Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-28-1035/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2026-07-17
Bylos Nr.: 1A-28-1035/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-05101-2023-7
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla

Teisėjai: Valerij Lauš, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
Nuteistasis: V. M.

Kategorijos

1.2.23.2.2.1Neteisėtas disponavimas dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti arba jų platinimas (BK 260 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-28-1035/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05101-2023-7 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.23.2.2.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 17 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

sekretoriaujant Ilonai Lonskai,dalyvaujant prokurorui Stanislavui Barsuliui (Stanislav Barsul),nuteistajam V. M., jo gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš V. M. konfiskuoti 270 Eur kaip BK uždraustos veikos rezultatas.

Vadovaujantis BK 72³ straipsniu, iš V. M. konfiskuoti 46 015 Eur kaip turtas, gautas nusikalstamu būdu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

V. M. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2023 m. vasario 9 d. apie 14.40 val. gyvenamojo namo laiptinėje (duomenys neskelbtini), neteisėtai, parduodamas už 270 Eur, išplatino 1,687 g narkotinės medžiagos – kokaino K. G., o likusį didelį kiekį – 38,142 g narkotinės medžiagos – kokaino neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė bute (duomenys neskelbtini), iki 2023 m. vasario 9 d. 17.36 val., kai kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą didelį kiekį narkotinės medžiagos.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir jo veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį bei iš naujo išspręsti bausmės skyrimo klausimą: už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, atidėti jos vykdymą pagal BK 75 straipsnio 4 dalį, kartu paskiriant intensyvią priežiūrą ar papildomas baudžiamojo poveikio priemones; pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; 2) panaikinti nuosprendžio dalį dėl išplėstinio turto konfiskavimo taikymo V. M. ir jo motinos B. M. gyvenamosiose vietose atliktų kratų bei A. R. asmens kratos metu rastoms ir paimtoms piniginėms lėšoms (46 015 Eur). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo išvados, kad V. M. turėjo tikslą išplatinti visą savo dispozicijoje turėtą kokainą, t. y. 38,142 g. neatitinka bylos aplinkybių ir yra padarytos pažeidžiant imperatyvius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma paneigia teismo padarytas išvadas dėl kvalifikuojančio požymio, kad V. M. turėjo tikslą išplatinti jo gyvenamojoje vietoje rastą 38,142 g kokaino kiekį, todėl aptariamas nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis negali būti laikomas patikimai įrodytu. Teismas savo išvadas dėl V. M. tikslo išplatinti visą jo gyvenamoje vietoje rastą kokaino kiekį nepagrįstai grindė prielaidų ir valstybinio kaltinimo suformuotos savaime ydingos versijos duomenimis, neanalizuodamas ir nevertindamas nustatytų bylos aplinkybių, t. y. teiginius dėl įrodymų vertinimo perkėlė iš kaltinamojo akto ir prokuroro baigiamosios kalbos, o ne pats betarpiškai nustatęs faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neišanalizavęs ir nepateikęs motyvų, kurie leistų padaryti išvadą, kad nuteistojo parodymai nepatikimi, nepagrįstai nurodė, kad nuteistojo parodymai yra tik siekis sušvelninti atsakomybę ir atmetė nuoseklius nuteistojo parodymus, kad pats nuteistasis iki įvykio vartojo kokainą apie 10 metų; 80 g miltelių su kokainu įsigijo norėdamas sutaupyti, nes pasiūlyta įsigijimo kaina buvo per pusę mažesnė nei „gatvės kaina“, o tokio kiekio asmeniniam vartojimui būtų užtekę metams laiko; 6 paketėlius kokaino K. G. pardavė (už savikainą, nesiekė užsidirbti), nes žinojo, kad jam būdavo sunki abstinencija ir norėjo padėti. Šie V. M. parodymai negali būti vertinami kritiškai vien dėl to, kad jis juos davė tik teisme, iki tol naudodamasis jam garantuojama teise tylėti.

Nors kaltinamajame akte nebuvo inkriminuotas alternatyvusis požymis – įgijimas, o tai reiškia, kad nėra nustatyta, jog narkotinę medžiagą V. M. būtų įgijęs tikslu platinti, tačiau pirmosios instancijos teismas tikslą išplatinti visą savo dispozicijoje turėtą medžiagą pagrindė K. G. parodymų ikiteisminio tyrimo metu aptarimu, kad jis anksčiau buvo pirkęs kokaino iš V. M. (maždaug rugpjūtį ar rugsėjį). Apklaustas teisminio nagrinėjimo metu K. G. šių parodymų nepatvirtino, todėl K. G. parodymai nepatvirtina kaltinimo. Skundžiamo nuosprendžio išvada, kad K. G. telefone matyti, jog apeliantas ir K. G. kontaktavo ne tik 2023 m. vasario 9 d., tačiau dar 34 kartus, įskaitant ir 2022 m. rugsėjo 16 d., o tai neva patvirtina K. G. teiginius, kad jis rugsėjo mėnesį pirko narkotines medžiagas iš V. M., yra nepagrįsta, nes V. M. ir K. G. niekada neneigė, jog yra pažįstami ir bendravę anksčiau. Pats faktas, kad jie bendravo būtent 2022 m. rugsėjo 16 d., niekaip negali pagrįsti išvados, kad jie bendravo būtent apie narkotines medžiagas, o tuo labiau, kad V. M. galėjo išplatinti narkotines medžiagas K. G. – toks bendravimo turinys nėra fiksuotas, byloje nėra apie jį duomenų, patys bendravę asmenys nenurodė, kad bendravo apie narkotines medžiagas. Pažymėtina, kad teismas nepagrįstai neįvertino ir K. G. apklausos aplinkybių: buvo atimta jo laisvė ir galimybė bendrauti, išsikviesti advokatą; tuo metu jis buvo blogos psichologinės būklės, sirgo (duomenys neskelbtini) ir vartojo vaistus; sulaikymas sukėlė didžiulį stresą, todėl, būdamas sulaikytas, neturėdamas galimybės pasikonsultuoti su gynėju, nežinodamas įtariamojo teisių (jos jam nebuvo išaiškintos), jis galėjo nurodyti bet kokias aplinkybes, kad greičiau būtų paleistas iš sulaikymo. Ikiteisminio tyrimo metu K. G. apklausa buvo atlikta iš esmės pažeidžiant imperatyvius BPK reikalavimus, jis teisme nepatvirtino šios parodymų dalies, todėl K. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalis negali būti vertinama kaip teisėtas ir leistinas įrodymas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritikavo V. M. parodymus, kad įsigijęs narkotinę medžiagą jis suvartojo 5 gramus. Teismas nurodė, kad atlikus jo šlapimo tyrimą, jame neaptikta kokaino metabolitų, nors jie turėtų išlikti iki savaitės vartojant ilgą laiką. Šie teismo motyvai yra deklaratyvūs, teismas neturi specialių žinių apie tai, kaip organizmas reaguoja į narkotines medžiagas, kaip jas pasisavina ir skaido. Teismui kilus abejonių dėl V. M. narkotinių medžiagų vartojimo, jis turėjo atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti specialių žinių turinį asmenį. Vien aplinkybė, kad V. M. šlapime nebuvo aptikta narkotinės medžiagos pėdsakų, niekaip neįrodo, kad visą narkotinės medžiagos kiekį buvo ketinama išplatinti. Bylos medžiagoje esantys objektyvūs medicininiai duomenys patvirtina, kad V. M. turėjo priklausomybę narkotinėms medžiagoms ir dėl to jam buvo taikytas gydymas. Motyvai, kad asmeniniam vartojimui V. M. turėtas kiekis yra per didelis, o tokio kiekio įsigijimas ir laikymas tokį ilgą laiką yra rizikingas, taip pat nėra pakankamas pagrindas V. M. paaiškinimus vertinti kaip neįtikinamus, nes V. M. visą įsigytą kiekį būtų suvartojęs per metus; narkotinės medžiagos kaina buvo per pusę mažesnė nei perkant mažais kiekiais; narkotikus vartojančių asmenų veiksmai visada yra rizikingi, kadangi kiekvieną kartą įsigydami narkotinę medžiagą jie daro nusikaltimą. Be to, aplinkybė, kad V. M. disponavo didelėmis piniginių lėšų sumomis, nors oficialiai nedirbo, buvo nepagrįstai susieta su inkriminuota nusikalstama veika, nes minėtos lėšos nebuvo niekaip susijusios su narkotinių medžiagų platinimu.

Paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitinka nei padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo ar nuteistojo asmenybės pavojingumo, nei teismų praktikos šios kategorijos bylose. V. M. izoliavimas nuo visuomenės šiuo atveju netikslingas, nes tokiu būdu būtų įgyvendintas tik vienas bausmės tikslas – asmens nubaudimas, nepagrįstai ignoruojant kitus bausmės tikslus. Bausmė neigiamai atsilieptų nuteistojo socialiniams-šeiminiams ryšiams, nuteistojo sveikatos būklei ir prieštarautų teisingumo principui. Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, jų tinkamai neįvertino, ir bausmę paskyrė pasiremdamas formaliu paskaičiavimu, o ne įvertindamas tai, kokio dydžio bausmė būtų teisinga, proporcinga, tinkamai individualizuota ir nesukeltų nuteistajam daugiau neigiamų pasekmių, nei tai reikalinga bausmės tikslams pasiekti. Teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nepagrįstai nepateikė absoliučiai jokių motyvų dėl atsisakymo V. M. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam švelnesnę bausmę nei numatyta nusikalstamų veikų sankcijose ar bent jau taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą. V. M. nurodė, kad net ir minimalios BK 260 straipsnio 2 ar 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų nei veiką padariusio asmens ir veikos pavojingumo, nei visuomenės intereso, todėl teismas nepagrįstai atsisakė pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistasis dėl prokuroro suformuoto kaltinimo kaltę pripažino iš dalies, t. y. nepripažino kaltės tik dėl tos dalies, kad visą kokaino kiekį laikė turėdamas tikslą jį platinti. Kadangi šis veiką kvalifikuojantis požymis yra inkriminuotas nepagrįstai, jį pašalinus iš kaltinimo, konstatuotina, kad V. M. savo kaltę pripažino pilna apimtimi, nes savo kaltę dėl nusikalstamų veikų, kurias įvykdė iš tikrųjų, V. M. pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, davė išsamius paaiškinimus ir nurodė visas jam žinomas aplinkybes. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad šioje byloje egzistuoja nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamų veikų padarymo. Be to, baudžiamosios bylos medžiagoje esantys dokumentai apibūdina V. M. kitaip, nei kaip įprastinį nusikaltimus darantį asmenį: jis pripažino savo kaltę ir didžiąją dalį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių; davė išsamius parodymus ir išreiškė nuoširdų gailestį dėl savo veiksmų; jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta; jis yra teisiamas pirmą kartą, naujų nusikalstamų veikų per vykstantį baudžiamąjį procesą neįvykdė, jo atžvilgiu jokie kiti baudžiamieji procesai niekada nevyko ir nevyksta; jis visą gyvenimą vykdė darbinę veiką, nors paskutiniu metu ją vykdė jos neįregistravęs dėl ištuokos su buvusia sutuoktine, siekdamas apsaugoti savo turtinius interesus.

Skundžiamame nuosprendyje visiškai neatsižvelgta į aplinkybę, kad reali laisvės atėmimo bausmė sukeltų neproporcingai dideles neigiamas pasekmes ne tik V. M., bet ir jo artimiesiems. V. M. turi du mažamečius vaikus, kuriuos išlaiko ir dalyvauja jų auginime. Realaus laisvės atėmimo atveju V. M. prarastų galimybę prisidėti prie savo mažamečių vaikų auginimo, netektų galimybės prisidėti prie vaikų auginimo finansiškai. Toks ilgalaikis bendravimo su tėvu apribojimas tokio amžiaus vaikams sukeltų itin dideles neigiamas pasekmes, kurios ateityje neabejotinai gali turėti labai didelę įtaką jų asmenybės vystymuisi ir tolimesniam gyvenimui. Nepagrįstai nevertinta ir aplinkybė, kad reali laisvės atėmimo bausmė neproporcingai neigiamai atsilieptų ir taip itin prastai apelianto sveikatos būklei: apeliantas gydėsi UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) klinikoje, jam nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2024 m. kovo 12 d. diagnozuota (duomenys neskelbtini) sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, abstinencijos būklė; nuo 2024 m. kovo 12 d. iki 2024m. kovo 27 d. diagnozuota (duomenys neskelbtini) epizodas, nepatikslintas, atsirandantis (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 29 d. iki 2024 m. liepos 10 d. V. M. gydėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) stacionare; jam diagnozuota (duomenys neskelbtini) ir skirtas gydymas. Šie medicininiai duomenys pagrindžia, kad apelianto sveikatos būklė, nepaisant jo amžiaus, yra sunki, jis turi tiek psichinės veiklos, tiek fiziniu sutrikimu, jam yra reikalinga nuolatinė gydytojų priežiūra, jis nuolat vartoja įvairius medikamentus, periodiškai reikalingas ir stacionarus gydymas. Laisvės atėmimo bausmės skyrimas šiuo atveju nedera nei su baudžiamosios teisės humanizmo principu, nei su pamatiniais teisės principais.

Pirmosios instancijos teismas sprendime neanalizavo ir nevertino, kad BK 260 straipsnio atitinkamos dalies dispozicijoje įtvirtinti nusikaltimai dažniausiai įvykdomi veikiant sudėtinga bendrininkavimo forma – organizuota grupe ar veikiant nusikalstamam susivienijimui. Įvertinus šios baudžiamosios bylos aplinkybes, matyti, jog nagrinėjamu atveju V. M. veikė vienas, jo nusikalstami veiksmai nebuvo padaryti iš piktavališko visuomenės negerbimo, o jų padarymui didelę įtaką turėjo V. M. priklausomybė nuo narkotinių medžiagų vartojimo. V. M. nurodė, kad jis buvo priklausomas, o tai sąlygojo ir šioje byloje tiriamos nusikalstamos veikos padarymą – jis iš tiekėjo įsigijo didesnį kiekį kokaino asmeniniam vartojimui, kadangi tiekėjas pasiūlė visą kiekį įsigyti gerokai žemesne nei rinkos kaina. Vartojimą ir priklausomybę sąlygojo ir itin sudėtingas asmeninio gyvenimo laikotarpis – komplikuota ištuoka, kilę konfliktai ir dėl to susidariusi sunki psichologinė būklė. Po sulaikymo nuteistasis nutraukė narkotinių medžiagų vartojimą, jam diagnozuota (duomenys neskelbtini), dėl kurios gydosi iki šiol. Supratęs savo priklausomybę, jis laisvėje kreipėsi į gydytojus, pradėjo mėnesį laiko trukusį gydymą stacionare, siekdamas panaikinti būseną, kurioje būdamas jis ir padarė nusikaltimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsikratęs priklausomybės jis daugiau analogiškų veikų nebedarys, kad jis yra vertas teismo pasitikėjimo. Pažymėtina ir tai, kad visas narkotinės medžiagos kiekis buvo surastas ir paimtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, t. y. nepateko į rinką, nepateko vartotojams, nesukėlė žalos, o dėl veikos kilę padariniai, reali žala baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams yra svarbios aplinkybės, apibūdinančios konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumą. Šios objektyvios aplinkybės leidžia daryti išvadą apie sąlyginai mažesnį įvykdytų veikų pavojingumą.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. M. ir jo motinos B. M. gyvenamosiose vietose atliktų kratų bei A. R. asmens kratos metu rasti ir paimti 46 015 Eur buvo gauti iš nusikalstamų veikų, yra deklaratyvi ir nepagrįsta objektyviais bylos duomenų šaltiniais. Priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, aptariama piniginių lėšų suma neatitinka BK 72³ straipsnyje įtvirtinto konfiskuotino turto požymių. V. M. anksčiau niekada nebuvo teistas ir nebuvo įtariamas jokiomis nusikalstamomis veikomis, nėra duomenų apie nusikalstamos veikos tęstinumą ir iš jos gaunamas pajamas, byloje nėra duomenų apie jo sąsajas su nusikalstamomis organizacijomis arba nusikaltimus darančiais asmenimis, nėra policijos informacijos, kad V. M. anksčiau būtų daręs kokias nors nusikalstamas veikas. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu V. M. nuosekliai nurodė, kad anksčiau pajamas gaudavo vykdydamas neregistruotą statybinės technikos nuomos veiklą, prekiaudamas automobiliais ir kriptovaliutomis, o pas jį rasti pinigai buvo jo asmeninės santaupos (viso 14 485 Eur). Nurodė, kad A. R. paduoti pinigai (viso 19 100 Eur) buvo gauti už parduotą nekilnojamąjį turtą po skyrybų su buvusia sutuoktine (už (duomenys neskelbtini) buvusį ir parduotą butą jam liko virš 60 000 Eur), juos A. R. paskolino, kadangi šis planavo pirkti automobilį. Taip pat nurodė, kad pas motiną B. M. rastų pinigų dalis buvo jo santaupos (2000 Eur), o likę pinigai (60 000 Eur) priklauso B. M., kuri susimaišė, jog seife jos pinigų buvo mažiau, pagalvojo, kad gal negalima turėti tiek pinigų. Šiuos V. M. parodymus apie kratų metu rastas piniginių lėšų sumas patvirtina ir B. M. bei A. R. parodymai. Šioje baudžiamojoje byloje nėra objektyvių įrodymų šaltinių, kurie pirmosios instancijos teismui būtų leidę vertinti šiuos parodymus kritiškai ar paneigtų šių parodymų teisingumą.

