Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, netaikant intensyvios priežiūros, bet įpareigojant visą bausmės laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnio 1 dalimi, 83 ir 87 straipsniais, G. G. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per tą laiką 1) kiekvieną dieną nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose (nurodytoje gyvenamojoje vietoje), jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu ir 2) tęsti mokslą arba dirbti.

G. G. paskirtas kardomąsias priemones – nepilnamečio atidavimą prižiūrėti ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę – panaikinti.

Priteista civiliniam ieškovui E. P. iš G. G. (šiam iki pilnametystės neturint savarankiško turto ar uždarbio, kurio pakaktų žalai atlyginti – iš tėvo T. G. ir mamos D. P.) solidariai su L. O. ir T. S. (šiam iki pilnametystės neturint savarankiško turto ar uždarbio, kurio pakaktų žalai atlyginti – iš biudžetinės įstaigos (Duomenys neskelbtini)) 240 Eur (du šimtai keturiasdešimt) eurų turtinei žalai atlyginti.

Priteista civilinei ieškovei A. P. iš G. G. (šiam iki pilnametystės neturint savarankiško turto ar uždarbio, kurio pakaktų žalai atlyginti – iš tėvo T. G. ir mamos D. P.) solidariai su L. O. ir T. S. (šiam iki pilnametystės neturint savarankiško turto ar uždarbio, kurio pakaktų žalai atlyginti – iš biudžetinės įstaigos (Duomenys neskelbtini)) 500 Eur (penki šimtai) eurų turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti L. O. ir T. S., tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai nebuvo pateikti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai

Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl G. G. negalima taikyti BK 93 straipsnio nuostatų ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Pabrėžiama, kad šiuo atveju buvo visos sąlygos, numatytos BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. nusikalstamą veiką G. G. padarė pirmą kartą, būdamas 15 metų, nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu G. G. savo kaltę pripažino iš dalies todėl, kad jam buvo inkriminuotas dviejų smūgių sudavimas nukentėjusiajam. Tuo tarpu jis teigė, kad smūgį su koja į nukentėjusiojo nugarą sudavė vieną kartą. Byla į teismą buvo perduota kaltinant jį sudavus du smūgius, todėl ir teisme apklaustas G. G. savo kaltę pripažino iš dalies, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad sudavė vieną smūgį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepilnametis davė teisingus parodymus dėl suduoto tik vieno smūgio. Akcentuojama tai, kad teismas, pripažinęs, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai yra teisingi, padarė klaidingą, faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad G. G. kaltę pripažino iš dalies. Tokiai išvadai nebuvo pagrindo, kadangi visas kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes nepilnametis nurodė taip, kaip pateikta kaltinime.

Be kita ko, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad G. G. nusikaltimą padarė būdamas labai jauno amžiaus – 15 metų, t. y. pažeidžiamiausiu paauglystės laikotarpiu. G. G. šiuo metu mokosi, charakterizuojamas teigiamai, administracinių nusižengimų nėra padaręs, ruošiasi atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, yra pagrindo manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Skirdamas laisvės apribojimo bausmę, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai neleido G. G. pasinaudoti įstatymų leidėjo suteikta galimybe savo klaidą, padarytą ankstyvoje paauglystėje, ištaisyti netaikant baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuosprendžio dalis dėl G. G. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir laisvės apribojimo bausmės paskyrimo yra teisėta ir pagrįsta. G. G. nuteisimą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir bausmės jam paskyrimą lėmė jo dalinis kaltės pripažinimas. G. G. neigė ne tik skaičių smūgių, kuriuos sudavė nukentėjusiajam, bet iš esmės neigė dalyvavimą plėšime, savo veiksmus vertino tik kaip fizinį smūgio sudavimą, o ne dalyvavimą bendrame plėšimo nusikalstamos veikos padaryme. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktų duomenų visumą, pripažino, kad nuteistasis G. G. atliko spyrį nukentėjusiajam E. P. į nugarą, siekiant bendro tikslo – pagrobti nukentėjusiojo E. P. pinigus, tuo tarpu nuteistasis G. G., duodamas parodymus, tokį tikslą neigė, todėl teismas pagrįstai nurodė, jog G. G. savo kaltę pripažino iš dalies, ir nesvarstė galimybės vadovaujantis BK 93 straipsniu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kiti nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai šiuo atveju neaptariami, nes nenustatyti: žala nebuvo atlyginta, ribotas pakaltinamumas nenustatytas. Teismas taip pat nepripažino nuteistojo G. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kas taip pat reikšminga svarstant BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo taikymui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. G. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinis skundas tenkinamas

