Vilniaus apygardos teismo nutartis

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl garbės ir orumo įžeidimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas n u s t a t ė : Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Šiaulių apylinkės teisme gautas ieškovo IES1 ieškinys atsakovei ATS1 dėl garbės ir orumo įžeidimo bei neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovė viešai, garsiai ir agresyviai rėkė jam per visą kiemą: „Ei tu, žinok dabar bus apeliacija. Tu čia nebegazdink manęs daugiau, ožy.“ Prašoma pripažinti, kad tuo atsakovė pažemino ieškovo garbę bei orumą bei priteisti 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo IES1 ieškinį. Išaiškino ieškovui, kad dėl įvykio jis turi teisę kreiptis į policiją dėl teisenos pagal Administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnio 1 dalį (Nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) pradėjimo.

Pirmos instancijos teismo nutartis iš esmės grindžiama tokiais motyvais:

Teismas nurodė, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį yra ginami, kai yra paskleidžiama tam tikra tikrovės neatitinkanti žinia. Tai paprastai padaroma žmonių susibūrime, siekiant, kad jie tai girdėtų, taip pat viešojoje elektroninėje erdvėje (pvz. socialiniuose tinkluose) arba per visuomenės informavimo priemones. Ieškovo pateikto ieškinio atveju nėra jokių duomenų apie tokios žinios paskleidimą, neįvardintas nei vienas tai girdėjęs asmuo, nurodoma tik, kad tai įvyko kieme prie namų, ir nurodomos tik prielaidos, kad atsakovės pasakyti žodžiai tokioje vietoje yra girdimi aplinkiniams. Be to, žodis „ožys“ apskritai neatitinka duomenų ar žinios pagal CK 2.24 straipsnį sampratos. Tai yra tik nemandagus žodis, ir net tokiu gali būti nevertinamas, priklausomai nuo to, koks buvo visas pokalbis apskritai (pvz. turint omenyje žmogaus užsispyrimą). Pagal teismų praktiką ieškovo keliamo ginčo atveju net nėra įmanoma konstatuoti fakto, jog paskleista žinia neatitinka tikrovės, kadangi nurodytas žodis nėra jokia žinia, jis gali būti laikomas tik įžeidžiamo pobūdžio žodžiu.

Teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodė jokių teisinių ir faktinių pagrindų, dėl kurių galėtų būti keliama civilinė byla pagal ieškovo nurodytus reikalavimus, todėl sprendė, kad toks ginčas neatitinka CK 2.24 straipsnyje numatytos teisinės asmens garbės ir orumo gynimo sampratos, dėl ko nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

Teismo vertinimu šioje situacijoje, jei pasitvirtintų ieškovo nurodomos aplinkybės, gali būti padarytas Administracinių nusižengimų kodekse numatytas nusižengimas – nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas. Necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių, kiti tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų (ANK 481 staipsnio 1 dalis). Priklausomai nuo įvykio aplinkybių, kurias reikėtų nustatinėti administracinio nusižengimo byloje, ieškovo atžvilgiu pavartotas žodis „ožys“ gali būti palaikytas necenzūriniu, arba laikomas įžeidžiamu kibimu prie ieškovo, jei jis buvo išsakytas viešoje vietoje. Tačiau kompetenciją spręsti tokius klausimus pirmiausiai turi policijos įstaiga administracinių nusižengimų teisenos tvarka, o ne teismas civilinio proceso tvarka.

Kai administraciniu nusižengimu padaryta neturtinė žala ir jos neatlygino administracinį nusižengimą padaręs asmuo, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) nutarime konstatuoja, kad buvo padaryta fizinė ar neturtinė žala, klausimas dėl šios žalos dydžio nagrinėjamas civilinio proceso tvarka (ANK 664 straipsnio 3 dalis). Atitinkamai ieškovas dėl jo nurodyto įvykio turėtų kreiptis į policiją dėl teisenos pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį (Nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas) pradėjimo, o administracinio nusižengimo byloje tokį pažeidimą nustačius ieškovas galėtų prašyti atlyginti ir neturtinę žalą.

Teismas taip pat pastebėjo, kad neturtinė žala turi būti įrodinėjama, neužtenka pasitelkus dirbtinio intelekto įrankius formuluoti prašymą, nurodant tik abstraktaus pobūdžio aplinkybes ir bendras formuluotes. Neužtenka nurodyti bendro pobūdžio formuluotes apie patirtą psichologinį diskomfortą, gėdą, stresą, reputacinę žalą bendruomenėje, padidėjusį nesaugumo jausmą savo gyvenamojoje aplinkoje, nemigą ir padidėjusį nerimą. Tokie teiginiai turi būti pagrįsti išsamiais argumentais bei faktiniais įrodymais, ko, pavyzdžiui, ieškinyje ieškovas nepadarė. Argumentuotai motyvuoti reikia ir prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, ieškovo teigimu, jis nieko nedarė ir nesakė, tačiau atsakovė nurodė jos nebegąsdinti. Iš to matyti, jog ieškovas taip pat kažką pasakė ar padarė. Taigi, konfliktas galėjo būti abipusis, tačiau ieškovas tokias aplinkybes nutyli. Tokie faktai gali lemti, kad tam tikra teisinė atsakomybė gali kilti ir ieškovui, todėl ieškovas tokias aplinkybes taip pat turi įvertinti.

Ieškovas IES1 atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą; įpareigoti pirmosios instancijos teismą priimti ieškovo ieškinį ir nagrinėti jį iš esmės, vadovaujantis CK 2.24, CK 1.137, CK 6.263 straipsniais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e3K-3-109-684/2021; alternatyviai, jeigu teismas manytų, kad nėra pagrindo įpareigoti pirmosios instancijos teismą priimti ieškinį, prašo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti ieškinio priėmimo klausimą, pašalinant nutartyje padarytus materialiosios ir procesinės teisės pažeidimus; konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes vertino ne įrodymus, o prielaidas, sukūrė byloje neegzistuojančias aplinkybes ir neteisėtai perkėlė dalį kaltės ieškovui; konstatuoti, kad nutarties 12 punkte esantis teismo pasisakymas apie „dirbtinio intelekto įrankius“ yra perteklinis, „ad hominem“ pobūdžio, neturintis teisinės reikšmės ir neturėjęs būti įtrauktas į procesinį dokumentą. Apeliantas nurodo, kad:

Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas konteksto, kriminalinio žargono reikšmės, keršto motyvo, viešumo, liudytojos, vaizdo įrašo ir medicininės pažymos, formaliai konstatavo, kad žodis „ožys“ nėra paskleista žinia CK 2.24 prasme ir visiškai nevertino CK 1.137 taikymo, nors to tiesiogiai reikalauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3109-684/2021. Nutartis priimta neištyrus įrodymų ir remiantis prielaidomis, todėl yra neteisėta ir naikintina.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje teigia, kad žodis „ožys“ „apskritai neatitinka duomenų ar paskleistos žinios pagal CK 2.24 straipsnį sampratos“ ir esą tai tėra „nemandagus žodis“. Tačiau, ieškovo teigimu, tokia išvada prieštarauja CK 2.24 straipsnio paskirčiai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, teisės doktrinai, reputacijos sampratai, kriminalinio žargono semantikai, konteksto vertinimo principui ir net pačios nutarties vidinei logikai.

Nagrinėjamu atveju žodis „ožys“ pavartotas ne neutraliai, o kriminalinio žargono kontekste – kaip „skundikas / informatorius /išdavikas išdavęs savus “. Tai nėra emocinė išraiška. Tai – konkreti, socialiai žeminanti ir stigmatizuojanti kriminalinės subkultūros etiketė, priskirianti ieškovui savybę „tas, kuris skundžia ir išduoda savus, bendrininkus“. Ši savybė yra tikrinama tikrovės atžvilgiu, todėl tai yra duomuo CK 2.24 prasme. Taigi, tai reiškia, kad kriminalinio žargono vartojimas („ožys“ kaip „skundikas / informatorius / išdavikas išdavęs savus, bendrininkus“) yra duomuo CK 2.24 prasme, nes priskiria asmeniui konkrečią, tikrinamą ir socialiai žeminančią savybę, formuojančią neigiamą visuomenės moralinį vertinimą.

Apeliantas pažymi, kad kriminalinis žargonas „ožys“ mažina asmens vertę visuomenėje, todėl yra reputacijos pažeidimas, o ne „emocinis išsireiškimas“.