Nepagrįstai akcentuota aplinkybė, kad kratos metu B. M. nurodė, jog iš rastų pinigų 50 000 Eur buvo jos, o likusi dalis yra V. M. santaupos, taip pat, jog ikiteisminio tyrimo metu, po atliktos kratos praėjus daugiau nei mėnesiui laiko, B. M. pateikė prokurorui motyvuotą prašymą grąžinti jai tuos pačius 50 000 Eur, todėl B. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai teismo buvo nepagrįstai įvertinti kaip artimo žmogaus siekis palengvinti V. M. situaciją. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra prieštaringa ir patvirtina esmines įrodymų vertinimo spragas, kadangi teismas, akcentuodamas B. M. pozicijos pakitimą, išsamiai neįvertino tikrojo bylos medžiagoje esančių procesinių dokumentų turinio. Pažymėtina, kad B. M. ikiteisminio tyrimo metu apskritai nebuvo apklausta, o V. M. klausimų dėl jo motinos gyvenamojoje vietoje rastų piniginių lėšų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu nebuvo užduota. Be to, kratos metu V. M. nenurodė kokio dydžio jo santaupos yra pas motiną bute. Teismas taip pat neanalizavo kratos protokolo, kuriame įtvirtinta, kad B. M. priklauso 50 000 Eur, surašymo aplinkybių, kad krata buvo atlikta nakties metu, o B. M., kaip pati nurodė teisme, buvo dideliame strese ir suklydusi neteisingai nurodė sumą, bet vėliau rado savo užrašus, jog ji į seifą buvo pasidėjusi apie 60 000 Eur. Faktas, kad B. M. prašyme buvo prašyta grąžinti 50 000 Eur, nereiškia, kad tik tokia suma jai ir priklausė, tiesiog tuo metu buvo priimtas sprendimas prašyti tokios pinigų sumos, kuri buvo nurodyta kratos protokole, siekiant greičiau atgauti bent tokią pinigų sumą, o B. M. 2023 m. kovo 14 d. prašyme grąžinti pinigines lėšas taip pat nėra nurodyta, kad 12 700 Eur priklausė V. M. – prašyme yra tik nurodyta, ką B. M. pasakė pareigūnams kratos metu ir kas buvo įrašyta kratos protokole.

Skundžiamo sprendimo dalis dėl V. M. suteiktos paskolos A. R. pagrįsta spėliojimai ir subjektyviomis prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritikavo A. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus apie paskolą automobilio įsigijimui ir akcentavo bylos medžiagoje užfiksuotą V. M. ir A. R. tarpusavio bendravimo turinį, tačiau jį interpretavo itin laisvai, išimtinai kaltinimui naudinga linkme ir iš šių interpretacijų nuosprendyje leido suprasti, kad juose neva yra kalbama apie disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Detali V. M. ir A. R. tarpusavio pokalbių turinio analizė atskleidžia, kad nei viename iš jų nėra tiksliai įvardyta, jog jie kalba būtent apie narkotines medžiagas ar disponavimą jomis. Tiek V. M., tiek A. R., duodami parodymus, paaiškino jų tarpusavio pokalbių turinį ir abu kategoriškai neigė, jog A. R. perduota 19 100 Eur suma kažkokiu būdu būtų susijusi su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Pažymėtina, kad paties prokuroro procesiniais sprendimais buvo pripažinta, jog A. R. nėra susijęs su disponavimu narkotinėmis medžiagomis – A. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas liudytoju, jam nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, nebuvo net pagrindo jį apklausti BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka „specialiuoju liudytoju“, t. y. tyrimo metu priimtais proceso sprendimais buvo konstatuota, jog nėra faktinio pagrindo manyti, kad A. R. galėjo įvykdyti kokią nors nusikalstamą veiką. Teismui kilus abejonių dėl A. R. ir V. M. parodymų, teismas turėjo pareigą būti aktyvus ir papildomai užduoti jiems klausimus dėl minėtų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas V. M. turto vertės ir pajamų neatitikimą skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai grindė ikiteisminio tyrimo metu surašytomis 2023 m. rugsėjo 29 d., 2023 m. gruodžio 11 d. ir 2024 m. gegužės 20 d. turto tyrimo pažymomis, tačiau teismas neįvertino, kad šios pažymos turi esminių trūkumų, o jose nurodyta klaidinga informacija sąlygojo teismo išvadų neatitikimą tikrovei. Į 2023 m. gruodžio 11 d. turto tyrimo pažymą nepagrįstai buvo įtraukta jo buvusios sutuoktinės R. P. turto, įgyto jau po ištuokos, vertė bei buvusios V. M. sugyventinės R. A. ir jos dukros S. Š., kurios tėvas yra ne V. M., turto vertė. Pažymoje taip pat kartu skaičiuotos ir V. M., R. P. bei R. A. išlaidos, nors V. M. su R. P. santuoką nutraukė dar 2019 m., o atskirą ūkį vedė nuo 2018 m., o V. M. su R. A. santuokos sudarę nebuvo, kiekvienas turėjo atskirą turtą, pajamas ir išlaidas. Pažymos įžanginėje dalyje nurodyta, jog tirtas laikotarpis nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 28 d., t. y. policijos tyrėja už šį laikotarpį skaičiavo ir buvusios sutuoktinės turtą, pajamas ir išlaidas, nors ji nebebuvo V. M. šeimos narė, ir sugyventinės turtą, pajamas ir išlaidas, nors jie santykius užmezgė vėliau nei tiriamojo laikotarpio pradžia ir kiekvienas turėjo asmeninį turtą, pajamas bei išlaidas. Šioje pažymoje nurodyta ir tai, kad neva V. M. už automobilio „Mercedes Benz“ pardavimą gavo 500 Eur, nors teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo įrodyta, kad jis už šio automobilio perleidimą savo tėvui faktiškai gavo 14 500 Eur ir dar 4500 Eur už valstybinio numerio perleidimą, o dokumentuose buvo nurodyta neteisinga automobilio kaina (500 Eur), siekiant šį turtą skyrybų procese paslėpti nuo buvusios sutuoktinės. Pažymas surašiusi tyrėja nevertino ir duomenų apie B. M. V. M. dovanotas grynųjų pinigų sumas (bent 6000 Eur), duomenų apie J. K. suteiktą paskolą, duomenų apie V. M. gautas nedeklaruotas darbo pajamas, duomenų apie tikrąsias ištuokos procese už realizuotą šeimos turtą gautų pinigų pasidalinimo proporcijas, apie už baldų pardavimą V. M. gautas pajamas ir kt. Tokios pat klaidos padarytos ir 2023 m. rugsėjo 29 d. turto tyrimo pažymoje. Pažymėtina, jog dar prieš surašant paskutinę turto tyrimo pažyma V. M. pateikė 2024 m. balandžio 10 d. rašytinius paaiškinimus su papildomais dokumentais ir skaičiavimais, kuriais pagrindė, jog teisėtos pajamos turi būti padidintos mažiausiai 135 858 Eur suma, o išlaidos turi būti sumažintos mažiausiai 77 156 Eur suma, ir kad įvertinus šias aplinkybes lieka oficialiomis pajamomis nepagristos 28 059 Eur išlaidos. Tačiau šie jo paaiškinimai ir pateikti dokumentai nebuvo įvertinti ir surašant paskutinę pažymą, nes analogiškos anksčiau nurodytos klaidos buvo padarytos ir 2024 m. gegužės 20 d. turto tyrimo pažymoje. Pažymėtina, kad visose pažymose be pagrindo V. M. priskirta ir po 12 700 Eur, t. y. skirtumas tarp B. M. bute rastos 62 700 Eur sumos ir jai grąžintos 50 000 Eur sumos, klaidingai nurodant, kad 12 700 Eur paimta pas V. M..

