiai dengia vaikų privačių ugdymo įstaigų mokesčius, teismas nepagrįstai šiuos mokyklų mokesčius įtraukė į iš atsakovo priteistiną periodinį išlaikymą.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog būtent atsakovas yra sudaręs sutartis su privačiomis vaikų ugdymo įstaigomis, taip pat būtent atsakovas dengia šias išlaidas tiesiogiai bei nurodo, jog šias išlaidas tiesiogiai dengs ir ateityje. Ginčo dėl to byloje nėra.

Ieškovė nurodo, jog ji, būdama atsakinga už vaikų poreikių tenkinimui reikalingų lėšų tvarkymą, atitinkamą dalį lėšų skirs ugdymo įstaigų paslaugų apmokėjimui, taigi atsakovui nebus pareigos mokėti kokias nors įmokas vaikų lankomoms ugdymo įstaigoms, tačiau šioje proceso stadijoje, nustačius, jog būtent atsakovas faktiškai ir tiesiogiai dengia vaikų ugdymo išlaidas, sutiktina su atsakovo argumentais, jog skundžiama nutartimi papildomai iš atsakovo priteista išlaidų dalis, atsakovo skiriama vaikų ugdymo išlaidoms, sukuria atsakovui dvigubą naštą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl iš atsakovo priteistino laikino išlaikymo dydžio kiekvienam vaikui, nepagrįstai prie kiekvienam vaikui skiriamos laikino išlaikymo sumos priskaičiavo atsakovo tiesiogiai vaikų ugdymo įstaigoms mokamas įmokas už vaikų mokslą. Be to, iš kartu su atskiruoju skundu pateiktų rašytinių įrodymų (2026 m. birželio 16 d. susitarimo – grafiko dėl apmokėjimo sąlygų) matyti, jog mokestis (duomenys neskelbtini) už ginčo šalių dukros mokslą padidėjo iki 5 011,25 Eur, taip pat, kad atsakovas įsipareigojo šį padidėjusį mokestį mokėti.

Vertinant nurodytas aplinkybes, taip pat esant konfliktinei šalių situacijai, nutarties dalis dėl laikino išlaikymo priteisimo kiekvienam vaikui keistina, iš atsakovo kiekvienam vaikui priteisto laikino išlaikymo sumą sumažinant atsakovo tiesiogiai vaikų ugdymo įstaigoms mokamomis sumomis. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo priteistinas laikinas išlaikymas šalių nepilnamečiui sūnui M. P., mokamas periodinėmis išmokomis po 212,00 Eur per mėnesį (1 153 Eur MMA – mokesčiai = 847 Eur / 2 tėvų = 423,50 Eur – 50 proc. abiem tėvams lygiomis dalimis praleidžiant laiką su vaikais ir kiekvienam iš jų patiriant išlaidų bendravimo su vaikais metu = 212 Eur); taip pat iš atsakovo priteistinas laikinas išlaikymas nepilnametei dukrai K. P., mokamas periodinėmis išmokomis po 212,00 Eur per mėnesį (1 153 Eur MMA – mokesčiai = 847 Eur / 2 tėvų = 423,50 Eur – 50 proc. abiem tėvams lygiomis dalimis praleidžiant laiką su vaikais ir kiekvienam iš jų patiriant išlaidų bendravimo su vaikais metu = 212 Eur).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šios konkrečios civilinės bylos nustatytų aplinkybių kontekste iš atsakovo priteistinas 212 Eur/mėn. laikinas išlaikymas kiekvienam vaikui (atsakovui ir toliau tiesiogiai dengiant išlaidas, skirtas vaikų privačioms ugdymo įstaigoms) būtų pakankamas ir užtikrintų būtinųjų minimalių vaikų poreikių patenkinimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Dėl akcijų perleidimo draudimo

