Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė.

n u s t a t ė : Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, t. y. jis, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, atgabenęs į svečių namų, adresu A. Stulginskio g. 8, 505 kambarį didelį kiekį – 23,577 g psichotropinės medžiagos – MDMA, nedidelį kiekį – 2,94 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir 1,445 g psichotropinės medžiagos – 3- chlormetkatinono be atlygio nenustatytą dalį narkotinių ir psichotropinių medžiagų davęs K. T., ją vaišino, kurias ji čia pat suvartojo, minėtas narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai laikė įvairiose kambario vietose iki 2023 m. rugpjūčio 3 d., apie 4.35 val., kai kambario apžiūros metu minėtą kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų rado ir paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Specialiosios parengties skyriaus pareigūnai.

Nors viešbučio kambaryje buvo rastos trys skirtingos narkotinių medžiagų rūšys, graminės svarstyklės, polietileniniai užspaudžiami maišeliai, tačiau skundžiamo nuosprendžio motyvas, kad R. D. narkotinių medžiagų „platinimą“ patvirtina rastos svarstyklės ir maišeliai yra grindžiamas prielaida, kadangi byloje nenustatyta, jog pastarasis minėtus daiktus būtų naudojęs draudžiamų medžiagų svėrimui ar pakavimui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant, ar egzistuoja tikslas platinti narkotines medžiagas, svarbios jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės. R. D. apklausos metu paaiškino, jog viešbučio kambaryje, ieškodamas R. J. K. paskolintų pinigų, kilnojo daiktus, be to, buvo paėmęs M. M. (įvardino kaip M.) turėtus daiktus, dėl ko ant kambaryje rastų daiktų galėjo likti jo biologiniai pėdsakai.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai atmetė bendro narkotinių medžiagų vartojimo versiją, nors K. T. patvirtino, kad ji draudžiamas medžiagas vartojo savo iniciatyva, to pati norėjo ir vartojo kartu su R. D.. Pagal skundžiamo nuosprendžio logiką R. D. narkotines ar psichotropines medžiagas platino K. T., o pastaroji jas įgijo, dėl ko jie abu turėjo veikti kaip bendrininkai, tačiau ikiteisminis tyrimas K. T. atžvilgiu nutrauktas. Atsirado teisinis neaiškumas, kodėl R. D. veiksmus traktuojant kaip „platinimą“, K. T. išvengė atsakomybės už „įgijimą“. Pažymi, jog K. T. viso proceso metu nurodė, kad inkriminuojamu laikotarpiu nuolat buvo apsvaigusi nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir jas vartodavo visur, kur galėdavo gauti, su visais, kurie galėjo turėti ir jai duoti. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog platinimas įrodytas vien dėl galimo K. T. „vaišinimo“, yra teisiškai ydinga, nes ši aplinkybė, net jei būtų įrodyta, patvirtina tik bendrą sutartinį vartojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad platinimu nelaikytinos situacijos, kai, susitarus keliems asmenims, narkotines medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas susitarusiųjų, kai asmenys susitaria kartu vartoti narkotines medžiagas ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-498/2018). Pasak gynėjo, net ir preziumuojant, kad narkotinės medžiagos priklausė R. D., K. T. ir nuteistasis konkliudentiniais veiksmais kartu susitarė bendrai vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas (net ir neatlygintinai), dėl ko tokia situacija nelaikytina platinimu. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-295-719/2018), o bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278-303/2020). Sistemiškai gretinant kasacinio teismo praktiką galima teigti, kad kai asmenys bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje konkliudentiniais veiksmais susitaria kartu įgyti ir vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, tokia veika kvalifikuotina pagal BK 259 straipsnį.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2023 m. rugpjūčio 3 d., 4.35 val., svečių namų, adresu A. Stulginskio g. 8, 505 kambario apžiūros metu buvo rastas didelis kiekis – 23,577 g. psichotropinės medžiagos – MDMA, nedidelis kiekis – 2,94 g. narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir 1,445 g. psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, jog šiuos kiekius narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikė R. D., turėdamas tikslą jas platinti ir nenustatytą dalį medžiagų išplatino, o tai ir lėmė nuteistojo veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

