Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Vilnius“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Vilnius“ patikslintą ieškinio reikalavimą, pareikštą atsakovams ATS1 ir ATS2 , trečiajam asmeniui BUAB „Piestro“, atstovaujamam nemokumo administratoriaus UAB „Bankroto administravimo partneriai“.

Teismas n u s t a t ė : Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Mano Būstas Vilnius“ (toliau – UAB „Mano Būstas Vilnius“) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovų 1 566,70 Eur sumą, kurią sudarė 1 563,11 Eur skola ir 3,59 Eur metinių palūkanų, 5 proc. dydžio metinių procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. 2025 m. rugpjūčio 1 d. byloje pareikštu patikslintu ieškinio reikalavimu ieškovė prašė priteisti iš atsakovų 11,59 Eur procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad UAB „Mano Būstas Vilnius“ yra paskirta daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratoriumi CK 4.84 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka priimto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo pagrindu. Atsakovai yra buto/patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), savininkai. Ieškovė suteikė namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas name, kuriame atsakovai nuosavybės teise turi aukščiau nurodytas patalpas, taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teise atsakovams priklauso namo bendrojo naudojimo objektai, kuriuos pastarieji privalo išlaikyti ir mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas už jų priežiūrą. Pasak ieškovės, atsakovai nei per trečiuosius asmenis, nei patys tiesiogiai nėra atsiskaitę su ieškove, t. y. atsakovų įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. vasario 28 d. priskaičiuotus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą ir kitas paslaugas, tenkantis atsakovams nuosavybės teise priklausančiai patalpai yra 1 566,70 Eur, iš kurios 3,59 Eur sudaro metinės palūkanos. Atsakovai į bylą pateiktu 2025 m. gegužės 9 d. atsiliepimu iš esmės sutiko sumokėti tai kas jiems priklauso, tačiau 2025 m. gegužės 23 d. prašyme pastarieji kategoriškai pakeitė savo poziciją, nurodydami, kad jie byloje atsakovais yra patraukti nepagrįstai, nes tikrąja atsakove byloje turėtų būti BUAB „Piestro”. Atsakovai su šia įmone 2020 m. sausio 2 d. sudarė nuomos sutartį, kurios pagrindu buvo sutarę, kad visas komunalines išlaidas ir kitas išlaidas, susijusias su patalpų išlaikymu, apmokės nuomininkė. Atsakovai taip pat laikėsi naujos pozicijos, kad egzistuojant trišaliam buvusio patalpų savininko, ieškovės ir nuomininkės BUAB „Piestro” susitarimui, susidariusios skolos turi būti reikalaujama ne iš atsakovų, o iš nuomininkės. Ieškovė byloje yra pateikusi 2017 m. rugpjūčio 1 d. trišalį susitarimą, kurio specialiojoje ir bendroje dalyse buvo aptarta mokesčių ieškovei mokėjimo tvarka. Šio susitarimo pagrindu, atsakovams priklausančių patalpų nuomininkė įsipareigojo mokesčius administratoriui mokėti tiesiogiai, tačiau, to paties trišalio susitarimo bendrosiose sąlygose (3.7 punkte) buvo susitarta, kad patalpų savininkas yra atsakingas už nuomininkės skolas administratoriui. Ieškovės nuomone, nuomos sutarties 3.5. punktas aiškiai nurodo, kad be nuomos mokesčio, nuomininkė kiekvieną mėnesį apmoka faktines išlaidas už jai suteiktas komunalines paslaugas. Nuomininkė kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 5 (penktos) dienos, sumoka nuomotojui atitinkamą sumą pagal nuomininkei tenkančias patalpų eksploatacines ir komunalines išlaidas. Nuomininkė patalpų eksploatacines išlaidas apmoka pagal faktines išlaidas, kurios nustatomos remiantis skaitiklių parodymais bei atitinkamas paslaugas tiekiančių įmonių išrašytomis sąskaitomis bei taikomais tarifais, o nesant galimybei jas nustatyti, proporcingai nuomojamam plotui, vartotojų arba prietaisų skaičiumi ir jų galingumais. Tokiu būdu, ieškovė laiko, kad tuo atveju, kai BUAB „Piestro“ nesumoka ieškovei administravimo išlaidų, nuomos sutarties ir trišalio susitarimo pagrindu, šias išlaidas turi sumokėti atsakovai. Į bylą buvo pateiktas 2025 m. birželio 18 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo BUAB „Piestro“ įvykdė savo pareigą prieš atsakovus ir per trečiąjį asmenį už atsakovus padengė pagrindinį ieškinio turtinį reikalavimą - 1 566,70 Eur. Tačiau, pasak ieškovės, tai nereiškia, kad atsakovai nebuvo atsakingi už minėtos skolos nesumokėjimą ieškovei. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad būtent atsakovai yra atsakingi už šios bylos iškėlimą, jie turi pareigą padengti likusias sumokėti procesines palūkanas. Tokiu būdu, ieškovė prašė teismo patikslintą ieškinio reikalavimą patenkinti ir priteisti iš atsakovų ieškovės byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai teismui nurodė, kad su patikslinto ieškinio reikalavimais nesutinka, prašo juos atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovų byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai neginčijo, kad ieškovė jų patalpoms teikė administravimo paslaugas, pastarieji neginčijo ir ieškovės priskaitytų mokesčių ir procesinių palūkanų dydžio, tačiau teigė, kad už susidariusią skolą, taip pat priskaičiuotas palūkanas yra atsakinga patalpų nuomininkė BUAB „Piestro”. Detalizavo, kad buvęs patalpų savininkas, ieškovė ir patalpų nuomininkė BUAB „Piestro” sudarė trišalį susitarimą, kurio pagrindu nuomininkė įsipareigojo mokėti patalpų administravimo mokestį ieškovei, o patalpų savininkas nuo tokios pareigos buvo atitinkamai atleistas. Trišalio susitarimo pagrindu, ieškovė už suteiktas patalpų administravimo paslaugas sąskaitas – faktūras nuolatos teikė ir išrašinėjo tik patalpų nuomininkei BUAB „Piestro”. Savo ruožtu eilę metų BUAB „Piestro” sąskaitas – faktūras apmokėdavo ir jokių ginčų tarp šalių nekildavo. Trišalis susitarimas numatė, kad jis galioja ir yra privalomas šalims tol, kol galioja sutartiniai nuomos teisiniai santykiai tarp patalpų savininko ir nuomininkės. Ilgainiui patalpų nuomininkė UAB „Piestro” pradėjo susidurti su finansiniais sunkumais, dėl ko pradėjo kauptis skola už patalpų administravimą. Tačiau ieškovė vietoje to, kad informuotų atsakovus, jog patalpų nuomininkė pradėjo delsti atsiskaityti už teikiamas paslaugas ar ieškotų kitokių pažeistų teisių gynimo būdų, pasirinko pareikšti ieškinį teisme, kuriuo skolos apmokėjimo pareikalavo tiesiogiai iš patalpų savininkų, o ne patalpų nuomininkės. Nepaisant nurodyto, bylos eigoje patalpų nuomininkė pagrindinę skolą apmokėjo ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus teismui. Tačiau ieškovė ieškinio reikalavimų atsakovams neatsisakė ir prašo iš pastarųjų priteisti procesines palūkanas. Atsakovų pažymėjo, jog tarp bylos šalių sudarytas trišalis susitarimas numato, kad jis galioja tol, kol galioja nuomos teisiniai santykiai tarp patalpų savininko ir nuomininkės, nesant nuomos sutarties ir nebegaliojant trišaliam susitarimui, pareiga apmokėti patalpų administravimo mokestį atitenka patalpų savininkams – atsakovams. Atsakovai laikėsi pozicijos, kad nuomos teisiniai santykiai tarp jų ir patalpų nuomininkės ieškinio pateikimo metu galiojo, todėl galiojo ir trišalis susitarimas, kurio pagrindu pareiga apmokėti patalpų administravimo mokestį priklausė išimtinai patalpų nuomininkei, kuri skolą ir apmokėjo. Patalpų savininko pasikeitimas ar naujos nuomos sutarties redakcijos sudarymas nereiškė, kad patalpų nuomos santykiai pasibaigė iki ieškinio pateikimo momento. Atsakovai viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad atsakovais byloje yra patraukti nepagrįstai ir alėtų būti nebent tik subsidiarūs skolininkai. Tinkamas atsakovas byloje yra patalpų nuomininkė BUAB „Piestro” ir tai ji patvirtino savo veiksmais apmokėdama pagrindinę skolą. Trečiojo asmens BUAB „Piestro“ nemokumo administratorė UAB „Bankroto administravimo partneriai“ byloje pateiktu atsiliepimu bei teismo posėdžių metu palaikė atsakovų poziciją, prašė ieškovės reikalavimus atmesti. Nurodė teismui, kad 2025 m. gegužės 15 d. BUAB „Piestro“ kreditorių susirinkimas 3 darbotvarkės klausimu nusprendė pradėti BUAB „Piestro“ bankroto procesą ne teismo tvarka. Ieškovė teismui pateikė reikalavimą atsakovams už prievoles, kurių neįvykdė BUAB „Piestro“. Pagal turimus duomenis, 2025 m. birželio 18 d. buvęs BUAB „Piestro” direktorius TAR1 atliko ieškovei UAB „Mano Būstas Vilnius“ mokėjimą 1 566,70 Eur sumai už BUAB „Piestro”. CK 6.50 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. 2025 m. liepos 4 d. TAR1 pateikė prašymą nemokumo administratorei vietoje ieškovės UAB „Mano Būstas Vilnius“ reikalavimo 1 566,70 Eur sumai patvirtinti BUAB „Piestro“ bankroto byloje TAR1 finansinį reikalavimą 1 566,70 Eur sumai. 2025 m. liepos 21 d. BUAB „Piestro“ kreditorių susirinkimas 4 darbotvarkės klausimu nusprendė patvirtinti TAR1 finansinį reikalavimą 1 566,70 Eur sumai (reikalavimas perimtas iš ieškovės UAB „Mano Būstas Vilnius“). Trečiojo asmens nuomone, ieškovė UAB „Mano Būstas Vilnius“ neturi reikalavimo teisės į atsakovus, kadangi trečiajam asmeniui TAR1 įvykdžiusiam prievolę perėjo ieškovės reikalavimo teisės. Nemokumo administratorės atstovas teismui akcentavo, kad nuomos sutartis, sudaryta tarp patalpų savininko ir BUAB „Piestro“ niekada nebuvo nustojusi galioti ir galiojo iki 2025 metų pabaigos. Nuomos sutarties 4.1 punktas numato, kad nuomos sutartis sudaroma dešimties metų terminui. Sutartis sudaryta 2020 m. sausio 2 d., todėl akivaizdu, kad dešimties metų sutarties galiojimo terminas dar nėra pasibaigęs. Taip pat nemokumo administratorius patvirtino, kad civilinės bylos nagrinėjimo dienai ginčo patalpose yra laikomi BUAB „Piestro“ ūkinėje komercinėje naudoti įrenginiai ir kiti įrankiai, o tai paneigia ieškovės iškeltą hipotezę, neva, nuomos sutartis tarp šalių buvo nutraukta konkliudentiniais veiksmais.

