Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Arvydo Martinkevičiaus (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros su įpareigojimais: 1) viso bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; 2) per 6 mėnesius sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir Valstybinės ligonių kasos naudai iš V. V. priteista 102,16 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentai metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajai R. J. iš V. V. buvo priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nesutinkama su V. V. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei yra prašoma baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti vadovaujantis BK 28 straipsnio nuostatomis, t. y. nustačius, jog V. V. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Atsižvelgus į tai ir byloje nenustačius padarytų jokių kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik pateikto nuteistojo gynėjo advokato apeliacinio skundo ribose.

Dėl būtinosios ginties

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi joje surinktus duomenis tiek atskirai, tiek ir minėtų duomenų visumoje, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad V. V. veiksmuose nėra visų esminių būtinosios ginties požymių.

BK 28 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto arba tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pabrėžtina, kad aptariamo straipsnio taikymui būtina tai, jog situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus bei akivaizdus. Pagal teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne tik besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017). Atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-697/2017, 2K-71-895/2018).

Atkreiptinas dėmesys, kad vertinti baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės sąlygas galima tik tuomet, jeigu konstatuojama, kad formaliai teisiamojo veikoje yra visi būtini inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės esmė, kad nors formaliai konstatuotini visi būtini nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau šalia jų nustatomas papildomas požymis, kuris šalina baudžiamąją atsakomybę (past. – kaip šiuo atveju – savigyna, neperžengiant būtinosios ginties ribų).

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto pavartojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusioji R. J. dėl V. V. suduoto smūgio jautė fizinį skausmą, taigi nuteistojo veiksmai atitiko BK 140 straipsnio sudėtį, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. V. veikė būtinosios ginties situacijoje.

Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog V. V. dėl tam tikrų įvykio metu egzistavusių aplinkybių, t. y. neblaivios nukentėjusiosios būsenos, savo paties susierzinimo, klaidingai įvertino konfliktinę situaciją tarp savęs ir R. J., dėl ko neteisingai manė, kad nukentėjusioji realiai pavojingai kėsinasi į jo sveikatą ar gyvybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad nukentėjusiosios ir su ja buvusių asmenų elgesys įvykio dieną sudarė pagrįstą pagrindą V. V. R. J. veiksmus vertinti kaip pavojingus.

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, įvykio dieną tarp nukentėjusiosios ir V. V. kilo žodinis konfliktas dėl to, kad šis atsisakė parduoti alkoholio kartu su nukentėjusiąją R. J. buvusiems asmenims (past. – skundžiamo nuosprendžio 27-a pastraipa). Nors iš esmės matyti, kad kartu su R. J. bare buvę asmenys nurodė, jog V. V. dar iki konflikto pradžios elgėsi nemandagiai, t. y. galimai buvo susierzinęs (past. – ką iš dalies patvirtina ir byloje esančio baro kameros vaizdo įrašo duomenys), tačiau spręstina, kad vien tik tai negali būti pakankamu pagrindu išvadai, jog V. V. R. J. veiksmus tuo metu įvertino neadekvačiai. Šiame kontekste būtina atsižvelgti ir į nuteistojo bei liudytojos D. G.-K. parodymus apie nukentėjusiosios ir su ja buvusių asmenų veiksmus tiek įvykio metu, tiek po jo, kurie iš esmės prieštarauja kitos šio konflikto pusės pateiktai įvykių versijai. Vis dėlto matyti, kad skundžiamame nuosprendyje buvo remtasi daugiau nukentėjusiosios ir jos pažįstamų asmenų parodymais, neatsižvelgiant į tai, kad jie prieštarauja objektyviai baudžiamosios bylos medžiagai.

Pasak nukentėjusiosios (t. 1, b. l. 23–25; t. 2, b. l. 53–56), ji viso konflikto su V. V. metu elgėsi mandagiai ir stengėsi nekelti įtampos, o bandė situaciją išspręsti gražiuoju, į ką jai buvo atsakyta fiziniu smurtu, t. y. nuteistasis jai sudavė stiprų smūgį į nosį, po ko iš jos pradėjo stipriai bėgti kraujas, o fizinis skausmas siekė 10 balų. R. J. taip pat yra nurodžiusi, jog prie V. V. ji priėjo viena, jokio konflikto iki tol nebuvo, o būtent nuteistasis sureagavo neadekvačiai ir jai trenkė. Įvertinus šiuos parodymus bei nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje esančius objektyvius duomenis darytina išvada, kad šie R. J. parodymai yra nepatikimi ir prieštaraujantys užfiksuotai įvykių eigai. Būtina atsižvelgti ir į tai, jog nukentėjusioji teigė, kad dėl aptariamo įvykio ir smūgio į veido sritį jai lūžo nosis, nors iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 96-97) matyti, kad objektyvių duomenų, jog R. J. buvo padaryti sužalojimai, nėra. Taigi šie nukentėjusiosios teiginiai taip pat nepatvirtinti.