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamą nuosprendį grįsdamas aptartomis turto tyrimo išvadomis, nesilaikė specialių žinių panaudojimo ribų teisinio reguliavimo, pagal kurį išvadas, reikalaujančias specialių žinių, gali formuluoti tik tokių žinių turintis asmuo. Kai nagrinėjant baudžiamąją bylą reikalingos tam tikrų sričių specialiosios žinios, kurių trūksta teismui siekiant tinkamai nustatyti faktines bylos aplinkybes, skiriami ekspertizė arba specialisto tyrimas. Šiuo atveju visas tris turto tyrimo pažymas surašė Vilniaus AVPK KP Turto tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja, o tokios pažymos apskritai nėra BPK numatytas įrodymų šaltinis. Byloje nėra duomenų apie AVPK KP Turto tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos išsilavinimą, patirtį ir specialybę, leidžiant spręsti ar galima tokį asmenį laikyti specialistu BPK prasme. Turto tyrimo pažymose nėra nurodyta tyrimo metodologija, nėra nurodyta kokios apimties dokumentais ir informacija vadovavosi tyrėja, ji nebuvo įspėta dėl atsakomybės už melagingos išvados davimą. Tai, kad turto tyrimo pažymas patvirtino prokuroras, BPK prasme neturi teisinės reikšmės, nes jos dėl to neįgauna įrodomosios reikšmės. Dėl aukščiau aptartų pažymų turinio esminių trūkumų ir elementarių tiek logikos, tiek skaičiavimo klaidų šiomis pažymomis negalima remtis jokia apimtimi. Kadangi byloje pateiktais skaičiavimais nėra galima remtis jokia apimtimi dėl jų formos ir turinio esminių trūkumų, o prokuroras neįvykdė procesinės pareigos pagrįsti, kad V. M. turtas galėjo būti įgytas nusikalstamu būdu – nėra teisinio ir faktinio pagrindo taikyti BK 72³ straipsnio nuostatas, todėl darytina išvada, jog sprendimu taikyti išplėstinį turto konfiskavimą V. M. ir jo motinos B. M. gyvenamosiose vietose atliktų kratų bei A. R. asmens kratos metu rastoms ir paimtoms piniginėms lėšoms, pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyvias baudžiamojo proceso įstatymo normas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kokia nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo V. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija šių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. jog jis neteisėtai pardavė 1,687 g narkotinės medžiagos – kokaino K. G. ir neteisėtai laikė 38,142 g kokaino savo gyvenamojoje vietoje, nesutinka tik su tuo, kad laikė šią narkotinę medžiagą turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti. Apelianto nuomone, šie jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti ne pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme ir taikyta baudžiamojo poveikio priemone – išplėstiniu turto konfiskavimu.

Dėl veikos kvalifikavimo

Byloje nekyla ginčo, kad V. M. tuometinėje gyvenamojoje vietoje – bute (duomenys neskelbtini), 2023 m. vasario 9 d. 17.36–19.40 val. atliktos kratos metu buvo rasta ir paimta narkotinė medžiaga – 38,142 g kokaino. Kaip ir nėra ginčo, kad V. M. tą pačią dieną apie 14.40 val. šio namo laiptinėje pardavė J. G. 1,687 g kokaino. Šias aplinkybes V. M. pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. Tačiau V. M. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad neturėjo tikslo išplatinti visą jo dispozicijoje turėtą kokaino kiekį, t. y. ir gyvenamojoje vietoje rastus 38,142 g.

Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis numatyta BK 259 ir 260 straipsniuose. Pagal BK 259 straipsnio 1–2 dalis atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, o pagal BK 260 straipsnio 1–2 dalis – kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino šias medžiagas. Taigi, tiek BK 259 straipsnio 1–2 dalyse, tiek BK 260 straipsnio 1–2 dalyse numatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Tačiau BK 260 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumas siejamas būtent su tikslo platinti tokias medžiagas turėjimu arba šių medžiagų pardavimu ar kitokiu platinimu. Todėl esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas arba šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472/2011, 2K-131-719/2022, 2K-187-976/2023).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, aplinkybė dėl 1,687 g kokaino pardavimo J. G. yra neginčijamai nustatyta ir apeliacine tvarka neskundžiama, todėl teisėjų kolegija dėl jos plačiau nepasisako. Nuteistajam V. M. abejonių kelia pirmosios instancijos teismo nustatyta kita aplinkybė, t. y. kad kitas bute rastas šios narkotinės medžiagos kiekis (38,142 g) buvo neteisėtai laikomas turint tikslą jį parduoti ar kitaip platinti, todėl teisėjų kolegija dėl jos pasisako. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia, kad kaltininkas šias medžiagas įgyja, laiko, gabena norėdamas ne pats jas vartoti, o atlygintinai ar neatlygintinai perduoti kitiems asmenims. Sprendžiant klausimą, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, remiamasi ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis, t. y. įvertinamas šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės ir t. t. Svarbios yra ir su kaltininko asmenybe susijusios aplinkybės – ar jis pats vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2009, 2K-781/2007, 2K-482/2011).

