Vilniaus apygardos teismo nutartis

Byla Nr. 1S-607-932/2026 Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00358-2026-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.21; 2.6.1. (S)

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo M. T. gynėjo advokato M. Z. (toliau – ir nuteistojo gynėjas, apeliantas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 21 d. nutarties, kuria pripažintas Norvegijos Karalystės Eidsivating apeliacinio teismo (toliau – ir Norvegijos teismas) 2024 m. sausio 15 d. nuosprendis, priimtas M. T., suderinta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė su Lietuvos Respublikos įstatymais ir nutarta jį vykdyti Lietuvos Respublikoje, n u s t a t ė : Nagrinėjamo klausimo esmė

Norvegijos Karalystės Eidsivating apeliacinio teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendžiu M. T. pripažintas kaltu pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso (toliau – ir Norvegijos BK) 232 straipsnio antrojo skirsnio pirmąjį punktą (žr. 231 straipsnį, 79 straipsnio c) raidę, 15 straipsnį) (padarytos dvi nusikalstamos veikos) ir nuteistas už tai, kad nuo 2021 m. balandžio mėn. pradžios iki 2021 m. gegužės 27 d., ketvirtadienio, Østre Toten ir (arba) kitose vietose, veikdami kartu su grupe asmenų, vykdžiusių neteisėtą narkotikų veiklą, jis (M. T.) ir A. R. organizavo amfetamino bazės įvežimą ir perdirbimą, amfetamino sulfato pardavimą, t. y. teismas pripažino M. T. kaltu dėl dviejų nusikaltimų, susijusių su narkotikais, padarymo – dėl disponavimo 143,9 kg amfetamino ir 4,8 kg amfetamino bazės atvejį bei dėl disponavimo 79,9 amfetamino ir 25,1 kg amfetamino bazės. Nurodytu Norvegijos Karalystės Eidsivating apeliacinio teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendžiu M. T. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 21 metams, į šią bausmę įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas – 1 537 dienos (2025 m. rugpjūčio 11 d. duomenimis). Nuosprendis įsiteisėjo 2024 m. gegužės 17 d. 2025 m. rugpjūčio 11 d. M. T. buvo atlikęs 1 537 dienas šiuo nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Pagal Norvegijos Karalystės teisę bausmės vykdymo pabaiga – 2042 m. balandžio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 21 d. nutartimi nuteistajam M. T. Norvegijos Karalystės Eidsivating apeliacinio teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausmė pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso 232 straipsnio 2 skirsnio pirmąją baudžiamąją alternatyvą, žr. 231 straipsnio 1 skirsnį, suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalimi, nustatant laisvės atėmimo bausmę 15 metų (pirma veika); taip pat pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso 232 straipsnio 2 skirsnio pirmąją baudžiamąją alternatyvą, žr. 231 straipsnio 1 skirsnį nuteistajam M. T. paskirta bausmė suderinta su BK 260 straipsnio 3 dalimi, nustatant laisvės atėmimo bausmę 15 metų (antra veika). Šios bausmės tarpusavyje suderintos su BK 63 straipsnio 1, 4 ir 7 dalimis, taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, ir nuteistajam M. T. nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 20 metų. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuteistojo M. T. perėmimo iš Norvegijos Karalystės į Lietuvos Respubliką dienos, į bausmės laiką įskaitytas visas Norvegijos Karalystėje atliktos laisvės atėmimo bausmės laikas, kardomojo kalinimo laikas ir Norvegijos kompetentingos institucijos pritaikytas 35 dienų bausmės sumažinimo laikas.

Nuteistojo gynėjo vertinimu, žemesnysis teismas netiksliai perskaitė Norvegijos teismo nuosprendžio bausmės skyrimo dalį, t. y. Norvegijos teismas rezoliucinėje dalyje nepaskyrė dviejų savarankiškų laisvės atėmimo bausmių 16 metų, o už du pažeidimo atvejus nustatė vieną galutinę laisvės atėmimo bausmę 21 metams. Nuosprendžio motyvuose nurodyti laisvės atėmimo 16 metų dydžiai yra kaip analitiniai bausmės lygio vertinimo atskaitos taškai, o ne dvi savarankiškos bausmės. Tokiu būdu žemesnysis teismas peržengė užsienio nuosprendžio pripažinimo ir riboto pritaikymo procedūros ribas.

