Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Barking star“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Barking star“ ieškinį atsakovei ATS1 dėl depozito ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Siekdama teisėtai vykdyti suplanuotą šunų viešbučio ir su tuo susijusią kitą veiklą, 2025 m. birželio 23 d. ieškovė kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau – VMVT) dėl veterinarinio patvirtinimo. 2025 m. liepos 29 d. ieškovė gavo atsakymą, kad paslaugos turėtų būti teikiamos komercinių pastatų ar patalpų paskirties grupės paslaugų pastatų paskirties pastatuose ar patalpose, todėl kreipėsi į atsakovę dėl būtinybės pakeisti išsinuomotų paslaugų paskirtį. Atsakovė žodžiu nurodė, kad ieškovė turi pati savo sąskaita pasirūpinti patalpų paskirties keitimu.

Nurodė, jog atsakovei sutikus keisti patalpų paskirtį, ieškovė ėmėsi veiksmų, kad būtų pakeista patalpų paskirtis į komercinę (paslaugų), todėl 2025 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į MB “Paskirties keitimas”, kurio matininkui atlikus patalpų matavimus, paaiškėjo, kad faktinė situacija neatitinka nekilnojamojo turto registre įregistruotų patalpų planų (pagal sutartį nuomojamos patalpos yra išgriaunant sieną sujungtos su garažu, kuris yra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas su atskiru unikaliu numeriu). Sužinojusi apie neįregistruotą patalpų sujungimą, ieškovė kreipėsi į atsakovę, tikėdamasi, kad atsakovė imsis veiksmų, jog būtų pašalintos kliūtys, trukdančios pakeisti patalpų paskirtį į komercinę, tačiau pastaroji atsisakė.

Ieškovei tapo aišku, kad išsinuomotose pagal sutartį patalpose ji negalės vykdyti šunų viešbučio veiklos, todėl 2025 m. rugpjūčio 25 d. nusiuntė atsakovei el. paštu pranešimą, kad ji vienašališkai nutraukia sutartį bei reikalauja per 7 dienas grąžinti sumokėtą depozitą, iš anksto sumokėtas nuomos įmokas, mokestį už šiukšlių išvežimą ir bendrijos mokestį, už kurį nuomotojas nepateikė jokių patvirtinančių dokumentų, taip pat nepagrįstai priskaičiuotas ir sumokėtas komunalines išlaidas už laikotarpį iki 2025 m. gegužės 15 d.. Atsakovė nurodė sutinkanti, kad nuomos santykiai faktiškai būtų laikomi pasibaigusiais 2025 m. rugsėjo 14 d., bet pranešė, kad pagal sutarties 5.5. punktą sumokėtas depozitas negrąžinamas ir lieka nuomotojui kaip kompensacija (sutartinė bauda).

Pagal sudarytos nuomos sutarties 1.5 punktą, už veiklą išnuomotose patalpose atsako nuomininkas, kuris savo lėšomis ir rizika privalo gauti visus reikalingus leidimus. Nurodė, jog derinant sutarties sąlygas dar iki sutarties sudarymo, 1.2.1. punkte buvo nurodyta, kad negyvenamosios patalpos nuomojamos nuomininko parduotuvei. Tačiau po kurio laiko ieškovė, išsiaiškinusi VMVT sąlygas, nurodė, kad pageidauja papildomai įtraukti į nuomos paskirtį šunų viešbučio paslaugas. Atsakovei išreiškus abejonę dėl minėtos veiklos, ieškovės direktorė patvirtino, jog ji kreipsis dėl visų reikalingų leidimų gavimo.

Nurodė, jog prieš sudarydama sutartį, ieškovė patalpas apžiūrėjo dar 2025 m. balandžio 18 d., susipažino su jų dokumentais, valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis apie patalpų paskirtį, planais, patalpas charakterizuojančiais dokumentais, įvertino jų faktinę būklę, gavo dokumentų kopijas, kad pasitikrintų, ar galės vykdyti jos norimą veiklą, paprašė savaitės laiko pagalvoti. Per antrą susitikimą ieškovė dar kartą apžiūrėjo patalpas ir pareiškė, kad viskas tinka, paprašė paruošti nuomos sutartį. Taigi patalpos ieškovei buvo perduotos tinkamos naudojimui, ji nereiškė jokių pretenzijų dėl negalimumo naudoti patalpas pagal paskirtį, ką patvirtina 2025 m. gegužės 9 d. patalpų priėmimo perdavimo aktas.

Nors ieškovė teigia, kad nuomojamos patalpos neatitinka tikrovės, tačiau patalpos yra tokios, kokios įregistruotos VĮ Registrų centre. Nuomos sutartyje aiškiai nurodomas nuomojamų patalpų plotas – 100 kv. m., patalpos turi atskirą įėjimą, o ieškovės minima patalpa 17,49 kv. – atskirą įėjimą ir net atskirą elektros įvadą. Pažymėjo, kad nuomos sutarties objektas yra tik sutartyje nurodytos patalpos. Garažai ar kitos atsakovei (ne)priklausančios patalpos nėra nuomos sutarties dalis, todėl ieškovės pretenzijos dėl jų yra nepagrįstos.

Teigė, jog atsakovė stengėsi padėti ieškovei pritaikyti patalpas jos veiklos vykdymui, tačiau pati ieškovė, nesulaukusi jai reikalingų dokumentų sutvarkymo, nusprendė savavališkai nutraukti sutartį.