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistojo gynėjas neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme ir prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. G. paskirtos laisvės apribojimo bausmės ir bylą nutraukti vadovaujantis BK 93 straipsnyje numatytais pagrindais. Kiti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu išspręsti klausimai nėra ginčijami. Byloje nenustačius kitų padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas nuostatas, pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos numatytos BK 93 straipsnyje. Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-296/2012, 2K-599-976/2015). Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs 18 metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą BK straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, t. y. kad jis: nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba pripažintas ribotai pakaltinamu, arba pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau sisteminis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirties ir jos ypatumų aiškinimas, atsižvelgus į bendrą baudžiamojo įstatymo paskirtį bei jo normų sistemą, leidžia teigti, kad kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas turėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad tinkamas kaltinamojo veikos įvertinimas ir teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje siekimas yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-472/2009).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, aiškiai neaptaręs, kodėl G. G., vadovaujantis BK 93 straipsnyje numatytomis sąlygomis, negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskyręs laisvės apribojimo bausmę, pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, jog nėra pagrindo taikyti BK 93 straipsnio nuostatų, tačiau išsamiai neaptarė aplinkybių, kuriomis grindžiamas BK 93 straipsnio netaikymas, taip pat aiškiai neįvertino, ar nėra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Nagrinėjamu atveju šioje baudžiamojoje byloje nustatytos trys būtinosios bendrosios sąlygos, numatytos BK 93 straipsnio 1 dalyje, t. y. G. G. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą; padarytas apysunkis nusikaltimas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje; nusikalstamos veikos padarymo metu jam buvo 15 metų, t. y. jis buvo nepilnametis.

Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad nėra nustatytos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės būtinos sąlygos, numatytos BK 93 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktuose. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti sąlygą, numatytą BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kadangi G. G. pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo. Apibendrinus nuteistojo duotus paaiškinimus matyti, kad jis išties neigė sudavęs du smūgius nukentėjusiajam, tačiau ši faktinė aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo pašalinta iš kaltinimo. Vis dėlto, šiuo atveju G. G. dalinis pripažinimas buvo konstatuotas ne dėl to, kad jis neigė sudavęs du smūgius, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o dėl to, jog jis nepripažino, jog apskritai dalyvavo plėšime, nurodęs, jog smūgį sudavė tik dėl to, kad nukentėjusysis jį įžeidė, tačiau nematė, kada ir kas iš nukentėjusiojo atėmė pinigus, ką darė kiti bendrininkai.

Tačiau BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta ir ketvirtoji alternatyvi sąlyga, leidžianti nepilnametį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės: yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi įstatymų leidėjas be trijų aiškiai nurodytų alternatyvių sąlygų, nurodė ir tai, kad gali būti ir kitų pagrindų manyti, jog nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šiuo atveju teismas, atsižvelgęs į nepilnamečio elgesį iki, prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo bei įvertinęs visas nusikaltimo padarymo ir bylos aplinkybes, turi prognozuoti nepilnamečio elgesį ateityje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. G. per pastaruosius penkerius metus administracine tvarka nebaustas, praeityje nebuvo teistas ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs, duomenų apie nepilnamečio psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymąsi nebuvo. Nepilnamečio veiksmai įvykdant nusikaltimą buvo fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. vienas smūgis į nugaros sritį, taip pat, dėl nusikaltimo padarymo veikiant bendrininkų grupe, buvo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė. G. G. kaltę pripažino iš dalies ir sutiko atlyginti dalį žalos, t. y. atlyginti 100 Eur, kuriuos gavo po nusikaltimo.

Nustatydamas pagrindą manyti, kad G. G. nedarys naujų nusikalstamų veikų, apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėti ir tai, kad G. G. administracine tvarka nebuvo baustas ir vėliau, po bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Iš pateiktos Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus individualaus vertinimo pažymos apie G. G. matyti, kad nepilnametis gyvena kartu su mama, šeimos situacija sudėtinga, nuo 2022 m. gruodžio 16 d. buvo teikiama socialinė pagalba, 2025 m. balandžio 23 d. atvejo vadybos procesas šeimai užbaigtas. Be to, individualioje pažymoje nurodyta, kad nepilnametis mokosi (Duomenys neskelbtini) mokykloje, pagal Bendrąsias programas, dėl specialiųjų ugdymosi poreikių ir asmenybės brandos vertinamas nebuvo. G. G. kartojo 7 klasės programą, buvo juntamos mokymosi spragos, tačiau jis kartais rodo pastangas, atlieka paskirtas užduotis, II-jame trimestre žinios ir kompetencijos įvertintos teigiamai devynių mokomųjų dalykų, III-jame trimestre padaryta nežymi pažanga. Mokykla nurodo, kad nepilnametis yra draugiškas, mandagus, komunikabilus, sutaria su bendraklasiais, yra geranoriškas, į mokyklą atvyksta tvarkingai apsirengęs, su suaugusiais gali ir moka būti mandagus, paslaugus, tačiau būna ir impulsyvus (2 t., b. l. 140-143). Taigi šioje pažymoje aprašytos aplinkybės apibūdina gana sudėtingą G. G. situaciją šeimoje, kuri galėjo lemti tiek minėtus ugdymo ir mokymosi sunkumus, tiek šioje byloje nustatytą jo nusikalstamą elgesį. Svarbu ir tai, kad pažymoje nurodoma, jog matyti (nežymi) pažanga, bendras jo elgesys yra draugiškas, mandagus, sutaria su bendraklasiais, geranoriškas. Vertinant G. G. elgesį po nusikalstamos veikos padarymo svarbus ir jo paties savo elgesio vertinimas: ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. G. nurodė, jog gailisi sudavęs smūgį, taip pat teismo posėdžio metu pabrėžė, kad daugiau su niekuo nėra mušęsis, dėl savo elgesio jau yra padaręs teigiamas išvadas, supranta, jog muštis galima tik sporto salėje, atsiprašo.

