- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-04
- Bylos Nr.
- eAN2-250-1035/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00380-2026-2
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valerij Lauš
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarimo, kuriuo panaikintas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. vasario 4 d. nutarimas ir administracinio nusižengimo teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 3 dalį D. L. nutraukta.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucijos) 2026 m. vasario 4 d. nutarimu D. L. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 70 Eur bauda. D. L. nubaustas už tai, kad 2026 m. sausio 3 d. apie 16.57 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio priemone (laikė ją dešinėje rankoje), taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 20 punktą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarimu, patenkinus D. L. skundą, Institucijos nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį D. L. nutraukta.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarimą ir palikti galioti jos 2026 m. vasario 4 d. nutarimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią įrodymai turi būti vertinami ne izoliuotai, o jų visumoje. Policijos pareigūnų parodymai dėl esminės aplinkybės – mobiliojo ryšio priemonės laikymo vairuotojo rankoje – yra aiškūs, nuoseklūs ir vienas kitą patvirtinantys, todėl jų įrodomoji vertė nepagrįstai buvo sumenkinta. Pirmosios instancijos teismas didesnę reikšmę suteikė D. L. ir su juo susijusio asmens (keleivės) parodymams, nors jie yra akivaizdžiai prieštaringi. D. L. pats nurodė, kad galimai buvo paėmęs keleivei už rankos, kurioje buvo telefonas, tačiau keleivė šios aplinkybės nepatvirtino. Be to, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nenuosekliai aiškino telefono buvimo vietą, o jų parodymai išsiskyrė ir dėl policijos pareigūnų atlikto transporto priemonės apšvietimo fakto, kurį D. L. suvokė, o keleivė – ne. Iš vaizdo įrašo matyti, kad keleivė mobiliojo ryšio priemonę laiko ant šlaunų, t. y. tokioje padėtyje, kuri objektyviai neleidžia pareigūnams aiškiai identifikuoti telefono naudojimo fakto iš šono, nebent telefonas būtų pakeltas į vairuotojo akių lygį. Ši aplinkybė logiškai patvirtina pareigūnų parodymus, kad telefono padėtis buvo tokia, jog jis buvo matomas policijos pareigūnams, t. y. laikomas tokioje padėtyje, kuri leido jį aiškiai identifikuoti stebėjimo metu. D. L., remdamasis telekomunikacijų operatoriaus „Tele2“ duomenų nebuvimu, pateikė teisiškai nereikšmingą argumentą, siekdamas sukelti nepagrįstas abejones dėl pažeidimo fakto. Pats D. L. pripažino, kad informacijai dėl filmo patikslinimo buvo panaudotas ne jo, o keleivės telefonas, tokie duomenys objektyviai negalėtų patvirtinti ar paneigti pažeidimo, todėl jų nebuvimas neturi įtakos bylos baigčiai. Tokia argumentacija vertintina kaip siekis nukreipti dėmesį nuo esminių aplinkybių ir sudaryti klaidingą įspūdį apie įrodymų nepakankamumą. Atsiliepimu į skundą D. L. atstovas advokatas J. K. prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad apeliantė nenurodė, kokius įrodymus pirmosios instancijos teismas tyrė ir kokius iš jų netinkamai įvertino, nepateikė nuorodos į suformuotą teismų praktiką, nuo kurios pirmosios instancijos teismas nukrypo. Toks abstraktus skundo surašymas yra Institucijos atstovo nedalyvavimo teismo posėdyje rezultatas. Tarp pareigūnų parodymų yra prieštaravimų ir neatitikimų faktinėms aplinkybėms, kurių nepašalinus pareigūnų parodymais tikėti negalima, nes jie neturi įrodomosios galios. Nors apeliaciniame skunde paminėtas vaizdo įrašas, tačiau byloje yra ir garso įrašas, kuriuo nustatyti pareigūnų padaryti tarnybiniai pažeidimai, pradedant nuo automobilio nepagrįsto sustabdymo iki protokolo surašymo dėl mobiliojo ryšio įrenginio laikymo rankose ar rankoje nesant tam pagrindo. Pirmosios instancijos teismas aktyviai dalyvavo tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes, todėl teisingai taikė nekaltumo prezumpciją.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš Institucijos apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir sprendimu nutraukti administracinio nusižengimo teiseną D. L., nes teismas pernelyg didelį dėmesį skyrė prieštaringiems vairuotojo D. L. ir keleivės M. S. parodymams. Aplinkybę, kad D. L. vairavo transporto priemonę naudodamasis mobiliojo ryšio telefonu, patvirtina aiškūs, nuoseklūs ir vienas kitą patvirtinantys policijos pareigūnų parodymai. Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
ANK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo, o minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekso nustatytus administracinio nusižengimo požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020).
ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už draudimo vairuotojams, transporto priemonei dalyvaujant viešajame eisme (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė stovi), naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, išskyrus mobiliojo ryšio priemonių valdymą, naudojant laisvų rankų įrangą, kai mobiliojo ryšio priemonė pritvirtinta specialiame laikiklyje, ar naudojant transporto priemonės įrangą, nesilaikymą.
Nagrinėjamu atveju D. L. Institucijos nutarimu buvo nubaustas už tai, kad vairuodamas automobilį rankomis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, t. y. laikė jį dešinėje rankoje. Pirmosios instancijos teismas panaikinto šį nutarimą ir nutraukė administracinio nusižengimo teiseną, motyvuodamas iš esmės tuo, kad administracinio nusižengimo padarymas iš esmės buvo grindžiamas tik policijos pareigūno A. R. tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl jų prieštaringumo. Su sprendimu nutraukti administracinio nusižengimo teiseną neturi pagrindo nesutikti ir apygardos teismas.
Policijos pareigūno A. R. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad jis dirbo su kitu pareigūnu S. S. bei patruliavo tarnybiniu automobiliu (duomenys neskelbtini). Sustojo sankryžoje, kairėje eismo juostoje, iš kurios galima sukti tik į kairę (į (duomenys neskelbtini) turgavietę). Tuo tarpu iš dešinės tarnybinio automobilio pusės stovėjo mėlynos spalvos „BMW“ automobilis ir jo vairuotojas dešinėje rankoje laikė mobilųjį telefoną bei kartu su keleive į jį buvo nukreipę savo žvilgsnius. Įjungus tarnybinio automobilio švyturėlių šoninį prožektorių, nukreiptą į vairuotojo pusę, su kolega akivaizdžiai matė, kad juos pastebėjęs vairuotojas telefoną perdavė keleivei, tuo metu užsidegė žalias šviesoforo signalas ir automobilis nuo sankryžos pajudėjo link (duomenys neskelbtini). Tada jie sustabdė minėtą transporto priemonę, įjungę garsinius ir šviesos signalus (duomenys neskelbtini) ties posūkiu link išvažiavimo į Kauno pusę. Automobilį vairavo – D. L., kuris dėl pažeidimo paaiškino, kad nesutinka su juo ir pasakė, jog kasėsi savo kiaušinius rankomis, o ne telefoną laikė.
Apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad D. L. tiek pateikdamas pirminius paaiškinimus jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams, tiek duodamas parodymus teismui, nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jis vairuodamas transporto priemonę mobiliojo ryšio telefonu nesinaudojo ir jo rankoje nelaikė. D. L. teigimu, mobiliojo ryšio telefoną laikė kartu su juo važiavusi draugė M. S., kuri norėjo savo telefone parodyti jam filmą. Teisme D. L. parodė, kad jis su drauge (M. S.) važiavo (duomenys neskelbtini) pagrindine gatve į Trakų pusę. Sustojo sankryžoje, kairėje juostoje, kur galima važiuoti tiesiai. Šalia pravažiavo policijos pareigūnų automobilis ir vėliau grįžo. Draugė jam pasakė, kad pareigūnai žiūri. Jis atsisuko, pasižiūrėjo ir nesuprato, kodėl toks žvilgsnis buvo. Toliau jis