Remiantis nuomos sutarties 4.4 punktu, būtent ieškovei buvo suteikta teisė, esant poreikiui, keisti negyvenamųjų patalpų paskirtį ar atlikti negyvenamųjų patalpų perplanavimą, gavus atsakovės rašytinį sutikimą, kuris buvo duotas.

Ieškovei nepagrįstai atsisakius sutarties, joje nenumatyta pareiga atsakovei grąžinti sumokėtą užstatą, todėl užstatas laikytinas netesybomis ir nėra grąžinamas. Ieškovei negrąžintinos ir kitos, kaip mokesčiai, sumokėtos sumos, nes ieškovė naudojosi patalpomis, jose vykdė veiklą, vartojo išteklius (elektrą, vandenį, naudojosi komunalinių atliekų išvežimu), o bendrijos mokesčiai mokami nepriklausomai nuo patalpų naudojimo.

Atsakovė sutartyje neprisiėmė pareigos perduoti kitas ir kitos paskirties patalpas nei tas ir tokios paskirties, kurios nurodytos Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše bei Sutarties 1.1 punkte. Ieškovė aiškiai suvokė sutarties esmę, suvokė, kad sutartimi atsakovė neįsipareigojo pakeisti išnuomojamų patalpų paskirties ir kad pagal sutartį išnuomotų patalpų paskirties pakeitimu rūpinasi ieškovė, kurios veiklai įteisinti šis pakeitimas yra būtinas. Pagal sutartį ieškovei išnuomotos tik tos patalpos, kurios yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Garažas ieškovei nebuvo išnuomotas. Be to, ieškovė nėra subjektas, vykdantis valstybinę teritorijų planavimo ir statybų priežiūrą, todėl neturi įgaliojimų reikalauti iš atsakovės įteisinti ar neįteisinti patalpų išplanavimo pakeitimus.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Sudarydama ir vykdydama nuomos sutartį, ieškovė elgėsi sąžiningai. Ieškovė iš anksto nežinojo, jog atsakovės patalpos gali būti ne visai tinkamos jos veiklai. Pačiai atsakovei skelbime nurodžius, kad patalpos gali būti naudojamos bet kokiai veiklai, ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad patalpos galės būti pritaikytos ir naudojamos jos siekiamai vykdyti veiklai.

Pažymėjo, kad kokios būtent paskirties patalpose gali veikti šunų viešbutis, iš karto nežinojo ir pati VMVT, nes po ieškovės kreipimosi dėl veiklai reikiamų leidimų, VMVT pati kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją dėl reikiamų išaiškinimų pateikimo. Tik po šio VMVT rašto gavimo, paaiškėjo, kad patalpų paskirtis yra tinkama ieškovės planuojamai veiklai, tačiau jų pogrupis - „parduotuvė“ (prekybos), netinkamas. Šalys žodžiu susitarė, kad ieškovė gali organizuoti patalpų paskirties pogrupio perregistravimą. Dėl to ieškovė pradėjo bendradarbiavimą su MB „Paskirties keitimas". Matininkas G. Z. atvyko atlikti patalpų atnaujintų kadastrinių matavimų. Tada paaiškėjo, kad reali patalpų situacija neatitinka tos situacijos, kuri buvo galiojančiuose patalpų kadastriniuose matavimuose. Patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), yra faktiškai sujungta su kitomis patalpomis, kurių paskirtis „garažų" (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, į šias sujungtas patalpas, pro laikančią sieną yra įrengtas kadastro duomenų byloje nesantis įėjimas.

Patalpų dalis, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), ieškovei nebuvo rodoma. O po patalpų apžiūros gavusi patalpų kadastro bylos nuotraukas, ieškovė neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo papildomai nustatinėti, ar patalpų dalis, kuri jai nebus nuomojama, yra teisiškai tvarkinga. Todėl sprendime pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad ieškovės vadovė prieš apsispręsdama dėl patalpų nuomos tiek pati apžiūrėjo patalpas, tiek gavo jų dokumentus, todėl neva atsakovė nieko nuo jos nenuslėpė, yra nepagrįsti.

Taip pat nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad garažo prijungimas nebuvo kliūtis patalpų paskirties pakeitimui. Priešingai, nors nei patalpų dalis, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), nei garažo patalpos, su kuriomis ši patalpų dalis buvo sujungta, nebuvo išnuomotos ieškovei, aplinkybės, susijusios su šių patalpų faktiniu apjungimu, turėjo esminės reikšmės patalpų paskirties pogrupio keitimo procedūrose.

Sprendimo teiginiu „kaip teismo posėdžio metu parodė abu liudytojai (tiek matininkas G. Z., tiek architektas G. Ž.), atsakovei turint projektą ir leidimą, patalpų prijungimo įregistravimas viešame registre būtų buvęs tiek paprastas, tiek trukęs labai trumpai“ (28 p.), pirmosios instancijos teismas visiškai iškreipė šių liudytojų parodymus, duotus 2026 m. kovo 18 d. teismo posėdžio metu. Nes liudytojai kalbėjo apie atvejį, kad patalpų paskirties pogrupio pakeitimas yra paprastas tada, kai patalpų būklė atitinka kadastrinius matavimus. Pagal matininko G. Z. parodymus, patalpų pogrupio pakeitimas supaprastinta tvarka nebuvo galimas, kadangi faktinė patalpų padėtis buvo pasikeitusi - jos sujungtos su kitos paskirties patalpa - garažu, įrengtos galiojančiuose kadastriniuose matavimuose nesančios durys.

