Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų D. M. L., S. R. L., L. O., N. R., G. D. O., O. G. O. ir D. Y. O. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, I. D. R., S. A. R., L. R.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį paskelbta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, laikoma, kad byloje dalyvaujantys asmenys buvo tinkamai informuoti apie paskirto teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktą ir 9 straipsnį, todėl prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų senelis/prosenelis I. M. B. (taip pat žinomas kaip M. B. (M. B.)), gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (t. y. šiuo atveju Migracijos departamentas) konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai D. M. L., S. R. L., L. O., N. R., G. D. O., O. G. O. ir D. Y. O. teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymais pareiškėjai pateikė turimus įrodymus, patvirtinančius, jog jų senelis/prosenelis I. M. B. (taip pat žinomas kaip M. B.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. 2026 m. sausio 5 d., 2026 m. vasario 3 d. ir 2026 m. vasario 4 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimus, kuriuose nurodė, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjų senelis/prosenelis I. M. B., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. M. B. (M. B.), gim. (duomenys neskelbtini), kurio tėvai – I. ir E., yra vienas ir tas pats asmuo, t. y. kad M. B. yra pareiškėjų senelis/prosenelis. Atitinkamai, konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonys, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjai gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pareiškėjai pateiktame pareiškime nurodo, jog neturi kitų galimybių ne teismo tvarka patvirtinti fakto, kad jų senelis/prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Teismo vertinimu, pareiškėjai tinkamai pagrindė, kad negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Nagrinėjamu atveju prašomas nustatyti faktas yra reikšmingas pareiškėjų teisei atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį ir kartu išlaikyti turimą kitos šalies pilietybę pagal šio įstatymo 7 straipsnio 4 punktą. Migracijos departamento priimti sprendimai patvirtina, kad administracine tvarka pateiktų dokumentų nepakako. Taigi yra visos procesinės prielaidos prašomam faktui nustatyti teismo tvarka.

Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas Pilietybės įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis).

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje aktualu, ar pagal į bylą pateiktus duomenis yra pakankamas pagrindas nustatyti aplinkybę, kad pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjų senelis/prosenelis galėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu.

Pastebėtina, jog tarpukariu Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos, t. y. Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure: nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad nustatinėjant minėtą juridinį faktą, yra reikšmingos trys aplinkybės: 1) ar asmuo išvyko (buvo ištremtas) iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 2) ar asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę (buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu) pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.; 3) ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šis asmuo nebuvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Šie išaiškinimai taikomi atsižvelgiant į nuo 2022 m. sausio 28 d. įsigaliojusią Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalį. Pagal šią nuostatą reikšminga nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. ir įvertinti, ar asmuo nepatenka į įstatyme nustatytą išimtį dėl pilietybės netekimo atlikus privalomas procedūras ir priėmus atitinkamus sprendimus (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1094-852/2022). Pažymėtina, kad šias aplinkybes teismas vertina pagal įrodymų visumą, o ne pagal vieno dokumento buvimą ar nebuvimą.

Pareiškėjai, įrodinėdami aptarto juridinę reikšmę turinčio fakto egzistavimą (jog jų senelis/prosenelis I. M. B. (taip pat žinomas kaip M. B. (M. B.)), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.), pateikė teismui tokius rašytinius įrodymus: gimimo liudijimų kopijas; Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) namų knygos 1919 m. birželio 15 d. – 1923 m. vasario 6 d. įrašą Nr. 251 (jo kopiją), kuriame įrašytas M. B., I. ir E. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), gimimo vieta – (duomenys neskelbtini), užsiėmimas – mokinys, anksčiau gyvenęs (duomenys neskelbtini), atvykęs į naują būstą (32 butą) ir užsiregistravęs gruodžio 29 d., išsiregistravęs į (duomenys neskelbtini) 1920 m. birželio 18 d.; Ukmergės miesto milicijos 1921 m. duotųjų pasų žinių lapą (jo kopiją), kurio eilėje Nr. (duomenys neskelbtini) yra įrašytas M. B., gyv. (duomenys neskelbtini), kuriam (duomenys neskelbtini) buvo išduotas pasas; Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde saugomo piliečiams išduotų užsienio pasų 1925 m. alfabeto ištrauką (jos kopiją), kurioje nurodyta, kad M. B., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. ten pat, 1925 m. gavo Lietuvos Respublikos užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), vizuotą Nr. (duomenys neskelbtini); pareiškėjų pateiktą notaro patvirtintą Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto M. B., kopiją; 1934 m. sausio 25 d. Pietų Rodezijoje išduotą natūralizacijos liudijimą (liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame nurodyta, kad I. M. B. gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, jo turima pilietybė – Lietuvos, o jo tėvai – I. L. B. ir E. C. B. – abu Lietuvos piliečiai; (duomenys neskelbtini) I. M. B. išduotą Rodezijos pasą Nr. (duomenys neskelbtini) (jo kopiją), kuriame nurodyta tiksli I. M. B. gimimo data ((duomenys neskelbtini)) ir gimimo vieta ((duomenys neskelbtini), Lietuva); bei 2023 m. gegužės 22 d. Pietų Afrikos ortodoksų sinagogų sąjungos išduotą pažymą (jos kopiją), kurioje nurodoma, kad I. M. B. (anksčiau M. B.) hebrajiškas vardas buvo Y. M., E. Y. sūnus.

