- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-20
- Bylos Nr.
- 2S-2340-430/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11192-2026-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Pareiškėjas
- PRS1
- Suinteresuotas asmuo
- APR1, SUA1, SUA2
- Išvadą teikia
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės gerovės skyrius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 pareiškimo dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ir ribotai veiksniu tam tikrose srityse, suinteresuoti asmenys APR1 , SUA1 , SUA2, išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės gerovės skyrius,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja PRS1 kreipėsi į teismą elektroniniu laišku, prašydama pripažinti SUA2 neveiksnia ir ribotai veiksnia tam tikrose srityse, ir Vilniaus miesto savivaldybę paskirti jos globėja/ rūpintoja bei turto administratore. Pareiškėja taip pateiktame paraiškime formuluoja kitus procesinio pobūdžio prašymus dėl dokumentų išsireikalavimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. balandžio 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos PRS1 pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ir ribotai veiksniu tam tikrose srityse, suinteresuoti asmenys APR1 , SUA1 , SUA2, išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės gerovės skyrius.
Šalies argumentai
Remdamasis CPK 465 straipsnyje nurodytu teisinį reglamentavimu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad su pareiškimu turi būti pateikta socialinio darbuoto išvada apie asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu tam tikroje srityje, gebėjimą pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus savarankiškai ar naudojantis pagalba konkrečiose srityse (toliau – išvada). Pažymėjo, kad pareiškėja pareiškime nenurodo, kad būtų kreipusis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės gerovės skyrių (toliau – Socialinės gerovės skyrius) dėl išvados. Teismas išaiškino pareiškėjai, kad socialinio darbuotojo išvada yra pagrindas daryti prielaidą dėl asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, nes joje yra padaromos išvados, ar asmuo, prašomas pripažinti neveiksniu ar ribotai veiksniu, geba pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus atitinkamose turtinių ir neturtinių santykių srityse, taip pat yra nurodomos aplinkybės, į kurias atsižvelgiant šios išvados buvo padarytos..
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja kartu su pareiškimu nepateikė socialinio darbuotojo išvados, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į Socialinės gerovės skyrių dėl tokios išvados parengimo. Atsižvelgdamas į tai, atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą, kaip pateiktą nesilaikant ikiteisminės tvarkos (CPK 443 straipsnio 1 dalis, 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas be kita ko atkreipė dėmesį, jog elektroninio laiško atsiuntimas (net jei prie jo būtų pridėta procesinio dokumento kopija) neatitinka CPK 113 straipsnio 1 dalyje ir 175¹ straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų, t. y. nėra laikoma, kad elektroninių ryšių priemonėmis yra pateiktas tinkamai pasirašytas procesinio dokumento originalas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 37¹ straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 175¹ straipsnio 2 dalies prasme. Pažymėjo, kad pareiškėja PRS1 , siekdama inicijuoti civilinės bylos nagrinėjimas teisme elektroninių ryšių priemonėmis, tą gali padaryti pateikdama juos per Elektroninių paslaugų portalą. Pareiškėja PRS1 , nepageidaudama naudotis Elektroninių paslaugų portalu, procesinius dokumentus (pasirašytą tinkamo turinio procesinio dokumento originalą) turi pateikti teismui įprastine popierine forma (atsiunčiant paštu ar atvežant į teismą).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškimą nagrinėti ir nedelsiant taikyti skubias laikinąsias apsaugos priemones – įrašyti draudimą bet kokiam nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) perleidimui, areštuoti SUA2 lėšas „Swedbank“ sąskaitose bei uždrausti SUA2 artintis prie pareiškėjos PRS1 , jos mažamečio vaiko ir atstovo mažesniu nei 2 km atstumu; įpareigoti teismą savo iniciatyva išreikalauti medicininę dokumentaciją apie SUA1 sveikatą iš VšĮ „Vasaros ligoninė“ bei kitų medicinos įstaigų, taip pat pavesti socialinėms tarnyboms atlikti skubų buities tyrimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Skundžiama nutartis yra neteisėta iš esmės, nes ji priimta šiurkščiai pažeidžiant CPK normas, ignoruojant Europos Sąjungos teisės aktus dėl elektroninio parašo galios bei paminant pamatinį teisingumo prieinamumo principą neįgaliam asmeniui. Teismas savo nutartimi ne tik nesuteikė apsaugos silpnesniajai šaliai, bet ir sudarė palankias procesines sąlygas suinteresuotam asmeniui SUA1 toliau vykdyti turtinį bei fizinį smurtą prieš SUA2 ir pareiškėją.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėjo, kad teismo išvada dėl dokumento pasirašymo yra ne tik teisiškai klaidinga, bet ir melaginga, paremta tyčiniu galiojančių teisės aktų ignoravimu. Pareiškimas teismui buvo pateiktas pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu. Pagal 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 910/2014 (eIDAS) 25 straipsnio 2 dalį, kvalifikuotas elektroninis parašas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir ranka pasirašytas parašas. Pareiškėja, būdama neįgali ir neturėdama pakankamų lėšų dėl sąskaitų arešto, naudojasi prieinamomis elektroninėmis priemonėmis. Kvalifikuotas el. (duomenys neskelbtini) to, ar dokumentas įkeltas tiesiogiai per LITEKO, ar atsiųstas kitais oficialiais kanalais, užtikrinančiais saugumą.
