Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio, sekretoriaujant Aistei Bareikei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo P. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, jam paskirta 60 MGL, t. y. 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis 68 straipsniu, P. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 4 (ketveriems) metams naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1-3 dalimis, konfiskuota nusikaltimo padarymo priemonė – P. T. priklausanti transporto priemonė – automobilis „Subaru Outback“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, P. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo prevencijos programoje, ją įpareigojant atlikti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

P. T. paskirtos kardomosios priemones – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti, o specialiosios teisės sustabdymas – panaikinta po nuosprendžio paskelbimo.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas automobiliui „Subaru Outback“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir prašymai

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistasis P. T. apeliaciniame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, įrodymų vertinimo. Įvertinus byloje esančius duomenis ir apeliacinio skundo argumentus konstatuojama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų nepadarė. Iš apeliacinio skundo turinio bei teismo posėdžio metu išsakytų apelianto reikalavimų matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas tik dėl baudžiamojo poveikio priemonės – prašoma nekonfiskuoti automobilio arba taikyti dalinį transporto priemonės konfiskavimą, arba tuo atveju, jeigu būtų pagrindas skirti dvi baudžiamojo poveikio priemones, taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant įmokos dydį artimą minimaliam ir mokėjimą atidėti 1 metų laikotarpiui. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustačius kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalys). Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021). Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, Nr. 2K-195-788/2019, Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, P. T. prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta konfiskuoti jam priklausantį automobilį „Subaru Outback“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) arba, nenustačius pagrindo tokio prašymo tenkinimui, prašoma išieškoti dalį jo vertės atitinkančią pinigų sumą, arba paskirti įmoką į nukentėjusių asmenų nuo nusikaltimų fondą, mokėjimą atidedant vienerių metų laikotarpiui. Vis dėlto, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti nuosprendžio dalies dėl automobilio konfiskavimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad P. T. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „Subaru Outback“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kai jo iškvėptame ore buvo 2,30 promilių etilo alkoholio koncentracija. Ši koncentracija gana ženkliai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, taip pat daugiau kaip 5 kartus viršija ribą, nuo kurios asmuo jau traukiamas administracinėn atsakomybėn. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, P. T. automobilį vairavo 2026 m. vasario 21 d. apie 12.20 val. t. y. šeštadienį, dienos metu, (duomenys neskelbtini) g., kur įprastai eismas yra intensyvus, kadangi aplinkui yra prekybos centrai bei viešo maitinimo įstaigos. Dar daugiau, kitas asmuo, pastebėjęs svirduliuojantį vairuotoją, išlipusį iš transporto priemonės, apie jį pranešė paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą (1 t., b. l. 53, 81). P. T. apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu savo kaltę neigė ir nurodė, kad jis automobilyje tik sėdėjo, bet nevairavo. Nuteistasis neneigė, jog įvykio dieną vartojo alkoholį, teigė, jog buvo išgėręs, užvedė mašiną, pasiėmė 27 raktą, atidarė kapotą, pastukseno, o vėliau žmona važiavo. Taip pat P. T. parodė, jog neatsimena, ar tą dieną vartojo alkoholį, kur tą dieną važiavo, teigė, jog daugiau apie įvykį nieko neatsimena. Tą dieną gal važiavo pas žmonos motiną, gal pas tėvą į ligoninę, gal pas mamą, trys vietos, kur galėjo važiuoti. Automobilį vairavo O., jis nevairavo. Jie grįžo namo, mašiną paliko kieme. Į kiemą automobilį vairavo O., jis sėdėjo šalia. Jie atvažiavo, nuėjo į piceriją, nupirko picos, jis dar išgėrė alaus bokalą, grįžo namo ir žiūrėjo televizorių. Taigi, kaip matyti iš paties P. T. parodymų, jis savo kaltės nepripažino, o jo duoti parodymai nebuvo nuoseklūs, kito, t. y. teigė, kad vartojo alkoholį, vėliau teikdamas paaiškinimus nurodė, jog nepamena, ar vartojo alkoholį; taip pat nurodė, jog nieko apie įvykį neprisimena, vėliau nurodė, kur galėjo tą dieną važiuoti. Vis dėlto, kitais byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad P. T. vairavo transporto priemonę ir kaip galima suprasti iš jo paties parodymų, jis buvo neblaivus. Šias aplinkybes jis pripažino tik apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Kaip matyti iš byloje esančio neblaivumo nustatymo akto, jam 13.00 val. pirmu pūtimu buvo nustatytas 2,30 promilių girtumas, antru pūtimu 13.15 val. – 2,38 promilių girtumas (1 t., b. l. 21–23). Šie duomenys rodo, jog nuteistasis buvo neseniai vartojęs alkoholio, kadangi girtumo laipsnis ne mažėjo, o priešingai - didėjo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nebuvo niekam padaryta žala, tačiau P. T. savo veiksmais kėlė itin didelį pavojų kitų asmenų bei savo paties saugumui, nuosavybei, sveikatai ar net gyvybei. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad jis administracine tvarka baustas be kita ko ir už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu P. T. yra baustas administracine tvarka už analogiško pobūdžio šiurkštaus administracinio nusižengimo padarymą, t. y. transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, jam buvo nustatytas 0,71 promilės neblaivumas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinių nusižengimų faktai ir jų pobūdis yra viena iš aplinkybių, kurią būtina vertinti taikant baudžiamojo poveikio priemones ir nustatant jų turinį. Nagrinėjamu atveju P. T. administracine tvarka baustas už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, kas rodo, kad jis yra linkęs daryti teisės pažeidimus bei nesilaiko visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių. Tokią išvadą sustiprina ir aplinkybė, jog praeityje P. T. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius, kai jis padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 127–129).

