- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-27
- Bylos Nr.
- e2S-1557-794/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03127-2026-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Pareiškėjas
- PRS1, PRS2, PRS3, PRS4
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.14.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų PRS1, PRS2, PRS3, PRS4 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 18 d. nutarties pagal pareiškėjų PRS1, PRS2, PRS3 ir PRS4 pareiškimą suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad PRS1 senelė ir pareiškėjų PRS2, PRS3 ir PRS4 prosenelė C. D. (D., D., po santuokos, sudarytos Palestinoje (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini)) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 18 d. nutartimi pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakyta priimti.
Teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 6 dalimi, nustatė, jog šioje nuostatoje yra imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.
Taip pat teismas nustatė, jog pareiškėjai pateikė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) sprendimus, priimtus visų pareiškėjų atžvilgiu, kuriais nuspręsta nutraukti kiekvieno iš pareiškėjų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, nes jie per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikė prašomos informacijos ar dokumentų.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjams per Migris buvo išsiųsti pranešimai pateikti papildomus dokumentus ir patikslinti duomenis, tačiau pareiškėjai nepateikė papildomų dokumentų, taip pat pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad dėjo pastangas ir apskritai siekė gauti reikalingus dokumentus ar duomenis.
Teismas sprendė, jog šiuo atveju Migracijos departamentas, kaip įgaliota ikiteisminė institucija, nepriėmė sprendimo, kad jai nepakanka duomenų sprendimui pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį priimti, o sprendimai nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą nelaikytini sprendimais, kuriais pareiškėjų prašymai dėl pilietybės atkūrimo būtų atmesti dėl duomenų ar informacijos trūkumo, t. y. nelaikytinas sprendimu pagal pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį ir reiškia, kad įgaliota institucija tokio prašymo neišnagrinėjo.
Teismo vertinimu, pareiškėjų nebendradarbiavimas su ikiteismine institucija, turinčia įgalinimus priimti sprendimus pilietybės atkūrimo klausimais, ignoravimas jos pranešimų ir pasyvus elgesys neteikiant duomenų ir informacijos, nelaikytinas tinkamu ikiteisminės pilietybės atkūrimo tvarkos laikymųsi.
Teismas sprendė, jog pasirinkdami poziciją neteikti Migracijos departamentui papildomų duomenų ar informacijos, patys pareiškėjai apribojo galimybę įgyvendinti ikiteisminę pilietybės atkūrimo procedūrą, dėl ko pastaroji buvo nutraukta, t. y. pareiškėjams iš esmės niekaip nereagavus į Migracijos departamento nurodymus, pastarasis neturėjo galimybės įvertinti pareiškėjų argumentų dėl papildomų dokumentų turėjimo ar neturėjimo ir priimti dėl to sprendimą – nuspręsti, ar pateiktų įrodymų pakanka Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, ar ne.
Teismas konstatavo, jog įgaliota institucija iš viso nepriėmė sprendimo dėl duomenų pakankamumo pilietybei atkurti, nes nutraukė pareiškimų nagrinėjimą.
Be to, teismas pažymėjo, jog laikantis pareiškėjų pozicijos, kad į teismą dėl juridinio fakto nustatymo galima kreiptis ir tuo atveju, kai ikiteisminė institucija nutraukia pilietybės atkūrimo nagrinėjimo klausimą, būtų paneigtas pats ikiteisminės tvarkos imperatyvas, nes bet kuris pareiškėjas ikiteisminę procedūrą galėtų apeiti tik formaliai pateikdamas prašymą dėl pilietybės atkūrimo, ir vėliau, ikiteisminei institucijai nutraukus prašymo nagrinėjimą dėl duomenų neteikimo ir nebendradarbiavimo, kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.
Taigi teismas sprendė, jog nėra pagrindo spręsti juridinio fakto nustatymo klausimą ypatingosios teisenos tvarka ir pareiškimą atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), nesant duomenų, kad pareiškėjų prašymas būtų išnagrinėtas Migracijos departamente.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2026 m. vasario 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir grąžinti šią civilinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirojo skundo argumentai:
Pareiškėjai su pradiniu prašymu dėl LR pilietybės atkūrimo buvo pateikę visus dokumentus, kuriuos tik turėjo. Pareiškėjai, gavę Migracijos departamento prašymą, neturėjo daugiau ką pateikti.