Nuteistojo gynėjas pažymi, kad Norvegijos teismas paskyrė dvi bausmes, o galutinę laisvės atėmimo bausmę 21 metams bausmę skyrė padidindamas maksimalią bausmę pagal § 79 straipsnio nuostatas, net ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nepaaiškindamas, kurią veiką prie kurios pridėjo ar kokiu (kitokiu) būdu jas sudėjo, kaip tai galėtų atitikti BK 63 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, skundžiama nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, nustatytas laisvės atėmimo bausmės 20 metų terminas neturi objektyvaus teisinio pagrindo; tai yra naujas vertinamasis sprendimas, kurio Susitarimo 7 straipsnis nenumato. Tokiu būdu, gynėjo įsitikimu, Norvegijos teismo paskirta bausmė turi būti suderinta su BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausme 15 metų, nekuriant dviejų atskirų bausmių ir jų bendrinant.

Atsiliepimų į skundą negauta.

Skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su teikimo medžiaga, skundžiama nutartimi ir nuteistojo gynėjo skundo argumentais, daro išvadą, kad žemesnysis teismas pagrįstai pripažino Norvegijos Karalystės Eidsivating apeliacinio teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendį ir nusprendė jį vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o, spręsdamas bausmės suderinimo klausimą, teisės taikymo klaidos nepadarė.

Pirmiausiai pažymėtina, kad užsienio valstybių teismų nuosprendžiai ir Tarptautinio Baudžiamojo Teismo sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu pagal jose ir BPK VII dalyje nustatytas taisykles (BPK 365 straipsnio 1 dalis). Užsienio valstybės teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų ir bausmių vykdymo įstatymų reikalavimais Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje nustatytais atvejais ir sąlygomis suderina bei pataisos įstaigos rūšį nustato apylinkės teismas (BPK 365 straipsnio 3 dalis). Taigi šioje proceso stadijoje nėra iš naujo sprendžiamas M. T. kaltės, jo padarytų nusikaltimų faktinių aplinkybių ar Norvegijos teismo paskirtos bausmės pagrįstumo klausimai – bausmės suderinimo institutas yra skirtas ne pakartotinai išnagrinėti užsienio valstybėje išspręstą baudžiamąją bylą, o užtikrinti jau paskirtos bausmės vykdymą Lietuvoje, ją pritaikant prie Lietuvos teisės tiek, kiek to reikalauja tarptautinės sutarties nuostatos.

Tokį užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės derinimo supratimą atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad užsienio valstybės teismo nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo procese teismas iš naujo neskiria bausmių ir jų nebendrina, o tik patikrina, ar konkrečioje situacijoje pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus galėtų būti paskirta tokia pati galutinė laisvės atėmimo bausmė, t. y. sutrumpina užsienio valstybės nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, jei ji nesuderinama su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais. Bausmės pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje esmę sudaro BK specialiosios dalies straipsnio, jo dalies ir (ar) punkto (prireikus ir BK bendrosios dalies straipsnio, jo dalies ir (ar) punkto), atitinkančio užsienio valstybės teismo baudžiamojo įstatymo, už kurio pažeidimą nuteistas asmuo, parinkimas ir Lietuvos Respublikos BK straipsnio (jo dalies) sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės ribų palyginimas su užsienio valstybės teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-65/2006, 2A-7-2-648/2022, BIK-434/2022, BIK-339/2024).

