Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal M. Š. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) apeliacinį skundą dėl panaikinimo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, kuria M. Š. skundas atmestas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 3-iojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2026 m. gegužės 7 d. nutarimas Nr. 12-ANR_N-542-2026 paliktas nepakeistas.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pareiškėjas M. Š. 2026 m. gegužės 5 d. per elektroninį portalą ePolicija.lt pateikė pareiškimą dėl triukšmo viešoje vietoje, nurodydamas, kad metai iš metų kaimynų vaikai kelia triukšmą rimties valandomis, nors buvo informuoti tiek kaimynų, tiek namo administratoriaus, tiek policijos, kad rimties valandų turi būti laikomasi. Nurodo, kad 2026 m. gegužės 4 d. 19 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) vaikų žaidimų aikštelėje kaimynų vaikai kelia triukšmą rimties valandomis. Šis pažeidimas yra tik vienas atvejis iš daugelio, triukšmo limitai viršijami nuolatos. Pareiškime M. Š. nurodo, kad dėl įvykio jis patyrė neturtinę žalą: poilsio ir ramybės laiko sutrikdymas, psichologinė žala negalint jaustis gerai, saugiai ir patogiai savo namuose, pažeminimas dėl bendrų taisyklių. Prie pareiškimo pridėti du vaizdo įrašai.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 3-iojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo (toliau – ir Institucija) 2026 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 12-ANR_N-542-2026 (toliau – ir Nutarimas) nepradėta administracinio nusižengimo bylos teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 488 straipsnį „Viešosios rimties trikdymas“. Nutarime nurodoma, kad Lietuvoje vaikų žaidimų aikštelė daugiabučio kieme savaime nėra laikoma triukšmo pažeidimu vien dėl to, kad vaikai žaisdami garsiai kalba, juokiasi ar šūkauja. Tokia veikla laikoma įprastu gyvenamosios aplinkos naudojimu. Vaikų žaidimų aikštelės nėra prilyginamos draudžiamai veiklai vakaro metu. Praktikoje vaikų juokas, bėgiojimas, kalbėjimas vakare laikomas normaliu gyvenamosios aplinkos reiškiniu, o po 22 val. situacija gali būti vertinama griežčiau, jei triukšmas tampa akivaizdžiai perteklinis ar trikdo poilsį. Vien faktas, kad girdisi žaidžiantys vaikai, nelaikomas pažeidimu. Teismų ir savivaldybių praktikoje taip pat pripažįstama, kad gyvenant daugiabutyje reikia toleruoti tam tikrą įprastą aplinkos triukšmą, ypač dienos ir vakaro metu. Duomenų, kad būtų tyčia siekiama trikdyti viešąją rimtį ar kad triukšmas būtų keliamas akivaizdžiai pažeidžiant nustatytus triukšmo ribinius dydžius, konkrečiu atveju negauta. Konstatuota, kad pakankamai duomenų, patvirtinančių administracinio nusižengimo, numatyto ANK 488 straipsnyje, sudėtį, nenustatyta.

M. Š., nesutikdamas su šiuo nutarimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 3-iojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2026 m. gegužės 7 d. nutarimą Nr. 12-ANR_N-542-2026.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi M. Š. skundą atmetė ir Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, sprendė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių identifikuoti konkretų asmenį, kuriam galėtų būti taikoma administracinė atsakomybė, bei nustatyti, ar administracinio nusižengimo padarymo metu jis buvo sulaukęs įstatymo nustatymo amžiaus; pareiškėjo atlikti matavimai, naudojant buitinį matavimo prietaisą, negali būti laikomi pakankamais objektyviai konstatuoti, kad buvo viršytas triukšmo lygis; vaikų žaidimų aikštelėje trumpalaikiai ir epizodiniai garsai yra būdingi vaikų žaidimams ir savaime neleidžia daryti išvados, kad buvo trikdoma viešoji rimtis ANK 488 straipsnio 1 dalies prasme.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