Nors ieškovei nebuvo išnuomota patalpų dalis, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), kadangi ši patalpos dalis buvo faktiškai sujungta su kitos paskirties patalpa - garažu, tai iš esmės pakeitė ieškovės galimybes nesudėtingai pakeisti patalpų paskirties pogrupį į „paslaugos“. Taip buvo dėl to, kad atnaujinta kadastro duomenų byla turėjo būti rengiama visų patalpų atžvilgiu, o ne tik tos dalies, kuri išnuomota ieškovei.

VTPSI 2025 m. lapkričio 17 d. rašte paaiškino, jog patalpų neteisėtumo iš esmės nevertins dėl senaties termino. VTPSI tik dėl durų pažymėjo, kad savavališka statyba nenustatyta, tačiau dėl patalpų apjungimo su kitomis patalpomis teisėtumo minėtame rašte net nepasisakė. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog nėra jokių duomenų, kad garažo prijungimas prie ieškovės išsinuomotų patalpų buvo atliktas nelegaliai, yra visiškai nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais.

Teismas nusprendė, kad patalpų paskirties keitimas sužlugo dėl pačios ieškovės kaltės, jai neapmokėjus MB „Paskirties keitimas" už darbus. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai neatitinka tikrovės ir nėra pagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Nei matininkas, nei MB „Paskirties keitimas“ nebuvo pateikę ieškovei apmokėti jokių sąskaitų ir jokio apmokėjimo iš anksto (neatlikus paslaugų) niekada nereikalavo. Nesant jokių sąskaitų, kurias ieškovė turėjo apmokėti matininkui ar MB „Paskirties keitimas" ir pačiai ieškovei neneigiant pareigos apmokėti su patalpų paskirties pogrupio perregistravimu susijusias išlaidas, atsakovė neturėjo jokio pagrindo principingai nepasirašyti dokumentų, kuriuos buvo ketinta teikti VĮ „Registrų centras“.

Atsakovei atsisakius, kad procedūros dėl patalpų paskirties pogrupio pakeitimo būtų atliktos teisėtai, t. y. pirma įteisinami patalpų pakeitimai, o po to keičiama paskirtis (ar pogrupis), tapo aišku, kad patalpos negalės būti naudojamos ieškovės veiklai. Šios aplinkybės bei tai, kad sudarant nuomos sutartį atsakovė apie jokius patalpų neįregistruotus pakeitimus ieškovės neinformavo, o paskui atsisakė atlikti teisėtas procedūras, reikalingas patalpų paskirties pogrupio perregistravimui, buvo pakankamas pagrindas pripažinti, kad būtent atsakovė yra kalta dėl nuomos sutarties nutraukimo ir laikytina ją pažeidusi iš esmės.

Pripažinus nepagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, kad ieškovė neturėjo teisės nutraukti nuomos sutarties dėl esminio pažeidimo, nepagrįsta yra ir sprendimo dalis dėl sutartinės civilinės atsakomybės pagal nuomos sutarties 5.5. punktą taikymo ieškovei. Jeigu ieškovė nuomos sutartį nutraukė teisėtai ir pagrįstai, atsakovei neturėjo būti paliktas ieškovės sumokėtas depozitas, o turėjo būti priteisiamas ieškovei.

Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad byloje nustatytos aplinkybės nebuvo pakankamos pripažinti atsakovę iš esmės pažeidus nuomos sutartį, prašo įvertinti, ar šiuo atveju nebuvo pagrindo atleisti ieškovę nuo sutartinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.259 straipsnį.

Sprendime pirmosios instancijos teismas neteisingai priteisė ieškovei 425 Eur, kaip dalį depozito. Pagal Nuomos sutarties 5.5. punktą, depozito palikimas nuomotojai turi baudinę (kompensacinę) funkciją, t. y. kad nutraukiant nuomininkei nuomos sutartį anksčiau termino, depozitas lieka nuomotojai, kaip sutartinės netesybos, o ne kaip nuomos mokesčio mokėjimas 2 mėn. į priekį. 425 Eur sumą pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei dėl to, kad realiai ji buvo sumokėjusi per daug nuomos mokesčio - patalpomis naudojosi trumpiau, negu buvo už jas sumokėjusi. Tad ir ši 425 Eur suma turėjo būti priteista ieškovei, kaip nuomos mokesčio permoka, o ne kaip depozito dalis. Teisingas 425 Eur sumos traktavimas yra svarbus dėl to, kad jeigu būtų patenkintas apeliacinis skundas, priteisiama suma nebūtų mažinama 425 Eur suma. Todėl tenkinus apeliacinį skundą, ieškovei turėtų būti priteista visa 1 700 Eur depozito suma, o sprendimu jau priteista 425 Eur suma turi būti laikoma kaip ieškovei priteista patalpų nuomos mokesčio permoka.

Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus šalių sutartį, faktinę įvykių eigą, šalių susirašinėjimą, liudytojų G. Z. ir G. Ž. parodymus bei kitus rašytinius bylos duomenis. Apeliacinis skundas grindžiamas ne objektyviais duomenimis, bet selektyviu faktų pateikimu, iš konteksto paimtomis šalių susirašinėjimo ištraukomis ir esminės įvykių sekos iškraipymu.