Panevėžio apylinkės teismas 2026 m. kovo 12 d. sprendimu ieškovės UAB „Mano Būstas Vilnius“ patikslintą ieškinio reikalavimą atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Mano Būtas Vilnius“ atsakovų ATS1 ir ATS2 naudai 5 832,20 Eur bylinėjimosi išlaidų ir valstybės naudai 18,51 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Esminiai skundžiamo sprendimo motyvai: Teismas, įvertinęs 2017 m. vasario 20 d. bei 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutarčių bei 2017 m. rugpjūčio 1 d. pasirašyto trišalio susitarimo nuostatas, konstatavo, kad bylos šalys – ginčo patalpų savininkė ir nuomininkė, taip pat namo administratorius buvo sutarę dėl administratoriaus teikiamų paslaugų apmokėjimo tvarkos, nustatant, kad būtent patalpų nuomininkė vykdys 2017 m. vasario 20 d. nuomos sutartimi bei 2017 m. rugpjūčio 1 d. trišaliu susitarimu sulygtą pareigą apmokėti administratoriui už suteiktas paslaugas, kuri apėmė ir pastarosios pareigą apmokėti proporcingai turimai (nuomojamai) turto daliai apskaičiuotus mokesčius už atliktus daugiabučio namo, kuriame yra nuomojamos patalpos, bendrosios dalinės nuosavybės remonto darbus. Toks nuomininkės – UAB „Piestro“ įsipareigojimas galiojo nuo 2017 m. vasario 20 d. nuomos sutarties sudarymo ir buvo tęsiamas pasirašius 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutartį su nauja patalpų savininke – ATS1, kadangi ir naujai pasirašytos nuomos sutarties laikotarpiu galiojo 2017 m. rugpjūčio 1 d. tarp nuomininkės, patalpų savininko ir namo administratoriaus pasirašytas trišalis susitarimas, kurio nuostatos laikytinos specialiosiomis, lyginant su 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutarties nuostatomis. Teismas nesutiko su ieškovės išdėstytais argumentais, kad 2020 m. sausio 2 d. tarp ATS1 ir BUAB „Piestro“ sudaryta patalpų nuomos sutartis nebegaliojo, kadangi nuomininkė patalpose nebevykdė jokios veiklos, todėl nebegaliojo ir 2017 m. rugpjūčio 1 d. sudarytas trišalis susitarimas. Teismas nustatė, kad pati ieškovė UAB „Mano Būstas Vilnius“ sąskaitas už pastarosios suteiktas administravimo ir eksploatavimo paslaugas siuntė ne ginčo patalpų savininkams – atsakovams, o šių patalpų nuomininkei – BUAB „Piestro“, ką patvirtina byloje atsakovų pateiktos sąskaitos už laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 31 d. iki 2025 m. vasario 28 d. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad pačiai ieškovei neabejotinai buvo žinoma apie ginčo patalpų nuomos faktą bei 2017 m. rugpjūčio 1 d. trišalį susitarimą, kurio pagrindu būtent nuomininkė apmokėdavo ieškovės priskaitytus mokesčius. Taip pat teismas nustatė, kad 2025 m. gegužės 15 d. BUAB „Piestro“ kreditorių susirinkimas nusprendė pradėti juridinio asmens bankroto procesą ne teismo tvarka. Tuo tarpu, ieškovei skola už pastarosios teikiamas paslaugas susidarė laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. vasario 28 d. Teismas sprendė, kad aplinkybės, kad šiuo laikotarpiu nuomininkė turėjo finansinių sunkumų ir tinkamai nevykdė savo pareigos apmokėti namo administratoriaus teikiamų paslaugų, nesudaro pagrindo išvadai, kad tarp patalpų savininkės ir nuomininkės 2020 m. sausio 2 d. sudaryta patalpų nuomos sutartis buvo pasibaigusi ar nutrūkusi. Teismas nurodė, kad BUAB „Piestro“ nemokumo administratorės atstovas teismui patvirtino, jog su patalpų savininke sudaryta nuomos sutartis galiojo iki 2025 metų pabaigos, kadangi nuomojamose patalpose buvo laikoma įmonės ūkinėje komercinėje veikloje naudota įranga ir įrankiai, kurių nebuvo kur sandėliuoti. Galiausiai, pati BUAB „Piestro“ nemokumo administratorė byloje pripažino juridinio asmens – nuomininkės pareigą atsiskaityti pagal ieškovės pateiktus pradinius ieškinio reikalavimus, kurią 2025 m. birželio 18 d. įvykdė buvęs BUAB „Piestro“ direktorius TAR1, visiškai apmokėjęs pirminiu ieškinio reikalavimu ieškovės prašytą priteisti skolą. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė mokesčių skolos už ieškinyje nurodytą laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. vasario 28 d. turėjo reikalauti ne iš atsakovų – patalpų savininkų, o nuomininkės BUAB „Piestro“. Bylos nagrinėjimo metu ieškovei atsisakius atsakovus ATS1 ir ATS2 pakeisti tinkama atsakove BUAB „Piestro“, pastarosios patikslintą reikalavimą teismas atmetė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimą ir patenkinti patikslintą ieškinį visiškai, t. y.: iš atsakovų ATS1 ir ATS2 solidariai priteisti 11,59 Eur procesines palūkanas ieškovės UAB „Mano būstas Vilnius“ naudai; iš atsakovų ATS1 , ATS2 lygiomis dalimis priteisti pirmos instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovo UAB „Mano būstas Vilnius“ naudai; priteisti iš atsakovų ieškovės naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

Teismas be pagrįsto įsitikinimo, nustatė atsakovų įrodinėjamas aplinkybes, jog trišalė sutartis galiojo skolos susidarymu laikotarpiu, ir tai lėmė, kad buvo neteisingai nustatyta, jog trišalės sutarties pagrindu iš trečiojo asmens, o ne iš atsakovų turėjo būti priteisiama skola, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Tai reiškia, kad teismas, atmesdamas ieškinį, neteisingai išsprendė bylą.