nusisuko daryti savo reikalų. Antrą kartą jie (policijos pareigūnai) atkreipė jo dėmesį švyturėliu. Užsidegus žaliai šviesai, policijos automobilis pasiliko kairėje juostoje, o jis paspaudė akceleratorių. Jis turi sportinį automobilį, bet pažeidimo nepadarė, todėl pravažiavo leistinu greičiu, jog atitrūktų nuo galinio eismo. Per galinį veidrodėlį pastebėjo, kad pareigūnų automobilis, pravažiavus „Lidl“, kuris yra dešinėje pusėje, pradėjo jį vytis. Suprato, kad stabdys jį, tada tarnybinis policijos automobilis įjungė švyturėlius. Policijos pareigūnui priėjus, šis nurodė, kad jei važiuotų ramiai, nebūtų jo sustabdę. Suprato, kad jiems iš principo nebuvo pagrindo jo stabdyti dėl telefono, nes jie nebuvo įsitikinę. Telefono nenaudojo. Po pareigūno pasisakymo, kad pirmas kartas – bauda, o paskui gali grėsti teisių atėmimas, tai buvo labai svarbu, nes jis transporto priemone naudojasi pastoviai, todėl norėjo įrodyti savo tiesą, su pažeidimu nesutiko. Jo telefonas buvo daiktadėžėje, kurioje krovėsi. Telefono kišenėje nelaiko, nes jis iškrenta iš kišenės. Jis prašė draugės, kad ji ištrauktų naudojimo istoriją iš interneto, jog ji tikrai tuo metu jam rodė ir pati ieškojo filmo. Salone jis buvo pasisukęs į keleivę, jie kalbėjosi, jo ranka buvo ant pavarų svirties, o kita ranka – ant vairo. Kai draugė savo telefonu rodė filmo paveikslėlį, jis tikrai nieko nedarė, nelietė jo ir nieko nereguliavo. Gal buvo paėmęs draugei už rankos, kad atsuktų labiau telefoną, bet ji pati suprato, jog labiau reikia pasukti į jį. Šiuos D. L. parodymus iš esmės patvirtino ir liudytoja M. S., kuri tuo metu važiavo kartu su juo automobilyje. Ji parodė, kad jie su D. L. aptarinėjo filmus, sustojo prie (duomenys neskelbtini) sankryžos šviesoforo, ji paklausė D. L., ar jis matė atitinkamą filmą. Jis atsakė jai, kad jam reikėtų jį pamatyti, todėl ji savo telefone surado filmo pavadinimą, nuotrauką ir parodė jam. Tuo metu pamatė iš kairės pusės stovintį policijos automobilį. Nurodė, kad telefone buvo rodomas vaizdas, o jiems pajudėjus, nes užsidegė leidžiamasis šviesoforo signalas, po kelių sekundžių juos sustabdė policija. Priėjęs pareigūnas pasakė, kad jei D. L. nebūtų staigiai padidinęs greičio, jis jų nebūtų stabdęs. Pareigūnas patikrino dokumentus ir pretenzijų dėl greičio neturėjo, tačiau nurodė, kad, pašvietus į automobilį prožektoriumi (nors ji to nematė), pastebėjo, jog D. L. rankose laikė telefoną. D. L. telefono rankoje neturėjo, nes ji turi tą dieną ir tuo laiku darytą nuotrauką (ekrano kopiją), kurioje užfiksuotas tas filmas. Kai ji abiem rankomis rodė telefoną D. L., jis sėdėjo už vairo, telefonas buvo arčiau jos nei vidurio. D. L. savo telefonu nesinaudojo. Pareigūnui paklausus, ar žino, kodėl buvo sustabdytas, D. L. atsakė nežinantis. Tada pareigūnas jam pasakė: „Jeigu nebūtum paspaudęs gazo, būtum ramiai nuvažiavęs“. Ji tai suprato kaip patvirtinimą, kad sustabdymo priežastis buvo tik staigus pajudėjimas iš vietos, o telefonas tam įtakos neturėjo.