Iš į lietuvių kalbą išversto Norvegijos Karalystės Eidsivating apeliacinio teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendžio matyti, kad M. T. buvo pripažintas kaltu padaręs dvi atskiras nusikalstamas veikas – pirmosios veikos metu pagamintas 158,8 kg amfetamino kiekis, antrosios veikos atveju – 140,2 kg amfetamino kiekis. Už šias nusikalstamas veikas pagal Norvegijos Karalystės BK 232 straipsnio antrojo skirsnio pirmąjį punktą (žr. 231 straipsnį, 79 straipsnio c) raidę, 15 straipsnį), jam paskirta bendra bausmė – laisvės atėmimas 21 metams (t. 1, b. l. 39-104). Norvegijos BK § 79 raidė a) reglamentuoja situaciją, kai asmuo vienu ar keliais veiksmais padaro kelias nusikalstamas veikas ir už jas turi būti paskirta viena bausmė, o raidė c) taikoma, kai nusikalstama veika padaryta organizuotoje grupėje; šios nuostatos leidžia padidinti laisvės atėmimo bausmę iki dvigubo dydžio, tačiau ne daugiau kaip 6 metais ir neviršijant 21 metų. Kaip matyti iš minėto nuosprendžio motyvų, pirmosios veikos atveju Norvegijos teismas nustatė laisvės atėmimo bausmę 15 metų bausmę (past. – pagal Norvegijos BK § 232 antrąjį skirsnį didžiausia bausmė už vieną nusikaltimą yra 15 metų) ir, taikydamas Norvegijos BK § 79 raidę a), pažymėjo, kad turėtų būti pridėta mažiausiai 1 metai, todėl turi būti skiriama mažiausiai 16 metų laisvės atėmimo bausmė; antrosios veikos atžvilgiu, kaip pabrėžė Norvegijos teismas, ją vertinant atskirai ir taikant Norvegijos BK § 79 raidę c) dėl organizuotos nusikalstamos veikos, taip pat nustatyta ne mažesnė kaip 16 metų laisvės atėmimo bausmė. Paskyręs bausmes už dvi nusikalstamas veikas, Norvegijos teismas po to nustatė bendrą skirtiną laisvės atėmimo bausmę 21 metams. Taigi aukštesnysis teismas sutinka su nuteistojo gynėjo skundo argumentais tiek, kiek tai susiję su skundžiamos nutarties 18 punkte netiksliai apibūdinta Norvegijos teismo paskirtos bausmės metodika, nurodant, kad paskirtos bausmės tarpusavyje buvo subendrintos jas iš dalies sudedant. Vis dėlto iš šios aplinkybės negalima daryti nuteistojo gynėjo siūlomos išvados, kad Lietuvos Respublikoje vykdytina galutinė bausmė turi būti sumažinta iki BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos maksimalios laisvės atėmimo bausmės 15 metų.

Aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ne tai, kaip Norvegijos teismas techniškai apskaičiavo galutinę laisvės atėmimo bausmę 21 metams, o tai, už kiek atskirų nusikalstamų veikų M. T. buvo nuteistas ir kokia galutinė bausmė jam paskirta, kadangi būtent pagal užsienio valstybės teismo nustatytas veikas ir jų skaičių sprendžiama, kokia Lietuvos teisėje nustatyta maksimali bausmė yra reikšminga Susitarimo 7 straipsnio 2 dalies taikymui. Norvegijos teismas aiškiai nustatė, kad nuteistasis padarė dvi atskiras nusikalstamas veikas, o ne vieną tęstinį nusikaltimą. Tokia išvada padaryta įvertinus nusikalstamas veikas skyrusį ilgą laiko tarpą (vienerius metus), tai, kad buvo skirtingos gamybos vietos, dalyvavo skirtingi asmenys (t. 1, b. l. 39-104). Vadinasi, pripažįstant ir vykdant Norvegijos teismo nuosprendį Lietuvos Respublikoje negalima daryti išvados, kad M. T. už anksčiau nurodytus nusikaltimus nustatyta bendra laisvės atėmimo bausmė 21 metams buvo paskirta už vieną nusikalstamą veiką, kadangi toks vertinimas neatitiktų pripažinto ir Lietuvos Respublikoje vykdytino užsienio valstybės priimto nuosprendžio turinio, kuriame, kaip minėta, yra nustatytas faktas, kad bendra bausmė buvo paskirta būtent už du nusikaltimus. Kaip teisingai ir pagrįstai konstatavo žemesnysis teismas, abi minėtos Norvegijos teismo nustatytos nusikalstamos veikos (Norvegijos BK 232 straipsnio 2 skirsnio pirmojoje baudžiamojoje alternatyvoje, žr. 231 straipsnio 1 skirsnį) pagal savo objektyviuosius požymius ir dalyką atitinka BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, t. y. abiem atvejais disponuotas (gamintas) psichotropinės medžiagos (amfetamino) kiekis laikytinas labai dideliu kiekiu. Baudžiamasis įstatymas už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką numato laisvės atėmimo bausmę nuo 10 iki 15 metų.