Šios nustatytos faktinės aplinkybės neigiamai charakterizuoja P. T. ir jo padarytą veiką. Sutinkama, kad automobilio konfiskavimas apsunkins P. T. finansinę padėtį, sukels nepatogumus tiek darbinėje, tiek kasdieninėje veikloje (prižiūrint sugyventinės motiną, vykstant darbo kitais reikalais ir pan.), tačiau pabrėžiama, kad apelianto skunde ir apygardos teismo posėdžio metu nuteistojo nurodytos aplinkybės egzistavo bei buvo žinomos iki nusikalstamos veikos padarymo momento, bet jos nesustabdė P. T. nuo nusikalstamo elgesio. Pasirinkdamas nusikalstamą elgesį, nuteistasis tuo pačiu turi ir priimti iš tokio elgesio kylančias jo teises varžančias pasekmes. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų apeliantui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2018, 2K-186/2018).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-107-976/2021, 2K-208-511/2024). Nagrinėjamu atveju automobilis Subaru Outback“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nebuvo tik atsitiktinai su nusikalstama veika susijęs turtas – jis buvo tiesiogiai panaudotas nusikalstamai veikai padaryti, o nusikalstamos veikos padarymo metu jį vairavo pats nuteistasis. Taigi, šis automobilis jau buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką, o jo palikimas asmens nuosavybėje reikštų, kad tokia galimybė išliktų ir ateityje. Todėl taikant aptariamos transporto priemonės konfiskavimą, pašalinama galimybė konkrečią nusikalstamos veikos padarymo priemonę pakartotinai panaudoti analogiškiems veiksmams ir kartu taip įgyvendinamas aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės prevencinis tikslas.

