Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-446-885/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-01
Bylos Nr.: 1A-446-885/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00558-2025-2
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė
Nuteistasis: R. V.
Nukentėjusysis: J. S.-T.

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
1.1.7.2.4Areštas (BK 49 str.)
1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
1.1.10.1.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str. 1–2 d.)
1.2.9.9Vengimas išlaikyti vaiką (BK 164 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.5.1Nuosprendžio įsiteisėjimas ir vykdymas (BPK 335–336 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-446-885/2026 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00558-2025-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.7.2.4; 1.1.7.2.5; 1.1.10.1.1; 1.2.9.9; 2.4.6.1; 2.5.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 1 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Sandrai Biziulevičienei,dalyvaujant prokurorei Vaidai Matuzonienei,nuteistojo R. V. gynėjai advokate Lauretai Ulbienei,nukentėjusiajai J. S.-T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. (toliau – ir apeliantas) ir nukentėjusiosios J. S.-T. (toliau – ir apeliantė) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį ir jam paskirta 65 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, R. V. paskirta bausmė buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir R. V. paskirta 90 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimis, R. V. pripažintas recidyvistu.

Iš R. V. J. S.-T. naudai priteista 1 089 Eur procesinių išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

R. V. vengė išlaikyti vaiką, o būtent: jis, žinodamas, kad turi pareigą pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-597-235/2009 teikti išlaikymą savo vaikui P. V., gim. (duomenys neskelbtini), t .y. mokėti po 400 litų (atitinka 115,85 Eur) periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2009 m. rugpjūčio 21 d. iki 2023 m. rugsėjo 14 d., o nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. mokėti po 500 Eur periodines kasmėnesines išmokas iki vaiko pilnametystės pagal 2023 m. lapkričio 30 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-11994-1141/2023, kuris pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-597-235/2009, nurodytą išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, vaikui skirtų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriant J. S.-T., nuo 2024 m. rugsėjo 18 d. iki 2026 m. vasario 24 d., privalėdamas šią pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdė, t. y. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, mokėti lėšas jo išlaikymui ir neteikė kitos būtinos materialios paramos vaikui, dėl to laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 18 d. iki 2026 m. vasario 24 d. susidarė 7 012,60 Eur išlaikymo įsiskolinimas.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Nuteistojo R. V. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir išteisinti jį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 164 straipsnyje, požymių. Taip pat panaikinti sprendimus dėl bausmių subendrinimo ir jo pripažinimo recidyvistu, ir dėl procesinių išlaidų priteisimo nukentėjusiajai J. S.-T.

Apeliantas nurodo, jog paprastai atsakomybė pagal BK 164 straipsnį taikoma tik tada, jeigu kaltininkas tyčia, žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ir teikti jam kitą būtiną turtinę paramą ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos nevykdo. Šiuo atveju byloje nenustatyta, kad R. V. sąmoningai vengė mokėti lėšas sūnaus išlaikymui. Matyti, jog apeliantas nurodė, jog šių pareigų nevykdė dėl sunkios finansinės padėties – jis turi dar tris nepilnamečius vaikus, jo vadovaujama įmonė pelno negauna nuo 2025 m. balandžio 9 d., iki dabar jam yra nepavykę įsidarbinti.

Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog R. V. bylai aktualiu laikotarpiu turėjo pajamų, o pateiktus įrodymus dėl sunkios jo finansinės padėties vertino išimtinai formaliai, nepripažindamas to svarbia priežastimi. Matyti ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas teigė, kad R. V. lošimas buvo įvertintas detaliai, šie jo veiksmai iš esmės nepablogino apelianto finansinės padėties, nes jo įneštos lėšos nebuvo didelės, be to, jis jų nepralošė. Taip pat nepaneigta, kad dalis lėšų, kurios buvo skirtos lošti, jam nepriklausė. Taip pat tinkamai neįvertinta, kad R. V. yra vyresnio amžiaus ir neturi specialybės, taigi natūralu, kad jam yra sunkiau įsidarbinti.

Nurodoma, jog apeliantas nebendrauja su savo sūnumi, tačiau tai nėra priežastis, kodėl jis neteikė sūnui išlaikymo. Manytina, kad vien ši aplinkybė nėra pakankama pagrįsti jo tyčią nevykdyti teismo nustatytos pareigos. Be to, apeliantas šiuo metu ketina kreiptis į teismą su ieškiniu dėl alimentų dydžio sumažinimo, kas rodo, jog jis nėra abejingas šiai prievolei ir tik siekia, kad ji būtų nustatyta mažesnio dydžio, t. y. įmanoma mokėti.