Nurodo, jog apeliacinio skundo faktinis pagrindas didžiąja dalimi grindžiamas šalių susirašinėjimo, skelbimo, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos dokumentų ir liudytojų parodymų fragmentų pateikimu. Atsakovė pažymėjo, kad šie fragmentai apeliaciniame skunde pateikiami selektyviai: nurodoma tik ta dokumento ar pokalbio dalis, kuri apeliantei yra palanki, tačiau nutylima, kada konkretus dokumentas atsirado, kokioje situacijoje jis buvo parengtas, kokie veiksmai buvo atlikti iki ir po jo, taip pat kokia šio dokumento tikroji reikšmė ginčo sutarties nutraukimo ir depozito negrąžinimo klausimui.

Apeliantė nepagrįstai daro išvadą, kad atsakovė turėjo užtikrinti visus ieškovės veiklai reikalingus administracinius bei patalpų paskirties pogrupio reikalavimus. Bylos medžiaga patvirtina, kad „paslaugų“ pogrupio klausimas pačiai ieškovei išaiškėjo tik vėliau, jau po nuomos sutarties sudarymo ir patalpų perdavimo. Ieškovė į VMVT kreipėsi jau po nuomos sutarties sudarymo, o reikalavimas dėl patalpų pogrupio buvo pateiktas dar vėliau, todėl atsakovei negali būti priskiriama pareiga sutarties sudarymo metu numatyti specifinį reikalavimą, kurio tuo metu nežinojo pati ieškovė.

Bylos medžiaga rodo, kad kadastrinių matavimų bylos rengimas buvo pradėtas siekiant parengti dokumentus patalpų paskirties pogrupio keitimui, tačiau pati ieškovė 2025 m. rugpjūčio 22 d. informavo architektą, kad dokumentų jai nebereikia, nes sutartį nutraukia ir iš patalpų išsikelia. Todėl dokumentų rengimas nutrūko ne dėl atsakovės veiksmų, o dėl pačios ieškovės sprendimo atsisakyti tolesnių paskirties pogrupio keitimo veiksmų.

Apeliantė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog garažo prijungimas prie patalpų buvo atliktas neteisėtai, o atsakovė turi tam projektą ir leidimą. Šį teiginį apeliantė grindžia tuo, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme nepateikė paties projekto ir leidimo, taip pat selektyviai remiasi VTPSI 2025 m. lapkričio 17 d. raštu, kuriame nurodyta apie statybos teisėtumo vertinimo senaties terminą. Atsakovė pažymėjo, jog tame pačiame VTPSI 2025 m. lapkričio 17 d. rašte, pasisakant dėl apeliantės akcentuojamų durų tarp patalpų kapitalinėje sienoje, nurodyta, kad darbai buvo vykdomi pagal projektą, kuriam 2001 m. liepos 26 d. išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti statybos darbus, dėl durų įrengimo kapitalinėje sienoje savavališkos statybos faktas nenustatytas. Be to, byloje yra ankstesnis VTPSI 2025 m. spalio 1 d. raštas, kuriame dėl tų pačių apeliaciniame skunde akcentuojamų darbų - pertvarinės sienos išvertimo, durų įrengimo kapitalinėje sienoje ir garažo vartų dalies užmūrijimo - nurodyta, kad jie atlikti pagal parengtą projektą ir 2001 m. liepos 26 d. leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti statybos darbus. Vadinasi, projekto ir leidimo buvimą bei jų sąsają su ginčo darbais patvirtino kompetentinga statybos valstybinės priežiūros institucija, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad atsakovės nurodomi projektas ir leidimas egzistuoja, o apeliantės akcentuojamų darbų neteisėtumas nenustatytas.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovė iki pat sutarties nutraukimo stengėsi vykdyti nuomos sutartį ir ją išsaugoti, tačiau tokia apeliantės pozicija neatitinka faktinės įvykių sekos, nes pirmas rašytinis kreipimasis atsakovei dėl paskirties pogrupio keitimo pateiktas tik 2025 m. rugpjūčio 7 d., praėjus vos 15 dienų nuo pirmojo rašytinio kreipimosi dėl patalpų paskirties pogrupio keitimo, 2025 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė jau pateikė pretenziją dėl patalpų paskirties; tą pačią dieną ji informavo architektą, kad dokumentų jai nebereikia, nes sutartį nutraukia ir 2025 m. rugpjūčio 25 d. pateikė pranešimą apie sutarties nutraukimą. Tokia veiksmų seka nesuderinama su apeliantės teiginiu, kad ji nuosekliai siekė išsaugoti sutartį ir kad sutarties nutraukimą nulėmė atsakovės atsisakymas bendradarbiauti.

Ieškovė pavėluotai išsiaiškino savo veiklai taikomus reikalavimus, pradėjo paskirties pogrupio perregistravimo procedūrą, tačiau, neužbaigusi pačios inicijuotų patalpų paskirties pogrupio keitimo veiksmų, pati pasirinko ją nutraukti ir išsikelti, nesilaikydama sutartyje nustatyto 60 dienų įspėjimo termino. Bylos duomenų visuma leidžia spręsti, kad nuomos sutartis buvo nutraukta ne dėl objektyvaus patalpų paskirties pogrupio pakeitimo negalimumo ir ne dėl atsakovės kaltės, o ieškovei atsisakius tęsti jos pačios inicijuotą procedūrą.