CPK 176 ir 185 straipsniuose įtvirtinta, kad teismas įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu. Juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose dėl seniai susiklosčiusių aplinkybių tiesioginių įrodymų dažnai nebėra, todėl leistini ir netiesioginiai įrodymai. Išvada gali būti grindžiama tarpusavyje neprieštaraujančių netiesioginių duomenų visuma, jeigu priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018; 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

Pažymėtina, kad teismas pirmiau išvardytus pareiškėjų rašytinius įrodymus vertina vadovaudamasis kasacinio teismo praktikoje suformuotomis įrodinėjimo taisyklėmis, kurios taikomos bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Pirma, bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo yra naudojami netiesioginiai įrodymai, kas nulemia neišvengiamą prielaidų darymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Antra, teismo padaryta prielaida turi būti motyvuota, t. y. ji turi būti pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Trečia, vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

Iš teismui pateiktų duomenų galima matyti, jog pareiškėjų ir I. M. B. giminystės grandį tiesiogiai patvirtina pateikti civilinės būklės dokumentai. Pareiškėjų D. M. L. ir S. R. L. gimimo liudijimuose nurodyta, kad jų motina yra L. B. B., gim. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu L. B. B., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo įraše nurodyta, kad jos tėvas yra I. M. B. Taigi pareiškėjos D. M. L. ir S. R. L. yra I. M. B. vaikaitės. Pareiškėjos L. O. (gimimo dokumente – I. L. R.) gimimo liudijime nurodyta, kad jos motina yra J. B., gim. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu J. B., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo įraše nurodyta, kad jos tėvas yra I. M. B. Taigi pareiškėja L. O. yra I. M. B. vaikaitė. Pareiškėjos L. O. ir gimimo liudijime nurodytos I. L. R. tapatumą patvirtina tarpusavyje derantys civilinės būklės ir gyventojų registro dokumentai. Gimimo bei santuokos liudijimuose sutampa jos gimimo data – (duomenys neskelbtini) – ir identifikacinis numeris, o santuokos liudijime nurodyta (duomenys neskelbtini) sudaryta santuoka su J. O. Izraelio gyventojų registro išraše pareiškėja įvardyta L. O., nurodyta ta pati gimimo data, jos tėvų vardai M. ir J. bei ankstesnis vardas I. L. Todėl dokumentuose vartojami skirtingi pareiškėjos vardai ir pavardės nesudaro pagrindo abejoti, kad juose nurodytas tas pats asmuo. Pareiškėjų D. Y. O. ir G. D. O. gimimo liudijimuose jų motina įvardyta I. L., o O. G. O. gimimo liudijime – L.; dokumentuose taip pat nurodyta motinos kilmę identifikuojanti pavardė R. Šiuos vardų skirtumus paaiškina pirmiau aptarti pareiškėjos tapatumo ir vardo keitimo dokumentai. Taigi visi trys pareiškėjai yra L. O. vaikai ir I. M. B. provaikaičiai. Pareiškėjo N. R. gimimo liudijime jo tėvu nurodytas I. D. R. Pastarojo gimimo liudijime nurodyta, kad jo motina yra J. B., o J. B. gimimo įraše jos tėvu įvardytas I. M. B. Šių civilinės būklės dokumentų duomenys patvirtina nuoseklią giminystės grandinę: I. M. B. – J. B. – I. D. R. – N. R. Taigi pareiškėjas N. R. yra I. M. B. provaikaitis.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju iš esmės nėra abejonių, kad M. B. (M. B.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 1 punktą, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Šiuo atveju, iš teismui pateiktų duomenų (konkrečiai iš 2023 m. balandžio 18 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pranešimo Nr. R4-1603 ir kartu su juo pateiktų Ukmergės miesto milicijos duotųjų pasų žinių lapo bei Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde saugomo piliečiams išduotų užsienio pasų 1925 m. alfabeto ištraukų kopijų) matyti, jog įraše Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) pasas buvo išduotas M. B. Šį įrašą teismas vertina kartu su kitais asmenį individualizuojančiais dokumentais, įskaitant 1925 m. išduoto Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją ir archyvinius duomenis apie šio paso išdavimą. Pats Migracijos departamentas savo sprendimuose pripažino, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, jog M. B., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurio tėvai yra I. ir E., iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Šiuo atveju iš esmės kyla klausimas ar pareiškėjų senelis/prosenelis I. M. B., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. M. B. (M. B.), gim. (duomenys neskelbtini), yra vienas ir tas pats asmuo. Būtent dėl šios priežasties Migracijos departamentas vertino, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjų senelis/prosenelis I. M. B., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o pareiškėjai – Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonys.