Trišalis susitarimas buvo sudarytas 2017 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutarties pagrindu ir pagal trišalio susitarimo bendrųjų sąlygų 4.1 punktą, pats trišalis susitarimas galioja iki nuomos sutarties pabaigos ir kol šalys pilnai įvykdys savo įsipareigojimus pagal šį susitarimą. O pagal trišalio susitarimo 4.4 punktą, jam pasibaigus, savininkui tenka pareiga mokėti ieškovei už namo administravimą. Pažymėjo, kad atsakovai su trečiuoju asmeniu ir ieškove nesudarė trišalio susitarimo ir 2017 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutarties, nes tuo metu net nebuvo patalpų savininkais. Atsakovai tik 2018 m. tapo patalpų savininkais. Atitinkamai, jei jie būtų siekę, kad būtent trišalis susitarimas liktų galioti ir jo pagrindu trečiasis asmuo mokėtų ieškovei už namo administravimą, tai jie nebūtų sudarę visiškai naujos tų pačių patalpų 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutarties, kurios 3.5 punkte dar ir numatė, kad komunaliniai mokesčiai mokami nuomotojui – atsakovams, o ne ieškovei. Tai reiškia, kad vėliausiai nuo 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutarties sudarymo iki įsiskolinimo laikotarpio pradžios (2023 m.) 2017 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutartis nustojo galioti. To pasėkoje, pagal trišalio susitarimo 4.1 punktą, nustojo galioti ir pats trišalis susitarimas. Dar daugiau, iki ieškinio pareiškimo ir net iki 2025 m. gegužės 9 d. atsiliepimo ir kažkurį laiko po jo atsakovai net nelaikė trišalės sutarties, kaip pagrindo trečiajam asmeniui mokėti mokesčius ieškovei už atsakovus, o tik vėliau byloje pradėjo teigti apie tai, kad iki ieškinio pareiškimo trišalės sutarties pagrindu tarp atsakovų ir trečiojo asmens buvo sutarta, kad komunalinius mokesčius mokės trečiasis asmuo ieškovei tiesiogiai. Vis dėl to akivaizdu, kad atsakovams tik teisminio proceso metu sužinojus apie trišalę sutartį, objektyviai neįmanoma jos pagrindu dar iki bylos būti suderinus valią dėl trečiojo asmens komunalinių mokesčių mokėjimo tiesiogiai ieškovei.

Papildomai pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog iki skolos susidarymo ieškovė sąskaitas teikdavo trečiajam asmeniui, nekeičia pastarųjų išvadų, nes bylos duomenis rodo, jog tik 2025 m. balandžio mėnesį Nekilnojamojo turto registro duomenimis pamatė, kad yra pasikeitę tiek patalpų savininkai, tiek neliko trišalio susitarimo galiojimo pagrindo – 2017 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutarties, nes buvo sudaryta 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutartis. Todėl, ieškovės valia dėl trečiojo asmens pareigos mokėti už atsakovus, kurie net nebuvo trišalio susitarimo šalimi, pagal bylos duomenis objektyviai negalėjo susiformuoti ieškovei apie tai net nežinant.

Atsakovai atsiliepimu prašo teismo apeliacinį skundą atmesti; palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovai nurodo, kad jiems pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijus patalpas, dėl kurių sudaryta nuomos sutartis, šių patalpų savininkų pasikeitimas nesudarė pagrindo išnykti nuomos santykiams ar nustoti galioti trišaliam susitarimui. Po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo pasikeitė tik ginčo patalpų savininkas ir tai nuomos teisinių santykių nepaveikė ir negalėjo paveikti.

Atsakovai, perėmę ginčo patalpas nuosavybės teise ir sudarydami 2020 m. sausio 2 d. naujos redakcijos nuomos sutartį, siekė ne sudaryti visiškai naują nuomos sutartį, o tik užtikrinti nuomos santykių tęstinumą su trečiuoju asmeniu UAB „Piestro“. 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutartimi atsakovai tik sudarė tiesioginę, naujos redakcijos nuomos sutartį su ginčo patalpų nuomininku UAB „Piestro“. Po 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutarties sudarymo trečiasis asmuo kaip buvo patalpų nuomininkas toks ir liko, todėl nuomos teisiniai santykiai išliko galioti, atitinkamai liko galioti ir trišalis susitarimas. Naujiems patalpų savininkams ginčo patalpas įsigijus su nuomininku ir leidus jam ir toliau naudoti bei valdyti ginčo patalpas, 2017 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutartis tapo neterminuota, todėl apeliantės argumentai, kad ši sutartis nustojo galioti, yra nepagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad trečiasis asmuo kada nors būtų nustojęs nuomos teisinių santykių pagrindu valdyti ginčo patalpas.

Pažymėjo, kad trišalis susitarimas nėra susietas konkrečiai tik su 2017 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutartimi, sudaryta tarp buvusio patalpų savininko ir trečiojo asmens. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, trišalio susitarimo galiojimas siejamas ne su konkrečia nuomos sutartimi, o su nuomos santykių buvimu tarp patalpų savininko ir nuomininko esant rašytinei nuomos sutarčiai, kuri šiuo atveju, buvo dar ir išviešinta. Tuo atveju, jeigu tikroji trišalio susitarimo šalių valia būtų buvusi apriboti trišalio susitarimo galiojimą 2017 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutartimi, tai būtų aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta pačiame trišaliame susitarime, tačiau tai nebuvo padaryta.