Sprendžiant dėl Norvegijos Karalystės Eidsivating apeliacinio teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendžiu nuteistajam M. T. paskirtos bausmės suderinimo su Lietuvos Respublikos įstatymais ir šio nuosprendžio vykdymo Lietuvos Respublikoje, tikslinga pažymėti, kad nėra didesnės reikšmės, jog Norvegijos BK § 79 numatytas bausmės padidinimo institutas savo teisine konstrukcija skiriasi nuo Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio – Norvegijos BK § 79 Lietuvos teisei reikšmingas tiek, kiek paaiškina, kodėl Norvegijos teismas už kelias atskiras veikas galėjo paskirti bendrą laisvės atėmimo bausmę 21 metams. Kaip jau minėta, M. T. Norvegijos Karalystėje buvo pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs du atskirus nusikaltimus, todėl skundžiama nutartimi, pripažinus Norvegijos teismo nuosprendį ir nutarus jį vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, pagrįstai suderintos už šiuos du nusikaltimus paskirtos bausmės su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju įstatymu. Sprendžiant dėl bendros bausmės už konstatuotus du nusikaltimus metus, pagrįstai vadovautasi BK 63 straipsnyje numatytu reglamentavimu. BK 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, padarius kelias nusikalstamas veikas, galutinė subendrinta bausmė nustatoma įvertinus už atskiras veikas skirtinas bausmes, jas apimant arba iš dalies sudedant, o to paties straipsnio 7 dalyje numatyta – pagal šio straipsnio 1 dalį skiriama galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 20 metų. Šių BK 63 straipsnio nuostatų pagrindu žemesnysis teismas ne iš naujo paskyrė nuteistajam M. T. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, o vadovavosi baudžiamajame įstatyme įtvirtinta taisykle, leidžiančia nustatyti, kokia galutinė laisvės atėmimo bausmė už anksčiau nurodytas dvi nusikalstamas veikas vykdytina Lietuvos Respublikoje. Toks vertinimas atitinka šios nutarties 10 pastraipoje minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės derinimo sampratą – teismas turi patikrinti, ar konkrečioje situacijoje pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus galėtų būti paskirta tokia pati galutinė laisvės atėmimo bausmė.

Kaip nagrinėjamam atvejui aktuali paminėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 10 d. nutartis (BIK-434/2022), priimta nagrinėjant pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo. Šioje nutartyje buvo sprendžiamas Norvegijos Karalystės teismo paskirtos galutinės bausmės suderinimo su Lietuvos Respublikos teise klausimas, kai nuteistasis buvo padaręs kelias atskiras nusikalstamas veikas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės nurodė, kad vertinant, ar užsienio valstybėje paskirta galutinė bausmė yra suderinama su Lietuvos baudžiamaisiais įstatymais, turi būti atsižvelgiama į tai, kad pagal Lietuvos teisę už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės gali būti bendrinamos pagal BK 63 straipsnį, ir sprendžiama, ar tokia pati galutinė bausmė, paskirta užsienio valstybės teismo, galėtų būti paskirta ir pagal Lietuvos teisę. Minėtoje byloje už nusikalstamas veikas, atitikusias BK 150 straipsnio 1 dalį, Norvegijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės (maždaug 5 metai ir maždaug 6 metai) neviršijo BK 150 straipsnio sankcijoje numatyto bausmės maksimumo – laisvės atėmimo 7 metams, todėl kasacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nuteistajam paskirta galutinė bausmė (laisvės atėmimas 8 metams 6 mėnesiams) pagal Norvegijos Karalystės įstatymus neviršija BK nustatytų bausmių ir maksimalios subendrintos bausmės dydžio, todėl paliko Norvegijos teismo paskirtą galutinę laisvės atėmimo bausmę 8 metams 6 mėnesiams, kadangi ji buvo suderinama su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais ir mažinti ją nebuvo teisinio pagrindo. Taigi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat neleidžia daryti išvados, kad vien tai, jog Norvegijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra nurodyta viena bendra bausmė, savaime reiškia, kad jos maksimalus leistinas dydis Lietuvos Respublikoje turi būti nustatomas pagal vienos iš nustatytų veikų BK specialiosios dalies sankcijoje nustatytą maksimumą.