Iš vaizdo įrašo pavadinimu „8e2bca68-9241-4637-v41f-182dbe24110e.mp4“ yra matyti tai, kad įvykio dieną V. V. nuo baro eidamas link bare sėdinčių asmenų, kurių grupę sudarė nukentėjusioji R. J. bei liudytojai A. J., S. (S.) J. bei D. V., kartoja žodžius „kylam“ ir „op“, kas patvirtina jo parodymus, kad jis bandė išprašyti asmenis iš baro teritorijos. Tai, kad vaizdo įraše matyti, kaip nuteistasis V. V. už baro atneša dvi skardines nenustatytų gėrimų (past. – pasak nuteistojo, tai buvo dvi skardinės alaus, kurias su R. J. buvę asmenys atsinešė patys), patvirtina ir nuteistojo žodžius, jog su juo konfliktavę asmenys nesilaikė baro taisyklių ir gėrė su savimi atsineštus alkoholinius gėrimus (alų) bei valgė savo atsineštą maistą, ir į jo pastabas visiškai nereagavo. Sutiktina, kad į V. V. paraginimą išeiti vyriškas balsas atsako „einam“, kas akivaizdžiai prieštarauja R. J. parodymams, jog ji prie V. V. iš karto ėjo tik dėl šio replikos, kad su ja buvę vyrai buvo girti. Taip pat pastebėtina, kad skundžiamame nuosprendyje visiškai neatsižvelgta į faktą, jog V. V. akivaizdžiai prašant išeiti iš baro patalpų, būtent pati R. J. toliau eskaluoja žodinį konfliktą (past. – vaizdo įrašo laikas nuo 14:36:00) – pakyla iš savo vietos prie stalo, artėja prie V. V. ir iš karto suduoda jam smūgį savo dešine ranka ties galvos/krūtinės linija (past. – vaizdo įrašo laikas nuo 14:36:03), po ko V. V. iš karto suduoda smūgį į nukentėjusiosios veido sritį (past. – vaizdo įraše nematyti tikslios smūgio lokalizacijos, tačiau šią aplinkybę pagrindžia kiti baudžiamosios bylos duomenys). Atsižvelgtina ir į tai, jog nukentėjusiosios R. J. smūgio stiprumą patvirtina ir tai, kad vaizdo įraše akivaizdžiai girdėti minėto smūgio garsas. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. J. elgesys, t. y. smūgio sudavimas V. V. be jokios priežasties, buvo pavojingas veiksmas.

Pirmiau aptarti duomenys neabejotinai paneigia tiek nukentėjusiosios R. J. pateiktus paaiškinimus, tiek ir pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pavojingo kėsinimosi fakto nebuvimo. Iš vaizdinės medžiagos yra aiškiai matyti, jog R. J. ne tik kėsinosi suduoti nuteistajam, tačiau realiai jam sudavė smūgį, pasak V. V., į jo ranką ir šiek tiek į veidą, taip akivaizdžiai pažeisdama V. V. kūno neliečiamumą. Be to, kaip matyti iš baro kameros vaizdo įrašo, iš karto po nukentėjusiosios suduoto smūgio V. V., jis sureagavo labai staigiai ir refleksiškai sudavė smūgį nukentėjusiajai atgal. Po šio smūgio sudavimo nukentėjusiajai į veidą, V. V. tolesnių smurtinio pobūdžio veiksmų nesiėmė, o, iškėlęs abi savo rankas į gynybinę poziciją ties veidu, atsitraukė nuo nukentėjusiosios ir su ja buvusių liudytojų. Tai patvirtina, kad V. V. neturėjo tikslo smurtauti prieš nukentėjusiąją bei jos kompaniją, tačiau jautė galimą tolimesnę grėsmę ir buvo pasiruošęs gintis. Dėl to darytina išvada, jog pavojingas kėsinimasis nagrinėjamu atveju buvo ne tik akivaizdus, tačiau realus ir prasidėjęs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. V. gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, nes jis suduodamas smūgį R. J. sukėlė jai fizinį skausmą, t. y. panašaus sunkumo fizinį poveikį, kaip ir ji sukėlė jam pirma suduodama smūgį.

Be to, baudžiamosios bylos medžiaga įrodo, jog tam tikri konfliktai su nukentėjusiosios grupe buvo ir dieną iki įvykio, o 2026 m. liepos 26 d. R. J. ir su ja buvę liudytojai nekreipė dėmesio į V. V. pastabas ir prašymus bare elgtis tinkamai, nesilaikė baro taisyklių, dėl ko šis bandė juos išprašyti iš baro teritorijos. Taip pat svarbu įvertinti, jog, kaip teisingai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, abi konflikto pusės bent iš dalies pripažino, jog nukentėjusioji ir kartu su ja buvę asmenys buvo neblaivūs (past. – skundžiamo nuosprendžio 28-a pastraipa). Šios aplinkybės taip pat galėjo sudaryti pakankamą pagrindą V. V. tikėtis neetiško ar net agresyvaus jų elgesio jam bandant juos išprašyti iš baro patalpų bei kėlė didesnės grėsmės riziką jam. Tai, kad R. J., nuteistajam priėjus ir liepus pakilti bei išeiti iš baro, pirma priėjo prie jo ir sudavė jam smūgį, tik įrodo, jog šiuo atveju V. V. turėjo teisę gintis nuo prieš jį nukreipto fizinio smurto; ir pasinaudojęs šia teise būtinosios ginties ribų neperžengė.

Pirmiau aptartos aplinkybės bei baudžiamojoje byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, jog V. V. veiksmuose nepagrįstai nenustatyti būtinosios ginties požymiai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 9 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas tinkamai neįvertinus visų nagrinėjamai baudžiamajai bylai reikšmės turinčių įrodymų, dėl ko yra naikintinas, o baudžiamoji byla nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo V. V. gynėjo advokato Arvydo Martinkevičiaus apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 9 d. nuosprendį panaikinti ir V. V. baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį nutraukti, nustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Civilinių ieškovų Valstybinės ligonių kasos ir nukentėjusiosios R. J. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.