R. D. gynėjas apeliaciniame skunde, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodo, kad net ir preziumuojant, jog narkotinės medžiagos priklausė R. D., K. T. ir nuteistasis konkliudentiniais veiksmais kartu susitarė bendrai vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas (net ir neatlygintinai), todėl tokia situacija nelaikytina platinimu. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-489/2018 iš tiesų nurodyta, kad platinimu nelaikytinos situacijos, kai, susitarus keliems asmenims, medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų. Taip pat, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-976/2023 yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl tikslo platinti narkotines ir (ar) psichotropines medžiagas buvimo asmens veikoje, pirma, būtina vertinti asmens tyčios turinį; antra, kelių asmenų susitarimo įsigyti ir vartoti medžiagas aplinkybes. Turėtų būti nustatyta, kad asmuo įgyja medžiagas keliems asmenims bendrai vartoti, o ne platinti (taip pat ir neatlygintinai). Kelių asmenų išankstinis susitarimas įgyti ir pasidalyti psichotropines ir (ar) narkotines medžiagas galėtų būti konstatuojamas tuo atveju, kai visų susitarime dalyvaujančių asmenų būtų bent jau bendrais bruožais susitarta dėl konkrečios medžiagos įgijimo, dėl konkretaus kiekio, reikalingo visiems susitarime dalyvaujantiems asmenims, dėl kiekvieno iš asmenų piniginio ar kitokio indėlio į siekiamos įsigyti ir vartoti ketinamos medžiagos įgijimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia gynėjas, tokios situacijos nenustatytos. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei liudytoja K. T., nei R. J. K. nenurodė, kad jie kartu su R. D. būtų susitarę iš anksto dėl narkotinių medžiagų įgijimo, bendro vartojimo, nenustatyta, kad tokiam įgijimui ar laikymui būtų kiekvienas iš asmenų skyręs pinigų, ar dalyvavęs veikos daryme kitu būdu. Priešingai, liudytoja K. T. nuosekliai tvirtino, kad R. D. narkotines medžiagas atnešė į svečių namų kambarį ir ją vaišino, dėl ko ji ir norėjo su juo bendrauti. Taigi akivaizdu, kad jokio išankstinio konkretaus susitarimo tarp nurodytų asmenų nebuvo ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nustatė, jog R. D., vaišindamas K. T., išplatino dalį į svečių namus atsineštų narkotinių medžiagų. Aplinkybė, jog K. T. nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už narkotinių medžiagų įgijimą, nepaneigia šios nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės. Be to, nėra nustatytas narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kuriomis nuteistasis vaišino K. T., nei kiekis nei rūšis, kadangi pastaroji jas suvartojo.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo vien objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (narkotinių ar psichotropinių medžiagų rūšies ir kiekio) nustatymu, neatskleidė nuteistojo tyčios turinio, nepagrįsti. Nusikalstama veika, nustatyta BK 260 straipsnyje, padaroma tiesiogine tyčia – ją darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas), t. y. asmuo suvokia, jog neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina narkotines ar psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti (formalioji nusikalstamos veikos sudėtis); tikslas – šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Teismų praktikoje atskleidžiant kaltės padarius BK 260 straipsnyje nustatytą veiką turinį laikomasi nuostatos, kad asmuo bent bendrais bruožais turi suvokti, jog medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat turi suvokti jų kiekį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-604/2014, 2K-561-511/2015, 2K-452-788/2016, 2K-84-489/2017, 2K-154-697/2019, 2K-167-719/2023, 2K-243-387/2024). Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Įprastai, sprendžiant klausimą dėl kaltininko kaltės, jo turėto tikslo disponuojant narkotinėmis (psichotropinėmis) medžiagomis, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2010, 2K-113/2011, 2K-352/2013, 2K-7-173/2014, 2K-52-699/2015, 2K-155-693/2016, 2K-35-1073/2019). Taigi pagal teismų praktiką, kaltininkas bent bendrais bruožais turi suvokti, jog medžiaga, kuria jis disponuoja, yra psichotropinė ar narkotinė, bendrais bruožais suvokia šios medžiagos kiekius. Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją.

Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, nuteistasis neteisėtai disponavo skirtingomis medžiagų rūšimis ir jų kiekiais (trys skirtingos medžiagų rūšys, vienos kiekis didelis, kitos nedidelis, trečios – didesnis už nedidelį, bet nesiekia didelio kiekio ribos), rasti ir daiktai, reikalingi medžiagų svėrimui ir pakavimui, t. y. graminės svarstyklės ir didelis kiekis mažų plastikinių maišelių, kurie, taip pat priklausė R. D.. Šie faktiniai duomenys teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis suprato, jog disponuoja dideliu kiekiu narkotinių bei psichotropinių medžiagų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nusikalstamą veiką nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Kaip matyti iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas itin išsamiai motyvavo savo išvadas dėl liudytojų K. T. ir R.J. K. parodymų vertinimo ir jų patikimumo, juos gretindamas ne tik tarpusavyje, tačiau ir lygindamas su R. D. parodymais, bei su kitais surinktais duomenimis (skundžiamo nuosprendžio 27–30 puslapis). Kaip matyti iš liudytojos K. T. parodymų, ji viso proceso metu nuosekliai teigė, jog kambaryje rastos medžiagos priklausė R. D.. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nors liudytojo R. J. K. parodymai nebuvo tokie nuoseklūs kaip liudytojos K. T., tačiau iš esmės patvirtino liudytojos nurodytas aplinkybes, kad viešbučio kambaryje rastos draudžiamos medžiagos priklausė R. D.. Liudytojo R.J. K. parodymai duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs dėl aplinkybės ar jam R. D. siūlė vartoti narkotines medžiagas, tačiau tokia aplinkybė šioje byloje nėra įrodinėjama, dėl to nuteistasis nebuvo kaltinamas, todėl tai neturi esminės reikšmės R. D. veiksmų teisiniam vertinimui ir nekeičia veikos kvalifikavimo.