Nors apeliaciniu skundu prašoma konfiskuoti mažesnę nei viso automobilio (kuri Emprekis pažymos duomenimis yra 4870 Eur) vertę, tačiau pažymima, kad teismas neturi plačios diskrecijos savo nuožiūra pasirinkti, kurią baudžiamojo poveikio priemonę taikyti – turto konfiskavimą ar jo vertės (ar dalies) išieškojimą. BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta išimtis iš bendrosios taisyklės, kai gali būti sprendžiamas konfiskuotino turto vertės (jos dalies) išieškojimo klausimas. Sprendimas konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonės vertę (jos dalį) priimamas, pirma, įvertinus turto konfiskavimo taikymo būtinumą ir proporcingumą, antra, konstatavus BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytų išimčių buvimą ir galiausiai nusprendus, ar proporcinga yra konfiskuoti visą ar tik dalį (ir kokią konkrečiai dalį) nusikalstamos veikos priemonės vertės. Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės (jos dalies) išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią transporto priemonę, kodėl tokios transporto priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę (ar dalį vertės) pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021, 2K-201-303/2022).

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas būtų buvęs paslėptas ar suvartotas, arba kad jo nebūtų galima paimti iš kaltininko dėl kitų priežasčių. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju konfiskuoti automobilį būtų netikslinga ar kad dalies jo vertės išieškojimas yra tikslingesnis. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra nustatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos išimtys iš bendrosios taisyklės, kai gali būti sprendžiamas konfiskuotino turto vertės (jos dalies) išieškojimo klausimas.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės (be kita ko, ir teigiamai charakterizuojančios nuteistąjį, pavyzdžiui, daugiabučio namo bendrijos pirmininko teigiama charakterstika), vertinamos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir P. T. asmenybės šiame kontekste, nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju būtų tikslingiau konfiskuoti ne pačią transporto priemonę, o jos vertę ar tik dalį vertės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei kaltininką charakterizuojantys duomenys, nei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nepaneigia išvados, kad šiuo konkrečiu atveju tikslinga taikyti pačios transporto priemonės konfiskavimą. Šios aplinkybės nepagrindžia, kad paties turto konfiskavimas būtų netikslingas, taip pat nepateikia pagrindo spręsti, jog šiuo atveju turto konfiskavimo tikslai būtų tinkamai pasiekti išieškant tik transporto priemonės vertę ar jos dalį. Kaip jau buvo minėta, sprendžiant dėl BK 72 straipsnyje numatyto turto konfiskavimo, reikšmingas yra šios baudžiamojo poveikio priemonės prevencinis tikslas – užkirsti kelią galimybei ateityje atitinkamą nusikalstamos veikos priemonę panaudoti analogiškai neteisėtai veikai. Nagrinėjamu atveju šis tikslas tiesiogiai siejamas su pačios transporto priemonės paėmimu, nes būtent ji buvo panaudota darant nusikalstamą veiką. Tuo tarpu pats apeliantas skunde nepateikia konkrečių motyvų, pagrindžiančių, kaip tokia baudžiamojo poveikio priemonė (dalies vertės konfiskavimas) užkirstų kelią galimybei ateityje atitinkamą nusikalstamos veikos priemonę panaudoti analogiškai neteisėtai veikai. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojamos nuteistojo asmenybę teigiamai apibūdinančios aplinkybės, savaime, nesant jokių kitų svarbių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl automobilio konfiskavimo akivaizdaus neproporcingumo ir neteisingumo, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-107-976/2021).

Be kita ko, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas nurodo, kad jam vietoje baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo, galėtų būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis). Visų pirma, toks apeliacinio skundo prašymas vertinamas kritiškai, kadangi iš esmės nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama jo sunki finansinė padėtis, tačiau tuo pačiu prašoma paskirti baudžiamojo poveikio priemonę, kuri vis tik yra susijusi su P. T. pajamomis. Antra, su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti, nes BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė yra betarpiškai susijusi su P. T. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, laikoma nusikalstamos veikos padarymo priemone, kurios paėmimas nusikaltusiam asmeniui atima galimybę pakartotinai daryti analogiškas nusikalstamas veikas, juo labiau, kaip minėta, P. T. jau ne pirmą kartą baudžiamas už panašaus pobūdžio neteisėtus veiksmus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas P. T. baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio „Subaru Outback“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, išlaikė teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių, teisingumo ir protingumo kriterijų, proporcingumo principo nepažeidė. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 28 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.