Nukentėjusiosios J. S.-T. apeliaciniame skunde prašoma: 1) R. V. pripažinti kaltu pagal BK 164 straipsnį ir jam paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę; 2) vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti iki nepilnamečio sūnaus pilnametystės ((duomenys neskelbtini)) ir paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigoti R. V.: reguliariai mokėti nustatytą išlaikymą nepilnamečiui sūnui P. V. (periodinėmis išmokomis po 500 Eur kas mėnesį); padengti susidariusį išlaikymo įsiskolinimą nukentėjusiajai; 3) palikti nepakeistas nuosprendžio dalis dėl procesinių išlaidų priteisimo bei nuteistojo pripažinimo recidyvistu.

Apeliantė nurodo, kad teismo nustatytos faktinės aplinkybės paneigia R. V. versiją dėl jo tariamo visiško finansinio nepajėgumo vykdyti pareigą išlaikyti vaiką bei patvirtina, jog jis turėjo galimybę bent iš dalies vykdyti teismo sprendimus, bet sąmoningai to nedarė. Be to, nuteistasis praeityje teistas pagal BK 164 straipsnį, tačiau nepaisant paskirtų bausmės ir įpareigojimų, jis ir toliau nevykdė pareigos išlaikyti vaiką, dėl ko jam paskirtas bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi. Be kita ko, teismas konstatavo, jog R. V. elgesys yra tęstinis, piktybiškas ir demonstruojantis nepagarbą teismo sprendimams, įstatymams bei socialiniam teisingumui. Dėl to manytina, jog paskirta 90 parų arešto bausmė neatitinka BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų.

Teigiama, kad trumpalaikė arešto bausmė nesukuria jokia realaus mechanizmo užtikrinti išlaikymo mokėjimą, neskatina vykdyti pareigos išlaikyti vaiką ir neužtikrina nepilnamečio vaiko interesų apsaugos. Teisingumo principas šioje byloje gali būti įgyvendintas tik realiai užtikrinant, kad nepilnametis vaikas pradės gauti teismo nustatytą išlaikymą, o tik formalus baudžiamosios atsakomybės pritaikymas, nepakeičiant nuteistojo elgesio, jam nesukuriant realios pareigos vykdymo kontrolės, neužtikrina nei BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų, nei nepilnamečio vaiko interesų apsaugos.

Nustatytos aplinkybės, jog bylai aktualiu laikotarpiu R. V. buvo darbingas, taigi turėjo galimybių gauti pajamas, lankėsi kazino ir lošimų namuose, patvirtina, kad pareiga mokėti išlaikymą buvo nevykdoma dėl sąmoningo nenoro ją vykdyti. Pažymima ir tai, jog 500 Eur dydžio išlaikymas buvo nustatytas tik 2024 m., o didžiąją vaiko gyvenimo dalį jis buvo gerokai mažesnis, tačiau nustatytos prievolės R. V. nevykdė ir tuo metu. Iš esmės nenustatyta ir tai, kad R. V. būtų nuosekliai ir pagal savo galimybes bent kažkaip prisidėjęs prie vaiko išlaikymo. Daugiau kaip vienuolika metų trukęs sistemingas pareigos nevykdymas, jokio reikšmingo ir reguliaraus prisidėjimo prie jų vaiko išlaikymo nebuvimas, susidariusios didelės skolos augimas ir visiškas neveikimas net po ankstesnių teistumų leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju buvo nustatytas sąmoningas ir piktybiškas vengimas vykdyti tėvo pareigas. Be to, akivaizdu, kad tik pradėjus baudžiamąjį procesą ir atsiradus realiai baudžiamosios atsakomybės grėsmei, R. V. padengė tuo metu susidariusį išlaikymo įsiskolinimą, kas paneigia jo tariamą geranoriškumą.

Apeliaciniame skunde nurodomi ankstesni nuteistojo teistumai įrodo, kad valstybė jau ne kartą taikė R. V. vis griežtesnes teisines priemones, tačiau nė viena iš jų nebuvo pakankama skatinti jo nuosekliai ir geranoriškai vykdyti pareigą išlaikyti savo vaiką. Taip pat matyti, kad mokėjimai buvo atliekami tik tais laikotarpiais, kai R. V. realiai grėsė baudžiamoji atsakomybė arba buvo vykdomi aktyvūs teisėsaugos veiksmai. Dėl to yra būtina nuteistajam skirti tokią bausmę, kuri sukurtų realias teisines pasekmes, taip pat užtikrintų faktinį teismo sprendimų vykdymą bei nepilnamečio vaiko teises.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė nuteistojo pateiktą apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios – atmesti. Prokurorė prašė nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusioji prašė tenkinti jos pateiktą apeliacinį skundą, o nuteistojo – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis R. V. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti, o nukentėjusioji J. S.-T. prašo sugriežtinti nuteistajam paskirtą bausmę atidedant jos vykdymą bei įpareigoti R. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu reguliariai mokėti išlaikymą jų nepilnamečiui sūnui, o taip pat įpareigoti nuteistąjį padengti turimą išlaikymo įsiskolinimą. Atsižvelgus į tai bei byloje nenustačius padarytų jokių kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik pateiktų apeliacinių skundų ribose.