Lietuvos Respublikos Elektroninės atpažinties ir pasitikėjimo paslaugų elektroniniams sandoriams įstatymas tiesiogiai nurodo, kad kvalifikuotu parašu pasirašytas elektroninis dokumentas yra originalas. Teisėja teigdama, kad el. būdu pateiktas ir tinkamai pasirašytas dokumentas nėra originalas, pažeidė ne tik nacionalinę teisę, bet ir viršenybę turintį ES reglamentą. Toks teismo elgesys, reikalaujant „popierinio“ originalo iš neįgaliojo asmens, kai dokumentas jau yra pasirašytas aukščiausio lygio saugumo parašu, vertinamas kaip dirbtinis ir neteisėtas barjeras, siekiant nepriimti bylos nagrinėti. Teismas turi visas technines priemones LITEKO sistemoje patikrinti parašo sertifikato galiojimą. Atsisakymas tai daryti ir formalus pareiškimo atmetimas dėl „formos trūkumų“ yra šiurkštus piktnaudžiavimas procesine teise.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nutartyje visiškai ignoravo pareiškėjos prašymą taikyti skubias laikinąsias apsaugos priemones (LAP): turto areštą, lėšų „Swedbank“ sąskaitose įšaldymą bei draudimą SUA2 artintis prie aukų. Pagal LR CPK 147 straipsnio 1 dalį, teismas privalo LAP klausimą išspręsti ne vėliau kaip kitą Darbo dieną. Teismas neturi teisės atidėti šio klausimo sprendimo, motyvuodamas pagrindinio pareiškimo trūkumais, jei delsimas gali sukelti neatstatomą žalą.
Skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nustatė terminą pateikti medicininę pažymą bei socialinių tarnybų išvadą apie SUA1 būklę. Pareiškėja pažymi, kad toks reikalavimas yra ne tik perteklinis, bet ir teisiškai ydingas šioje specifinėje situacijoje. Pareiškimas teismui pateiktas skubos tvarka dėl smurto grėsmės. Socialinių paslaugų skyriaus įtraukimas į procesą kaip suinteresuoto asmens jau savaime įpareigoja teismą pavesti šiai institucijai atlikti tyrimą po bylos iškėlimo, o ne reikalauti išvadų iš anksto, kai asmuo yra izoliuotas smurtautojo.
Vadovaujantis LR CPK 464 straipsniu, bylose dėl asmens veiksnumo apribojimo teismas privalo būti aktyvus. Tai reiškia, kad teismas turi pareigą padėti rinkti įrodymus, o ne kelti neįgyvendinamas sąlygas bylos pradėjimui. Pareiškime buvo aiškiai nurodyta, kad suinteresuotas asmuo SUA2, naudodamas fizinį ir psichologinį smurtą, izoliavo motiną SUA1, pasisavino jos asmens dokumentus ir neleidžia pareiškėjai bei socialiniams darbuotojams prieiti prie jos. Reikalavimas, kad neįgali pareiškėja pati pateiktų pažymas iš įstaigų, kurioms reikalingas mamos dalyvavimas ar jos dokumentai, kai juos neteisėtai valdo agresorius, yra procesinis absurdas. Teismas privalėjo iškelti bylą ir pats, naudodamasis savo įgaliojimais, išreikalauti duomenis iš VšĮ „Vasaros ligoninė“ bei kitų medicinos įstaigų.
