Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. gynėjo advokato Aloyzo Kruopio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 27 straipsnio 1 dalimi, V. D. pripažintas recidyvistu.

V. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, V. D. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė – 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatliktos bausmės, paskirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, dalimi, prie šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės ir V. D. nustatyta subendrinta – 4 mėnesių ir 15 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas V. D. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. gruodžio 23 d., 23.10 val. iki 2025 m. gruodžio 24 d., 10.16 val. (1 para).

Nuteistajam V. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, V. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nurodant, jog šį įpareigojimą V. D. turi įvykdyti per vienerius metus nuo paleidimo iš bausmės atlikimo įstaigos.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, V. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ir kitose programose ar kursuose, nurodant, jog šį įpareigojimą V. D. turi įvykdyti per vienerius metus nuo paleidimo iš bausmės atlikimo įstaigos.

Procesas dėl civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Dėl tų pačių nuteistąjį teigiamai apibūdinančių aplinkybių bei nukentėjusiosios elgesio, turėjusio įtakos nusikaltimui kilti, prašoma panaikinti V. D. skirtas baudžiamojo poveikio priemones, kadangi nuteistasis pats, savanoriškai ir gana intensyviai lanko anoniminių alkoholikų kursus (duomenys pateikti teismui) ir tik laiko klausimas, kada tie kursai parodys savo rezultatus. V. D. šiuo metu atlieka ir tikėtina, kad netrukus visiškai bus atlikęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirtą 46 parų arešto bausmę, todėl apeliacinėje instancijoje reikėtų iš naujo spręsti dėl V. D. skirtos bausmės subendrinimo su 2025 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir/ar dėl pastaruoju nuosprendžiu skirtos bausmės įskaitymo į subendrintą bausmę.

Teisėjų kolegija prijungė gynėjo advokato pateiktus papildomus dokumentus – darbo sutartį (3 lapai), santuokos sudarymo įrašą (1 lapas), paleidimo pažymėjimą (1 lapas), vaiko gimimo įrašą (1 lapas), AA grupės lankymo patvirtinimą (1 lapas), pranešimą (1 lapas) prie baudžiamosios bylos medžiagos. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. D. gynėjo advokato Aloyzo Kruopio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju, apeliaciniu skundu neginčijama pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, V. D. kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau prašoma panaikinti V. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas, nuteistojo pripažinimą recidyvistu, paskirtas baudžiamojo poveikio priemones ir sušvelninti paskirtą bausmę. Taigi, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo V. D. gynėjo apeliaciniame skunde.

Dėl BK 27 straipsnio ir BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo

Iš bylos medžiagos duomenų (1 t., b. l. 120–127) matyti, kad V. D. šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė anksčiau būdamas teistas už analogiško pobūdžio nusikaltimus, būnant pilnamečiu, jo teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos – LITEKO2 ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad V. D. Lietuvos Respublikoje buvo teistas 10 kartų: 1) Lazdijų rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 3 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 291 straipsnio 1 dalį – 250 Lt bauda; bauda išieškota 2015 m. sausio 26 d.; 2) Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį – 7 metų laisvės atėmimo bausme; Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartimi veika perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir paskirta galutinė subendrinta 9 metų laisvės atėmimo bausmė; 3) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (trys veikos) – 2 metų 6 mėnesių 20 dienų laisvės atėmimo bausme; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 10 d. nutartimi subendrinus bausmes, paskirta galutinė 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; 4) Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 322 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) – 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 22 d. nutartimi paskirta galutinė subendrinta 9 metų laisvės atėmimo bausmė; Kauno apygardos teismo 2007 m. sausio 3 d. nutartimi Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis panaikinta; Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartimi paskirta galutinė subendrinta 9 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; bausmė atlikta 2014 m. rugsėjo 26 d.; 5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 284 straipsnį – galutine subendrinta 34 parų arešto bausme (įsiteisėjo 2022 m. kovo 1 d., veika 2021 m. spalio 12 d.); 6) 2022 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 69 parų arešto bausmę, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė – 46 parų arešto bausmė (įsiteisėjo 2022 m. balandžio 20 d., veika 2021 m. gruodžio 11 d.); 7) 2022 m. liepos 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 81 parų arešto bausmę, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė – 54 parų arešto bausmė (įsiteisėjo 2022 m. rugpjūčio 10 d., veika 2022 m. balandžio 27 d.); 8) 2022 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė – 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (įsiteisėjo 2023 m. vasario 14 d., veika 2021 m. spalio 19 d.); 9) 2024 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė – 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant paskirtos bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įsiteisėjo 2024 m. gegužės 31 d., veika 2023 m. spalio 22 d.); 10) 2025 m. gruodžio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 69 parų arešto bausme, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė – 46 parų arešto bausmė (įsiteisėjo 2026 m. vasario 24 d., veika 2025 m. liepos 20 d.). Kaip matyti, V. D. atlikdavęs paskirtas bausmes vėl nusikalsdavo, teistumas neišnykdavo. Tai rodo, kad nuteistasis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nusikalstamų polinkių nekeičia, priešingai, toliau vykdo ir analogiškus nusikaltimus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, V. D. skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi pagrįstai pripažintas recidyvistu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-511/2026).

Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs V. D. recidyvistu, nepagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Nagrinėjamu atveju matyti, kad V. D. recidyvistu buvo pripažintas tik skundžiamu nuosprendžiu, todėl vadovaujantis aktualia teismų praktika, darytina išvada, kad pirmosios instancijos nepagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog V. D. de facto recidyvistu buvo pripažintas ir ankstesniais jo atžvilgiu priimtais nuosprendžiais t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 28 d. nuosprendyje nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką įvykdė būdamas recidyvistas. Tačiau, kaip jau paminėta nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik įsiteisėjus nuosprendžiui, kuriuo jis pripažįstamas recidyvistu, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, pašalinant nustatytą minėtą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Dėl paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę būtina įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį. Pažymėtina, jog pagal susiformavusią teismų praktiką, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą, ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019). Nagrinėjamu atveju, V. D. pripažintas kaltu padaręs vieną nesunkią nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, gali būti skiriama viena iš alternatyvių bausmių: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti V. D. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytinas artimas sankcijos vidurkiui – 6 mėnesiai. Byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, todėl taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir V. D. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki 4 mėnesių laisvės apribojimo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas dėl V. D. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio pirmosios instancijos teismas įvertino esmines bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą. Buvo įvertinta, kad praeityje V. D. teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, nagrinėjamą nusikalstamą veiką įvykdė neišnykus teistumui, šią nusikalstamą veiką įvykdė kitą dieną po to, kai jo atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo paskelbtas nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu taip pat padaręs smurtinio pobūdžio nusikaltimą. Pirmos instancijos teismas taip pat įvertino, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailėjosi bei tai, kad jis savo noru atlygino nusikalstama veika padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), atsižvelgė į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės nebuvo įvertintos tinkamai. Skundžiamame nuosprendyje, pirmos instancijos teismas įvertino visumą aplinkybių apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį. Teismas įvertino ir aplinkybes dėl V. D. prisipažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi, savanoriško žalos atlyginimo ir tai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju, nustatytos aplinkybės ir jų visuma nepasižymi išskirtinumu, galinčiu įtakoti teismo sprendimą sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Be to nors, kaip jau minėta, nuteistajam V. D. panaikintina BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas. Tačiau vien tik minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimas, atsižvelgus į nustatytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio asmens pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti jam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo padarytą veiką ir asmenybę, bei skunde nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant ir į tai, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė panaikintina, nesuteikia pagrindo spręsti, kad V. D. paskirta bausmė, nėra teisinga ir turėtų būti švelninama. Išdėstytų aplinkybių visuma rodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas parinkti griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, yra teisingas. Parinkta bausmės rūšis yra adekvati tiek nuteistojo asmenybei, tiek padarytai nusikalstamai veikai ir savo rūšimi nėra per griežta. Švelnesnė bausmė, nagrinėjamu atveju, yra nepakankama daryti teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui ir neužtikrintų bausmės tikslų: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikaltusį asmenį; atimti ar apriboti asmeniu daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl V. D. skirtinos bausmės ir daro išvadą, kad nuteistajam paskirta sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių numatytų BK 72² ir 72⁵ straipsniuose

Skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 72² ir 72⁵ straipsniais, V. D. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nurodant, jog šį įpareigojimą V. D. turi įvykdyti per vienus metus nuo paleidimo iš bausmės atlikimo įstaigos ir dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ir kitose programose ar kursuose, nurodant, jog šį įpareigojimą V. D. turi įvykdyti per vienus metus nuo paleidimo iš bausmės atlikimo įstaigos.

Skunde akcentuojamos nuteistąjį teigiamai apibūdinančios aplinkybės bei nukentėjusiosios elgesys, gynėjo vertinimu, turėjęs įtakos nusikaltimui kilti, ir prašoma panaikinti V. D. skirtas baudžiamojo poveikio priemones. Skunde pažymėta, jog nuteistasis savanoriškai ir gana intensyviai lanko anoniminių alkoholikų kursus. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateiktus papildomus dokumentus konstatuoja, jog nuteistajam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra adekvačios, proporcingos ir nėra per griežtos.

BK 72² straipsnyje numatyta, jog teismas gali įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas, kuriomis kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, laisvę, seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, lygiateisiškumą ir sąžinės laisvę. Nagrinėjamu atveju V. D. veiksmai susiję su smurto panaudojimu nukentėjusiojo atžvilgiu, sukėlė M. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, be to praeityje yra ne kartą teistas dėl nusikalstamų veikų susijusiu su smurto panaudojimu. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant užtikrinti, kad V. D. ateityje laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, jam teisingai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, kuri darys teigiamą įtaką jos elgesiui. Apygardos teismo vertinimu, darytina išvada, kad pagal bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio turinį nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismui paskyrus BK 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

BK 72⁵ straipsnyje nustatyta, kad teismas gali įpareigoti asmenį dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, jeigu šis asmuo padarė BK nustatytą nusikalstamą veiką būdamas abstinencijos būsenos arba apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Vadovaujantis Teisingumo ministerijos aiškinamuoju raštu dėl įstatymų projektų Nr. XIVP-3066 ir XIVP-3067 4 straipsnio 4 punkto 4.5 papunktį, alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitos programos nėra susijusios su priverstiniu gydymu nuo konkrečių priklausomybės ligų, šios programos yra susijusios su edukacinių programų apie alkoholio, narkomanijos ir kitų priklausomybių lygių daromą žalą asmenims išklausymu, paskatinimu asmenis įvertinti galimybę pradėti ir atitinkamą savanorišką gydymą nuo priklausomybės ligų. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, jog nors minėtame aiškinamajame rašte pažymėta, kad alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitos programos yra susijusios su edukacija apie priklausomybės ligų daromą žalą, siekiant, be kita ko, paskatinti asmenis gydytis nuo šių ligų, tačiau tokia aplinkybė, įvertinus BK 72⁵ straipsnio turinį, savaime nereiškia, kad aptariama baudžiamojo poveikio priemonė gali būti paskirta tik nuo alkoholio (narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų) priklausomam asmeniui, jos paskyrimui nėra būtina nustatyti ir alkoholio vartojimo sistemingumą.

Teismas, spręsdamas dėl BK 72⁵ straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo, sprendžia ir jos tikslingumo klausimą, įvertindamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir ją padariusį asmenį charakterizuojančius duomenis (pvz., ankstesnį asmens elgesį, teistumus ir administracinius baustumus, jeigu yra byloje, ir sveikatos duomenis, ir pan.), galinčius atskleisti ir asmens alkoholio (ar kitų psichiką veikiančių medžiagų) vartojimo ypatumus. Bylos duomenų visumos pagrindu teismas nusprendžia, ar reikia koreguoti apsvaigusio nuo alkoholio (ar kitų psichiką veikiančių medžiagų) nusikalstamą veiką padariusio asmens elgesį ir jo požiūrį į psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, o dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose padėtų įgyvendinti tokius tikslus ir keistų nusikalstamą veiką padariusį asmenį teigiama linkme.

Nagrinėjamu atveju, nustatyta, jog nuteistasis V. D. pripažintas kaltu dėl to, jog 2025 m. gruodžio 23 d., apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 2,93 promilių girtumas, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo veiksmais sukėlė M. B. fizinį skausmą ir padarydamas žaizdas viršugalvyje ir dešinėje ausyje. Kaip teisingai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis lankėsi anoniminių alkoholikų grupės susitikimuose – 2025 m. lapkričio 11 d., lapkričio 16-21 dienomis, gruodžio 9 d., gruodžio 10 d. ir kt., tačiau iš byloje esančio Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus matyti, jog 2025 m. gruodžio 1 d. asmeniui surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 115 straipsnio 1 dalį dėl to, kad parduotuvėje „Maxima“ sugadino degtinės butelį, 2025 m. gruodžio 12 d. jam surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 108 straipsnį dėl to, kad jis parduotuvėje paėmė 2 brendžio „Alita“ butelius, kitas prekes ir praėjo pro kasas nesusimokėjęs; 2025 m. gruodžio 22 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 108 straipsnį, dėl to, kad jis būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2.10 promilės girtumas, praėjo pro kasas, nesumokėjęs už prekę – „Absolut Vodka“ degtinės butelį (1 t., b. l. 130–136). Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad alkoholio vartojimas nebuvo atsitiktinis, o toks V. D. elgesys vertintinas kaip neatsakingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo V. D. asmenybė ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės suponuoja išvadą, jog yra pagrindas koreguoti jo požiūrį į alkoholio vartojimą ir elgesį, būnant apsvaigusiam, todėl jam būtina edukacija, kurios gavimą, kaip minėta, užtikrina alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ir kitos programos ar kursai. Dėl to V. D. dalyvavimas tokioje programoje, yra tikslingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo V. D. gynėjo advokato Aloyzo Kruopio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. nuosprendį pakeisti: Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti V. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio1 dalies 13 punkte, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje padarė būdamas recidyvistu. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.