Apibendrinusi tai, kad išdėstyta, o būtent, kad G. G. per pastaruosius penkerius metus nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų, jo šeimai nebėra reikalinga socialinė pagalba, mokykloje daro pažangą, galimai planuoja tarnauti Lietuvos kariuomenėje, sutiko atlyginti dalį žalos, nusikalstamą veiką padarė būdamas labai jauno amžiaus, dėl elgesio padarė teigiamas išvadas, atsiprašė, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šios aplinkybės rodo G. G. kritišką bei neigiamą savo nusikalstamų veiksmų vertinimą ir leidžia spręsti, kad G. G. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja BK 93 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinosios bei BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta alternatyvi sąlyga, todėl G. G. atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam baudžiamoji byla nutrauktina.

BK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, skiria jam šio kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones. BK 67 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nepilnamečiui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI ar XI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje arba 92 straipsnyje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemonės: įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, išplėstinis turto konfiskavimas.

Teismų praktikoje pažymima, kad valstybė, diferencijuodama nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę, įstatymu apibrėžė šių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, kur numatė riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo nepilnamečiams galimybes bei padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (BK 80 straipsnio 2–3 punktai). Taigi auklėjamojo pobūdžio priemonės, turinčios auklėjimo ir bausmės požymių, ribojančios nepilnamečio elgesį ir kartu turinčios auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, yra svarbi baudžiamoji teisinė priemonė, kuriai taikyti BK normos teikia pirmenybę prieš kitas nepilnamečių nubaudimo priemones – kriminalines bausmes. Pripažįstama, kad bet kokia valstybės intervencija (ne tik pačia griežčiausia forma – įkalinimas, bet ir tikra ar tariama socialinė pagalba) gali turėti ilgalaikį stigmatizuojantį poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį jauną žmogų gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų. Siekiant daryti teigiamą įtaką jauno žmogaus elgesiui, pasiteisina atitinkamos (t. y. jauno žmogaus brandai tinkamos) priemonės, taigi jos turi pasižymėti jaunimui pritaikytais ypatumais, o netinkamos ir (ar) per griežtos priemonės skatina nusikaltimų recidyvą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-599-976/2015).

Atsižvelgiant į G. G. amžių, socialinę brandą, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, veiksmus, asmenybę charakterizuojančius duomenis ir siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą bei paveikti nepilnametį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, tikslinga G. G. skirti auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą ir elgesio apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per tą laiką 1) kiekvieną dieną nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose (nurodytoje gyvenamojoje vietoje), jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu ir 2) tęsti mokslą arba dirbti (BK 82 straipsnio 1 dalis, 83 straipsnis, 87 straipsnis) bei baudžiamojo poveikio priemonę – šešiems mėnesiams dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose (67 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 4 dalis, 72² straipsnis).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neatleidęs G. G. nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendžio dalis dėl G. G. nuteisimo naikintina, o baudžiamoji byla nuteistajam nutrauktina. Kitos skundžiamo nuosprendžio dalys, be kita ko, dalis dėl padarytos žalos atlyginimo – paliekamos nepakeistos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo G. G. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalį, kuria G. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje.

G. G., padariusį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnio 1 dalimi, 83 ir 87 straipsniais paskirti G. G. auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą; elgesio apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per tą laiką: 1) kiekvieną dieną nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose (nurodytoje gyvenamojoje vietoje), jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; 2) tęsti mokslą arba dirbti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 4 dalimi, 72² straipsniu, paskirti G. G. baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, ją įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo.

G. G. paskirtas kardomąsias priemones – nepilnamečio atidavimą prižiūrėti ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Išaiškinti, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 89 straipsnio 3 dalimi, jeigu nepilnametis, kuriam yra paskirtos dvi auklėjamojo poveikio priemonės, jų nevykdo ar netinkamai jas vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šių priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti jas kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, įskaitant atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.

Išaiškinti, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 74 straipsnio 2 dalimi, už paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymą numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį.