Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Paužaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį – 42 (keturiasdešimt dvejų) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, R. Š. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. Š. paskirta galutinė bausmė – 28 (dvidešimt aštuonių) parų arešto bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio R. Š. atvykimo ar pristatymo į kalėjimą arešto bausmės atlikimui, vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą – panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

R. Š. nuteistas už tai, kad, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai su savimi laikė 0,122 g gelsvos spalvos birios medžiagos, kurios sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurio grynojo kiekio yra ne daugiau nei 0,2 g, iki 2025 m. spalio 2 d. apie 8.20 val., kol T. Ševčenkos g. 26, Vilniuje, policijos pareigūnai jo megztinio kišenėje minėtą medžiagą surado ir paėmė, tokiais savo veiksmais aiškiai suvokdamas, neteisėtai laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino. Šie R. Š. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 259 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju nuteistasis neginčija nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, subjektyviai interpretuoja, kad jis buvo nubaustas ANK tvarka už tuos pačius veiksmus, ir prašo jam sušvelninti arešto bausmę arba pakeisti ją švelnesne bausmės rūšimi.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir prokuroro pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. Š. bausmės rūšį ir jos dydį, BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus bei nuteistojo asmenybę atitinkančią, adekvačią padarytai nusikalstamai veikai bausmę. Todėl teismas, remdamasis skunde nurodytais argumentais, neturi pagrindo daryti priešingą išvadą ir skirti nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį ar sumažinti jos dydį.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

Teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai), taip pat ir į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122-976/2021, 28 punktas; 2022 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-266-648/2022, 14 punktas). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018, 7 punktas; 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209-222/2018, 9 punktas; 2020 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-1-719/2020, 90 punktas; 2022 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-303/2022). Taigi, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs ir bausmę skiriantis teismas privalo nustatyti bei įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistajam skirti bausmę už padarytas nusikalstamas veikas.

Šioje byloje R. Š. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, be tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, t. y. baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Baudžiamasis įstatymas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą numato alternatyvias bausmes – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą arba areštą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu R. Š. skyrė 42 (keturiasdešimt dvejų) parų arešto bausmę, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir apeliantui paskirta galutinė 28 (dvidešimt aštuonių) parų arešto bausmė.

Spręsdamas dėl R. Š. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio pirmosios instancijos teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (padarytas tyčinis baudžiamasis nusižengimas, t. y. apeliantas disponavo psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas parduoti ar kitaip platinti), nuteistojo asmenybę (teistas 15 kartų, teistumas neišnykęs, per paskutinius vienerius metus 3 kartus baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra, vykdo individualią veiklą, nuo 2026 m. vasario 17 d. yra įsidarbinęs, tačiau nuo 2026 m. kovo 1 d. yra nedraudiminiame laikotarpyje, pateikęs duomenis apie atlyginamą žalą kitiems asmenims, nevedęs, sugyventinė neseniai pagimdžiusi kūdikį). Taigi, nepagrįstu laikytinas apelianto motyvas, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog jis su sugyventine neseniai susilaukė kūdikio. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad buvo nustatyta viena R. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas ‒ prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat skundžiamame nuosprendyje atkreiptas dėmesys į tai, kad R. Š. net ir ankstesniais nuosprendžiais paskirta reali laisvės atėmimo bausmė jokios įtakos jo elgesiui nepadarė, nes jis ir toliau daro nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus. Taip pat nepagrįstu laikomas argumentas, kad teismas neatsižvelgė į apelianto darbinę padėtį. Pirmosios instancijos teismo nurodyti bausmės skyrimo motyvai patvirtina, kad skiriant bausmę šios aplinkybės buvo įvertintos.

R. Š. savo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, neginčija, ją visiškai pripažįsta ir gailisi, tačiau apeliaciniame skunde pateikia savo vertinimą, kad jis baudžiamas antrą kartą už tą pačią veiką, tokiu būdu pažeidžiant non bis in idem principą, dėl to prašo sušvelninti jam skirtą bausmę. Apygardos teismas pažymi, kad analogiškas klausimas buvo sprendžiamas administracinio nusižengimo byloje, kurioje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 5 d. ir Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 27 d. nutartyse buvo atsakyta į keliamus klausimus dėl dvigubo baudimo. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 5 d. nutartyje teisingai nurodyta, kad baudžiamojoje byloje R. Š. pripažintas kaltu už neteisėtą psichotropinės medžiagos – amfetamino laikymą be tikslo jį platinti, o administracinio nusižengimo byloje apeliantas nubaustas už kitos rūšies psichotropinių medžiagų – benzodiazepino (BZO) ir sintetinių kanabinoidų (K2) – vartojimą be gydytojo paskyrimo. T. y., nesutampa nei nusikalstamos veikos dalykas, nei R. Š. atliktų veiksmų laikas. Dėl šios priežasties padaryta išvada, kad R. Š. padaryti pažeidimai nėra tapatūs – skiriasi ne tik veikos, bet ir baudžiamojo nusižengimo bei administracinio nusižengimo dalykas. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad toks išaiškinimas prieštarauja suformuotai teismų praktikai, tačiau nėra pateikiama konkrečių teismo nutarčių, kuriose būtų nagrinėjama analogiška situacija. Pritartina ir prokuroro atsiliepime nurodytiems argumentams, jog R. Š. šioje baudžiamojoje byloje nebuvo kaltinamas psichotropinių medžiagų – benzodiazepino (BZO) ir sintetinių kanabinoidų (K2) – vartojimu be gydytojo paskyrimo. Taigi, nėra pagrindo tenkinti R. Š. prašymo ir paskirtą bausmę švelninti, dėl jo vertinimu, padaryto non bis in idem principo, pažeidimo.

Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo, R. Š. praeityje ne kartą buvo teistas. Apeliantui praeityje buvo taikomos įvairių rūšių bausmės, įskaitant laisvės atėmimo bausmes. Taip pat iš administracinių nusižengimų registro matyti, kad nuo 2025 metų nuteistasis buvo ne vieną kartą baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra. Be to, R. Š. trauktas administracinėn atsakomybėn ir po nusikalstamų veikų padarymo, kas itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei rodo didesnį jo asmenybės pavojingumą. Nuteistasis nėra linkęs kritiškai vertinti savo netinkamo elgesio, linkęs daryti teisės pažeidimus ir vengia šį gyvenimo būdą keisti, o alternatyvios baudžiamosios atsakomybės realizavimo formos, neizoliuojant nuteistojo, jo elgesio nekeičia bei nesulaiko nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Apygardos teismo vertinimu, praeityje R. Š. skirtos tiek griežtos laisvės atėmimo bausmės, tiek švelnesnio pobūdžio bausmės, kaip ir laisvės atėmimo bausmės atidėjimas, paskirtas Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. spalio 3 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, nepadarė teigiamos įtakos nuteistajam, todėl apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog nėra pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai R. Š. bus pasiekti, paskyrus švelnesnę bausmės rūšį nei arešto bausmė.

Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs R. Š. padaryto baudžiamojo nusižengimo aplinkybes, pavojingumą ir jo asmenybę, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti R. Š. paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą. R. Š. paskirta galutinė arešto bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas (28 paros), yra šiek tiek didesnė nei skirtinos bausmės vidurkis. Ši bausmė, apygardos teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka R. Š. asmenybės pavojingumą ir yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai. Nors apeliaciniame skunde yra prašoma sušvelninti bausmę ir sumažinti arešto parų skaičių iki 5 parų, tačiau tokio prašymo tenkinimas neatitiktų BK 49 straipsnio 3 dalyje nustatyto minimalaus už baudžiamąjį nusižengimą skiriamos arešto bausmės dydžio. Minėta teisės norma nustato, kad už baudžiamąjį nusižengimą yra skiriama nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmė. Šių išvadų nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad realus arešto bausmės atlikimas atims iš apelianto galimybę išlaikyti ir remti šeimą bei naujagimį vaiką. Apygardos teismas pažymi, kad BK 49 straipsnio 6 dalis numato, jog areštas neskiriamas nėščioms moterims ir gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus. Nagrinėjamu atveju nėra pateikti objektyvūs duomenys, kad realiai atliekama 28 parų arešto bausmė pažeis vaiko interesus, ir kad R. Š. yra vienintelis asmuo, auginantis jo mažametį vaiką.

Skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 28 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai nurodoma, jog Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 27 d. nuosprendžiu R. Š. buvo paskirta 1 metų 6 mėnesių, o ne 1 metų 2 mėnesių bausmė, dėl ko buvo dirbtinai pasunkinta apelianto padėtis teisme, nes buvo sudaryta klaidinga nuomonė apie apelianto asmenybės pavojingumą. Sutiktina su apelianto nurodyta aplinkybe, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo padaryta klaida, nurodant neteisingą Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 27 d. nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydį, nurodant jog paskirta galutinė subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tačiau prie šio nuosprendžio (Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 27 d. nuosprendžio), kaip teisingai pastebėta ir prokuroro atsiliepime, teismo pažymėta, jog nuosprendis neįsiteisėjęs, su šiuo nuosprendžiu nebuvo bendrinama skundžiamu nuosprendžiu paskirta galutinė bausmė, aptariant bausmės skyrimo motyvus, Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 27 d. nuosprendis nėra išskiriamas, ir jokios reikšmės R. Š. teisinei padėčiai neturėjo. Be to, ši klaida yra ištaisyta 2026 m. sausio 27 d. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 27 d. nutartimi (2 t., b. l. 95).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Š. paskirta bausmė individualizuota tinkamai, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus, teisingumo, proporcingumo principus ir nėra per griežta, o padaryto baudžiamojo nusižengimo pobūdis bei nuteistojo asmenybė nesuteikia pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus švelnesnę arešto bausmę ar arešto bausmę pakeitus švelnesne bausmės rūšimi. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.