M. Š., nesutikdamas su priimta nutartimi, pateikė skundą (pastaba – nors skundo pavadinimas yra atskirasis, tačiau iš esmės tai yra apeliacinis skundas, kuris ir nagrinėjamas) prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 3-iojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2026 m. gegužės 7 d. nutarimą Nr. 12-ANR_N-542-2026. Be to, skundu prašo įpareigoti kompetentingą instituciją iš naujo išnagrinėti jo 2026 m. gegužės 5 d. pareiškimą ir atlikti išsamų bei objektyvų aplinkybių patikrinimą, įskaitant galimą triukšmą keliančių asmenų nustatymą, jų amžiaus nustatymą, galimų liudytojų apklausą, pateiktų garso ir vaizdo įrašų bei kitų įrodymų įvertinimą bei kitus būtinus procesinius veiksmus; taip pat tinkamai įvertinti pateiktus garso ir vaizdo įrašus, gyventojų pasirašytą dokumentą bei kitą pareiškėjo pateiktą informaciją.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, byloje netinkamai ir nevisapusiškai ištirtos reikšmingos aplinkybės, netinkamai įvertinti jo pateikti įrodymai.

Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra faktinio administracinės atsakomybės pagrindo, nes byloje nėra duomenų, leidžiančių identifikuoti konkretų triukšmą kėlusį asmenį ir nustatyti jo amžių. Remdamasis ANK 569 straipsnio 2 dalimi ir ANK 617 straipsniu, nurodo, kad policija, gavusi jo pranešimą apie sistemingą ir pasikartojantį triukšmą vakaro metu, nenustatė galimų triukšmą keliančių asmenų. Pasak pareiškėjo, administracinio nusižengimo tyrimas nebuvo tinkamai atliktas, nebuvo atsižvelgta į jo teismui teiktus paaiškinimus, nebuvo pakankamai patikrinta ir išanalizuota jo pateikta konkreti informacija. Be to, nebuvo nustatyta, kas konkrečiai kelia triukšmą, asmenų amžius, nebuvo apklausti galimi liudytojai ir nebuvo atliktas objektyvus patikrinimas vietoje triukšmo metu. Dėl tyrimo metu nenustatytų aplinkybių buvo per anksti konstatuota, kad nėra administracinio nusižengimo požymių, nėra pagrindo pradėti teiseną. Toks aiškinimas perkelia tyrimo metu nustatytinų aplinkybių naštą pareiškėjui ir leidžia atsisakyti pradėti procesą vien todėl, kad Institucija nenustatė galimo pažeidėjo.

Skunde nurodoma, kad nenustatyto pažeidėjo klausimas negalėjo būti prilyginamas nusižengimo požymių nebuvimui, numatytam ANK 565¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte. Taip pat skunde nurodoma, kad teismas neatskyrė aplinkybių, kurių nebuvimas įrodytas, nuo aplinkybių, kurios tiesiog nebuvo ištirtos. Pasak pareiškėjo, byloje egzistuoja duomenys, rodantys galimą sistemingą problemą, tačiau šios aplinkybės nebuvo tinkamai patikrintos, todėl ANK 565¹ straipsnio 1 dalies 1 punktas buvo pritaikytas per anksti.

Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pateiktus garso ir vaizdo įrašus ir pažeidė ANK 569 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nurodo, kad vaizdo įrašai pateikti ne vien tam, kad būtų nustatyta konkreti decibelų reikšmė, juose užfiksuotas triukšmo šaltinis, pobūdis, jame girdimi vaikų šūksniai, riksmai ir kiti garsūs epizodai. Todėl teismo abejonės dėl naudoto buitinio triukšmo matuoklio matavimų tikslumo nepanaikina vaizdo ir garso įrašų įrodomosios reikšmės. Be to, pareiškėjo pateikti matavimai buvo tik papildomas objektyvus duomuo dėl viešosios rimties trikdymo. Teismui buvo pateikta informacija apie triukšmo laiką, pobūdį, pasikartojimą bei jo poveikį gyvenimo sąlygoms. Todėl, pareiškėjo vertinimu, garso ir vaizdo įrašai turėjo būti vertinami visų byloje esančių aplinkybių visumoje.