Tuo tarpu teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. R., kuris surašė tarnybinį pranešimą, laikėsi priešingos pozicijos, o būtent, kad D. L. vairuodamas transporto priemonę laikė mobiliojo ryšio telefoną. Liudytojo teigimu, jis kartu su kolega (duomenys neskelbtini) gatvėje prie raudono šviesoforo signalo iš kairės pusės privažiavo prie D. L. automobilio. Iš tos juostos buvo galima sukti tik į kairę. Pasukęs galvą į šoną pamatė, kad vairuotojas priešais save dešinėje rankoje laikė telefoną ir rodė kažką keleivei. Jie abu žiūrėjo į telefoną ir nematė, kad šalia stovi pareigūnai. Jis atkreipė kolegos dėmesį į D. L. automobilį ir pasakė „Žiūrėk kaip reikia vairuoti, nieko nemato, kas šone stovi“. Tada jie įjungė švyturėlių šoninį halogeną, kad apšviestų D. L. automobilį ir atkreiptų jo dėmesį, t. y. jog jis padėtų telefoną, bet šis nesureagavo ir toliau žiūrėjo į telefoną. Užsidegė žalias šviesoforo signalas, D. L. staigiai nuspaudė akceleratoriaus pedalą ir važiavo tiesiai. Jis (liudytojas) įsijungė švyturėlius, nuvažiavo paskui ir sustabdė automobilį. Priėjęs paklausė, kodėl vairuotojas (D. L.) naudojosi telefonu, o šis neigė. Vairuotojas paaiškino, kad telefoną laikė keleivė, o ne jis. Pasakė „Kiaušinius tuo metu kasiausi“. Jie (policijos pareigūnai) puikiai matė, kad vairuotojas naudojosi telefonu, nes atstumas iki vairuotojo automobilio buvo 2,5 m. Mano, kad vairuotojas rodė kažkokį vaizdo įrašą, nes abu žiūrėjo į telefoną. Aplinkybę, kad D. L. vairavo transporto priemonę naudodamasis mobiliojo ryšio telefonu, patvirtino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas S. S.. Tačiau, priešingai nei A. R., jis neparodė, kad automobilio vairuotojas laikė mobiliojo ryšio telefoną priešais save. Šio liudytojo teigimu, mobiliojo ryšio telefono padėtis buvo ties bėgių svirties rankena ir vairuotojas buvo nusukęs galvą į dešinę. Taigi, sugretinus policijos pareigūnų A. R. ir S. S. duotus parodymus, tarp jų įžvelgiami tam tikri prieštaravimai. Be to, policijos pareigūnų parodymai iš dalies neatitinka ir tarnybiniame pranešime užfiksuotų aplinkybių. Kaip minėta, iš tarnybinio pranešimo matyti, kad policijos pareigūnai, pastebėję, jog vairuotojas naudojasi mobiliojo ryšio telefonu, įjungė tarnybinio automobilio švyturėlių šoninį halogeną, nukreiptą į vairuotoją, kuris, pastebėjęs pareigūnus, telefoną perdavė keleivei. Teisme policijos pareigūnai jau nurodė kitokias aplinkybes, t. y. kai jie įjungė švyturėlių šoninį halogeną, kad apšviestų automobilį ir atkreiptų vairuotojo dėmesį, šis nesureagavo, jų nepamatė ir toliau žiūrėjo į telefoną.
Be to, teismo posėdyje A. R. teigė, kad, jam priėjus prie automobilio vairuotojo (D. L.), šis iškart pasakė, jog mobiliojo ryšio telefoną laikė ne jis, o keleivė, jis tik „kiaušinius kasėsi“, tačiau byloje pateiktuose kūno kameros vaizdo įrašuose užfiksuota, kad jis minėtų teiginių nebuvo išsakęs. Iš pirmojo vaizdo įrašo matyti, kad policijos pareigūnas prieina prie D. L. automobilio, paprašo vairuotojo pažymėjimo ir informuoja, jog vairuojant draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis. D. L. patvirtina, kad tai puikiai supranta. Policijos pareigūnui paklausus, ką jis (D. L.) veikė sankryžoje, pastarasis nurodė, kad žiūrėjo filmą, kurį jam rodė kartu su juo važiavusi mergina. Policijos pareigūnui dar kartą priminus apie draudimą naudotis telefonu, D. L. atsakė „Žinot, kaip „(duomenys neskelbtini)“, o kiaušinius galima laikyti?“. Vėliau vyksta trumpa policijos pareigūno ir automobilio vairuotojo diskusija apie „(duomenys neskelbtini)“ atlikėją. Policijos pareigūnas nurodė, kad jeigu jis (D. L.) nebūtų išsidirbinėjęs sankryžoje, tai gal ir būtų nuvažiavęs, taip pat patikslino, kad už šį pažeidimą bus atimta teisė vairuoti. Automobilio vairuotojui nesupratus už ką jam bus atimta teisė vairuoti, policijos pareigūnas nurodė, kad D. L. laikė telefoną ir net nepastebėjo šalia stovinčių policijos pareigūnų, pažeidimą matė jis ir jo kolega, nes į D. L. automobilį buvo nukreiptas šoninis halogeno žibintas. D. L. viso pokalbio su policijos pareigūnu metu su pažeidimu nesutiko ir neigė, kad naudojosi mobiliojo ryšio telefonu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. R. duodamas parodymus teismo posėdyje negalėjo paaiškinti, kodėl vaizdo įraše jis nurodė automobilio vairuotojui, jog, jeigu jis nebūtų išsidirbinėjęs sankryžoje, gal būtų ir nuvažiavęs, t. y. neaišku, ar policijos pareigūnas turėjo omeny automobilio vairuotojo naudojimąsi mobiliojo ryšio telefonu ar galimai kitą teisės pažeidimą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad minėtame vaizdo įraše užfiksuota aplinkybė, jog automobilio keleivė mobiliojo ryšio priemonę laiko ant šlaunų, o tai patvirtina policijos pareigūnų parodymus, kad telefono padėtis buvo tokia, jog jis buvo matomas policijos pareigūnams, t. y. laikomas tokioje padėtyje, kuri leido jį aiškiai identifikuoti stebėjimo metu. Vis dėlto, apygardos teismas pažymi, kad nors minėtame vaizdo įraše 00.39-00.53 min iš tikrųjų matyti, kad policijos pareigūnui kalbant su automobilio vairuotoju keleivė laiko mobiliojo ryšio telefono priemonę ant šlaunų, tačiau ši aplinkybė savaime nei patvirtina, nei paneigia administracinio nusižengimo padarymo fakto. Kita vertus, iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad tam tikrų neatitikimų yra ir tarp D. L. bei liudytojos M. S. duotų parodymų. Kaip minėta, D. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis buvo pastebėjęs, jog policijos pareigūnai bandė atkreipti jo dėmesį su švyturėliu, tačiau to nesupratęs, žaliam šviesoforo signalui užsidegus, jis paspaudė akceleratorių. Tuo tarpu liudytoja M. S. nurodė, kad nematė, jog policijos pareigūnai švietė į automobilį su švyturėliu, apie tai tik sužinojo, kai policijos pareigūnai juos sustabdė ir apie tai pasakė. Visgi, neatmetama tikimybė, kad M. S. galėjo iš tikrųjų nepastebėti kaip policijos pareigūnai mėgino atkreipti jų dėmesį su įjungtu šoniniu švyturėliu, kadangi, kaip pati teigė, tuo metu žiūrėjo į telefoną ir rodė D. L. telefono ekrane filmo nuotrauką ir kartu su juo jį aptarinėjo. Aplinkybė, kad D. L. nurodė, jog galimai kažkuriuo metu laikė liudytojai M. S. už rankos, jog ji atsuktų telefoną į jį, o pati liudytoja M. S. to nepatvirtino, nagrinėjamu atveju nėra esminė. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad abu tiek D. L., tiek M. S. nurodė, kad M. S. savo mobiliojo ryšio telefone rodė filmo pavadinimą ir nuotrauką D. L..
Šiame kontekste apygardos teismas, įvertinęs anksčiau aptartas aplinkybes, sutinka su apylinkės teismo skundžiamo nutarimo argumentais, kad tarp policijos pareigūnų duotų parodymų, surašyto tarnybinio pranešimo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių yra prieštaravimų ir neatitikimų, kurių pašalinti nėra galimybės. Nagrinėjamu atveju galima daryti tik prielaidą, kad D. L. vairuodamas automobilį rankomis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, o policijos pareigūnai galėjo sąžiningai suklysti dėl šio fakto ir savaip interpretuoti susiklosčiusią situaciją. Atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. kad visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai Institucijai, darytina išvada, kad šioje byloje, kaip ir teisingai pažymėjo apylinkės teismas, nepakanka įrodymų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog D. L. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 3 dalyje.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, nei skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Todėl skundžiamas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti jį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarimą nepakeistą ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.