Trišalio susitarimo tikslas, vertinant protingo žmogaus akimis, suprastinas kaip apeliantės siekis turėti tiesioginius faktinius santykius su tikruoju patalpų valdytoju, o ne kiekvieną kartą sprendžiant apmokėjimo klausimus kreiptis į patalpų savininką, kuris faktiškai išnuomotų patalpų pats nevaldo ir skolų administravimas per daikto nevaldantį savininką paprasčiausiai nėra efektyvus. Trišalis susitarimas nuomos teisinių santykių pagrindu išlieka galioti ir sudarius kitą (naujos redakcijos) nei 2017 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutartį, jeigu ši yra rašytinė ir sudaryta tarp ginčo patalpų savininko ir nuomininko, be to, atspindi protingo asmens akimis vertintiną siekį apmokėjimo už suteiktas paslaugas santykį turėti tiesiogiai su paslaugas gaunančiu asmeniu, o ne per tarpininkus atsakovus.

Atsakovai nurodo, kad teismas tinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą ir teisingai nusprendė, kad ir 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutarties laikotarpiu galiojo trišalis susitarimas. Nors apeliantė teigia priešingai, pačios apeliantės veiksmai – sąskaitų siuntimas nuomininkui (trečiajam asmeniui), o ne savininkams, bei faktas, kad trečiasis asmuo tą skolą pripažino ir apmokėjo – patvirtina faktinį šalių vadovavimąsi trišalio susitarimo nuostatomis. Teismas pagrįstai nusprendė, kad prievolė mokėti už apelianto suteiktas paslaugas ir iš jų kylančius išvestinius reikalavimus neperėjo atsakovams, nes nuomos santykiai nebuvo nutrūkę, o trišalio susitarimo šalys savo elgesiu patvirtino minėto susitarimo tęstinumą ir po 2020 m. sausio 2 d.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, ieškovė yra paskirta daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratoriumi CK 4.84 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka priimto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 30-1948 pagrindu, kurio galiojimas buvo pratęstas 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 30-3400.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2017 m. vasario 20 d. buvo sudaryta ginčo negyvenamųjų patalpų adresu (duomenys neskelbtini) subnuomos ir įrangos nuomos sutartis Nr. 17/02/01-1, kurios pagrindu nuomininkė UAB „Sveiko maisto manufaktūra“ išnuomojo ginčo patalpas ir įrangą UAB „Piestro“.

2017 m. rugpjūčio 1 d. ginčo patalpų buvęs savininkas ARS1 ir nuomininkė UAB „Sveiko maisto manufaktūra“ pasirašė Susitarimą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos paslaugų teikimo sutarties Nr. N-16-1 nutraukimo, kuriuo sutarė nutraukti 2016 m. gegužės 1 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. N-16-1 šalių susitarimu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d.

2017 m. rugpjūčio 1 d. tarp buvusio patalpų savininko ARS1 ir nuomininkės UAB „Piestro“ sudaryta nauja Negyvenamųjų patalpų subnuomos ir įrangos nuomos sutartis Nr. 17/02/01-1. Šios 2017 m. rugpjūčio 1 d. Nuomos sutarties pagrindu nuomotojas ARS1 tiesiogiai su UAB „Piestro“ sudarė nuomos sutartį, kuria nuomininkei buvo išnuomotos ginčo patalpos.

2017 m. rugpjūčio 1 d. buvęs ginčo patalpų savininkas ARS1, nuomininkė UAB „Piestro“ ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), administratorius UAB „Naujamiesčio būstas“ pasirašė Trišalį susitarimą Nr. NB-SUT-18-229, kurio 1.2. punkte aptarė, kad nuomininkė įsipareigoja sumokėti administratoriui už suteiktas paslaugas nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. Pareiga apmokėti už suteiktas paslaugas taip pat apima ir nuomininkės pareigą apmokėti proporcingai turimai (nuomojamai) turto daliai apskaičiuotus mokesčius už atliktus daugiabučio namo, kuriame yra nuomojamos patalpos, bendrosios dalinės nuosavybės remonto darbus.

Atsakovams ATS1 ir ATS2 bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nuo 2018 m. liepos 31 d. priklauso negyvenamosios patalpos – pagalbinės patalpos, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini).

Patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), išnuomotos 2020 m. sausio 2 d. sudaryta patalpų nuomos sutartis su nuomininke UAB „Piestro“. Nuomos sutarties galiojimas terminas nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2031 m. sausio 1 d.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovų 1 566,70 Eur sumą, kurią sudarė 1 563,11 Eur skola ir 3,59 Eur metinių palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Patikslintu ieškinio reikalavimu ieškovė prašė priteisti iš atsakovų 11,59 Eur procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovai, kaip patalpų ir bendrosios dalinės nuosavybės objektų savininkai, privalo mokėti už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines bei kitas paslaugas, tačiau šios prievolės tinkamai nevykdė.

Atsakovai su ieškovės reikalavimais ir argumentais dėl jų, kaip patalpų savininkų, atsakomybės nesutiko, nurodė, kad byloje patalpų nuomininkė turi būti laikoma tinkama atsakove, kadangi ji trišalio susitarimo pagrindu buvo įsipareigojusi mokesčius mokėti tiesiogiai administratoriui, nuomos sutarties ir trišalio susitarimo galiojimas nebuvo pasibaigęs. Be to, ieškovė sąskaitas dėl mokesčių mokėjimo visada siuntė nuomininkei, kuri jas apmokėdavo tiesiogiai.