Dėl nuteistojo R. V. apeliacinio skundo

BK 164 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde iš esmės nėra keliamas klausimas dėl objektyvių minėtos nusikalstamos veikos požymių – apeliantas pripažįsta, jog savo veiksmais neteikė išlaikymo savo ir nukentėjusiosios bendram vaikui, tačiau argumentuoja, jog jis neturėjo tiesioginės tyčios taip elgtis, o išlaikymo neteikimą nulėmė objektyvios aplinkybės, t. y. itin prasta jo finansinė padėtis ir kitų finansinių įsipareigojimų turėjimas. Taigi šiuo atveju ginčijama kaltininko tyčia – padėtis, kuomet asmuo, žinodamas (suvokdamas), kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti (būdamas darbingas ir turėdamas turtines galimybes teikti vaikui išlaikymą), jos sąmoningai nevykdo, t. y. supranta savo elgesio pavojingumą ir nori taip veikti.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, R. V. teigia, kad be jo bendro vaiko su nukentėjusiąja, jis turi dar tris kitus nepilnamečius vaikus, o jo vadovaujama įmonė pelno negavo nuo 2025 m. balandžio 9 d., kas pagrindžia jo teiginius apie sunkią finansinę padėtį, ypač atsižvelgus į tai, jog nuteistajam iki šiol nepavyko įsidarbinti. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais teiginiais.