Skunde nurodoma, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, ANK 488 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis yra materialioji, t. y. turi būti nustatytas asmenų ramybės, poilsio ar darbo trikdymo faktas. Todėl nagrinėjamu atveju reikšminga, ar konkrečiais vaikų keliamais šūksniais bei kitais triukšmą keliančiais veiksmais buvo trikdoma gyventojų ramybė ir poilsis.

Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaizdo įrašuose fiksuojami trumpalaikiai ir epizodiniai garsesni vaikų juoko šūksnių epizodai ir kad tokie garsai yra būdingi vaikų žaidimams. Apeliantas skunde pirmos instancijos teismui ir teismo posėdžio metu buvo nurodęs, jog triukšmas yra sistemingas, pasikartojantis ir tęsiasi ne vieną mėnesį ar metus. 2026 m. gegužės 4 d. užfiksuotas įvykis buvo nurodytas kaip konkretus vieno iš daugelio pasikartojančių atvejų pavyzdys, kuris negali būti automatiškai tapatinamas su visa problema, dėl kurios buvo kreiptasi į policiją. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai neįvertino pateikto namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), gyventojų pasirašyto reikalavimo/pareiškimo, kuris yra reikšmingas vertinant, ar nagrinėjama situacija yra tik pareiškėjo subjektyvus nepasitenkinimas įprastais vaikų žaidimo garsais, ar reali ir pasikartojanti daugelio gyventojų patiriama problema.

Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad gyvenant daugiabutyje turi būti toleruojamas tam tikras įprastas gyvenamosios aplinkos triukšmas, kad vaikų žaidimų aikštelė yra skirta vaikų laisvalaikiui. Teigiama, kad, remiantis ANK 488 straipsniu, konkrečioje situacijoje turėjo būti vertinama ne vien tai, kad triukšmo šaltinis buvo vaikų žaidimų aikštelė, bet ir triukšmo pobūdis, intensyvumas, laikas, pasikartojimas, trukmė ir faktinis poveikis gyventojams. Priešingu atveju būtų sudaroma prielaida, kad vaikų buvimas žaidimų aikštelėje iš anksto panaikina ANK 488 straipsnio taikymo galimybę, nors pats įstatymas tokios išimties nenustato.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė apeliacinio skundo netenkinti. Nurodoma, jog Institucijos vertinimu, skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino pareiškėjo pateiktus vaizdo įrašus ir nustatė reikšmingas aplinkybes. Taip pat pagrįstai įvertinta, kad pareiškėjo naudoto buitinio triukšmo matavimo prietaiso duomenys, nesant informacijos apie jo kalibravimą, tikslumą ir matavimo sąlygas, negali būti laikomi pakankamais objektyviai konstatuoti ANK 488 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo požymius. Pareiškėjo argumentai dėl triukšmo pasikartojimo ir kitų namo gyventojų pateiktų parašų taip pat nepaneigia teismo išvadų, kad būtent konkretaus 2026 m. gegužės 4 d. įvykio metu nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti ANK 488 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Skundžiama nutartis yra tikrinama teisingumo ir teisėtumo aspektais, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimamą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, kadangi teismas skundą vertina iš esmės visų duomenų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-60-387/2022, 2AT-4-511/2023).

Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su sprendimu nepradėti administracinio nusižengimo bylos teisenos dėl nusižengimo, numatyto ANK 488 straipsnyje (Viešosios rimtie trikdymas) ir teigia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta, atitinkamai panaikintas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 3-ojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2026 m. gegužės 7 d. nutarimas, kompetentinga institucija įpareigota iš naujo išnagrinėti jo pareiškimą, o priimant sprendimą turi būti tinkami įvertinti prie pareiškimo ir skundo pateikti vaizdo įrašai ir kita informacija. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, apeliacinio skundo bei atsiliepimo argumentus sprendžia, kad apylinkės teismo nutartis, kuria paliktas galioti Institucijos nutarimas, yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apelianto argumentai nebuvo įvertinti taip kaip jis tikėjosi savaime nereiškia, kad skundžiamas procesinis sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

ANK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. ANK 567 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, jog priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Kai asmens padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinio nusižengimo teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas). Būtent šiuo pagrindu ir nepradėta administracinio nusižengimo teisena šioje byloje.

Byloje pareiškėjas M. Š. per elektroninį portalą ePolicija.lt pateikė pareiškimą, kuriame nurodo, kad 2026 m. gegužės 4 d. 19 val. 30 min. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), vaikų žaidimų aikštelėje kaimynų vaikai kelia triukšmą rimties valandomis; nurodo, kad metai iš metų kaimynų vaikai kelia triukšmą rimties valandomis. Teigia, kad dėl įvykio jis patyrė neturtinę žalą: poilsio ir ramybės laiko sutrikdymas, psichologinė žala negalint jaustis gerai, saugiai ir patogiai savo namuose, pažeminimas dėl bendrų taisyklių. Prie pareiškimo buvo pridėti du vaizdo įrašai.

Taigi, pareiškėjas mano, kad tokiais pirmiau nurodytais veiksmais yra padarytas administracinis nusižengimas, nurodytas ANK 488 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta atsakomybė už viešosios rimties trikdymą. ANK 488 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas arba grojimas muzikos instrumentais, kitokiais garsiniais aparatais ar kiti triukšmą keliantys veiksmai gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte ir kitose viešosiose vietose, o vakaro (nuo 19 val. iki 22 val.) ir nakties (nuo 22 val. iki 7 val.) metu – ir gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose, kai tai trikdo asmenų ramybę, poilsį ar darbą, užtraukia baudą asmenims nuo aštuoniasdešimt iki dviejų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams arba kitiems atsakingiems asmenims – nuo dviejų šimtų iki trijų šimtų eurų. Šio nusižengimo sudėtis yra materialioji, nes yra būtina nustatyti padarinius, t. y. kad pirmiau nurodytais veiksmais yra trikdoma asmenų ramybė, poilsis ar darbas.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje įrodymai buvo ištirti ir įvertinti pažeidžiant ANK 569 straipsnio nuostatas. Priešingai nei teigia apeliantas, apylinkės teismas, nagrinėdamas M. Š. skundą, įrodymus vertino tinkamai.

Nagrinėjamoje situacijoje pirmiausia reikia pažymėti tai, kad pareiškėjas skundžiasi, kad triukšmą kelia daugiabučio kiemo žaidimų aikštelėje žaidžiantys įvairaus amžiaus vaikai ir teikia du vaizdo įrašus. Vis tik, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vaikų žaidimų aikštelė pagal savo paskirtį yra skirta vaikų laisvalaikiui ir aktyviai veiklai, todėl joje žaidžiančių vaikų keliamas įprastas triukšmas yra objektyviai tikėtinas ir socialiai toleruotinas reiškinys. Aplinkybė, kad vaikų žaidimų aikštelėje girdimas vaikų juokas, šūksniai ar kiti žaidimo metu natūraliai kylantys garsai, savaime nereiškia viešosios rimties trikdymo ANK 488 straipsnio prasme. Vaikų keliamas šurmulys tokiu atveju nėra viešosios rimties trikdymas.

Pareiškėjo pateikti du vaizdo įrašai taip pat buvo įvertinti (skundžiamos nutarties dvyliktas ir tryliktas punktai). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad vaikų keliamas triukšmas nėra vientisas, nuolatinis ar itin intensyvus. Vaizdo įrašuose fiksuojami laikotarpiai, kai triukšmo beveik nesigirdi, juos pakeičia trumpalaikiai garsesni vaikų juoko ar šūksnių epizodai, po kurių triukšmas vėl sumažėja. Atitinkamai konstatuotina, kad apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad tokie trumpalaikiai ir epizodiniai garsai yra būdingi vaikų žaidimams ir savaime neleidžia daryti išvados, kad buvo trikdoma viešoji rimtis ANK 488 straipsnio 1 dalies prasme.

Be to, M. Š. triukšmo lygį grindė savo atliktais matavimais, naudodamas buitinį triukšmo matavimo prietaisą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie šio prietaiso technines charakteristikas, tikslumą, kalibravimą ar tinkamumą atlikti objektyvius aplinkos triukšmo matavimus. Nurodė, kad iš pateiktų vaizdo įrašų nėra galimybės nustatyti, kokiomis sąlygomis matavimai buvo atliekami, taip pat, ar gyvenamosios patalpos langai buvo uždaryti, praverti ar atidaryti, kokiu atstumu nuo triukšmo šaltinio buvo atliekami matavimai, ar buvo laikomasi vienodų matavimo sąlygų. Nustačius šias aplinkybes, pateikti įrašai negali būti vertinami kaip pakankami įrodymai objektyviai konstatuoti, kad buvo viršytas toks triukšmo lygis, kuris savaime sudarytų pagrindą spręsti apie ANK 488 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių buvimą.

Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-6-788/2020). Pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki administracinio nusižengimo padarymo buvo sukakę šešiolika metų (ANK 6 straipsnis). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje duomenų, leidžiančių identifikuoti konkretų asmenį, kuriam galėtų būti taikoma administracinė atsakomybė, bei nustatyti, ar administracinio nusižengimo padarymo metu jis buvo sulaukęs įstatymo nustatymo amžiaus, nėra. Akcentuotina ir tai, kad pateiktuose įrašuose užfiksuoti vaikai, o suaugusių asmenų juose nefiksuota.

Be to, šiuo atveju nenustatyta, kad įrašuose užfiksuotais veiksmais būtų siekiama trikdyti viešąją rimtį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad vaikų žaidimų aikštelėje žaidžiantys vaikai šią žaidimų aikštelę būtų naudoję ne pagal paskirtį, ir kad tokiais jų veiksmais būtų trikdomas ANK 488 straipsnio saugomas objektas – viešoji rimtis. Nors skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė reikšmingas aplinkybes, netinkami vertino įrodymus, aukštesnės instancijos teismas vertina, kad apylinkės teismo išvados yra motyvuotos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma.

Pabrėžtina, kad bendrieji teisės principai suponuoja tai, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės (ar administracinės teisės) normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-451/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012). Tiek baudžiamoji, tiek administracinių nusižengimų teisė yra paskutinės griežčiausios atsakomybės formos ir taikomos tik išimtiniais atvejais. Tai reiškia, kad, esant galimybei kilusį ginčą, atsakomybės klausimą išspręsti kitomis teisinėmis priemonėmis (civilinės, drausminės atsakomybės ir kt.), baudžiamosios ir administracinės atsakomybės klausimas yra nesvarstomas. Atkreiptinas dėmesys, jog apelianto vertinimu pati aikštelė yra įrengta galimai netinkamai (per arti gyvenamojo namo). Tokia galima prielaida, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, indikuoja administracinio pobūdžio ginčą spręstiną kitomis teisinėmis priemonėmis, pvz. su namo administratoriumi nustatant aikštelės naudojimą tvarką, ar ginčijant patį aikštelės įrengimo teisėtumą.

Nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo teisenai dėl viešosios tvarkos trikdymo pradėti nėra pagrindų. Skundo argumentai dėl triukšmo pasikartojimo ir kitų namo gyventojų pateiktų parašų taip pat nepaneigia teismo išvadų, kad 2026 m. gegužės 4 d. įvykio metu nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti ANK 488 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 3 d. nutartis yra paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 3 d. nutartį nepakeistą ir M. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.