Teismas visiškai ignoravo faktą, kad pareiškėja yra asmuo su negalia (35 proc. darbingumas), kurios visos pragyvenimo lėšos yra neteisėtai areštuotos. Pareiškėja pateikė įrodymus, kad prokurorės nutarimais tyrime Nr. 0112672225 buvo areštuotos ne tik jos asmeninės lėšos, bet ir neįgalumo išmokos bei vaiko pinigai. Tai yra šiurkštus CPK 737 ir 738 straipsnių pažeidimas, draudžiantis išieškojimą iš lėšų, skirtų neįgaliųjų paramai ir vaikų išlaikymui. Žinodamas apie šį teisinį nihilizmą ir faktą, kad pareiškėja neturi lėšų net pagrindiniams poreikiams, teismas vis iek reikalavo iš jos vykdyti veiksmus, susijusius su papildomomis išlaidomis (transportas, specialistų paieška). Toks teismo elgesys vertinamas kaip diskriminacija dėl turtinės padėties ir negalios, siekiant užkirsti kelią bet kokiai teisinei gynybai. Teismas privalėjo vadovautis CPK 83 str. 3 d. ir besąlygiškai atleisti pareiškėją nuo bet kokių mokesčių bei vykdyti įrodymų rinkimą valstybės lėšomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nutartyje neužsiminė apie pareiškime išdėstytus brutalaus smurto faktus. Teismo abejingumas šiems faktams ir atsisakymas taikyti apsaugos priemone (draudimą artintis) kol bus „sutvarkyti dokumentai“, yra nusikalstamas nerūpestingumas, keliantis tiesioginę grėsmę asmenų gyvybei.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu tam tikrose srityse.
Nustatyta, kad pareiškėja elektroniniu paštu pateikė teismui pareiškimą prašydama pripažinti SUA1 neveiksnia ir ribotai veiksnia tam tikrose srityse, ir Vilniaus miesto savivaldybę paskirti jos globėja/ rūpintoja bei turto administratore.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, kadangi pareiškėja kartu su pareiškimu nepateikė socialinio darbuotojo išvados ir nėra duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į Socialinės gerovės skyrių dėl tokios išvados parengimo, taip pat konstatavo, kad elektroninių ryšių priemonėmis yra pateiktas tinkamai pasirašytas procesinio dokumento originalas.
Apeliantė nesutinka su skundžiama nutartimi atskirąjį skundą iš esmės motyvuodama tuo, kad teismas neįvertino, jog pareiškimas buvo pateiktas pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu, kuris yra pakankamas asmens tapatybės patvirtinimas. Taip pat nepagrįstai įpareigojo pateikti medicininę pažymą bei socialinių tarnybų išvadą apie SUA1 būklę. Apeliantės vertinimu, toks reikalavimas yra ne tik perteklinis, bet ir teisiškai ydingas šioje specifinėje situacijoje, kadangi pareiškimas teismui pateiktas skubos tvarka dėl smurto grėsmės, be to teismas šiose bylose privalo būti aktyvus ir rinkti įrodymus, o ne kelti neįgyvendinamas sąlygas bylos pradėjimui. Teismas privalėjo iškelti bylą ir pats, naudodamasis savo įgaliojimais, išreikalauti duomenis iš VšĮ „Vasaros ligoninė“ bei kitų medicinos įstaigų.
CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas; byla Nr. 38/06).
Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, bylos Nr. 7/04-8/04).
Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., Tserkva S. S. v. Ukraine, no. 37878/02, judgment of 28 February 2008; Zylkov v. Russia, no. 5613/04, 21 June 2011).
CPK 111-114 straipsniuose nustatyti bendrieji reikalavimai, keliami procesiniams dokumentams. CPK 465 straipsnyje yra nurodyta, kad pareiškime dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti išdėstytos aplinkybės, rodančios fizinio asmens psichikos sutrikimą, dėl kurio tas asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taip pat turi būti pateikta sveikatos priežiūros įstaigos pažyma, kiti įrodymai apie asmens psichinę būklę, socialinio darbuotojo išvada apie asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu tam tikroje srityje, gebėjimą pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus savarankiškai ar naudojantis pagalba konkrečiose srityse.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad CPK 465 straipsnyje nustatytos socialinio darbuotojo išvados nepateikimas sudaro CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą atsisakymo priimti pareiškimą pagrindą. CPK 465 straipsnis reglamentuoja pareiškimo dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje turinį ir nustato specialiuosius tokio procesinio dokumento reikalavimus, papildančius bendruosius procesinių dokumentų turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Vienas iš šių reikalavimų yra reikalavimas kartu su pareiškimu pateikti socialinio darbuotojo išvadą apie asmens gebėjimą pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus savarankiškai ar naudojantis pagalba konkrečiose srityse. Taigi tokios išvados nepateikimas gali būti vertinamas kaip procesinio dokumento trūkumas, kuriam šalinti taikytinas CPK 115 straipsnyje nustatytas trūkumų šalinimo institutas, o ne įstatyme nustatytos privalomos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo padariniai.