Akcentuotina, jog pats R. V. 2026 m. balandžio 29 d. teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 88) nurodė, jog dirba vairuotoju, o 2026 m. gegužės 11 d. teisiamajame posėdyje (2 t., b. l. 100–105) pateikė dokumentus, susijusius su jo vadovaujama MB „(duomenys neskelbtini)“. R. V. teigė, kad 500 Eur dydžio alimentai yra per dideli, kadangi jis turi kitas finansines pareigas, be to, pati nukentėjusioji yra apribojusi jo kontaktą su sūnumi, kas dalinai pagrindžia išlaikymo vaikui neteikimą. Vis dėlto pastebėtina, kad nuteistasis akivaizdžiai suprato savo prastą finansinę padėtį – jis pats nurodė, kad jo turėta įmonė pelno neteikė jau kurį laiką, tačiau nesiėmė jokių pastangų susirasti kitą darbą; neteikė finansinių deklaracijų apie savo turimas pajamas; jis nesiregistravo Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kadangi, jo paties teigimu, iš to nebūtų buvę jokios naudos dėl jo vyresnio amžiaus ir fakto, kad jis neturi specializacijos. Vis dėlto matyti, kad R. V. praeityje už analogišką nusikalstamą veiką teistas du kartus: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nuosprendžiu, o šiuo metu yra nagrinėjama baudžiamoji byla pagal tą patį BK straipsnį. Taigi neabejotina, kad R. V. aiškiai suvokė, jog daro baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką bei suprato, kokio pobūdžio atsakomybė už tai gresia, tačiau nedėjo net minimalių pastangų vykdyti jam įstatymo numatytas pareigas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog nuteistasis nešvaistė pinigų lošimams, o yra ir turėjęs nedidelių laimėjimų, ką patvirtina lošimo bendrovių pateikti raštai (t. 1, b. l. 155, 162–163). Pastebėtina, kad laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. R. V. kazino lankėsi 259 kartus, nuo tada iki 2025 m. lapkričio 6 d. įnešė 1 420 Eur, atsiėmė laimėjimų – 1 655,09 Eur; taip pat „(duomenys neskelbtini)“ lankėsi 4 kartus, stalo žaidimams jis įnešė 200 Eur, jam buvo išmokėta 110 Eur. Taigi sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad ne visi apelianto lošimai buvo nepelningi, vis dėl tai savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog šie veiksmai nebuvo būtini, o jo turimos piniginės lėšos galėjo būti nukreiptos į susidariusio išlaikymo padengimą. Sutiktina su vertinimu, kad nuteistojo argumentai, kad jo į kazino ar lošimų punktus įneštos lėšos nepriklausė jam, yra nepagrįsti jokiais kitais duomenimis, be to, juos paneigia ir į baudžiamąją bylą pateiktas MB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog, priešingai nei teigė nuteistasis, jo įmonė turėjo tam tikrų pajamų, taigi R. V. finansinė padėtis nebuvo tokia beviltiška.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma tai, kad vengimas išlaikyti vaiką yra pavojinga nusikalstama veika ne tik dėl to, kad nevykdomi teismo paskirti įpareigojimai, tačiau pirmiausia dėl to, kad ją padarius kyla grėsmė normaliam, visaverčiam vaiko aprūpinimui. Priteisto išlaikymo mokėjimas teismo nustatyta tvarka yra būtinas nuolat, nes augančio vaiko poreikiai yra nuolatiniai ir nenutrūkstami. Priteisto išlaikymo nemokėjimas ilgesnį laikotarpį gali būti pateisinamas tik esant svarbioms priežastims, kaip nedarbas, liga, ilgalaikė nelaimė ir pan., tačiau kartu pažymėtina, jog išlaikymą vaikui teikiantis asmuo privalo dėti pastangas, kad tokią pareigą įvykdytų nustatyta tvarka (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-511/2021). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. V. dar 2013 m. antstoliui teigė, kad jis išlaikymą mokės pagal galimybes (t. 1, b. l. 39–41), tačiau akivaizdu, jog jis nesiteikė to daryti, kadangi susidaręs išlaikymo įsiskolinimas ir toliau auga. Šie duomenys taip pat paneigia keliamą versiją, jog nuteistasis iš esmės negali susirasti darbo – apeliantas vis dar yra darbingo amžiaus, taip pat yra nurodęs, kad ketina įsidarbinti vairuotoju, be to, nurodė, jog jis rūpinasi kitais savo nepilnamečiais vaikais, taigi matyti, kad tam tikrų pajamų jis neabejotinai turi. Tai patvirtina ir paties R. V. teiginiai, kad turėdamas ryšį su sūnumi, jis galėtų skirti dalį savo lėšų savo įstatyminės pareigos teikti išlaikymą vykdymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad tėvas nesimato ir nebendrauja su savo sūnumi, savaime neatleidžia nuo pareigos išlaikyti vaiką, net ir turint kitų nepilnamečių vaikų, kurie gyvena kartu su tėvu. Dėl to sutiktina su išvada, jog R. V. šiuo atveju sąmoningai ir piktybiškai nedėjo visų galimų pastangų gauti daugiau pajamų išlaikymui teikti, taip pat nedėjo ir minimalių pastangų teikti bent dalinį išlaikymą ir taip užtikrinti visus būtinus savo vaiko interesus, nors objektyviai galėjo tai daryti.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. V. nėra abejingas vykdyti prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui ir ketina kreiptis į teismą dėl nustatytų alimentų sumažinimo, tai niekaip nepaaiškina, kodėl nuteistasis delsė tai daryti iki dabar. Tai taip pat nepaneigia fakto, jog nuteistasis galėjo dėti visas galimas pastangas ir savo nepilnamečiam vaikui teikti mažesnį negu nustatyta išlaikymą, taip įrodydamas tariamą neabejingumą prievolės vykdymui, tačiau to nedarė ir sistemingai vengė įsigaliojusio ir vykdytino teismo procesinio sprendimo vykdymo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartos aplinkybės paneigia R. V. apeliacinio skundo argumentus dėl tariamos jo tiesioginės tyčios padarant BK 164 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nebuvimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai pasisakė dėl aplinkybių, susijusių su R. V. objektyvia galimybe teikti išlaikymą savo sūnui, taip pat dėl jo dalyvavimo azartiniuose lošimuose bei bendravimo su sūnumi – vien tai, kad skundžiamo nuosprendžio argumentai ir išvados netenkina nuteistojo turėtų lūkesčių nėra ir negali būti savaime pakankamas pagrindas skundžiamą sprendimą naikinti ar keisti.