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad buvo įgijęs ir savo gyvenamojoje vietoje laikė didelį kiekį kokaino savo reikmėms, nes jį vartoja pats, neturėjo tikslo platinti. Tik 2023 m. vasario 9 d., kai jam paskambino pažįstamas K. G. ir paprašė parduoti kokaino, sutiko parduoti. Jis (V. M.) jau apie 10 metų įvairiu dažnumu vartoja tik kokainą, turi priklausomybę, tačiau būna laikotarpiu, kai nevartoja. Kokainą pirkdavo iš įvairių pardavėjų. Vienas iš jų buvo A., su kuriuo buvo atsiradęs tarpusavio pasitikėjimas, susitikdavo gyvai. Maždaug 2023 m. sausio mėn. viduryje buvo susitikęs su A.. Šis pasakė, kad turi bėdų, skubiai reikia pinigų, turi dar likutį kokaino, kurį visą nori išparduoti už savikainą, jeigu imtų visą kiekį, t. y. 45 Eur už gramą. Tokia kaina buvo per pusę mažesnė nei „gatvės“ kaina, perkant mažais kiekiais, todėl nusprendė įsigyti visą A. siūlomą kiekį, kurio būtų užtekę gal metams laiko, planavo sutaupyti. Tikslo platinti neturėjo. Sumokėjo A. 3600 Eur. Kokainą atsinešė namo ir iš karto suvartojo vieną maišelį, vėliau (iki sulaikymo) dar keturis. 2023 m. vasario 9 d. jam (V. M.) paskambino senas pažįstamas K. G., kuris taip pat vartoja kokainą, nes pasikalbėdavo apie tai bendruose vakarėliuose. Žinojo, kad K. G. kartais būdavo abstinencija, kurios metu jis tapdavo agresyvus. K. G. netiesiogiai išsireikšdamas paprašė 6 g kokaino. Iš balso suprato, kad jam abstinencijos būklė, norėjo padėti, todėl sutiko parduoti už savikainą – 45 Eur už vieną maišelį. Jeigu būtų turėjęs tikslą parduoti iš A. įsigytą kokainą, būtų pardavęs ne už savikainą, o už „gatvės“ kainą (4 t., b. l. 185–187). Iš esmės analogiškas aplinkybes V. M. nurodė ir apklaustas teisme (6 t., b. l. 191–194). Pirmosios instancijos teismas atmetė V. M. paaiškinimus, kad visas jo gyvenamojoje vietoje rastas narkotinės medžiagos – kokaino kiekis buvo skirtas vartoti pačiam, o K. G. pardavė dalį tik dėl to, jog šiam tuo metu labai reikėjo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, išvada dėl V. M. tikslo parduoti ar kitaip platinti jo bute rastą narkotinę medžiagą turėjimo grindžiama tuo, kad: 1) V. M. šlapime nebuvo nerasta kokaino, kokaino metabolitų; 2) 38,142 g kokaino V. M. užtektų vartoti daugiau nei metams laiko, tačiau įsigyti ir laikyti tokį didelį kiekį narkotinės medžiagos tokį ilgą laiką yra labai rizikinga; 3) V. M. disponavo dideliais kiekiais grynųjų pinigų (33 585 Eur), nors nedirbo; 4) kokaino pardavimas K. G. buvo ne vienkartinis veiksmas – šis buvo įsigijęs šią narkotinę medžiagą iš V. M. taip pat 2022 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie motyvai nelaikytini pakankamais pagrįsti V. M. tikslą platinti aptariamą narkotinę medžiagą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, jog minėti V. M. paaiškinimai nėra pagrįsti byloje surinkta medžiaga, iš esmės perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, įrodinėjant ir pagrindžiant nusikalstamos veikos sudėties požymius, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl asmens nesugebėjimas įtikinti teismą dėl savo nekaltumo nėra pakankamas jo kaltumui nustatyti. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų, o dėl to kilusios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-788/2015).

Dėl skundžiamame nuosprendyje minimo V. M. šlapimo tyrimo pažymėtina, kad iš tikrųjų byloje yra ištirtas nuteistojo šlapimas, paimtas 2023 m. vasario 10 d. 00.50 val. Šio tyrimo tikslas nustatyti, ar šlapime yra kokaino. Iš specialisto išvados matyti, kad kokaino, kokaino metabolitų nerasta (4 t., b. l. 160). Ši aplinkybė sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui paneigti V. M. teiginį, kad jis yra kokaino vartotojas, kadangi, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, pagal viešai prieinamą informaciją, kokainas tuo atveju, kai vartojamas ilgą laiką, šlapime gali išlikti iki savaitės laiko. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad šis teismo motyvas nėra paremtas objektyviais duomenimis, todėl yra deklaratyvaus pobūdžio. Žinios apie tai, kaip asmens organizmas reaguoja į narkotines medžiagas, kaip jas pasisavina ir skaido, laikytinos specialiomis. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 1 dalį, teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamu atveju minėti motyvai dėl kokaino pėdsakų išlikimo šlapime trukmės iš tikrųjų grindžiami ne byloje ištirtais įrodymais, pasitelkiant specialių žinių turintį asmenį, o neidentifikuotais šaltiniais. Siekdama patvirtinti arba paneigti minėtą skundžiamo nuosprendžio motyvą teisėjų kolegija, atlikusį dalinį įrodymų tyrimą, apklausė minėtą specialisto išvadą pateikusį specialistą V. M.. Šis specialistas teismo posėdyje paaiškino, kad, visų pirma, ne jo kompetencija yra spręsti dėl kokaino skilimo ir išlikimo organizme, į šiuos klausimus gali atsakyti tik gydytojai ekspertai. Literatūroje galima skaityti, kurį laiką kokaino pėdsakai gali išlikti šlapime. Iš savo darbinės patirties gali tik pasakyti, kad jeigu buvo vienkartinis panaudojimas – tai trumpiau išliks organizme, o jeigu reguliarus – tai ilgiau išliks, bet kokainas yra greitai skylanti medžiaga, ieškomi jo metabolitai. Praėjus tokiam ilgam laiko tarpui, kolegos gydytojai irgi nieko konkrečiai nepasakys, būtų remiamasi literatūros duomenimis (7 t., b. l. 135). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyti kiti viešai prieinami duomenys (su nuoroda į interneto svetainę), iš kurių matyti, kad tai, kiek laiko narkotinė medžiaga išlieka žmogaus organizme, priklauso nuo daugelio veiksnių (vartojimo būdo, dažnio, dozės, žmogaus medžiagų apykaitos, sveikatos būklės, kokainui būdingų cheminių savybių ir kt.) (žr. https://www.healthline.com/health/how-long-does-cocaine-stay-in-your-system). Iš šių duomenų matyti, kad šlapime kokainas aptinkamas iki 4 dienų po pavartojimo. V. M. nebuvo nurodęs, kada paskutinį kartą buvo pavartojęs bute laikytą narkotinę medžiagą. Taigi, minėta specialisto išvada nepaneigia V. M. paaiškinimų, kad jis vartoja kokainą. Pažymėtina, kad buvusi jo sutuoktinė R. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog pastebėjo, kad V. M. galimai nuo 2014 m. vartojo kokainą, maždaug kas 10 dienų, vėliau ir pats prisipažino. Tvarkydamasi rasdavo mažus užspaudžiamus maišelius su baltų miltelių likučiais. Suprasdavo, kad tai buvo galimai narkotikai. 2014 m. rudenį V. M. sutiko gydytis nuo priklausomybės narkotikams, gydėsi neoficialiai, anonimiškai. Kurį laiką nustojo vartoti narkotikus, tačiau vėl pradėjo. Kartu nebegyvena nuo 2019 m., o 2020 m. įvyko skyrybos, jų metu vėl pastebėjo, kad V. M. vartojo narkotikus (4 t., b. l. 116–124). Aplinkybes, kad V. M. jų bendro gyvenimo metu vartojo kokainą ir anonimiškai gydėsi dėl šios priklausomybė, liudytoja patvirtino ir apklausta teisme (6 t., b. l. 67–70). Taigi, vien tai, kad atlikus V. M. šlapimo tyrimą jame nebuvo rasta kokaino pėdsakų, niekaip neįrodo, kad visą narkotinės medžiagos kiekį V. M. laikė turėdamas tikslą jį išplatinti.

Kitas minėtas pirmosios instancijos teismo motyvas dėl V. M. turėto pernelyg didelio kiekio kokaino asmeniniam vartojimui ir dėl tokio didelio kiekio laikymo sukeliamos didelės rizikos, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pakankamas išvadai, patvirtinančiai tikslą platinti šią narkotinę medžiagą. Nuteistojo paaiškinimas, kad įsigyjant iš platintojo visą jo tuo metu turimą kokaino kiekį už perpus mažesnę kainą nei įsigyjant mažais kiekiais, ekonominiu požiūriu yra logiškas ir racionalus. Dėl minėtos rizikos laikant tokį kiekį ilgesnį laiką sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad narkotikus vartojančių asmenų veiksmai bet kokiu atveju yra rizikingi, kadangi kiekvieną kartą įsigydami uždraustą medžiagą jie daro nusikaltimą. Taigi, lieka atviras klausimas, kas yra rizikingiau – vieną kartą įsigyti labai didelį kiekį ir jį laikyti ilgesnį laiką arba tą patį kiekį, tik mažesnėmis dozėmis, įsigyti per kelis kartus.