Panevėžio apylinkės teismas 2026 m. kovo 12 d. sprendimu (skundžiamas teismo sprendimas) ieškovės patikslintą ieškinio reikalavimą atmetė. Teismas įvertinęs 2017 m. vasario 20 d. bei 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutarčių bei 2017 m. rugpjūčio 1 d. pasirašyto trišalio susitarimo nuostatos konstatavo, kad bylos šalys – ginčo patalpų savininkas ir nuomininkė, taip pat namo administratorius buvo sutarę dėl administratoriaus teikiamų paslaugų apmokėjimo tvarkos, nustatant, kad būtent patalpų nuomininkė vykdys 2017 m. vasario 20 d. nuomos sutartimi bei 2017 m. rugpjūčio 1 d. trišaliu susitarimu sulygtą pareigą apmokėti administratoriui už suteiktas paslaugas, kuri apėmė ir pastarosios pareigą apmokėti proporcingai turimai (nuomojamai) turto daliai apskaičiuotus mokesčius už atliktus daugiabučio namo, kuriame yra nuomojamos patalpos, bendrosios dalinės nuosavybės remonto darbus. Toks nuomininkės – UAB „Piestro“ įsipareigojimas galiojo nuo 2017 m. vasario 20 d. nuomos sutarties sudarymo ir buvo tęsiamas pasirašius 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutartį su nauja patalpų savininke. BUAB „Piestro“ nemokumo administratorė byloje pripažino juridinio asmens – nuomininkės pareigą atsiskaityti pagal ieškovės pateiktus pradinius ieškinio reikalavimus, kurią 2025 m. birželio 18 d. įvykdė buvęs BUAB „Piestro“ direktorius TAR1, visiškai apmokėjęs pirminiu ieškinio reikalavimu ieškovės prašytą priteisti skolą. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė mokesčių skolos už ieškinyje nurodytą laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. vasario 28 d. turėjo reikalauti ne iš atsakovų – patalpų savininkų, o nuomininkės BUAB „Piestro“.

Apeliantė (ieškovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismu sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir nustatė atsakovų įrodinėjamas aplinkybes, kad trišalis susitarimas galiojo skolos susidarymo laikotarpiu. Toks teismo netinkamas įrodymų vertinimas lėmė, kad buvo neteisingai nustatyta, jog trišalės sutarties pagrindu iš trečiojo asmens, o ne iš atsakovų turėjo būti priteisiama skola, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Trišalis susitarimas, kurio pagrindu trečiasis asmuo, o ne atsakovai turėjo prievolę mokėti ieškovei už namo administravimą, vėliausiai pasibaigė ieškovams ir trečiajam asmeniui sudarius 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutartį. Tai reiškia, kad trečiojo asmens prievolė prieš ieškovą buvo pasibaigusi iki skolos susidarymo (2023 m.), o atsakovams ji atitinkamai buvo atsiradusi.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus bei ginčijamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo pritarti aukščiau nurodytiems apeliantės argumentams. Įvertinus apskųsto sprendimo turinį ir bylos medžiagą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių šalių nurodytų faktinių aplinkybių, argumentų bei byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo, akcentuodamas esmines bylos aplinkybes.

Apeliantės teigimu pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir nustatė atsakovų įrodinėjamas aplinkybes, kad trišalis susitarimas galiojo skolos susidarymo laikotarpiu. Toks teismo netinkamas įrodymų vertinimas lėmė, kad buvo neteisingai nustatyta, kad trišalio susitarimo pagrindu iš trečiojo asmens, o ne iš atsakovų turėjo būti priteisiama skola, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos.

Nurodyti apeliantės argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti teisėto bei pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tarp šalių susiklosčiusius nuomos teisinius santykius, 2017 m. rugpjūčio 1 d. trišalio susitarimo turinį bei šalių faktinį elgesį ir pagrįstai konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiga atsiskaityti su ieškove už jos teikiamas administravimo ir kitas paslaugas teko ne patalpų savininkams, o patalpų nuomininkei UAB „Piestro“.

CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams, išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti.

Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuota, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad nurodyto įstatymo nuostatos nedraudžia nekilnojamojo turto objekto patalpų savininkui susitarti su buto ar kitų patalpų nuomininku dėl to, kad būtent jis apmokės šias išlaidas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. vasario 20 d. sudaryta ginčo patalpų subnuomos ir įrangos nuomos sutartis, kurios pagrindu nuomininkė UAB „Sveiko maisto manufaktūra“ išnuomojo ginčo patalpas ir įrangą UAB „Piestro“. Sutarties 3.1 punkte nuomininkė įsipareigojo mokėti už komunalines paslaugas, o iki sutarčių su atitinkamas paslaugas teikiančiomis įmonėmis sudarymo – atsiskaityti tiesiogiai su nuomotoju. 2017 m. rugpjūčio 1 d. ginčo patalpų buvęs savininkas ARS1 ir nuomininkė UAB „Sveiko maisto manufaktūra“ pasirašė Susitarimą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos paslaugų teikimo sutarties Nr. N-16-1 nutraukimo, kuriuo sutarė nutraukti 2016 m. gegužės 1 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. N-16-1 šalių susitarimu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. 2017 m. rugpjūčio 1 d. ginčo patalpų buvęs savininkas ARS1 ir nuomininkė UAB „Piestro“ sudarė naują Negyvenamųjų patalpų subnuomos ir įrangos nuomos sutartį Nr. 17/02/01-1. Šios 2017 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutarties pagrindu nuomotojas tiesiogiai su trečiuoju asmeniu UAB „Piestro“ sudarė nuomos sutartį, kuria nuomininkei buvo išnuomotos ginčo patalpos. Sutarties 3.1 punkte nuomininkė įsipareigojo mokėti nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas, o iki sutarčių su atitinkamas paslaugas teikiančiomis įmonėmis sudarymo – atsiskaityti tiesiogiai su nuomotoju.

Tą pačią dieną, t. y. 2017 m. rugpjūčio 1 d., buvo sudarytas trišalis susitarimas tarp patalpų savininko, nuomininkės ir namo administratoriaus – UAB „Mano Būstas Vilnius“. Šio trišalio susitarimo nuostatos yra aiškios ir nedviprasmiškos. Trišalio susitarimo specialiosios dalies 1.2 punkte nustatyta, kad nuomininkė įsipareigoja sumokėti administratoriui už suteiktas paslaugas nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d., pareiga apima ir proporcingai nuomojamai turto daliai apskaičiuotus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės remonto darbus. Dar daugiau, susitarimo bendrosios dalies 3.1 punkte aiškiai patvirtinta, kad savininkas ir nuomininkas tarpusavyje susitarė, jog būtent nuomininkas mokės mokesčius už administratoriaus teikiamas paslaugas. Susitarimo 3.7. punktas numatė, kad nuomininkas nėra atsakingas už savininko skolas administratoriui. Savininkas yra atsakingas administratoriui už nuomininko skolas, atsiradusias nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu ir neapmokėtas iki nuomos sutarties pabaigos. Susitarimo 4.1. punktas numatė, kad šis susitarimas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos ir galioja iki nuomos sutarties pabaigos ir kol šalys pilnai įvykdys savo įsipareigojimus pagal šį susitarimą. Tuo tarpu pagal 4.4 punktą tik pasibaigus susitarimo galiojimui ar jį nutraukus pareiga mokėti mokesčius už administratoriaus teikiamas paslaugas pereina savininkui.

Taigi, pats trišalis susitarimas nustatė aiškų momentą, nuo kurio mokėjimo prievolė galėtų pereiti patalpų savininkui – tai yra susitarimo pasibaigimas arba jo nutraukimas. Byloje nenustatyta, kad iki ginčo laikotarpio pabaigos toks susitarimas būtų buvęs nutrauktas, pakeistas ar kitu būdu pasibaigęs.

Byloje nustatyta, kad 2020 m. sausio 2 d. atsakovė ir UAB „Piestro“ sudarė naują patalpų nuomos sutartį, kurios galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2031 m. sausio 1 d. Šios sutarties 3.5 punkte nuomininkė taip pat įsipareigojo apmokėti patalpų eksploatacines ir komunalines išlaidas. Naujos nuomos sutarties sudarymas savaime nepanaikino ankstesnio trišalio susitarimo, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad šalys būtų aiškiai susitarusios jį nutraukti arba pakeisti. Vien aplinkybė, kad 2018 m. liepos 31 d. pasikeitė ginčo patalpų savininkai, savaime nepaneigia tarp kitų šalių anksčiau nustatytos mokėjimo tvarkos ir faktinio jos vykdymo. Taigi šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nuomininkės – UAB „Piestro“ įsipareigojimas apmokėti administratoriui už suteiktas paslaugas galiojo nuo nuomos sutarties sudarymo ir buvo tęsiamas pasirašius 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutartį su nauja patalpų savininke – ATS1, kadangi ir naujai pasirašytos nuomos sutarties laikotarpiu galiojo 2017 m. rugpjūčio 1 d. tarp nuomininkės, patalpų savininko ir namo administratoriaus pasirašytas trišalis susitarimas, kurio nuostatos laikytinos specialiosiomis, lyginant su 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutarties nuostatomis.

Sprendžiant dėl sutartinių santykių turinio ir jų tęstinumo, būtina vertinti ne pavienes atskirų sutarčių nuostatas, o visų tarpusavyje susijusių susitarimų visumą, jų sudarymo aplinkybes ir šalių elgesį vykdant sutartinius įsipareigojimus. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad tikrieji sutarties šalių ketinimai nustatomi vertinant ne vien pažodinį sutarties tekstą, bet ir sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo.

Nagrinėjamu atveju 2017 m. rugpjūčio 1 d. trišalio susitarimo šalys aiškiai susitarė, kad nuomininkė įsipareigoja administratoriui mokėti už jo teikiamas paslaugas, įskaitant proporcingai nuomojamai turto daliai tenkančius mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės remonto darbus. Be to, susitarimo 3.7 punkte buvo atskirtos savininko ir nuomininkės prievolės, nustatant, kad nuomininkė neatsako už savininko skolas administratoriui, o savininkas atsako už nuomininkės skolas administratoriui, atsiradusias nuomos laikotarpiu ir neapmokėtas iki nuomos sutarties pabaigos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad trišalis susitarimas nebuvo vien formalus dokumentas. Šalys jo pagrindu faktiškai vykdė susitarimą – ieškovė sąskaitas už suteiktas paslaugas teikė būtent nuomininkei UAB „Piestro“, o ši jas apmokėdavo tiesiogiai ieškovei. Taigi tiek sutartinis šalių susitarimas, tiek faktinis jų elgesys patvirtina, kad mokėjimo prievolė buvo perkelta nuomininkei ir būtent ji buvo laikoma asmeniu, privalančiu atsiskaityti su administratoriumi. Ieškovė, būdama trišalio susitarimo šalis, žinojo apie nustatytą mokėjimo tvarką, ją faktiškai taikė ir sąskaitas ilgą laiką teikė nuomininkei. Tokie pačios ieškovės veiksmai patvirtina, kad ji pripažino nuomininkę asmeniu, kuriam tenka pareiga tiesiogiai atsiskaityti už jos teikiamas paslaugas.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, konstatuodamas trišalio susitarimo galiojimą ginčo laikotarpiu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas darydamas atitinkamas išvadas dėl trišalio susitarimo galiojimo ginčo laikotarpiu vertino įrodymų visetą – 2017 m. vasario 20 d. nuomos sutartį, 2017 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutartį, 2017 m. rugpjūčio 1 d. trišalį susitarimą, 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutartį, šalių faktinį elgesį bei aplinkybę, kad sąskaitos buvo teikiamos ir mokėjimai buvo atliekami nuomininkės. Be to, reikšminga aplinkybė yra ta, kad BUAB „Piestro“ nemokumo administratorė byloje pripažino nuomininkės pareigą atsiskaityti pagal ieškovės pareikštus reikalavimus, o 2025 m. birželio 18 d. pirminiu ieškinio reikalavimu nurodyta skola buvo visiškai sumokėta buvusio UAB „Piestro“ direktoriaus. Ši aplinkybė papildomai patvirtina, kad pati nuomininkė taip pat save laikė asmeniu, atsakingu už ginčo mokėjimų vykdymą.

Byloje nėra nustatyta, kad ginčo skolos susidarymo metu būtų buvusi pasibaigusi nuomos sutartis ar, kad būtų atsiradusios trišalio susitarimo 3.7 punkte numatytos sąlygos, dėl kurių prievolė būtų turėjusi būti nukreipta tiesiogiai į ginčo patalpų savininkus.

Atsižvelgiant į nurodyta, apeliantės argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra deklaratyvūs ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė mokesčių skolos už ieškinyje nurodytą laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. vasario 28 d. turėjo reikalauti ne iš atsakovų – patalpų savininkų, o iš nuomininkės BUAB „Piestro“. Apeliantė nepateikė pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad iki ginčo skolos susidarymo laikotarpio trišalis susitarimas buvo nutrauktas, pasibaigęs ar kitaip netekęs galios.

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad trišalis susitarimas, kurio pagrindu trečiasis asmuo, o ne atsakovai turėjo prievolę mokėti ieškovei už namo administravimą, vėliausiai pasibaigė ieškovams ir trečiajam asmeniui sudarius 2020 m. sausio 2 d. nuomos sutartį. Tai reiškia, kad trečiajam asmeniui iki skolos susidarymo (2023 m.) prievolė prieš ieškovą buvo pasibaigusi, o atsakovams jau buvo atsiradusi.

Vien naujos nuomos sutarties sudarymo faktas savaime nepatvirtina ankstesnio susitarimo nutraukimo, pakeitimo ar kitokio jo galiojimo pasibaigimo. Tam būtina nustatyti konkretų teisinį pagrindą, kuriuo ankstesnis susitarimas būtų netekęs galios. Nagrinėjamu atveju apeliantė tokio pagrindo nenurodo ir nepateikia įrodymų, patvirtinančių, kad 2017 m. trišalis susitarimas būtų buvęs nutrauktas ar pakeistas. Trišalio susitarimo nuostatos nesuteikia pagrindo teigti, kad jo galiojimas automatiškai pasibaigė sudarius naują nuomos sutartį. Priešingai, trišalio susitarimo 4.1 punkte aiškiai nustatyta, kad susitarimas galioja iki nuomos sutarties pabaigos ir kol šalys visiškai įvykdys savo įsipareigojimus. Taigi, šalys susitarimo galiojimo pabaigą susiejo su nuomos santykių pasibaigimu, o ne su naujos nuomos sutarties sudarymo faktu. Nagrinėjamu atveju 2020 m. sausio 2 d. sudaryta nauja nuomos sutartis ne nutraukė nuomos santykius, bet juos tęsė. Šia sutartimi buvo nustatytas naujas nuomos laikotarpis – nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2031 m. sausio 1 d. Todėl nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo 2020 m. sausio 2 d. laikyti nuomos santykių pabaigos momentu.

Be to, trišalio susitarimo 4.4 punkte nustatyta, kad tik pasibaigus trišalio susitarimo galiojimui ar jį nutraukus pareiga mokėti mokesčius už administratoriaus teikiamas paslaugas pereina savininkui. Byloje nėra nustatyta, kad 2020 m. sausio 2 d. trišalis susitarimas būtų buvęs nutrauktas ar kad tuo metu būtų pasibaigę nuomos santykiai. Kaip minėta, šiuo atveju reikšmingas ir pačios ieškovės elgesys, t. y. po 2020 m. sausio 2 d. sudarytos nuomos sutarties ieškovė ir toliau sąskaitas už administravimo bei eksploatavimo paslaugas siuntė būtent trečiajam asmeniui – BUAB „Piestro“, o ne atsakovams, būtent UAB „Piestro“ sąskaitas ir apmokėdavo. Taigi, pati ieškovė savo veiksmais pripažino, kad nuomininkė ir toliau yra asmuo, kuriam tenka pareiga atsiskaityti už ieškovės teikiamas paslaugas. Bylos duomenų visuma patvirtina tęstinį prievolinį santykį (nuomininkė toliau naudojosi patalpomis nuomos sutarties pagrindu, trišalis susitarimas nebuvo nutrauktas, ieškovė toliau pateikdavo sąskaitas nuomininkei, pastarojo sąskaitas apmokėdavo).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta nei trišalio susitarimo nutraukimo, nei jo pasibaigimo sąlygų atsiradimo, nei pagrindo konstatuoti prievolės subjekto pasikeitimą. Priešingai, sutarčių nuostatų turinys, jų sisteminis aiškinimas ir faktinis šalių elgesys patvirtina, kad trišalis susitarimas ginčo laikotarpiu galiojo, o pareiga atsiskaityti su ieškove teko trečiajam asmeniui.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė proceso ir materialiosios teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei įvertino byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, spręstinas atsakovų bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas. Atsakovai pateikė duomenis, kad patyrė 2 178 Eur išlaidų už teisines paslaugas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Šioms išlaidoms neviršijant Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodyto maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.11. punktas), patirtos bylinėjimosi išlaidos (2 178 Eur) priteisiamos atsakovams iš ieškovės (apeliantės) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

ieškovės UAB „Mano Būstas Vilnius“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Mano Būtas Vilnius“, juridinio asmens kodas 121452091, atsakovų ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir ATS2, asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 2 178 Eur (du tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.