Teismo vertinimu, sprendžiant klausimą ar pareiškėjų senelis/prosenelis I. M. B., gimęs (duomenys neskelbtini), ir M. B. (M. B.), gim. (duomenys neskelbtini), yra tas pats asmuo, pagal bylos medžiagą yra reikšmingi ne tik atskiri duomenys, bet ir sutampančių duomenų visuma: pavardė, gimimo data bei vieta, gyvenamoji vieta, šeimos narių vardai, išvykimą į kitą šalį patvirtinantys duomenys ir pan.

Iš 2025 m. kovo 10 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pranešimo Nr. R4-1192, 2023 m. balandžio 18 d. pranešimo Nr. R4-1603 ir kartu su jais pateiktų archyvinių dokumentų kopijų bei Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, kad M. B. (M. B.) gimė (duomenys neskelbtini), buvo kilęs iš (duomenys neskelbtini) ir gyveno (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto namų knygos įraše jo gimimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), o tėvai įvardyti I. ir E. Šie duomenys vertinami kartu su kituose bylos dokumentuose vartojamomis tėvų vardų formomis I., L. I. ir E. Iš 1934 m. sausio 25 d. natūralizacijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išduoto Rodezijos paso Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, kad I. M. B. gimimo data nurodyta (duomenys neskelbtini), o gimimo vieta – (duomenys neskelbtini), Lietuva. Natūralizacijos liudijime jo iki natūralizacijos turėta pilietybė nurodyta Lietuvos, o tėvai įvardyti I. L. B. ir E. C. B., abu Lietuvos piliečiai. Atskirai vertinamoje 2023 m. gegužės 22 d. Chevra Kadisha pažymoje pateikta informacija, kad I. M. B. anksčiau buvo žinomas kaip M. B., o jo hebrajiškas vardas buvo Y. M., E. Y. sūnus. Šioje pažymoje gimimo data ir vieta nenurodytos, todėl šiems duomenims nustatyti teismas remiasi pirmiau aptartais dokumentais. Vertindamas gimimo duomenis, teismas atsižvelgia į skirtingą dokumentuose pateiktos informacijos detalumą. Lietuvos archyviniuose dokumentuose ir Lietuvos Respublikos užsienio pase nurodyti (duomenys neskelbtini) gimimo metai dera su natūralizacijos liudijime ir Rodezijos pase nurodyta tikslia gimimo data. Vien tai, kad ankstesniuose dokumentuose nenurodyti gimimo mėnuo ir diena, nelaikytina duomenų prieštaravimu. Lietuvos Respublikos užsienio pase gimimo vietos nurodymas (duomenys neskelbtini) taip pat neprieštarauja kituose dokumentuose nurodytoms (duomenys neskelbtini), kurios priklausė šiai apskričiai. Be to, šiame pase gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), o Vilniaus namų knygos įraše gimimo vieta tiesiogiai įvardyta (duomenys neskelbtini). Todėl aptarti gimimo metų ir vietos duomenys vertinami kaip tarpusavyje derantys. Vis dėlto atskirai paimtas gimimo metų ar apskrities sutapimas nebūtų pakankamas asmens tapatumui nustatyti, todėl šios aplinkybės vertinamos kartu su kitais asmenį individualizuojančiais duomenimis.