Dėl pirmosios instancijos teismo motyvo, kad V. M. sulaikymo metu disponavo didelėmis grynųjų pinigų sumomis, nors oficialiai nedirbo, pažymėtina, jog, kaip matyti iš kaltinimo, jam nebuvo inkriminuotas alternatyvus požymis – įgijimas. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuteistojo bute rastos narkotinės medžiagos įsigijimo aplinkybes (laiką, vietą, būdą ir pan.). Savo ruožtu tai reiškia, kad nėra pagrindo netikėti V. M. paaiškinimais, kad kaltinime nurodytą kokainą jis įsigijo vos prieš vieną mėnesį iki kratos, t. y. 2023 m. sausio mėn. viduryje. Kitų duomenų, kad nuteistasis skundžiamame nuosprendyje nurodytas grynųjų pinigų sumas būtų gavęs būtent iš kokaino platinimo, byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad minėtos piniginės lėšos nėra niekaip susijusios su narkotinių medžiagų platinimu.

Paskutinis skundžiamo nuosprendžio motyvas, kuris sudarė pagrindą paneigti nuteistojo parodymus ir padaryti išvadą dėl tikslo platinti turėjimo, yra tas, kad kokaino pardavimas K. G. buvo ne vienkartinis veiksmas. Šiuo atveju teismas rėmėsi K. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, kad jis patvirtino, jog iš V. M. ir anksčiau pirko kokainą – 2022 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn. Pasak pirmosios instancijos teismo, šiuos K. G. teiginius patvirtina tarp jo ir V. M. užfiksuotų telefono kontaktų istorija, iš kurios matyti, kad vienas iš kontaktų buvo 2022 m. rugsėjo 16 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės (K. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir telefono kontaktų istorija) nesudaro pagrindo vienareikšmei išvadai, kad toks atvejis anksčiau iš tikrųjų buvo. Pažymėtina, kad K. G. parodymai baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas teisme jis parodė, kad 2023 m. sausio–vasario mėn. tikrai teko vartoti kokainą, kurį gaudavo ne iš vieno, o kelių asmenų. Negali patvirtinti, kad iš V. M. dar yra pirkęs narkotikų. Tik teismui balsu perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 88–90), patvirtino, kad galimai galėjo taip būti, bet neprisimena. Fakto, kad pirko, po tiek laiko negali nei paneigti, nei patvirtinti (6 t., b. l. 169–170). Taigi, aplinkybę, kad anksčiau teko pirkti kokainą iš V. M., K. G. nurodė tik apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu. Šią apklausą K. G. teisme apibūdino taip: 2023 m. vasario 9 d. buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir nuvežtas į policijos komisariatą, iš jo buvo paimti visi daiktai, tarp jų ir telefonas. Negalėjo pasikalbėti su niekuo, su advokatu taip pat. Nenori meluoti, neprisimena, ar prašė advokato. Tuo metu sirgo depresija, po sulaikymo būklė dar suprastėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu K. G. taip pat parodė, kad 2023 m. vasario 9 d., kai V. M. laiptinėje padavė jam maišelį su narkotine medžiaga, jie išsiskirstė ir jis išėjo, o V. M. liko laiptinėje. Jis (K. G.) visą kelią kalbėjo telefonu, o po to išsigando, kai kažkas jį apglėbė, jam buvo šokas, jį sulaikė. Pareigūnams pareikalavus, jis iš karto pasakė, kad turi narkotinę medžiagą ir leido pareigūnams ją pasiimti (1 t., b. l. 88–90). Nors šios jo, kaip įtariamojo, apklausos metu jis nurodė apie dar vieną 2022 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. atvejį, kai pirko iš V. M. narkotines medžiagas, tačiau taip pat patvirtino, kad daugiau nebuvo tokių atvejų. Byloje nesant kitų įrodymų, patvirtinančių, kad K. G. tikrai 2022 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. buvo įsigijęs iš V. M. kokainą, įtariamojo K. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodyta aplinkybė dėl galimo tokio atvejo, kurios jis nepatvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teisme, negali būti laikoma, kaip nekeliančia abejonių, t. y. įrodyta. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, tačiau savarankiškos įrodomosios galios tokie ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neturi. Kitaip tariant, šiuos parodymus turi papildomai patvirtinti teisme ištirti įrodymai, tačiau nagrinėjamu atveju tokių nėra. Priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, K. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės dėl dar vieno narkotikų įsigijimo atvejo nepatvirtina ir minėta telefonų kontaktų istorija. Apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad V. M. ir K. G. niekada neneigė, jog yra pažįstami ir bendravę anksčiau, todėl faktas, kad jie 2022 m. rugsėjo 16 d. susiskambino, nepatvirtina, jog jie kalbėjosi apie narkotines medžiagas. Byloje to laikotarpio bendravimo turinys nėra fiksuotas, apklausti V. M. ir K. G. nepatvirtino, kad tą dieną būtų bendravę būtent apie narkotines medžiagas. Iš tiesų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apklausant V. M. bei K. G., šio pokalbio turinys nebuvo aiškinamas. Šių asmenų nebuvo paprašyta pakomentuoti minėto pokalbio turinio. Teisėjų kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, tokią galimybę suteikė V. M., kuris teismo posėdyje išsamiai paaiškino apie ką jis minėtą dieną galėjo kalbėtis su K. G., paneigdamas pirmosios instancijos teismo prielaidą, kad jie kalbėjosi apie narkotines medžiagas (7 t., b. l. 136–137). Ši V. M. versija nėra paneigta byloje surinktais ir ištirtais duomenimis.

Apibendrinant minėtus keturis skundžiamo nuosprendžio motyvus, kurie sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui nustatyti nuteistojo tikslą platinti bute laikomas narkotines medžiagas, pažymėtina, kad šie motyvai tik leidžia manyti, jog toks tikslas galimai buvo, tačiau abejonės lieka, o jos, kaip žinoma, vertinamos kaltinamojo naudai. Teisingumo dėlei būtina paminėti, kad kaltinimas V. M. dėl aptariamo tikslo turėjimo šioje byloje buvo grindžiamas ne vien minėtais pirmosios instancijos teismo įvertintais duomenimis, todėl teisėjų kolegija pasisakys ir dėl kitų kaltinimą palaikančios pusės argumentų bei pateiktų duomenų.

Iš 2023 m. vasario 15 d. tarnybinio pranešimo dėl V. M. ir K. G. sulaikymo matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyba disponuoja informacija, jog V. M. prekiauja narkotine medžiaga – kokainu (1 t., b. l. 33–34). Kokia tai informacija, jos šaltinis, neatskleidžiama. Iš tolesnių policijos pareigūnų atliktų veiksmų galima spręsti, kad būtent siekiant patikrinti šią informaciją pareigūnų buvo stebimas namas, kuriame tuo metu gyveno V. M.. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, disponuodami minėta informacija, policijos pareigūnams pavyko nustatyti tik vienintelį atvejį – 2023 m. vasario 9 d., kuomet K. G. įsigijo iš V. M. kokainą. Nepaisant tolesnių pastangų renkant duomenis, patvirtinančius minėtą informaciją, jų iš tiesų nebuvo surinkta pakankamai. Bylos duomenimis, po minėto kokaino įsigijimo fakto, pareigūnai nedelsiant (14.43 val.) sulaikė tik K. G., galimai tikėdamiesi sulaukti kitų pirkėjų, nes krata pas V. M. atlikta ir jis pats buvo sulaikytas tik po 17.00 val. Iš byloje esančio dar vieno 2023 m. vasario 10 d. tarnybinio pranešimo matyti daugiau aplinkybių, t. y. kad tą pačią dieną (2023 m. vasario 9 d.) apie 17 val. V. M. kieme perdavė paketą kitam asmeniui ir tada buvo sulaikytas ne tik V. M., bet ir kitas asmuo (A. R.). Atlikus A. R. asmens kratą, buvo paimtas popierinis paketas, kuriame buvo ne narkotinės medžiagos, o 19 100 Eur įvairiomis kupiūromis. A. R. paaiškino, kad tai pinigai automobilio įsigijimui, kuriuos jis pasiskolino iš V. M. (3 t., b. l. 32–34). Tą pačią dieną V. M. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu buvo rastas tik didelis kiekis kokaino, kurį, jo teigimu, jis laikė pačiam suvartoti. Apie nuteistojo paaiškinimus, susijusius su šios medžiagos laikymo tikslu, teisėjų kolegija jau pasisakė, todėl nesikartoja. Pažymėtina, kad kratų V. M. gyvenamojoje vietoje, deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir automobiliuose metu nebuvo rasta kitų daiktų, kuriais pagal jau minėtą teismų praktiką paprastai disponuoja draudžiamas medžiagas platinantys asmenys, t. y. svarstyklės, pakavimo įrankiai, medžiagos narkotikų skiedimui, maišymui, narkotinių medžiagų likučiai ant paviršių, kurie leistų manyti, jog toje vietoje narkotinės medžiagos buvo maišomos ar dozuojamos, ruošiamos platinimui (1 t., b. l. 104–110, 183–187; 2 t., 5–9, 24–27). Be to, neatidėliotinos kratos buvo atliktos ir A. R., kuriam V. M. perdavė popierinį paketą su grynaisiais pinigais, gyvenamoje vietoje ir automobiliuose, tačiau tyrimui reikšmingų daiktų (kokaino) nerasta ir nepaimta (3 t., b. l. 6–10, 21–25).

Atliekant ikiteisminį tyrimą, be kita ko, buvo atlikta A. R. mobilaus telefono apžiūra ir padaryta jame rastų susirašinėjimų su V. M. suvestinė (3 t., b. l. 43–194; 4 t., b. l. 1–17). Akivaizdu, kad buvo siekiama surasti duomenų, patvirtinančių galimus ankstesnius kokaino platinimo atvejus. Nustatyta, kad išlikęs susirašinėjimas nuo 2021 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. vasario 9 d. Šiuose procesinių veiksmų atlikimo protokoluose pažymima, kad susirašinėjimų dalyviai kalba apie vykimus į nenustatytas vietas, apie „testukus“, nenustatytus asmenis, nenustatytų objektų kainas ir jų paėmimus, finansus, „kotletų“ perdavimą, „reisus“, „trūkumus“, problemas, važiavimus, poreikius, planus. Pareigūnai daro išvadą, kad šie asmenys tokiu būdu konspiruojasi, tačiau iš tikrųjų kalbasi apie narkotines medžiagas. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu susirašinėjimų pokalbio turinio vertinimu. Sutiktina, kad iš jo nėra galimybės aiškiai suprasti apie ką konkrečiai susirašinėja asmenys, tačiau teigti, jog jie konspiruotai kalbasi būtent apie narkotines medžiagas, pagrindo nėra. Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu A. R. parodė, kad jų bendravimas vyko tik dėl automobilių. V. M. remontavo pas jį automobilius, kadangi tuo užsiima, be to, užsiima krovinių gabenimu, dalyvauja aukcionuose perkant automobilius JAV. Kreipėsi į V. M. prašydamas paskolinti 20 000 Eur automobilio pirkimui, todėl 2023 m. vasario 9 d. ir buvo atėjęs šių pinigų (3 t., b. l. 37–40; 4 t., b. l. 20–23). Teisme paprašytas papildomai pakomentuoti minėtuose pokalbiuose užfiksuotas frazes, A. R. paaiškino, kad frazė „kotletas“ naudojama kalbant apie sudaužytą automobilį. Klausė V. M. dėl plytelių, kadangi šis užsiiminėjo kasimo darbais, frazės „testukai“ negali paaiškinti, kažkas iš bendro konteksto (6 t., b. l. 70–71). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės panašiai šių susirašinėjimo turinį apibūdino ir V. M.. Be to, minėtuose susirašinėjimuose matyti ir tai, kad dalyviai tiesiogiai kalba apie automobilių aukcionus JAV. Nors šiuose protokoluose nurodytuose pokalbiuose taip pat vartojamos tokios frazės kaip „cdb“ (Kanabidiolis arba kanapių aliejus), „užveš likučius“, tačiau tai A. R. pokalbiai ne su V. M., o kitu pašnekovu, be to, kalbama galimai apie kitą medžiagą, o ne kokainą, kuris yra aktualus nagrinėjamai bylai. Taigi, vien tai, kad dalies pokalbių turinio dėl galimos konspiracijos nėra galimybės suprasti, neleidžia daryti išvados, jog jie kalbasi būtent apie narkotines medžiagas. Kaip minėta, draudžiamų daiktų A. R. gyvenamojoje vietoje ir automobilyje nerasta. Byloje taip pat buvo atlikta V. M. naudojamų mobilaus ryšio telefonų apžiūros ir duomenų nuskaitymas, tačiau reikšmingų duomenų, susijusių su V. M. pateiktu kaltinimu, nerasta (2 t., b. l. 93–97). Nustatyti tik kontaktai su K. G. (2 t., b. l. 171–178). Apžiūrėjus K. G. naudojamus mobilaus ryšio telefonus, reikšmingų duomenų taip pat nerasta, išskyrus pačių kontaktų su V. M. faktus (1 t., b. l. 56–74, 75–82). Jeigu V. M., kaip įrodinėja valstybinis kaltintojas, kurį laiką iki šioje byloje tiriamos veikos užsiiminėjo kokaino platinimu, turėjo išlikti ir ikiteisminio tyrimo metu surinkti tai patvirtinantys svaresni įrodymai, tačiau jų nėra, yra tik prielaidos. Taigi, nepaisant to, kad, kaip teigiama jau minėtame tarnybiniame pranešime, teisėsaugos institucijos disponavo informacija apie V. M. veikla prekiaujant kokainu, atlikus būtinus procesinius veiksmus, įskaitant procesinių prievartos priemonių taikymą, nagrinėjamu atveju nebuvo surinkta pakankamų ir patikimų duomenų, neabejotinai įrodančių šią veiklą, išskyrus vienintelį kokaino išplatinimo atvejį 2023 m. vasario 9 d. Tačiau šis atvejis, turint omeny, kad nuteistasis ilgą laiką iki to įvykio skirtingu dažnumu pats vartojo kokainą, nepatvirtina, kad likęs V. M. 2023 m. sausį įsigytas kokaino kiekis, kuris buvo rastas jo gyvenamojoje vietoje, buvo laikomas turint tikslą jį platinti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų ir ištirtų duomenų visetas neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad nuteistasis turėjo tikslą išplatinti visą savo dispozicijoje laikytą narkotinės medžiagos – kokaino kiekį, šis nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis, leidžiantis atskirti BK 260 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nuo BK 259 straipsnyje numatytos veikos, grindžiamas iš esmės prielaidomis, kurios vertintinos kaltinamojo naudai. Priešinga skundžiamo nuosprendžio išvada sukliudė pirmosios instancijos teismui teisingai kvalifikuoti nuteistojo veiksmus. Teisėjų kolegija iš naujo nustato įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes – V. M., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2023 m. vasario 9 d. apie 14.40 val. gyvenamojo namo laiptinėje (duomenys neskelbtini), neteisėtai, parduodamas už 270 Eur, išplatino 1,687 g narkotinės medžiagos – kokaino K. G., o likusį didelį kiekį – 38,142 g narkotinės medžiagos – kokaino neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė bute (duomenys neskelbtini), iki 2023 m. vasario 9 d. 17.36 val., kai kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą didelį kiekį narkotinės medžiagos. Šie V. M. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (38,142 g kokaino laikymas neturint tikslo jo platinti) ir 260 straipsnio 1 dalį (1,687 g kokaino pardavimas K. G.). Dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).

