Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Giedrės Telksnienės ir Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. T. (toliau – ir nuteistoji, apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. T. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros su: 1) įpareigojimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) įpareigojimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 3) draudimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis Lietuvos BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. T. paskirta galutinė bausmė – 6 mėnesių laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros su: 1) įpareigojimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) įpareigojimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 3) draudimu viso bausmės atlikimo laikotarpiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į A. T. paskirtą bausmę įskaitytas jai taikyto laikino sulaikymo laikas nuo 2025 m. lapkričio 8 d. 22.50 val. iki 2025 m. lapkričio 9 d. 13.46 val. (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant trims laisvės apribojimo dienoms.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, A. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas sudalyvauti narkomanijos prevencijos programose ir kursuose per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Taip pat išspręsti klausimai dėl daiktų turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

A. T. pripažinta kalta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti, iki 2025 m. lapkričio 8 d. apie vidurnaktį bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir iki 2025 m. lapkričio 8 d. apie 21.30 val. dėvimuose drabužiuose neteisėtai laikė iš viso 7,516 g psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono (3-CMC), kol 2025 m. lapkričio 8 d. apie vidurnaktį policijos pareigūnai rado ir paėmė 0,152 g šios psichotropinės medžiagos minėtame bute įvykio vietos apžiūros metu ir kol 2025 m. lapkričio 8 d. apie 21.30 val. policijos pareigūnai rado ir paėmė 7,364 g šios psichotropinės medžiagos asmens kratos metu A. T. striukės kišenėje ir liemenėlėje.

Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios I. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistoji A. T. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltės ir jai inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, neginčija ir jai paskirtos baudžiamosios poveikio priemonės (įpareigojimo sudalyvauti narkomanijos prevencijos programose ir kursuose), tačiau mano, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleido jos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi priimto skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus, proceso dalyvių prašymus, patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

Kaip jau minėta, A. T. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jos atžvilgiu netaikyti BK 40 straipsnyje numatyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto. Nuteistosios įsitikinimu, baudžiamojoje byloje nustatytos visos būtinosios sąlygos taikyti laidavimą. Aukštesnysis teismas pažymi, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje.

BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jeigu padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Siekiant taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta aukščiau išvardintų sąlygų visuma. Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-697/2022). Taip pat pabrėžtina ir tai, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Abiem atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis.

Kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas realizuoja įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti, taip pat ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines apsisprendimo sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-252-628/2024). Teismo sprendimą atleisti ar ne asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Konkrečia nusikalstama veika taip pat yra padaroma žala baudžiamosios teisės saugomai vertybei, t. y. ne tik privačiam ir viešajam interesui, todėl teismas turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį. Nustatant šių interesų pažeidimo mastą, įvertinamas realus veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, jo atgaila ir tikimybė pasitaisyti. Tokių nuostatų teismų praktikoje laikomasi kalbant ir apie kitas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-942/2020, 2K-21-495/2025, 2K-18-976/2025). Priimant tokį sprendimą reikia, kad jo motyvai būtų aiškūs ir įtaigūs, kiltų iš nuodugnios klausimo analizės, aprėpiančios visumą duomenų, apibūdinančių kaltinamąjį, jo padarytą veiką, žodžiu bei elgsena reiškiamą kaltės pripažinimą, gailėjimąsi dėl to, kas padaryta, taip pat iš laiduotojo ir jo galimybių daryti teigiamą įtaką kaltininkui visapusiško įvertinimo, apimančio ir argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-84/2010, 2K-P-82/2010).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą A. T. atžvilgiu netaikyti laidavimo instituto iš esmės motyvavo tuo, kad nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos laidavimo sąlygos, jog yra pagrindo manyti, kad apeliantė laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į tai, kad nėra ginčo dėl kitų BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų privalomų sąlygų egzistavimo laidavimo instituto taikymui, aukštesnės instancijos teismas pasisakys tik šios sąlygos vertinimo kontekste.

Aukštesnės instancijos teismas, pritardamas skundo motyvams ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytos pavienės laidavimo instituto taikymo sąlygos, kadangi A. T. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ji kaltę pripažino tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, ji dėl savo nusikalstamų veiksmų gailėjosi, o žalos, kurią ji turėtų atlyginti, nėra. Net ir esant šioms aplinkybėms, aukštesnysis teismas negali pritarti apeliantės apeliaciniame skunde nurodytiems teiginiams, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo 2026 m. liepos 9 d. nuosprendyje buvo pernelyg sureikšminti nuteistosios anksčiau padaryti administraciniai nusižengimai. Akivaizdu, kad būtent duomenys apie ankstesnius apeliantės padarytus teisės pažeidimus leidžia spręsti apie jos požiūrį į įstatymais nustatytą tvarką bei polinkį jų laikytis. Sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-628/2019, 2K-224-1073/2023, 2K-121-719/2025). Esminis aspektas yra tai, kad atitinkamų teismo vertinamų duomenų turi pakakti, kad būtų nustatytos aplinkybės, dėl kurių teismui nekiltų abejonių, kad asmuo nebenusikals. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui taikyti BK 40 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2013, 2K-127-628/2021, 2K-212-594/2024, 2K-105-719/2026). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl to, kad A. T. ateityje pavyzdingai laikysis įstatymų ir nenusikals. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokio pozicija yra pagrįsta bei motyvuota. Apeliantės apeliaciniame skunde nėra pateikiama pakankamai įtikinamų motyvų, kurie leistų daryti priešingas išvadas.