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) paaiškinimas padeda įvertinti skirtingomis kalbomis užrašytus asmens ir jo tėvų vardus. Komisija nurodė, kad M. (M.) ir M. yra sugramatinta ir nesugramatinta to paties vardo forma, o M. ir M. – šio vardo variantai jidiš ir hebrajų kalbose. I. ir Y. yra tas pats vardas, pateiktas skirtingomis kalbomis. I., I. ir I. yra to paties jidiš vardo užrašymo variantai, kurio atitikmuo hebrajų kalboje yra I. (lietuviškai – I.), o Y. – grafinis šio vardo variantas. L. ir E., taip pat E. ir L. paaiškinti kaip vardo formos ir grafiniai variantai. E., E. ir E. taip pat yra to paties vardo formos skirtingomis kalbomis. Šie paaiškinimai leidžia nustatyti dalies Lietuvos archyviniuose dokumentuose, natūralizacijos liudijime ir Chevra Kadisha pažymoje nurodytų vardų kalbines sąsajas, tačiau savaime nepatvirtina konkrečių asmenų tapatumo. Natūralizacijos liudijime nurodytų papildomų tėvų vardų L. ir C. santykis su Lietuvos dokumentuose vartotais vardais VLKK paaiškinime atskirai neaptartas, todėl teismas nelaiko visiško tėvų vardų sutapimo nustatyta aplinkybe. VLKK taip pat pažymėjo, kad M. yra savarankiškas vardas, o ne vardo M. kalbinis variantas, nors šis vardas pastebimas kaip žydų tautybės asmenų pasirinkimas keičiant tautinį vardą į neutralesnį, populiaresnį emigracijos šalyje. Ši bendro pobūdžio pastaba savaime neįrodo, kad konkrečiu atveju M. B. pasirinko vardą M. Todėl teismas asmens tapatumo negrindžia vien galima vardų keitimo praktika, o dokumentuose vartojamus vardus vertina kartu su kitais asmenį individualizuojančiais duomenimis. Chevra Kadisha pažymoje nurodyta, kad I. M. B. anksčiau buvo žinomas kaip M. B., o jo hebrajiškas vardas buvo Y. M., E. Y. sūnus. Teismas sutinka su Migracijos departamento pastaba, kad pažymą išdavusi organizacija nėra valstybės institucija, o pažymoje neatskleisti pirminiai šaltiniai, kuriais grindžiama informacija apie ankstesnį asmens vardą. Todėl šiai pažymai nesuteikiama oficialiojo rašytinio įrodymo reikšmė ir ji nelaikoma savarankiškai pakankamu asmens tapatumo patvirtinimu. Vis dėlto pažyma vertinama kaip papildomas rašytinis įrodymas: joje tiesiogiai nurodyta dabartinio ir ankstesnio asmens vardo sąsaja, o hebrajiško asmens vardo ir tėvo vardų duomenys turi VLKK paaiškintų kalbinių sąsajų su Lietuvos archyviniuose ir kituose byloje esančiuose dokumentuose nurodytais vardais. Šios aplinkybės vertinamos kartu su 24 punkte aptartais gimimo ir kitais asmenį individualizuojančiais duomenimis. Teismo išvada dėl asmens tapatumo grindžiama įrodymų visuma, atsižvelgiant tiek į sutampančius duomenis, tiek į jų skirtumus ir kiekvieno įrodymo patikimumo ribas.