Nutarties 3 punkte teismas nurodo: „žodis „ožys“ priklausomai nuo pokalbio turinio bei konteksto gali būti įžeidžiamo pobūdžio“. Ši teismo išvada paneigia jo paties motyvą, kuriuo remiantis buvo konstatuota, kad žodis „ožys“ esą „nėra paskleista žinia“. Jeigu teismas pripažįsta, kad žodis gali būti įžeidžiamas, tai reiškia, kad jis gali būti žeminantis, o žeminantis teiginys CK 2.24 prasme yra duomuo, nepriklausomai nuo jo lingvistinės formos.

Net jeigu teismas vertintų, kad žodis „ožys“ nepatenka į CK 2.24 „duomenų“ sąvoką, jis privalėjo taikyti CK 1.137 straipsnį, kaip bendrąją civilinės atsakomybės normą, kaip to reikalauja kasacinis teismas. To nepadarius, nutartis tampa materialiosios teisės taikymo pažeidimu.

Teismas visiškai nevertino vienos iš esminių aplinkybių – laiko sekos ir ryšio su kita byla. Įžeidimas buvo paskleistas tą pačią dieną, po paskelbto teismo sprendimas byloje Nr. eII-81-113/2026, kurioje aš buvau nukentėjusysis, o atsakovė dalyvavo kaip pažeidėjo atstovė ir kurios (bylos) rezultatas buvo nepalankus jos pusei. Atsakovės žodžiai „Ei tu, žinok dabar bus apeliacija“ tiesiogiai susieja įžeidimą su teismo sprendimu ir ieškovo teisėtu kreipimusi į institucijas. Tai reiškia, kad paskleista žinia buvo išrėkta ne atsitiktinai, o būtent po jai nepalankaus sprendimo paskelbimo, todėl egzistuoja aiškus ir objektyviai pagrįstas keršto motyvas: atsakovė siekė ieškovą pažeminti ir „nubausti“ už tai, kad ieškovas gynė savo teises teisinėmis priemonėmis. Šį motyvą dar labiau sustiprina kriminalinė žodžio „ožys“ reikšmė, kuri kriminaliniame žargone reiškia „skundiką“ ar „informatorių“, todėl yra akivaizdžiai žeminanti ir stigmatizuojanti nors aš tiesiog atlikau pilietinę pareigą.

Nepaisant to, teismas šio motyvo nevertino visiškai, nors būtent jis leidžia kvalifikuoti atsakovės veiksmus kaip tyčinį, kryptingą ir sąmoningą žeminančios, išrėktos žinios paskleidimą, o ne atsitiktinį emocinį protrūkį. Dar daugiau – teismas ne tik ignoravo keršto motyvą, bet ir sukūrė nebūtų aplinkybių, kurių byloje nėra. Nutartyje teismas nurodė, kad iš atsakovės žodžių „tu čia nebegazdink manęs daugiau“ esą „matyti, jog ieškovas taip pat kažką pasakė ar padarė“, ir netgi užsiminė, kad man „gali kilti atsakomybė“. Tai yra visiškai nepagrįsta prielaida, prieštaraujanti vaizdo įrašo turiniui ir faktinėms aplinkybėms. Ilgesnė vaizdo įrašo versija aiškiai rodo, kad prieš incidentą atsakovas elgėsi ramiai, nebendravo su atsakove ir nepasakė nė vieno žodžio. Žeminantis išpuolis buvo vienpusis, o atsakovės riksmas – agresyvus. Teismas, neperžiūrėjęs įrašo, vis tiek padarė priešingą išvadą, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnį, draudžiantį teismui remtis prielaidomis vietoje įrodymų.

CK 2.24 straipsnis nereikalauja, kad žinia būtų paskleista per žiniasklaidą ar socialinius tinklus. Pakanka, kad ją suvoktų bent vienas trečiasis asmuo. Ieškovo atveju toks asmuo yra sugyventinė, kuri gali duoti parodymus ir patvirtinti viešumo faktą. Teismas šios galimybės net nebandė išsiaiškinti.