Pareiškėjai, jei tik prašomus dokumentus būtų turėję, neabejotinai juos Migracijos departamentui būtų ir pateikę, ir tokiu būdu apskritai būtų išvengę ir civilinės bylos teisme iškėlimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjai teikdami pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo Vilniaus miesto apylinkės teismui taip pat nurodė procesinį prašymą išreikalauti iš Migracijos departamento visus dokumentus, esančius jų LR pilietybės atkūrimo bylose, ir prijungti juos prie jų civilinės bylos teisme.
Pareiškėjų įsitikinimu, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus atitinka būtent pareiškėjų formuluotas prašymas iš Migracijos departamento išreikalauti visus dokumentus, susijusius su pareiškėjais, ir prijungti juos prie civilinės bylos.
Migracijos departamento sprendimas savo turiniu iš esmės atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentui nustatytu terminu nebuvo pateikti papildomi dokumentai ir prašoma informacija, pareikalauta pranešimu, išsiųstu per MIGRIS, todėl prašymas dėl pilietybės atkūrimo negali būti nagrinėjamas.
Nepaisant to, kad Migracijos departamentas tiesiogiai nekonstatavo, kad nepakanka pateiktų duomenų nustatyti, kad pareiškėjų senelė/prosenelė išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir turėjo LR pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., pilietybės atkūrimo procedūra buvo nutraukta. Pareiškėjai reikalaujamų papildomų dokumentų gauti neturi galimybės, tad situacija, kad vien tai, jog pareiškėjų atžvilgiu nebuvo priimtas formalus sprendimas konstatuoti, kad pakankamai įrodymų nėra, pareiškėjams užkerta kelią kreiptis į bendros kompetencijos teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tokiu būdu įgyvendinant teisminės gynybos principą.
Migracijos departamento raštai pareiškėjams dėl papildomų dokumentų pateikimo kaip tik ir patvirtina, jog pareiškėjų pateiktų dokumentų nepakako patvirtinti pareiškėjų šioje byloje prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjų atskirąjį skundą, kuriuo prašo 2026 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-8692-1168/2026 palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:
Šalies argumentai
Pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimai buvo sustabdyti ir jiems 2024 m. birželio 4 d. buvo išsiųsti pranešimai prašant papildomai pateikti dokumentus. Pranešimuose nurodyta, kad šie pranešimai nelaikytini Migracijos departamento priimtais sprendimais pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį.
Pareiškėjams pateikus papildomų dokumentų, pareiškėjai Migracijos departamento 2024 m. spalio 31 d. pranešimais buvo informuoti, kad pareiškėjai nepateikė 2024 m. birželio 4 d. pranešimais prašytų dokumentų, ir pareiškėjai buvo informuoti, kad, atsižvelgiant į jų pateiktus dokumentus, jie turi pateikti kompetentingos įstaigos išduotą dokumentą, patvirtinantį, jog C. D. santuoka buvo registruota būtent 1924 m., t. y. kad jos santuoka yra santuokų įrašymo 1924 metų knygoje, kaip pareiškėjai nurodė paaiškinime. Pareiškėjai minėtais pranešimais taip pat buvo informuoti, kad jų prašymų nagrinėjimas tebėra sustabdytas.
Šalies argumentai
Pareiškėjai gavę minėtus pranešimus Migracijos departamento neinformavo, kad prašomų pateikti dokumentų negali gauti, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.
Migracijos departamento sprendimai dėl pareiškėjų prašymų nagrinėjimo nutraukimo nėra prilyginami Migracijos departamento sprendimams numatytiems Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai PRS2, PRS3 ir PRS4 2023 m. spalio 20 d., o pareiškėjas PRS1 2023 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Migracijos departamentą siekdami Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
Migracijos departamentas atitinkamai 2024 m. kovo 6 d. ir 2024 m. birželio 4 d. raštais per e-Migris sistemą informavo pareiškėjus prašant papildomai pateikti nurodytus dokumentus.
Raštuose nurodyta, kad šie raštai nelaikytini Migracijos departamento priimtais sprendimais pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį. Taip pat nurodyta, kad prašymų nagrinėjimas sustabdomas ir bus tęsiamas nuo prašomų papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Migracijos departamentas, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu, pareiškėjų atžvilgiu priėmė po sprendimą nutraukti jų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, nes pareiškėjai per vienerius metus nuo rašto išsiuntimo nepateikė prašomų dokumentų.
Dėl teismo nutarties (ne)teisėtumo
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį ir CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
Teismas, gavęs procesinį dokumentą (ieškinį ar pareiškimą), be šio dokumento formos ir turinio atitikties proceso įstatymo nustatytiems reikalavimams, ex officio (liet. pagal pareigas) privalo patikrinti, ar nėra esminių procesinių kliūčių pradėti civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą. CPK 137 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti atsisakymo priimti ieškinį (ar kitą procesinį dokumentą, kuriuo inicijuojamas civilinės bylos pradėjimas) pagrindai. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad teismo atsisakymas pradėti (iškelti) civilinę bylą pagal pateiktą procesinį dokumentą gali būti grindžiamas tik pirmiau nurodytoje proceso įstatymo normoje įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-690/2018).
Nustatęs, kad asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas privalomos ginčo išankstinės nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos ir ja dar galima pasinaudoti, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 38 straipsnis reglamentuoja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
Bendrosios kompetencijos teismai, vadovaudamiesi CPK 444 straipsnio 1 dalimi, gali nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 41 punktą). Analogiškai Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatos aiškinamos ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad Pilietybės įstatymo nuostata, pagal kurią tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka, reiškia, kad, asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėjusiai institucijai pripažinus, jog nėra pakankamai dokumentų tenkinti tokį prašymą, asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020, 17 dalis).
Asmens teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą turi būti įgyvendinama laikantis Pilietybės įstatyme ir lydinčiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos; civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pilietybės atkūrimo tikslu teisme gali būti keliama tik esant Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai sąlygai – valstybės įgaliotai institucijai pripažinus, kad nėra pakankamai šį faktą patvirtinančių dokumentų; suinteresuotas asmuo, laikydamas, kad administracinės procedūros metu priimti viešojo administravimo institucijų sprendimai ar neveikimas pažeidžia jo teises, be kita ko, ir dėl to, kad nebuvo suteikta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta galimybė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi teisę viešojo administravimo institucijų aktus (neveikimą) ginčyti administraciniame teisme. Kitoks įstatymo aiškinimas – kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, gali būti nustatytas nepriklausomai nuo Pilietybės įstatyme įtvirtintos pilietybės atkūrimo procedūros, – neatitiktų įstatyme įtvirtintos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tvarkos ir suponuotų nesuderinamų administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų sprendimų riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025).
Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinto Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 26 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas šį prašymą pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per MIGRIS (Lietuvos migracijos informacinę sistemą) ir nustato ne ilgesnį kaip vienerių metų terminą reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti ar patikslinti. Šiuo atveju prašymo nagrinėjimo terminas sustabdomas iki sprendimui priimti reikiamų duomenų ir (ar) dokumentų priėmimo Migracijos departamente dienos.
Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalis tiesiogiai numato, kad Pilietybės reikalų komisija arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija priima sprendimą nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą, jeigu yra vienas iš baigtinių pagrindų (mirtis, pareiškimas nutraukti, nustatoma, kad asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, arba per 1 metus nepateikiami papildomi dokumentai / patikslinimai).