Įvertinęs aptartų įrodymų visumą, teismas sprendžia, kad labiau tikėtina, jog Lietuvos dokumentuose nurodytas M. B. (M. B.) ir užsienio dokumentuose nurodytas I. M. B. yra vienas ir tas pats asmuo, negu kad šiuose dokumentuose nurodyti skirtingi asmenys. Ši išvada grindžiama ne vien pavardės ar atskirų vardų sutapimu, bet tarpusavyje derančių duomenų visuma: sutampa gimimo metai, dera gimimo ir gyvenamosios vietos duomenys, nustatytos pirmiau aptartos tėvų vardų sąsajos, o Lietuvos Respublikos užsienio pase užfiksuotas atvykimas į Pietų Afriką atitinka vėlesniuose dokumentuose nurodytą gyvenimą Afrikoje. Be to, 1934 m. natūralizacijos liudijime ir 1971 m. Rodezijos pase nurodyta ta pati tiksli gimimo data bei gimimo vieta. Šių aplinkybių sąsajos sudaro nuoseklų ryšį tarp Lietuvoje ir užsienyje dokumentuotos asmens biografijos. Teismas atsižvelgia į tai, kad ne visi dokumentuose nurodyti vardai sutampa ar yra paaiškinti kaip to paties vardo kalbiniai variantai. Tačiau šie skirtumai, įvertinus juos kartu su kitais individualizuojančiais duomenimis, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad dokumentai susiję su skirtingais asmenimis. Chevra Kadisha pažymoje pateikta informacija vertinama tik kaip papildanti kitų įrodymų visumą; asmens tapatumo išvada negrindžiama vien šioje pažymoje nurodytu ankstesniu vardu ar bendra vardo pakeitimo emigracijoje galimybe. Šią išvadą papildomai sustiprina pareiškėjų pateikta notaro patvirtinta M. B. išduoto Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. (duomenys neskelbtini) kopija ir jų paaiškinimai apie dokumento išsaugojimą šeimoje. Pase nurodytas numeris sutampa su Lietuvos archyviniuose dokumentuose užfiksuotu šiam asmeniui išduoto užsienio paso numeriu. Dokumento išsaugojimas šeimoje vertinamas kaip papildoma aplinkybė, siejanti Lietuvos dokumentuose nurodytą asmenį su pareiškėjų protėviu. Atsižvelgdamas į aptartų įrodymų visumą, teismas nustato, kad Lietuvos dokumentuose nurodytas M. B. (M. B.) ir pareiškėjų senelis bei prosenelis I. M. B., gimęs (duomenys neskelbtini), yra tas pats asmuo.

Pažymėtina, jog dėl aplinkybės, ar pareiškėjų senelis/prosenelis išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., abejonių iš esmės nėra. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog I. M. B. (taip pat žinomas kaip M. B.) apie 1926 m. išvyko į Afriką (Lietuvos Respublikos užsienio pase Nr. (duomenys neskelbtini) yra įrašytos vizos keliauti į Afriką, o paso 15 puslapyje yra 1926 m. balandžio 17 d. Pietų Afrikos Sąjungos Keiptauno imigracijos pareigūno spaudas) bei liko ten gyventi (susilaukė vaikų – L. B. B. (gim. (duomenys neskelbtini)), J. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir S. B. B. ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) jam buvo išduotas Rodezijos pasas Nr. (duomenys neskelbtini)), o pagal byloje pateiktą Chevra Kadisha pažymą I. M. B. mirė (duomenys neskelbtini) ir buvo palaidotas Pinelands 2 kapinėse Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje.

Pasisakant dėl aplinkybės, ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjų senelis/prosenelis nebuvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d., pastebėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nebuvo nustatyta, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės; nebuvo nustatyta ir kitų Lietuvos pilietybės netekimo atvejų. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad tuometinis pilietybės suteikimo/netekimo teisinis reglamentavimas įtvirtino dvigubos pilietybės neleistinumo principą, tačiau pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo pagal įstatymą (lot. ex lege), jį turėdavo patvirtinti (arba sukurti išimtį ir pilietybę leisti išlaikyti) Ministrų Taryba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Vilniaus apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. e2A-1094-852/2022 atsižvelgė į Pilietybės įstatymo 2 straipsnio papildymą 1¹ dalimi ir išskyrė būtinybę nustatyti pilietybės turėjimą bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. bei įvertinti duomenis apie įstatymuose nustatytas pilietybės netekimo procedūras ir sprendimą. Šiuo teisiniu kriterijumi vadovaujamasi ir nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamoje byloje natūralizacijos aplinkybė patvirtinta 1934 m. sausio 25 d. liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame taip pat yra 1934 m. vasario mėnesio ištikimybės priesaikos įrašas. Dokumentas susijęs su I. M. B. B. piliečio statuso įgijimu Pietų Rodezijoje. Jame nurodyta Lietuvos pilietybė vertinama kaip duomuo apie iki natūralizacijos turėtą statusą, o ne kaip savarankiškas Lietuvos pilietybės išsaugojimo iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinimas. Todėl užsienio pilietybės įgijimo padariniai vertinami pagal atitinkamu laikotarpiu galiojusias Lietuvos teisės normas ir jų taikymo procedūras.

