Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų

Atsakovas teikia į bylą naujus įrodymus: nuosavybės įrodymus, paaiškinimus, sutartį ir prašo šiuos rašytinius įrodymus prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju teikiami duomenys susiję su pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu, jų pateikimo būtinybė iškilo tik po skundžiamos nutarties priėmimo, taigi teismas sprendžia, kad egzistuoja pagrindas šiuos įrodymus prijungti prie bylos.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Apeliantas nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki bus priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje uždraudė atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų nutraukiamas ar ribojamas vandens (karšto ir šalto) tiekimas ieškovės butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini).

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014). Laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti ieškiniu pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama pozicija, jog teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017). Kartu pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014), todėl ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-205-370/2017).

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų, kaip teisingai ir nurodė pirmosios instancijos teismas.

Šiuo atveju byloje yra pareikštas prevencinis ieškinys. CK 1.138 straipsnio 3 punkte nurodytas vienas iš civilinių teisių gynimo būdų – prevencinis ieškinys, kai teismas, įstatymų nustatyta tvarka gindamas civilines teises, užkerta kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždraudžia atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šio civilinių teisių gynimo būdo tikslas – neleisti kilti potencialiai žalai, o jo dalykas – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, dėl kurių gali atsirasti žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 23 d. nutartimi skundžiamas laikinąsias apsaugos priemones panaikino – nutartis dar nėra įsiteisėjusi, nes yra pateiktas atskirasis skundas. Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 6 d. sprendimu bylą išnagrinėjo ir ieškovės ieškinį tenkino. Šis teismo sprendimas taip pat nėra įsiteisėjęs, kadangi yra apskųstas apeliaciniu skundu.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad daugiabutis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra nebaigtas statyti, baigtumo procentas – 54 proc. Šio registro duomenimis daugiabutis yra prijungtas prie komunalinio vandentiekio; vandentiekio tinklai – vandentiekio linija, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) , esanti žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra atsakovo ATS1 nuosavybė. Iš ieškovės pateikto 2026 m. sausio 6 d. nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų nustatyta, kad ieškovės butas adresu (duomenys neskelbtini), yra 23 proc. baigtumo. Atsakovas, kaip namo statytojas, yra sudaręs sutartį su UAB „Vilniaus vandenys“ dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo. Taigi, nors ieškovės butas ir pats daugiabutis namas nėra pabaigti statyti, jų baigtumas nėra įregistruotas 100 proc., tačiau ieškovė naudojasi vandeniu, kuris yra tiekiamas atsakovui pagal atsakovo sudarytą sutartį su UAB „Vilniaus vandenys“. Tai patvirtina, kad ieškovė už jai patiektą ir suvartotą vandenį turi atsiskaityti su atsakovu, o atsakovas turi atsiskaityti su UAB „Vilniaus vandenys“. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė būtų sudariusi sutartį dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo. Byloje atsakovas nurodo, kad ieškovė su juo neatsiskaito daugiau kaip metus laiko už tiekiamą vandenį, ieškovė šių aplinkybių neneigia, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir užtikrinti ieškovei vandens, už kurį ieškovė atsakovui nemoka, tiekimą į jos nebaigtą statyti butą nebaigtame statyti name.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, dėl ko yra pagrindas atskirąjį skundą tenkinti, skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Atsakovo ATS1 atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.