Apeliantai atskirajame skunde teigia, kad: 1) pateikdami prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, Migracijos departamentui pateikė visus turimus dokumentus, o papildomai pareikalautų dokumentų neturėjo ir objektyviai negalėjo pateikti, 2) prašymų nagrinėjimas buvo nutrauktas būtent dėl papildomų dokumentų ir duomenų trūkumo, o tai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytą sąlygą kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; 3) priešingas pirmosios instancijos teismo vertinimas nepagrįstai apriboja apeliantų teisę į teisminę gynybą, nes, prašymo nagrinėjimą nutraukus dėl nepateiktų papildomų dokumentų, iš apeliantų atimama galimybė kreiptis į teismą vien dėl to, kad Migracijos departamentas formaliai nepriėmė sprendimo, kuriuo būtų konstatuotas duomenų nepakankamumas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tiek teisės aktai, tiek šiuo klausimu formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025) įtvirtina, jog Migracijos departamentas atlieka konkrečias funkcijas bei priima atitinkamus sprendimus procese dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, jam taip pat yra teikiami atitinkami dokumentai, susiję su pilietybės nustatymo klausimo sprendimu.
Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai įtvirtintas vienas iš pagrindų nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą – kai per vienus metus nuo pranešimo išsiuntimo dienos nepateikiami papildomi dokumentai ir (ar) nepatikslinami duomenys. Taigi įstatymų leidėjas yra tiesiogiai numatęs situaciją, kai asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas nutraukiamas dėl papildomų dokumentų ir (ar) duomenų nepateikimo/nepatikslinimo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų argumentai, kad Migracijos departamento sprendimai nutraukti jų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytą sąlygą kreiptis į teismą, nėra pagrįsti.
Kaip matyti iš Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies, galimybė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo siejama su tuo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, nagrinėdama asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, konstatuotų, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių Pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes. Taigi, sprendžiant dėl šioje teisės normoje nustatytos galimybės kreiptis į teismą, reikšminga ne vien tai, kad asmuo nepateikė tam tikrų dokumentų, bet ir tai, ar kompetentinga institucija, įvertinusi turimus duomenis ir dokumentus, konstatavo jų nepakankamumą įstatyme nurodytoms aplinkybėms patvirtinti.
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nėra konstatavęs (priėmęs sprendimo), kad nėra pakankamai dokumentų įstatyme nurodytoms aplinkybėms patvirtinti. Pažymėtina, jog apeliantų prašymų nagrinėjimas buvo nutrauktas Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu – per nustatytą terminą nepateikus Migracijos departamento pareikalautų papildomų dokumentų ir (ar) nepatikslinus duomenų. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiu, kad vien aplinkybė, jog Migracijos departamentas pareikalavo pateikti papildomus dokumentus, patvirtina Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytos sąlygos egzistavimą. Papildomų dokumentų pareikalavimas ir sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad pateiktų dokumentų nepakanka, nėra tapatūs procesiniai veiksmai ir nesukelia tapačių teisinių padarinių.
Priešingas aiškinimas nepagrįstai sutapatintų Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje ir 38 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamas skirtingas teisines situacijas. Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nustatytas savarankiškas prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo nutraukimo pagrindas, susijęs su pareiškėjo procesiniu elgesiu – papildomų dokumentų ir (ar) patikslintų duomenų nepateikimu per nustatytą terminą. Tuo tarpu Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje reglamentuojama situacija, kai kompetentinga institucija, išnagrinėjusi prašymą, konstatuoja, kad turimų dokumentų nepakanka ir dėl to atsiranda galimybė atitinkamus duomenis nustatyti teismo tvarka.
Atsižvelgiant į tai, atmestinas ir apeliantų argumentas dėl jų teisės į teisminę gynybą pažeidimo. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, o Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje aiškiai nustatyta sąlyga, kuriai esant galima kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kadangi šioje byloje tokia sąlyga nebuvo įvykdyta, vien teisės kreiptis į teismą principas negali būti pagrindas nesilaikyti įstatyme nustatytos pilietybės atkūrimo procedūros.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teisės aktų nuostatas bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatų prasme dėl pareiškėjų kreipimosi, todėl yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjai, kreipdamiesi į pirmosios instancijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, neįgijo teisės inicijuoti tokios bylos, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
Apibendrinant nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti neaptarti atskirojo skundo argumentai yra nesusiję su apeliacijos dalyku, teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K- 3- 252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.