Nagrinėjamu atveju teismas įvertina ir Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo pasibaigimą. Pateiktoje paso kopijoje nurodyta, kad pasas išduotas (duomenys neskelbtini) ir galiojo iki (duomenys neskelbtini), o jo pratęsimo skiltys neužpildytos. Šie duomenys neleidžia konstatuoti, kad būtent šis dokumentas galiojo ir vėlesniu laikotarpiu. Tačiau dokumento galiojimo pasibaigimas ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas nėra tapačios aplinkybės, todėl vien paso galiojimo pabaiga savaime nepatvirtina, kad jo turėtojas neteko Lietuvos pilietybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 64 punkte atkreipė dėmesį į būtinybę įvertinti paso galiojimo pasibaigimą ir su tuo susijusį teisinį reguliavimą. Vis dėlto šis išaiškinimas pateiktas iki Pilietybės įstatymo 2 straipsnio papildymo 1¹ dalimi. Pagal nagrinėjant šią bylą taikytiną reguliavimą reikšminga, ar asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir ar nėra nustatyta, kad jos neteko atlikus įstatymuose numatytas privalomas procedūras bei priėmus atitinkamą sprendimą. Todėl paso galiojimo pasibaigimas vertinamas kaip aplinkybė, dėl kurios galėjo kilti pilietybės netekimo klausimas, tačiau ne kaip pakankamas įrodymas, kad toks teisinis padarinys iš tikrųjų atsirado. M. B. Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtina jam išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas Nr. (duomenys neskelbtini) ir su jo išdavimu susiję archyviniai duomenys. Pilietybės netekimo aplinkybės buvo tikrinamos ir Migracijos departamento iniciatyva: 2024 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 24SD30834 departamentas kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl šių duomenų pateikimo. Archyvas 2024 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. R4-5693 informavo, kad dokumentų, patvirtinančių M. (I. M.) B. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą iki 1940 m. birželio 15 d., pagal pateiktus duomenis archyve saugomuose fonduose nerasta. Dokumentų apie pilietybės netekimą nerasta ir kituose byloje pateiktuose archyvo atsakymuose nurodytų paieškų metu. Teismas šių atsakymų nelaiko absoliučiu patvirtinimu, kad pilietybės netekimo procedūra niekada nebuvo atlikta, tačiau juos vertina kartu su nustatytu Lietuvos pilietybės turėjimu ir kitais bylos duomenimis. Byloje nėra įrodymų apie M. B. atžvilgiu atliktas privalomas pilietybės netekimo procedūras, priimtą kompetentingos Lietuvos institucijos sprendimą ar jo įtraukimą į pilietybės netekusių asmenų apskaitą. Atsižvelgiant į tai, nei paso galiojimo pasibaigimas, nei 1934 m. natūralizacija užsienyje savaime nesudaro pakankamo pagrindo priskirti šį asmenį Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje nustatytai išimčiai. Aptartų įrodymų visuma leidžia spręsti, kad M. B. (I. M. B.) laikytinas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas, vadovaudamasis bylos įrodymų visuma, daro išvadą, kad pareiškėjų pateikti rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjų senelis/prosenelis I. M. B. (taip pat žinomas kaip M. B. (M. B.)), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjų patikslintas pareiškimas tenkinamas.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas tam, kad pareiškėjai galėtų įgyvendinti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir, esant kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms, būti kartu Lietuvos Respublikos bei kitos šalies piliečiais (CPK 448 straipsnio 1 dalis, Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, 9 straipsnio 2 dalis). Šiuo sprendimu nėra sprendžiama dėl pačios Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo – šį klausimą pagal kompetenciją sprendžia įgaliota institucija.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjų patikslintą pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų D. M. L., gim. (duomenys neskelbtini), S. R. L., gim. (duomenys neskelbtini), L. O., gim. (duomenys neskelbtini), N. R., gim. (duomenys neskelbtini), G. D. O., gim. (duomenys neskelbtini), O. G. O., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. Y. O., gim. (duomenys neskelbtini), senelis/prosenelis I. M. B. (taip pat žinomas kaip M. B. (M. B.)), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant įgyvendinti pareiškėjų D. M. L., gim. (duomenys neskelbtini), S. R. L., gim. (duomenys neskelbtini), L. O., gim. (duomenys neskelbtini), N. R., gim. (duomenys neskelbtini), G. D. O., gim. (duomenys neskelbtini), O. G. O., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. Y. O., gim. (duomenys neskelbtini), teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.