Dėl nukentėjusiosios J. S.-T. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji nesutinka su R. V. paskirta bausme bei prašo ją sugriežtinti, nuteistajam paskiriant 2 metų laisvės atėmimo bausmę bei atidedant jos vykdymą iki jų sūnaus pilnametystės, įpareigojant R. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu reguliariai mokėti nustatytas 500 Eur dydžio mėnesines išmokas ir padengti jo turimą išlaikymo įsiskolinimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, sprendžia, jog nukentėjusiosios apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Išvardintų tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui tokios individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas turi nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

BK 54 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą bei rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, atsižvelgia ir į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų nepažeidė bei nuteistajam paskyrė teisingą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje. Nuteistajam R. V. paskirdamas 65 parų arešto bausmę (past. – galutinė subendrinta bausmė – 90 parų arešto) pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino bausmės individualizavimui reikšmės turinčias aplinkybes, taip pat ir kitus nuteistąjį bei jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančius duomenis.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis); praeityje teistas keturis kartus Lietuvos Respublikoje bei vieną kartą teistas užsienyje (Italijoje) (t. 2, b. l. 4–8); už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą jis yra teisiamas trečią kartą, savo elgesio nekeičia ir toliau vengia išlaikyti savo vaiką; daug kartų yra baustas administracine tvarka, nėra linkęs mokėti jam skiriamų piniginių baudų (t. 2, b. l. 11–36); vedęs, turi keturis nepilnamečius vaikus, jo teigimu yra dirbantis. Atsižvelgtina ir į tai, kad jam paskirta 65 parų arešto bausmė yra didesnė nei BK 49 straipsnio 3 dalyje nustatytas vidurkis, taigi nėra pagrindo spręsti, jog tokios rūšies ar dydžio bausmė yra per švelni ar kitaip neadekvati. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog reali ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė papildomai apsunkintų R. V. galimybę teikti išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui. Dėl to spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir objektyviai, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, nuteistajam paskyrė arešto bausmę.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma, tenkinus apeliacinį skundą, atidėti nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą iki nepilnamečio vaiko pilnametystės. Nors teisėjų kolegija atmeta apeliacinį skundą dalyje dėl R. V. paskirtos arešto bausmės pakeitimo į laisvės atėmimo bausmę, pasisakytina ir dalyje dėl prašymo atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas asmeniui paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas.

Baudžiamajame įstatyme nenurodytos aplinkybės, į kurias teismas turėtų atsižvelgti spręsdamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar asmuo supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys teismui turi sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, jog konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, jog pakanka nuteistam už konkretų nusikaltimą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, kurie ribotų asmens elgesį ir turėtų auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-1073/2020).

Pažymėtina, kad aplinkybės, vertintos skiriant nuteistajam individualizuotą bausmę, paneigia bet kokią galimybę R. V. atveju taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Be to, atsižvelgtina ir į tai, jog nagrinėjamą nusikalstamą veiką R. V. padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, dėl ko jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta arešto bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme. Šioje dalyje pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusiosios teiktas apeliacinis skundas būtų patenkintas, BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatos nenumato galimybės R. V. naujai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trumpesniam nei vienerių metų terminui, taigi šis nukentėjusiosios prašymas objektyviai negalėtų būti tenkinamas, kadangi iki vaiko pilnametystės ((duomenys neskelbtini)) yra likę apie keturi mėnesiai.

Dalyje dėl nukentėjusiosios prašymų įpareigoti R. V. kas mėnesį periodinėmis išmokomis mokėti nustatytą 500 Eur dydžio išlaikymą nepilnamečiui vaikui bei įpareigojimą atlyginti šiuo metu susidariusį išlaikymo įsiskolinimą pasisakytina, kad BK 49 straipsnio nuostatos nenumato galimybės kartu su realia arešto bausme nuteistajam skirti papildomų įpareigojimų – ši galimybė yra numatyta nuteistojo atžvilgiu taikant bausmės vykdymo atidėjimą (past. – kaip kad nuspręsta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nuosprendžiu, nuteistajam atidedant skirtos 60 parų arešto bausmės vykdymą 1 metų terminui). Dėl to šis prašymas netenkinamas.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog J. S.-T. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Vilniaus apygardos teisme 2026 m. rugsėjo 7 d. gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2026-08949, kurioje nurodoma, jog valstybės naudai priteistina suma už R. V. skirtą antrinę teisinę pagalbą yra lygi 75,00 Eur dydžio sumai.

BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, kurios susidarė dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nurodytos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau tiek ir apeliacinėje ir kasacinėje instancijose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020).

Pažymėtina, kad būtinybę nuteistajam R. V. paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatos, taigi baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Atsižvelgtina ir į tai, jog šiuo atveju nagrinėti R. V. bei nukentėjusiosios apeliaciniai skundai, kurie yra atmetami. Dėl minėtų aplinkybių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo R. V. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. V. ir nukentėjusiosios J. S.-T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 21 d. nuosprendžio. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų 75,00 Eur dydžio sumai už R. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BartkusIeva Gavelytė-KalytienėNijolė Žimkienė