Atsakovė perdavė ieškovei komercinės paskirties prekybos pogrupio patalpas, t. y. būtent tokias, kokios nurodytos sutartyje ir Nekilnojamojo turto registre. Tai, kad ieškovė patalpas faktiškai perėmė ir jose organizavo savo veiklą, papildomai patvirtina atsakovės į bylą pateikti reklaminiai duomenys, iš kurių matyti, kad 2025 m. liepos-rugpjūčio mėn. ieškovė viešai reklamavo ginčo patalpose planuojamą šunų viešbučio veiklą, nurodė paslaugų kainas, kontaktus ir kvietė klientus rezervuoti vietas.

Atsakovė negalėjo protingai numatyti, kad ieškovės planuojamai veiklai bus reikalinga keisti nuomojamų patalpų paskirties pogrupį. Ieškovė iki nuomos sutarties sudarymo pati turėjo išsiaiškinti jos pasirinktai veiklai taikomus specialiuosius reikalavimus, todėl vėliau paaiškėjęs patalpų paskirties pogrupio klausimas negali būti priskiriamas atsakovės sutartinių pareigų pažeidimui ir negali būti laikomas aplinkybe, kurią atsakovė sutarties sudarymo metu galėjo protingai numatyti CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.

Atsižvelgiant į tai, depozito negrąžinimas yra ne atsakovės nepagrįstas praturtėjimas, o pačių šalių iš anksto aptarta pasekmė dėl nuomos sutarties nutraukimo, nesilaikant sutartinės tvarkos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas, kuriuo nebuvo nustatytas atsakovės padarytas esminis sutarties pažeidimas, lėmęs vienašalį nuomos sutarties nutraukimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Atsakovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus - 2001 m. liepos 26 d. leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) vykdyti statybos darbus ir 2002 m. projektinės dokumentacijos brėžinį, susijusį su apeliantės akcentuojamų durų įrengimu ir patalpų sujungimo su garažo patalpa sprendiniais, kuriuos prašo priimti ir prijungti prie bylos.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju neegzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: šie įrodymai nebuvo teikiami pirmosios instancijos teismui, nors apie juos bylos nagrinėjimo metu nuolat buvo kalbama ir tokių įrodymų pateikimo būtinybė neiškilo vėliau, dėl to apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovės naujus įrodymus atsisako priimti, nes jų prijungimas galėtų sudaryti sąlygas pažeisti šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų įgyvendinimą apeliacinės instancijos teisme.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2025 m. gegužės 1 d. sudarė negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, pagal kurią atsakovė išnuomojo ieškovei 100 kv. m patalpas, kurių paskirtis – komercinė patalpa – parduotuvė (sutarties 1.1. punktas). Negyvenamąsias patalpas ieškovė išsinuomojo gyvūnų (šunų) laikino apgyvendinimo (viešbučio), gyvūnų priežiūros, kirpimo, šukavimo (SPA) veiklai ir gyvūnų reikmenų parduotuvei (sutarties 1.2.1.punktas).

2025 m. birželio 23 d. ieškovė kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą su prašymu patvirtinti MB „Barkins Star“, kaip ūkio subjektą, gyvūnų augintinių viešbučio veiklai vykdyti. VMVT 2025 m. liepos 4 d., liepos 29 d., rugpjūčio 14 d. raštais atsakė, kad kreipėsi į atsakingas institucijas dėl pastatų/patalpų paskirties gyvūnų augintinių viešbučio veiklai vykdyti; kad paslaugos turėtų būti teikiamos komercinių pastatų ar patalpų paskirties grupės paslaugų pastatų paskirties pastatuose ar patalpose, todėl paprašė pateikti tinkamus dokumentus su tokiai veiklai vykdyti atitinkama paskirtimi; taip pat, be kita ko, paprašė pateikti dokumentus apie patalpų paskirties atitiktį pagal MB „Barking star“ planuojamą ūkinę veiklą.

Ieškovė 2025 m. rugpjūčio 4 d. elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovę dėl patalpų paskirties keitimo. Atsakovei sutikus, ieškovė kreipėsi į MB “Paskirties keitimas” dėl patalpų paskirties keitimo iš komercinės - prekybos į komercinę paslaugų.

Matininkas G. Z. atliko matavimus bei pateikė du patalpų planų variantus (seną planą ir planą pagal faktinę situaciją).

Ieškovė 2025 m. rugpjūčio 22 d. raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudama nurodyti, kada bus sutvarkyta patalpų paskirtis taip, kad būtų teisiškai leidžiama vykdyti šunų viešbučio veiklą; reikalaudama pateikti raštišką patvirtinimą apie paskirties pakeitimą ar patalpų atitiktį reikalavimams. Ieškovė įspėjo atsakovę, kad atsisakius keisti patalpų paskirtį, ji bus priversta nuomos sutartį nutraukti ir kreiptis dėl pinigų grąžinimo.

Atsakovė su ieškovės reikalavimais nesutiko ir 2025 m. rugpjūčio 24 d. elektroniniame laiške nurodė, kad ji perdavė patalpas tokiomis sąlygomis, kokiomis nuomininkė jas apžiūrėjo.

2025 m. rugpjūčio 25 d. ieškovė išsiuntė atsakovei pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo nuo šio pranešimo gavimo dienos dėl esminio sutarties pažeidimo, o rugpjūčio 28 d. elektroniniu laišku informavo atsakovę, kad patalpas perduos rugsėjo 1 d.

2025 m. rugsėjo 1 d. ieškovė išsiuntė atsakovei vienašalį patalpų perdavimo aktą.