Kaip minėta, nors apeliaciniame skunde yra teigiama, kad anksčiau padaryti administraciniai nusižengimai buvo pernelyg sureikšminti, tačiau nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad apeliantė anksčiau ne vieną kartą yra padariusi gana pavojingus bei šiurkščius administracinius nusižengimus, kurie didina jos socialinį pavojingumą ir pagrindą manyti, jog ir ateityje ji gali nusikalsti. Administracinių nusižengimų registro duomenys patvirtina, kad penkerių metų laikotarpiu A. T. gana dažnai darydavo įvairius administracinius nusižengimus. Nustatyta, kad ji 2026 m. balandžio 30 d. vairavo automobilį būdama neblaivi, kai nustatytas 0,84 prom. girtumas bei vairavo automobilį neturėdama teisės vairuoti, kai teisė vairuoti yra atimta bei pažeidimas padarytas metų bėgyje padarytas pakartotinai, t. y. bausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 5 dalį, 424 straipsnio 6 dalį (ROIK 26301323171). Ji 2025 m. lapkričio 23 d. vairavo automobilį neturėdama teisės vairuoti, taip pat automobilis nustatyta tvarka neregistruotas, tuo padarydama ANK 424 straipsnio 3 dalyje, 415 straipsnio 2 dalyje numatytus administracinius nusižengimus (ROIK 25291224530). Be to, 2025 m. rugsėjo 10 d. ji padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 73 straipsnio 1 dalyje ir buvo bausta įspėjimu, kadangi ji tinkamai nesirūpino savo vaikais, veikė priešingai vaikų interesams (ROIK 25291996046). Taip pat ji 2024 m. sausio 19 d. vartojo narkotines medžiagas, todėl buvo bausta pagal ANK 71 straipsnio 1 dalį (ROIK 24244479861). Be kita ko, ji anksčiau taip pat buvo bausta už įvarius administracinius nusižengimus, daugiausiai susijusius su padarytais Kelių eismo taisyklių pažeidimais. Minėtų baustumų gausa, teisėjų kolegijos vertinimu, neigiamai charakterizuoja A. T., rodo jos nenorą laikytis visuomenėje galiojančių taisyklių ir sustiprina nuomonę dėl negalimumo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad informacija apie asmens padarytus administracinius nusižengimus yra viena iš jo asmenybę charakterizuojančių duomenų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu paminėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išdėstytą poziciją, jog jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą, neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127-628/2021). Prieš tai minėtų administracinių nusižengimų kiekis, pobūdis ir pavojingumas leidžia spręsti, kad ir dalyvavimas baudžiamajame procese neturėjo esminės įtakos nuteistosios veiksmams. Atsižvelgiant į aplinkybes, kad apeliantė buvo bausta administracine tvarka, nes vartojo narkotines medžiagas, o šioje baudžiamojoje byloje ji buvo pripažinta padariusi nusikalstamą veiką, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, tai taip pat leidžia pagrįstai abejoti, kad padaryta nusikalstama veika galėjo būti atsitiktinio pobūdžio. Iš esmės galima konstatuoti, kad pati apeliantė turi polinkį daryti tam tikro pobūdžio pažeidimus. Tai tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui kelia pagrįstą abejonę, kad nuteistoji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nagrinėjamu atveju negalima daryti kategoriškos išvados, kad A. T. būtų linkusi laikytis įstatymais nustatytos tvarkos.

Atsižvelgtina ir į aptartų pažeidimų laikotarpį. Skundžiamu nuosprendžiu buvo nustatyta, kad apeliantės nusikalstama veika buvo padaryta 2025 m. lapkričio 8 d. Net ir po to, praėjus kiek daugiau nei dviem savaitėms (2025 m. lapkričio 23 d.), ji vairavo transporto priemonę neturėdama teisės vairuoti. Be to, po šešių mėnesių ji vėl padarė administracinį nusižengimą (2026 m. balandžio 30 d.), kadangi vairavo transporto priemonę būdama neblaivi ir neturėdama teisės vairuoti. Į šias faktines aplinkybės taip pat buvo pagrįstai atsižvelgta skundžiamame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nuosprendyje, jog apeliantė administracinius nusižengimus darė net ir po to, kai jai buvo pareikšti įtarimai dėl šioje baudžiamojoje byloje įrodytos nusikalstamos veikos. Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad apeliantė nėra linkusi daryti išvadų dėl savo ankstesnio neteisėto elgesio. Ji ne vieną kartą vairavo transporto priemones neturėdama tam teisės, be to, tai darė ir būdama neblaivi. Apeliantė anksčiau buvo bausta administracine tvarka, nes netinkamai prižiūrėjo savo vaikus, kas leidžia pagrįstai abejoti ir jos turimų šeiminių ryšių tvirtumu. Vertintina ir tai, kad pagal Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenis yra matyti, kad ji nėra sumokėjusi visų jai skirtų baudų, kas taip pat leidžia spręsti, kad ji nėra linkusi atsakyti už savo neteisėtus veiksmus. Visuma šių aplinkybių iš esmės leidžia neigiamai charakterizuoti apeliantę bei spręsti, kad ji nėra linkusi laikytis įstatymais nustatytos tvarkos bei gali nusikalsti. Aukštesnysis teismas dėl to negali konstatuoti, kad egzistuotų visos BK 40 straipsnyje numatytos sąlygos dėl galimybės taikyti laidavimo institutą.