Šiame kontekste be kita ko atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose laikomasi pozicijos, kad neveiksnumo instituto taikymo ir globos neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei, buvimą (CK 3.238 straipsnio 1 dalis). Taigi nesant objektyvios galimybės pateikti socialinio darbuotojo išvados ir tuo pagrindu nepradėjus teismo proceso, atitinkamose teisinių santykių srityse būtų neapsaugoti tiek asmens, turinčio psichikos sveikatos sutrikimų, tiek kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Pirmosios instancijos teismas, būdamas aktyvus bylose dėl asmens pripažinimo neveiksniu, turėtų atsižvelgti į į pareiškėjos prašymą išreikalauti reikalingus bylai įrodymus iš suinteresuoto asmens, o šių įrodymų nesant byloje spręsti ar pareiškimas paduotas su trūkumais ir bylos nagrinėjimas nėra galimas (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-720-258/2021).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje be kita ko konstatavo, kad elektroninio laiško atsiuntimas (net jei prie jo būtų pridėta procesinio dokumento kopija) neatitinka CPK 113 straipsnio 1 dalyje ir 175¹ straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų, t. y. nėra laikoma, kad elektroninių ryšių priemonėmis yra pateiktas tinkamai pasirašytas procesinio dokumento originalas.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvada, kad elektroniniu paštu pateiktas pareiškimas neatitiko procesiniam dokumentui keliamų pasirašymo reikalavimų. Nors apeliantė nurodo, kad pareiškimas buvo pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu, pats pareiškimo tekstas buvo įterptas tiesiogiai į elektroninio laiško turinį, o ne pateiktas kaip atskiras elektroniniu parašu pasirašytas dokumentas. Elektroniniame laiške matomi techninio pobūdžio duomenys (metaduomenys), išsiformatavę kaip tekstas, savaime nepatvirtina, kad būtent pateiktas pareiškimas buvo pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu, nes iš jų nėra galimybės patikrinti parašo galiojimo, autentiškumo ir jo sąsajos su konkrečiu procesiniu dokumentu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atskirąjį skundą pareiškėja tinkamai pateikė per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą ir jį pasirašė, todėl jos nurodomos aplinkybės dėl neįgalumo savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad tokiu pačiu būdu ji objektyviai negalėjo pateikti ir pareiškimo. Visgi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš elektroniniame laiške esančio teksto kuriame fiksuojami pareiškėjos ir jos atstovo elektroninio parašo metaduomenys, teismui buvo pakankamas pagrindas suprasti, kad kvalifikuotą parašą pareiškėja turi, tačiau pasirinkta forma neleidžia įvertinti jo autentiškumo. Todėl teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus tokio pobūdžio byloje ir matydamas, kad pareiškimo trūkumas yra objektyviai yra pašalinamas, neturėjo apsiriboti formaliu pareiškimo priėmimo klausimo išsprendimu, bet turėjo taikyti procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutą ir nustatyti pareiškėjai terminą tinkamai pasirašytam pareiškimui pateikti.
Atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei įvertinti pareiškime nurodytas aplinkybes dėl smurto artimoje aplinkoje ar jos asmeninių klausimų susijusių su lėšų ir turto areštu. Kadangi pareiškimas nebuvo priimtas, nebuvo pagrindo spręsti kartu su juo pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Tuo tarpu kitos pareiškime nurodytos asmeninės pareiškėjos ir jos šeimos santykių aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant procesinio dokumento priėmimo klausimą ir nepatenka į pareiškėjos siekiamos inicijuoti bylos dalyką, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo dėl jų pasisakyti.
Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl pareiškimo priėmimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.