Be kita ko, nors nagrinėjamu atveju tiesioginis teisinis užsienio nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo pagrindas yra Susitarimas, tačiau Susitarimo preambulėje nurodyta, jog abi Susitariančios Šalys yra ratifikavusios 1983 m. kovo 21 d. Europos Tarybos konvenciją „Dėl nuteistųjų asmenų perdavimo“ (toliau – Konvencija), vadinasi, Susitarimas sudarytas atsižvelgiant ir į jos nuostatas. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintą bausmės atlikimo tęstinumo principą, nagrinėjamo atveju reiškiantį, kad Lietuvos Respublika yra saistoma bausmės trukmės, kurią nustatė Norvegijos teismas, tačiau, jeigu bausmės pagrindas ar trukmė yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos teise, ji gali būti pritaikyta prie Lietuvos Respublikos įstatymuose už panašią nusikalstamą veiką nustatytos bausmės; ši bausmė negali pasunkinti nuteistojo padėties ir viršyti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyto maksimumo.

Dėl anksčiau nurodytų priežasčių, priešingai nei skunde teigia nuteistojo gynėjas, žemesniajam teismui nėra būtina nustatyti, kokia konkreti Norvegijos teismo nustatytos galutinės laisvės atėmimo bausmės 21 metams dalis tenka Norvegijos BK § 79 raidei a) ir kokia – c), ar kokią konkrečią galutinės bendros bausmės dalį lėmė kiekvienas Norvegijos BK § 79 numatytas pagrindas. Šie klausimai yra Norvegijos teismo nacionalinės teisės klausimai, kurie buvo išspręsti nuosprendyje. Nagrinėjamu atveju reikšminga būtent tai, kad, kaip jau buvo pažymėta, Norvegijos teismas nustatė dvi atskiras nusikalstamas veikas, už kurias pirmiausia paskyrė atskiras bausmes (abiem atvejais laisvės atėmimą 16 metų), o paskui nustatė bendrą laisvės atėmimo bausmę 21 metams, taip pat, kad šios veikos atitinka Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pagal Lietuvos Respublikos teisę už du atskirus nusikaltimus galutinė laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 20 metų (BK 63 straipsnio 1 ir 7 dalys), todėl, kaip pagrįstai nustatė žemesnysis teismas, už kiekvieną nuteistojo M. T. padarytą nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės 16 metų viršijo BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės maksimalią 15 metų ribą, o Norvegijos teismo paskirta bendra bausmė – laisvės atėmimas 21 metams – vieneriais metais viršijo Lietuvos teisėje leidžiamą galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės maksimalų dydį (laisvės atėmimą 20 metų), ir būtent šia apimtimi buvo nesuderinama su Lietuvos Respublikos teise. Šį nesuderinamumo faktą skunde mini ir pats nuteistojo gynėjas, tačiau, priešingai nei tvirtinama, laisvės atėmimo bausmė 15 metų nagrinėjamu atveju nėra pagal Lietuvos Respublikos BK nustatytas maksimalus dydis už abi Norvegijos teismo konstatuotas nusikalstamas veikas, o tik už vieną. Skunde nepagrįstai suabsoliutinamas Norvegijos teismo nurodytas bendras laisvės atėmimo bausmės dydis (laisvės atėmimas 21 metams) ir ignoruojamas šios bausmės motyvuojamojoje dalyje aiškiai nurodytas paskyrimo pagrindas – dvi atskiros nusikalstamos veikos.

Tokiu būdu konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju bausmės derinimo taisyklės nebuvo pažeistos ir žemesnysis teismas, pripažinęs Norvegijos Karalystės Eidsivating apeliacinio teismo 2024 m. sausio 15 d. nuosprendį ir nutaręs jį vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, suderino bausmes už atskirus du M. T. padarytus nusikaltimus, pagrįstai nustatydamas Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme numatytas maksimalias bausmes ir, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 7 dalių nuostatomis, nustatė galutinę subendrintą bausmę (vieneriais metais mažesnę, nei buvo skirta Norvegijos teismo), kuri pagal Susitarimo 7 straipsnio 2 dalį gali būti vykdoma Lietuvos Respublikoje, kartu neperžengdamas ir Susitarimo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyto draudimo pasunkinti nuteistojo padėtį.

Atsižvelgiant į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo skundą nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. T. gynėjo advokato M. Z. skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.