Aukštesnysis teismas net ir įvertinęs apeliantės turimus šeiminius ryšius, negali daryti išvados, kad jie galėtų daryti lemiamą įtaką jos veiksmams. Apeliantės šeimos nariai ir artimieji nei praeityje, nei šioje situacijoje, nei po nusikalstamos veikos padarymo jos nesulaikė nuo teisės pažeidimų darymų. Akivaizdu, kad jos ryšiais su artimaisiais asmenimis negali būti laikyti pakankamai tvirtais, jog jie galėtų daryti pakankamą įtaką jos veiksmams bei užtikrinti apeliantės teisėtą elgesį ateityje. Pastebėtina ir tai, kad galima pripažinti, jog A. T. asmenybė yra pakankamai susiformavusi, nes ji yra gimusi (duomenys neskelbtini) metais, būdama tokio amžiaus turi sukaupusi užtektinai gyvenimiškos patirties. Įvertinus, kad jos daromi teisės pažeidimai vis pavojingesni, tai taip pat charakterizuoja ją neigiamai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadų, kad ir apeliantės darbinė veikla galėtų sąlygoti tai, kad ji ateityje laikysis įstatymais nustatytos tvarkos. Kaip buvo pažymėta skundžiamame nuosprendyje apeliantė pradėjo dirbti gana neseniai, t. y. tik nuo 2026 m. birželio 2 d., todėl ši aplinkybė neužtikrina, kad A. T. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Aukštesniojo teismo vertinimu, aptartos aplinkybės leidžia spręsti, kad ir apeliantės turimi socialiniai bei ekonominiai ryšiai neleidžia daryti kategoriškų išvadų, kad ji laikysis įstatymų bei nenusikals.

Nors apeliantės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad buvo nepakankamai įvertintas jos kaltės pripažinimas, gailėjimasis ir bendradarbiavimas su policijos pareigūnais, tačiau aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pozicija. Pagal skundžiamą nuosprendį matyti, kad jame buvo atsižvelgta į apeliantės nurodomas aplinkybes bei kitus ją teigiamai charakterizuojančius duomenis (pvz. dirba, augina vaikus ir pan.), bet net ir esant šioms aplinkybėms, tai nepaneigia pakankamai realios rizikos, kad A. T. gali nusikalsti. Be kita ko, sprendžiant dėl galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtina įvertinti ne tik pasirinktinai sureikšmintus atskirus A. T. teigiamai charakterizuojančius duomenis, kaip yra daroma apeliaciniame skunde, tačiau asmenį charakterizuojančių duomenų visumą. Anksčiau išdėstytais motyvais, šiuo atveju apeliantė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, neatitinka. Teigtina, kad baudžiamojo proceso tikslų nebus galima pasiekti jos atžvilgiu taikant laidavimą. Dėl to vien tai, kad apeliantė pilnai pripažino kaltę, neleidžia vienareikšmiškai spręsti, kad ji yra linkusi daryti išvadas dėl savo ankstesnio neteisėto elgesio bei ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apeliantė skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai suabejojo prašomos paskirti laiduotojos I. T. galimybe daryti jai teigiamą įtaką. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pagal skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nuosprendį matyti, kad nenustačius visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, teismas nesprendė galimos laiduotojos tinkamumo. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad teisiamojo posėdžio 2026 m. birželio 22 d. buvo išklausyta galima laiduotoja I. T.. Vis dėlto, atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, kad negalima manyti, jog pati apeliantė ateityje nenusikals, todėl šiuo atveju nėra pagrindo jos atžvilgiu taikyti laidavimo institutą. Nenustačius visų įstatymo numatytų būtinųjų sąlygų, apibūdinančių nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir jo elgesį padarius tokią veiką, visumos, ir tokiu būdu nesant pagrindo asmens, padariusio nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, aukštesnysis teismas dėl galimos laiduotojos tinkamumo ir atitinkamų apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.

Taigi, kaip buvo akcentuota, A. T. turimi šeiminiai bei socialiniai ir ekonominiai ryšiai nesutrukdė jai nusikalsti ir daryti įvairaus pobūdžio administracinius nusižengimus, kas leidžia abejoti jie galėtų realiai užtikrinti, kad ji nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukštesniojo teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nusprendė, kad A. T. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sąlygos. Nenustačius BK 40 straipsnyje numatytų būtinųjų sąlygų dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą visumos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. T. pirmosios instancijos teismo 2026 m. liepos 9 d. nuosprendžiu pagrįstai neatleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistosios A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nuosprendžio. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.