Apeliaciniame skunde taip pat kritikuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas remtis liudytojų K. T. ir R. J. K. parodymais, argumentuojant jų procesinio statuso kaita byloje, t. y., kad ikiteisminio tyrimo metu K. T. buvo apklausiama kaip įtariamoji, o R. J. K. – kaip specialusis liudytojas. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais taip pat nesutinka. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Klausimą, ar liudytojo parodymai, kaip ir kiti duomenys, laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi, liudytojo priešiškumas kuriai nors iš proceso šalių, taip pat aplinkybė, kad asmuo ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, savaime neužkerta kelio remtis šio liudytojo parodymais. Dėl tokių parodymų patikimumo sprendžiama vertinant juos bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje liudytojų K. T. ir R. J. K. parodymų patikimumas buvo tinkamai patikrintas, skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakyta, kodėl K. T. ir R. J. K. parodymai vertinami kaip patikimi ir jais remiamasi darant išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Gynėjo skunde pateikta versija, kad K. T. ir R. J. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo susiję su siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jie apklausti kaip liudytojai, siekdami išvengti atsakomybės už melagingus parodymus, buvo priversti kartoti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, atmetama kaip nepagrįsta. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas minėtų liudytojų parodymų vertinimą, juos gretindamas ne tik tarpusavyje, tačiau ir lygindamas su R. D. parodymais, bei su kitais surinktais duomenimis (skundžiamo nuosprendžio 27–30 puslapis), atliko itin kruopščiai ir padarė pagrįstas išvadas dėl jų patikimumo, su kuriomis sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.

Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė R. D. versiją dėl M. M. (M.) dalyvavimo 2023 m. rugpjūčio 3 d. įvykyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į R. D. parodymų nenuoseklumą ir pažymėjo, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nenurodė versijos apie asmenį M. ir šio asmens paliktus daiktus. Be to, R. D., duodamas parodymus teisme, iš pradžių negalėjo nurodyti jokių M. kontaktų, tačiau tik baigiant nagrinėti bylą savo telefone rado informacijos apie šį asmenį, kaip realiai egzistuojantį. Priešingai, nei nurodoma skunde, versiją dėl kito asmens – M. dalyvavimo 2023 m. rugpjūčio 3 d. įvykyje paneigia ir liudytojų K. T., R. J. K. parodymai apie tai, jog narkotinės medžiagos priklausė R. D.. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai siektų nuteistąjį apkalbėti ir turėtų tam pagrindą. Be to, liudytojų parodymus patvirtina ir 2023 m. spalio 16 d. specialisto išvada, kad ant svarstyklių elementų dangtelio atidarymo vietos ir ant dviejų elementų paviršiaus vyro genotipas sutampa su R. D. genotipu, taip pat ant vieno iš maišelių (plastikinis užspaudžiamas maišelis su raudonos spalvos širdelės simboliais, kuriame buvo žalios spalvos augalinės kilmės medžiaga) rastas genotipas sutampantis su R. D. genotipu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors vienas maišelis buvo rastas K. T. rankinėje, tačiau nei K. T. nei R. J. K. genotipų ar pirštų anspaudų ant rastų maišelių, ar svarstyklių rasta nebuvo. Taigi byloje nustatytas tik vieno R. D. fizinis kontaktas tiek su paslėptomis už radiatoriaus svarstyklėmis, tiek ir su rastomis narkotinėmis medžiagomis ir joms pakuoti naudojamomis priemonėmis. Šiuos duomenis sulyginus su K. T. ir R. J. K. parodymais, kad būtent R. D. atsinešė narkotikus ir bėgiojo po kambarį kažką slėpdamas įvairiose vietose, byloje pakanka įrodymų laikyti nustatyta aplinkybę, kad būtent R. D. paslėpė visus viešbučio kambaryje rastus daiktus.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien faktas, jog toks asmuo kaip M. M. egzistuoja ir galėjo 2023 m. rugpjūčio 3 d. būti Lietuvoje, nepatvirtina R. D. versijos, kad būtent jis atnešė draudžiamas medžiagas į viešbutį. Aplinkybė, kad ant svarstyklių bei maišelių rasti kito vyro (ne R. D. ir ne R. J. K.) biologiniai pėdsakai nepaneigia kitais duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės, jog draudžiamas medžiagas į svečių namus atsinešė nuteistasis. Kaip matyti iš bylos duomenų, M. M. nepavyko surasti ir apklausti, nebuvo galimybės gauti viešbučio kamerų vaizdo įrašų, tačiau byloje yra surinkta pakankamai kitų duomenų, kurie pagrįstai pripažinti įrodančiais R. D. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, bei padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, nepažeidė in dubio pro reo principo, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo perkvalifikuoti R. D. veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką (baudžiamąjį nusižengimą), sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už minėto nusikaltimo padarymą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 8 iki 10 metų. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją tai, kad nenustatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, R. D. asmenybę charakterizuojančius duomenis, paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą 8 metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės skyrimo R. D., atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes, t. y. į tai, kad R. D. padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis, 260 straipsnio 2 dalis), į kaltės formą (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta) bei kaltininko asmenybę – iš kart po nusikalstamos veikos padarymo teistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už baudžiamųjų nusižengimų padarymą 2 kartus, t. y. 2024 m. birželio 19 d. baudžiamuoju įsakymu ir 2023 m. lapkričio 29 d. baudžiamuoju įsakymu (t. 5, b. l. 170-173), baustas administracine tvarka (t. 5, b. l. 161-169).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad tokio dydžio bausmės, kuri paskirta nuteistajam, realus atlikimas eliminuoja realią galimybę R. D. pasitaisyti ir kurti visavertę ateitį, nes iš laisvės atėmimo įstaigos jis išeitų būdamas apie 50 metų amžiaus, turinti du vaikus, planuoja ateityje kurti šeimą, todėl 8 metų laisvės atėmimo bausmė ateityje pasmerktų jį gyventi be oraus pragyvenimo šaltinio, neturint pajamų, santaupų, turto ir socialinių ryšių, tačiau šios aplinkybes nėra pakankamas pagrindas švelninti R. D. paskirtą bausmę, kadangi skiriant bausmę privalo būti vertinamos visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. D. nuo 2022 m. gegužės 30 d. iki 2025 m. liepos 14 d. vertėsi individualia veikla, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vėliau nebuvo gauta jokių duomenų, jog jis dirbtų ar užsiimtų kita teisėta veikla, iš kurios būtų gautos teisėtos pajamos. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. D. vartoja psichiką veikiančias medžiagas, tačiau priešingai, tai ne pateisina nuteistojo elgesį, o patvirtina, jog jis negeba kontroliuoti šio potraukio, nėra jokių duomenų, jog nuteistasis būtų ėmęsis kokių nors priemonių šį potraukį ar priklausomybę (nors tokių duomenų byloje nėra) gydyti.

Visi bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį. Tikslas nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį taip pat yra neatsiejama bausmės dalis, o teisingumo principo įgyvendinimui trukdo tiek aiškiai per griežta, tiek ir per švelni bausmė. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-171-697/2019, 2K-95-511/2022). Nuteistasis suprato, kad neteisėtas elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes, tačiau tai nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo, todėl jis turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, poreikį išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su padarytu nusikaltimu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog švelnesne bausme, nei laisvės atėmimas, nebus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų duomenų ar aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Nagrinėjamu atveju nuosprendį priėmęs teismas nenustatė nei išimtinių, nei kitų aplinkybių, kurių visuma sudarytų pagrindą R. D. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nuteistąjį bei padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, net jau pradėjus jo atžvilgiu baudžiamąjį procesą šioje byloje, toliau darė nusikalstamas veikas. Nepraėjus nei trims mėnesiams, padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatyta BK 259 straipsnio 2 dalyje, už kurį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 30 d. nuosprendžiu buvo nuteistas arešto bausme, bausmės vykdymą atidedant, tačiau 2024 m. vasario 22 d. vėl padarė analogišką baudžiamąjį nusižengimą. Taigi, po nagrinėjamoje byloje padarytos nusikalstamos veikos savo gyvenimo būdo nuteistasis nepakeitė, toliau darė nusikalstamas veikas. Tokiu būdu, konstatuoti esant kokių nors išimtinių aplinkybių ar aplinkybių visumos, kuri leistų nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu švelninti bausmę, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. D. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą atmesti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.