Teismas, nepareikalavęs papildomų įrodymų ir nesuteikęs galimybės jų pateikti, negalėjo pagrįstai konstatuoti, kad žala „neįrodyta“. Tai reiškia, kad teismas vertino ne faktus, o tik savo prielaidą. Toks vertinimas pažeidžia CPK 185 straipsnį ir teisingo proceso principą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį atsakovei dėl garbės ir orumo įžeidimo bei neturtinės žalos atlyginimo, yra pagrįsta ir teisėta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl garbės ir orumo įžeidimo bei neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas ieškinį iš esmės grindė tuo, kad atsakovė viešai, garsiai ir agresyviai rėkė jam per visą kiemą: „Ei tu, žinok dabar bus apeliacija. Tu čia nebegazdink manęs daugiau, ožy.“ Nurodė, kad atsakovės įžeidimas buvo nukreiptas į ieškovą dėl to, kad ieškovas teisėtai kreipėsi į institucijas ir gynė savo teises įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu būdu buvo pažeminta ne tik ieškovo garbė ir orumas, bet ir pilietinės pareigos vykdymas, kuris yra saugomas valstybės ir skatinamas kaip teisėtas elgesys. Dėl atsakovės veiksmų sumažėjo ieškovo psichologinis saugumas gyvenamojoje aplinkoje, kuri turėtų būti saugiausia žmogaus erdvė, atsirado baimė dėl panašių išpuolių pasikartojimo, nemiga, padidėjęs nerimas ir bloga savijauta. Todėl ieškovas prašė pripažinti, kad atsakovė pažemino jo garbę bei orumą bei priteisti 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. balandžio 23 d. skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį dėl garbės ir orumo įžeidimo bei neturtinės žalos atlyginimo, konstatuodamas, kad ieškovas nenurodė jokių teisinių ir faktinių pagrindų, dėl kurių galėtų būti keliama civilinė byla pagal ieškovo nurodytus reikalavimus. Nurodė, kad ieškovo pateikto ieškinio atveju nėra jokių duomenų apie tokios žinios paskleidimą, neįvardintas nei vienas tai girdėjęs asmuo, nurodoma tik, kad tai įvyko kieme prie namų, ir nurodomos tik prielaidos, kad atsakovės pasakyti žodžiai tokioje vietoje yra girdimi aplinkiniams. Be to, žodis „ožys“ apskritai neatitinka duomenų ar žinios pagal CK 2.24 straipsnį sampratos. Tai yra tik nemandagus žodis ir net tokiu gali būti nevertinamas, priklausomai nuo to, koks buvo visas pokalbis apskritai (pvz. turint omenyje žmogaus užsispyrimą). Pagal teismų praktiką ieškovo keliamo ginčo atveju neįmanoma konstatuoti fakto, jog paskleista žinia neatitinka tikrovės, kadangi nurodytas žodis nėra jokia žinia, jis gali būti laikomas tik įžeidžiamo pobūdžio žodžiu.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirąjį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nevertindamas konteksto, kriminalinio žargono reikšmės, keršto motyvo, viešumo, liudytojos, vaizdo įrašo ir medicininės pažymos, formaliai konstatavo, kad žodis „ožys“ nėra paskleista žinia CK 2.24 straipsnio prasme, ir visiškai nevertino CK 1.137 straipsnio taikymo, nors to tiesiogiai reikalauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2021 išaiškinimai. Apelianto teigimu, skundžiama nutartis priimta neperžiūrėjus įrodymų ir remiantis prielaidomis, todėl yra neteisėta ir naikintina.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas; 2024 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-1120/2024, 27 punktas).

Pagal kasacinio teismo praktiką teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, ar egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 24 punktas). Nustatęs, kad nėra įvykdytos kreipimosi į teismą sąlygos, t. y. procesiniai reikalavimai, susiję su teisės kreiptis į teismą tinkamu įgyvendinimu, teismas turi taikyti trūkumų šalinimo procedūrą (CPK 138 straipsnis).

Taigi, civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio proceso stadija, kurioje tikrinama, ar egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos ir sąlygos. Priklausomai nuo jų (ne)buvimo, civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą (CPK 137 straipsnio 1 dalis); atsisakyti priimti ieškinį įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalis) arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).

CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra įvardyti atvejai, kai civilinis procesas pagal paduotą ieškinį (pareiškimą) negali būti pradedamas, todėl teismui nustačius nors vieną iš šių atvejų ieškinį atsisakoma priimti.

CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Konstatuoti, kad ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, galima tais atvejais, kai ginčas dėl savo teisinio pobūdžio apskritai negali būti civilinės bylos nagrinėjimo objektu bendrosios kompetencijos teisme (pavyzdžiui, suklysta dėl ginčo rūšinio teismingumo, ginčo klausimas įstatymų leidėjo priskirtas ne teismo, bet kitos institucijos kompetencijai, ieškiniu pareikštas reikalavimas, nesukeliantis materialiųjų teisinių padarinių).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas). Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu iš esmės motyvuodamas tuo, kad ieškovas nenurodė jokių teisinių ir faktinių pagrindų, dėl kurių galėtų būti keliama civilinė byla pagal ieškovo nurodytus reikalavimus, dėl ko pateiktas ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, faktiškai išspręsdamas materialiojo teisinio pobūdžio klausimus, kurie gali būti tinkamai įvertinti tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, iš esmės atliko materialiosios teisės normų taikymo vertinimą, t. y. sprendė, kad atsakovės pavartotas žodis „ožys“ nėra CK 2.24 straipsnio prasme laikytinas žinia, kad nėra galimybės nustatyti žinių atitikties tikrovei, taip pat kvestionavo ieškovo nurodytas aplinkybes dėl pasakymo viešumo. Tokios teismo padarytos išvados savo turiniu yra susijusios ne su ieškinio priėmimo klausimu, bet su ieškinio faktiniu ir teisiniu pagrįstumu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas kreipėsi į teismą, su ieškiniu atsakovei dėl garbės ir orumo įžeidimo bei neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas ieškinyje nurodė konkrečias faktines aplinkybes - atsakovė viešai, garsiai ir agresyviai kreipėsi į ieškovą, per visą kiemą ištardama: „Ei tu, žinok dabar bus apeliacija. Tu čia nebegazdink manęs daugiau, ožy.“ Ieškovas nurodė šio pasakymo aplinkybes, jo kontekstą ir ryšį su tarp šalių kilusiu konfliktu, atsakovės elgesio tikslą ir pasekmes ieškovui, taip pat nurodė įrodymus, kuriais šios aplinkybės gali būti grindžiamos. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl CK 2.24 straipsnio taikymo galėtų būti reikšminga sprendžiant bylą iš esmės, tačiau ši išvada savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškinys apskritai negali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jau ieškinio priėmimo stadijoje konstatuoti, kad kilęs ginčas neatitinka CK 2.24 straipsnyje numatytos teisinės asmens garbės ir orumo gynimo sampratos, dėl ko nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė aplinkybes, kurios jo manymu gali būti reikšmingos vertinant atsakovės elgesio teisėtumą. Ieškovas nurodė, kad atsakovės pasisakymas buvo susijęs su ieškovo teisėtu kreipimusi į valstybės institucijas ir savo teisių gynimu įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nurodė pasakymo pobūdį, viešumą, aplinkybes ir jam kilusias pasekmes. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinyje yra nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis reikalavimo pagrindas, o ieškovo pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas atitinka įstatyme nustatytus civilinių teisių gynimo būdus.

CK 1.138 straipsnis nustato, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, be kita ko, pripažindamas teises, užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams bei priteisdamas pažeidėjo padarytą turtinę ar neturtinę žalą. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti jo teisių pažeidimą ir priteisti 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal savo pobūdį yra civilinio teisinio pobūdžio reikalavimas, kuris gali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, pažymi, kad klausimas, ar ieškovo ieškinys pagal nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus yra pagrįstas ir gali būti patenkintas, turi būti sprendžiama tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Tuo tarpu, esant tam tikriems ieškinio pagrindo neaiškumams/trūkumams, pirmosios instancijos teismas iš pradžių turėjo naudotis CPK 115 ir 138 straipsniuose įtvirtintu ieškinio trūkumų šalinimo institutu, taip pat išaiškinti ieškovui galimybę naudotis Valstybės garantuojama teisine pagalba, siekiant tinkamai ir aiškiai ieškinyje išdėstyti visas faktines aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia ieškinį dėl garbės ir orumo įžeidimo bei jam padarytą neturtinę žalą.

Kiti atskirojo skundo argumentai kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui šioje nutartyje plačiau neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje nustatytos aplinkybės ir išdėstyti motyvai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir ieškovo IES1 ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.