Dėl šalis siejusių teisinių santykių ir apeliacinio skundo argumentų

Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.477 straipsnio 1 dalimi, pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

Pagal CK 6.483 straipsnio 1 dalį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą.

CK 6.483 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuomotojas neatsako už tuos daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sudarydamas sutartį. Toks teisinis reglamentavimas lemia, kad nuomos sutarties šalys, susitardamos dėl patalpų, kurios nėra tinkamos naudoti pagal paskirtį, kurias dar reikia pritaikyti, kad būtų galima jas naudoti pagal paskirtį, dėl to paprastai turėtų aiškiai ir konkrečiai susitarti. Šiuo atveju šalys sutartimi buvo susitarusios dėl patalpų paskirties - komercinė patalpa - parduotuvė (nuomos sutarties 1.1. punktas), kurias ieškovė planavo naudoti gyvūnų laikino apgyvendinimo, priežiūros, kirpimo, šukavimo veiklai ir gyvūnų reikmenų parduotuvei (nuomos sutarties 1.2.1 punktas).

Apeliantė teigia, kad patalpų nebuvo galima naudoti pagal paskirtį, nes nuomotojas nuslėpė esmines faktines aplinkybes, turėjusias lemiamos reikšmės sprendimui sudaryti sutartį, t. y. sutarties sudarymo metu nebuvo atskleista, kad išnuomotų patalpų paskirtis neatitinka reikalavimų planuotai ūkinei veiklai; patalpose yra įrenginių, konstrukcijų ar statinių, atliktų be privalomų leidimų bei faktinė patalpų būklė nesutampa su deklaruota, dėl ko nuomininkui buvo sudarytas klaidinantis įspūdis.

Nurodyti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Visų pirma, šalys nuomos sutartimi susitarė dėl patalpų paskirties - komercinė patalpa – parduotuvė. Tokia paskirtis atitinka VĮ Registrų centras nurodytą atsakovei priklausančių patalpų paskirtį. Taigi, patalpų paskirtis ieškovei buvo atskleista. Antra, aplinkybę, jog ieškovės planuojamai vykdyti veiklai reikalinga kitokia patalpų paskirtis, tiek sudarant nuomos sutartį, tiek pasirašant patalpų priėmimo-perdavimo aktą nei viena iš šalių nežinojo. Tokia aplinkybė realiai paaiškėjo tik ieškovei pasikreipus į VMVT dėl jos, kaip ūkio subjekto, patvirtinimo gyvūnų augintinių viešbučio veiklai vykdyti.

VMVT 2025 m. liepos 29 d. rašte ieškovei nurodė, jog veiklos vykdymo pastato paskirtis, nurodyta VĮ Registrų centras, neatitinka statybų įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, nes paslaugos turėtų būti teikiamos komercinių pastatų ar patalpų paskirties grupės paslaugų pastatų paskirties pastatuose ar patalpose ir paprašė pateikti tokią patalpų paskirtį atitinkantį dokumentą. Šis raštas bei jame nurodoma informacija apie tai, jog toks reikalavimas atsakingai institucijai paaiškėjo tik po kreipimosi į kitą valstybinę instituciją – į aplinkos ministeriją, patvirtina, jog ieškovei ir atsakovei tariantis dėl sutarties sąlygų bei sudarant sutartį apie tokią patalpų paskirtį nei vienai iš šalių bei atsakingai institucijai nebuvo žinoma. Todėl atmestini apeliantės teiginiai apie atsakovės nesąžiningumą ir ieškovės suklaidinimą.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, kad jeigu kompetentinga priežiūros institucija turėjo kreiptis dėl papildomo išaiškinimo į kitą valstybinę instituciją dėl patalpų paskirties pobūdžio, tai reiškia, kad konkretaus pogrupio reikalavimas nebuvo akivaizdus, todėl atsakovė, išnuomodama ieškovei komercinės paskirties prekybos pogrupio patalpas, negalėjo protingai numatyti, kad ieškovės pasirinktai veiklai reikės kitokio pogrupio. Ši aplinkybė yra reikšminga CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymui, nes esminis sutarties pažeidimas negali būti grindžiamas aplinkybe, kurios kita sutarties šalis objektyviai negalėjo numatyti.

Apeliantės teiginys apie atsakovės skelbime dėl nuomojamų patalpų nurodyto sakinio, kad patalpose galima bus vykdyti bet kokią veiklą, automatiškai nesuponuoja išvados, jog patalpos galės būti pritaikytos ir naudojamos ieškovės siekiamai vykdyti veiklai, nepriklausomai nuo veiklai vykdyti reikalingų leidimų gavimo. Šalių sudarytos nuomos sutarties 1.5 punkte šalys susitarė, jog už veiklą, vykdomą išnuomotose patalpose, atsako nuomininkas ir savo sąskaita ir rizika gauna visus leidimus, reikalingus veiklai vykdyti. Tai reiškia, jog visus leidimus veiklai vykdyti turėjo gauti ieškovė ir atsakovė negali būti atsakinga už tai, jog VMVT savo raštuose ieškovei nurodė eilę trūkumų bei pareikalavo pateikti atitinkamus dokumentus.

Apeliantė teigia, kad patalpų paskirties keitimas neįvyko dėl atsakovės kaltės ir atsakovės nebendradarbiavimo.