Ieškovė pareikštu ieškiniu taip pat prašo padalyti šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, tai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ 49 000 vnt. vardinių paprastųjų akcijų, kurių nominali vertė 4 900 Eur, padalinti natūra, ieškovei priteisiant 24 500 vnt. vardinių paprastųjų bendrovės akcijų, kurių nominali vertė 2 450 Eur, atsakovui priteisiant 24 500 vnt. vardinių paprastųjų bendrovės akcijų, kurių nominali vertė 2 450 Eur. Šio reikalavimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 49 000 vnt. vardinių paprastųjų akcijų, registruotų atsakovo vardu: uždrausti atsakovui akcijas perleisti tretiesiems asmenims, atliekant įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo; uždrausti atsakovui be ieškovės sutikimo naudotis šiomis Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo suteikiamos akcininko turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis – balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime, perleisti balsavimo teises bet kokiems tretiesiems asmenims, gauti bendrovės pelno dalį ar bendrovės lėšų, kai bendrovės įstatinis kapitalas mažinamas, ar bendrovės akcijų, kai bendrovės įstatinis kapitalas didinamas.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą tenkino iš dalies: teismas nutarė atlikti įrašą viešame registre dėl ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio registruotino turto – 49 000 vnt. paprastųjų vardinių UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, registruotų atsakovo vardu, perleidimo draudimo.

Atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo nutartį šioje dalyje panaikinti, nurodydamas, jog ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas ketino, ėmėsi ar ketina imtis veiksmų dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų perleidimo, įkeitimo ar kitokio apsunkinimo. Atsakovas teigia, jog akcijų perleidimo draudimo įrašas riboja atsakovo, kaip akcininko, teises bei daro neigiamą įtaką jo reputacijai nesant tam realaus pagrindo.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektui (konkrečiam turtui, turtinėms teisėms) lemia ne tik poreikis eliminuoti galimybę atsakovui perleisti ar kitaip apsunkinti jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė, kaip disponavimo ginčo objektu uždraudimas taip pat laikoma prevencine priemone, užtikrinančia ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-565-464/2016, 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-89-464/2020).

Atsižvelgiant į ieškovės reiškiamus materialiuosius teisinius reikalavimus, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog nagrinėjamu atveju taikymas procesinių priemonių, užtikrinančių padėties, esančios byloje jos nagrinėjimo metu, stabilumą ir išsaugojimą, yra būtinas. Šiuo atveju santuokos nutraukimo byloje yra sprendžiamas ir turto padalijimo klausimas, įskaitant ir ieškovės prašymą padalyti šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, tai yra ieškovė prašo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 49 000 vnt. akcijų padalyti po lygiai. Nurodytos akcijos yra registruotos atsakovo vardu ir yra ginčo objektas. Todėl prevenciniais tikslais siekiant išsaugoti esamą padėtį (status quo), pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Tokios apimties laikinųjų apsaugos priemonių taikymas UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos nesustabdys, bendrovė galės tęsti įprastą veiklą, taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeis šalių teisių ir teisėtų interesų. Be to, atsakovas nenurodė jokių argumentų, nepateikė įrodymų, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kaip nors pažeidžia jo interesus, teises ar trikdo bendrovės veiklą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, taikęs laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių 49 000 vnt. paprastųjų vardinių UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų perleidimo draudimo, šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį panaikinti.

Dėl kitų ginčo šalių nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes šioje bylos nagrinėjimo stadijoje jie neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl skundžiamos nutarties dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ginčo atveju nėra CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų – apeliacinės instancijos teismas tarpiniame procese dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi galimybės nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą iš esmės ir kuriai šaliai tenka pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos pirmos instancijos teisme išnagrinėjus bylą iš esmės.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai ir byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą atskirąjį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti pirmosios teismo nutarties dalį dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, sumažinant iš atsakovo priteistą laikiną išlaikymą iki 212,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kita nutarties dalis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties dalį dėl laikino išlaikymo priteisimo pakeisti, sumažinant iš atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), nepilnamečiams vaikams M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteistą laikiną išlaikymą iki 212,00 Eur (dviejų šimtų dvylikos eurų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui nuo pirmos instancijos teismo nutarties priėmimo dienos (2026 m. birželio 25 d.) iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo dienos.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.