Nurodyti apeliantės teiginiai prieštarauja bylos medžiagai. Pažymėtina, jog išaiškėjus aplinkybei dėl būtinumo keisti nuomojamų patalpų paskirtį, atsakovė tam neprieštaravo. Šalys susitarė, jog ieškovė pati organizuos paskirties pogrupio perregistravimo veiksmus. Ieškovė kreipėsi į MB “Paskirties keitimas” dėl patalpų paskirties keitimo iš komercinės - prekybos į komercinę paslaugų. Matininkas G. Z. atliko matavimus bei pateikė du patalpų planų variantus, kuriuos 2025 m. rugpjūčio 14 d. architektas G. Ž. persiuntė ieškovei. 2025 m. rugpjūčio 21 d. architektas persiuntė atsakovei parengtą kadastrinių matavimų bylą. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad veiksmai patalpų paskirties pogrupio keitimui buvo faktiškai atlikti, atsakovė davė sutikimą patalpų paskirčiai pakeisti, architektas užsakė matavimus, matininkas parengė kadastrinių matavimų bylą. Tačiau patalpų paskirties keitimas nebuvo baigtas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tai lėmė aplinkybė, kad gavusi naujai parengtą kadastrinių matavimų bylą, atsakovė jos nepasirašė dėl to, kad ieškovė nebuvo sumokėjusi architektui už suteiktą paslaugą. Šių aplinkybių apeliantė apeliaciniu skundu nepaneigė. Pažymėtina, jog ieškovė 2025 m. rugpjūčio 22 d. raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudama nurodyti, kada bus sutvarkyta patalpų paskirtis taip, kad būtų teisiškai leidžiama vykdyti šunų viešbučio veiklą. Tuo pačiu metu susirašinėdama su atsakove Viber programa, ieškovė jau nurodė atsakovei, jog jai atrodo, kad nieko nesigaus, teks nutraukti sutartį, nes pakeitus paskirtį, paskui neaišku kaip bus. Tą pačią dieną - 2025 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė parašė elektroninį laišką architektui G. Ž., prašydama nebetęsti patalpos paskirties keitimo (perregistravimo) proceso ir dėl visų finansinių klausimų kreiptis į atsakovę. Tai reiškia, jog atsakovė turėjo pagrindo nuogąstauti, jog paskirties keitimo procedūros išlaidas gali tekti atlyginti jai. Byloje esantis architekto rašytinis paaiškinimas bei teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai patvirtina, kad patalpos paskirties perregistravimo procedūra buvo nutraukta ir neužbaigta ne dėl atsakovės veiksmų, bet dėl ieškovės direktorės rašytinio atsisakymo tęsti patalpos paskirties keitimo procesą, todėl dokumentai nebuvo galutinai parengti ir nebuvo pateikti VĮ Registrų centras.

Dėl to darytina išvada, kad ne atsakovė vengė imtis veiksmų dėl patalpų paskirties pogrupio pakeitimo, o pati ieškovė apsisprendė nebetęsti patalpų paskirties perregistravimo procedūros tik dėl jai vienai žinomų priežasčių. Tai, kad buvo galima tęsti patalpų perregistravimo procedūrą, patvirtina atsakovės paaiškinimai, jog kadastrinės matavimo bylos ji nepasirašė tik dėl to, jog galvojo, kad jai ir reikės už paslaugas mokėti, taip pat architekto G. Ž. paaiškinimai, jog patalpos išplanavimo pakeitimai nebūtų turėję įtakos patalpos paskirties perregistravimo procedūrai, jeigu patalpos nuomininkė nebūtų nutraukusi šio proceso.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės apeliantės nurodomos aplinkybės dėl patalpose esančių įrenginių, konstrukcijų ar statinių, atliktų be privalomų leidimų ar dėl neteisėtos statybos, t. y. patalpų dalies, pažymėtos indeksu (duomenys neskelbtini), kuri faktiškai sujungta su kitomis patalpomis, kurių paskirtis „garažų", kadangi, pirma, ieškovei buvo išnuomotos patalpos be garažo, ką ir akcentavo pirmosios instancijos teismas. Antra, kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės vadovė, prieš apsispręsdama dėl patalpų nuomos, pati apžiūrėjo patalpas, gavo jai išnuomotų patalpų dokumentus. Trečia, jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog atsakovei priklausančio garažo prijungimas prie ieškovės išsinuomotų patalpų buvo atliktas nelegaliai. Ketvirta, kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, garažo prijungimas nebuvo kliūtis patalpų paskirties pakeitimui, ką patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai matininkas G. Z. ir architektas G. Ž. Be to, architektas G. Ž. savo 2026 m. sausio 30 d. rašte teismui nurodė, kad jam parengus dokumentus VĮ Registrų centras, jokių kliūčių šių dokumentų registravimui neturėjo būti, kadangi, jis neteikė jokių išvadų, kad patalpos paskirties perregistravimui būtinas privalomas garažo prijungimas ar kiti techniniai sprendiniai. Specialisto vertinimu, patalpos paskirtis būtų buvusi perregistruota, kadangi patalpos išplanavimo pakeitimai nebūtų turėję įtakos patalpos paskirties perregistravimo procedūrai. Tuo pačiu G. Ž. akcentavo, kad pagrindas patalpų paskirties pogrupio keitimui jau buvo padarytas, t. y. buvo suformuota nauja kadastrinių matavimų byla, bet būtent ieškovei neapmokėjus už paslaugą architektui ir siekiant suklaidinti atsakovę, minėta byla nebuvo pasirašyta, dėl ko negalėjo būti baigtas ir patalpų paskirties keitimas.

Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovei nebuvo būtina rodyti ieškovei tas patalpų dalis (pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini)), kurios ieškovei nebuvo išnuomotos, nes aplinkybės, susijusios su šių patalpų faktiniu apjungimu, neturėjo esminės reikšmės patalpų paskirties pogrupio keitimo procedūrose.

Dėl nuomos sutarties nutraukimo dėl esminio sutarties pažeidimo

Pagal bendrąsias sutarties nutraukimą reglamentuojančias CK nuostatas, galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį įstatymo leidėjas suteikia esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui kitai šaliai jos neįvykdžius ar netinkamai ją įvykdžius, kuris identifikuojamas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; antra, neįvykdžius sutarties per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, sutartyje šalių nustatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 straipsnio 1 dalis).

Sutarties nutraukimas yra išimtinis sutarties šalių teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-823/2021 34 punktą).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių sudaryta nuomos sutartis 2025 m. rugpjūčio 25 d. pranešimu buvo ieškovės iniciatyva vienašališkai nutraukta dėl to, kad nuomotojas nuslėpė esmines faktines aplinkybes, turėjusias lemiamos reikšmės sprendimui sudaryti sutartį, t. y. kadangi sutarties sudarymo metu nebuvo atskleista, kad išnuomotų patalpų paskirtis neatitinka reikalavimų planuotai ūkinei veiklai; patalpose yra įrenginių, konstrukcijų ar statinių, atliktų be privalomų leidimų, kas sudaro nelegalios statybos požymius bei faktinė patalpų būklė nesutampa su deklaruota, dėl ko nuomininkui buvo sudarytas klaidinantis įspūdis. Ieškovė nurodė, jog šie pažeidimai yra laikytini esminiu sutarties sąlygų pažeidimu pagal CK 6.217 straipsnį ir 6.225 straipsnį bei suklaidinimu pagal CK 1.91 straipsnį. Dėl to ieškovė sutartį vienašališkai nutraukė nuo pranešimo gavimo dienos.

Kadangi kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepadarė ieškovės nurodomo esminio sutarties pažeidimo, nenuslėpė esminių faktinių aplinkybių, turėjusių reikšmės sprendimui sudaryti sutartį priėmimui; nežinojo ir pagrįstai negalėjo žinoti, jog ieškovės ketinamai vykdyti veiklai reikalinga kitokia patalpų paskirtis, priešingai, tokias aplinkybes, prieš sudarant nuomos sutartį, turėjo išsiaiškinti pati ieškovė ir sudaryti sutartį dėl patalpų nuomos įsitikinus, kokios konkrečiai patalpų paskirties reikalinga norint vykdyti gyvūnų (šunų) laikino apgyvendinimo (viešbučio), gyvūnų priežiūros, kirpimo, šukavimo (SPA) veiklą ir turėti gyvūnų reikmenų parduotuvę; taip pat kadangi nuomininkui nebuvo sudarytos kliūtys patalpų paskirties keitimui, nuomininkė nebuvo suklaidinta, o patalpų perregistravimo procedūra pasibaigė dėl pačios apeliantės veiksmų, todėl ieškovei nebuvo pagrindo nutraukti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo.

Pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, kad ieškovė neturėjo teisės nutraukti nuomos sutarties dėl esminio pažeidimo, pagrįsta yra ir teismo sprendimo dalis dėl sutartinės civilinės atsakomybės pagal nuomos sutarties 5.5. punktą taikymo ieškovei, pagal kurį kitais sutartyje nenumatytais atvejais sutartis gali būti nutraukta prieš terminą ne teismo tvarka nuomininko iniciatyva, raštu apie tai įspėjus nuomotoją ne vėliau kaip prieš 60 dienų iki numatomos sutarties nutraukimo dienos. Nagrinėjamu atveju ieškovė apie sutarties nutraukimą atsakovę įspėjo 2025 m. rugpjūčio 25 d., taigi, nesilaikydama nuomos sutartyje nurodyto 60 dienų įspėjimo termino. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytina ir nuomos sutarties 5.4. punkto nuostata dėl dviejų mėnesių nuomos mokesčio dydžio baudos ir nuomininko sumokėto depozito užskaitymo už du paskutinius nuomos mėnesius.

Apeliantė apeliaciniame skunde prašo tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad byloje nustatytos aplinkybės nebuvo pakankamos pripažinti atsakovę iš esmės pažeidus nuomos sutartį, įvertinti, ar šiuo atveju nebuvo pagrindo atleisti ieškovę nuo sutartinės atsakomybės pagal CK 6.259 straipsnį.

Pasisakydamas dėl šios apeliantės prašymo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas negali vertinti ir tirti aplinkybių, kurios nebuvo tiriamos ir vertinamos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis). Todėl apeliantės reikalavimai įvertinti, ar šiuo atveju nebuvo pagrindo atleisti ieškovę nuo sutartinės atsakomybės pagal CK 6.259 straipsnį, nesudaro šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyko, ieškovė pirmosios instancijos teisme tokio prašymo nebuvo pateikusi, todėl apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių vertinti neturi pagrindo.

Dėl procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė procesines bei materialines teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teisingų pirmosios instancijos teismo išvadų. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje procesinis sprendimas priimtas ne apeliantės naudai, apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme nepriteisia (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė pateikė į bylą įrodymus apie jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą – 800 Eur, kurios priteistinos atsakovei iš apeliantės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės mažosios bendrijos „Barking star“ atsakovei ATS1 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.