Dėl bausmės

Šiuo nuosprendžiu nuteistojo V. M. veiksmus perkvalifikavus iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, spręstinas ir naujos bausmės paskyrimo pagal šį baudžiamąjį įstatymą klausimas. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės rūšys: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki dvejų metų, o BK 260 straipsnio 1 dalyje – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metu.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę V. M., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis) ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 61 straipsnis), t. y. į tai, kad padaryti du tyčiniai (tiesiogine tyčia) nusikaltimai, susiję su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, iš kurių vienas nesunkus nusikaltimas, kitas – sunkus, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę (V. M. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis. Jis yra neteistas, daug kartų baustas administracine tvarka, daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (baudos sumokėtos, paskirtos administracinės nuobaudos laikomos negaliojančiomis) (5 t., b. l. 151–168), išsiskyręs, tačiau turi du mažamečius vaikus, kuriuos išlaiko, nedirbantis, vykdantis individualią veiklą, registruotas Užimtumo tarnyboje (5 t., b. l. 169–171), turintis sveikatos problemų ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) būklė, gydytas stacionare, 5 t., b. l. 122–125; vidutinio sunkumo (duomenys neskelbtini), 6 t., b. l. 88; (duomenys neskelbtini), gydytas stacionare, 5 t., b. l. 89, 96; (duomenys neskelbtini), 5 t., b. l. 90–94, 98; (duomenys neskelbtini), 5 t., b. l. 95; (duomenys neskelbtini), 5 t., b. l. 97; (duomenys neskelbtini), 5 t., b. l. 99, 7 t., b. l. 89; (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 7 t., b. l. 90–93, 95–96; (duomenys neskelbtini), 5 t., b. l. 94; nustatytas 25 proc. dalyvumo lygis ir 75 proc. netekto dalyvumo lygis, gali dirbti tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo aplinkoje, 7 t., b. l. 97–100, 140–141; dalyvauja psichoterapiniame procese dėl ilgalaikio ir intensyvaus streso, 7 t., b. l. 101; (duomenys neskelbtini), atlikta chirurginė operacija, 7 t., b. l. 139). Be to, Šaudymo klubo „(duomenys neskelbtini)“ EU, kaip narys, yra itin vertinamas (6 t., b. l. 87), Labdaros ir paramos fondo „(duomenys neskelbtini)“ V. M. indėlis į fondo veiklą apibūdinamas kaip reikšmingas ir vertas pagarbos (7 t., b. l. 88).

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgdama į V. M. neteisėtai laikytą narkotinės medžiagos rūšį – kokainą (kuris laikomas viena pavojingiausių medžiagų pasaulyje), jo kiekį – 38,142 g (didelis kiekis), teisėjų kolegija sprendžia, kad V. M. už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirtina griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – vienintelė sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, nustatant jo minimalų dydį. Šios bausmės bendrintinos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas), griežtesnei bausmei apimant švelnesnę. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokios rūšies ir dydžio bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, padės pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus bei neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams.

Nuteistasis ir jo gynėjas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prašė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio 4 dalies nuostatas. Šis prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad nuteistasis pripažino savo kaltę, išreiškė nuoširdų gailėjimąsi dėl savo veiksmų, teisiamas pirmą kartą, naujų nusikaltimų neįvykdė, visą laiką dirbo, nors ir ne oficialiai, t. y. turėjo pajamų šaltinį, o būtinybė gauti neoficialias pajamas buvo nulemta daug metų besitęsiančių turtinių ginčų su buvusia sutuoktine. Taip pat minimos kilsiančios dėl realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo neigiamos pasekmės ne tik V. M., bet ir jo artimiesiems. Jis netektų galimybės prisidėti prie savo vaikų auginimo. Be to, izoliavimas neproporcingai neigiamai atsilieptų nuteistojo sveikatos būklei, kuri nėra gera.

Pažymėtina, kad tik tam tikrais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatymo, bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Pagal BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu, pirma, nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, antra, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu yra viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Šioje byloje nėra pagrindo V. M. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, kadangi nėra visų įstatyme numatytų formalių sąlygų. Tuo tarpu teismų praktikoje suformuota, kad BK 54 straipsnio 3 dalis paprastai taikoma esant visumai aplinkybių, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-98-1073/2019, 2K-40-648/2020 ir kt.). Su BK 54 straipsnio 3 dalies taikymu yra glaudžiai susijusi BK 75 straipsnio 4 dalis, pagal kurią asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir (ar) jos taikymo kartu su BK 75 straipsnio 4 dalimi, turi įvertinti, ar V. M. resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Įvertinus visus byloje surinktus duomenis, apibūdinančius tiek nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek jo asmenybės pavojingumą, spręstina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nei skirti švelnesnės, negu numatyta įstatymo, bausmės, nei atidėti (visiškai arba iš dalies) laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Visos gynybos nurodytos teigiamai V. M. charakterizuojančios ir kitos šeiminės aplinkybės, kaip ir turimos sveikatos problemos, kurių iš tiesų yra daug, jau yra įvertintos parenkant laisvės atėmimo dydį, t. y. nustatant sankcijos minimumą.

Nepaisant to, kad V. M. nebeturi galiojančių administracinių nuobaudų, savo gyvenime, kaip minėta, jis padarė daug administracinių nusižengimų, daugiausia jis nepaisė Kelių eismo taisyklių. Jo pasirinktas pajamų gavimo neoficialus būdas negali būti pateisinamas vien buvusiais nesutarimais turtiniais klausimas su buvusia sutuoktine. Jų santuoka nutraukta dar 2020 m., tačiau nuo to laiko V. M. požiūris į oficialų, tuo pačiu ir legalų, pragyvenimo šaltinį iš esmės nepasikeitė. Šios aplinkybės išties neigiamai apibūdina nuteistąjį ir atskleidžia jo nenorą laikytis visuomenėje nusistovėjusių normų. Apeliantas deklaruoja bendravimą su savo mažamečiais vaikais, kuriems tėvui paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas padarytų labai didelę neigiamą įtaką. Teisėjų kolegija neabejotinai sutinka su tuo, kad vaikų ilgalaikis ir „gyvas“ bendravimas su savo tėvu turi didelę teigiamą įtaką jų vystymuisi ir tolesniam gyvenimui. Tačiau, kaip matyti iš buvusios sutuoktinės pateiktos V. M. charakteristikos (6 t., b. l. 40) ir parodymų, jis nepasižymi pavyzdingu tėvo pareigų atlikimu, ignoruoja vaikų interesus ir poreikius, jai net teko kreiptis į antstolį dėl išlaikymo įsiskolinimo. Be to, apeliaciniame skunde akcentuojamu vaiko teisių viršenybės principo įgyvendinimu pirmiausia turi rūpintis pats nuteistasis nedarydamas nusikalstamų veikų, o ne perkeldamas atsakomybę už šio principo neįgyvendinimą teismui. Sutiktina, kad nuteistojo turimų priklausomybių ir daugybės ligų gydymas (vaistų vartojimas) yra labiau komplikuotas jam būnant laisvės atėmimo vietų įstaigoje, negu laisvėje. Kita vertus, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 90 straipsnio 1 ir 7 dalyse yra įtvirtina garantija, kad laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems yra teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, o nuteistųjų asmens sveikatos priežiūrą organizuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Be to, laisvės atėmimo bausmių atlikimo vietose privaloma vykdyti švietėjišką, aiškinamąją ir kitokią prevencinę veiklą, skatinti nuteistuosius atsisakyti vartoti tabaką, alkoholį, narkotines, psichotropines ar kitokias psichiką veikiančias medžiagas, taip pat privaloma užtikrinti reikiamas sąlygas priklausomybės ligomis sergantiems nuteistiesiems gydytis nuo šių ligų (BVK 91 straipsnio 1 dalis). Svarbu yra ir tai, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pakeista nuteistojo veiksmų kvalifikacija, atitinkamai jam vietoj 8 (aštuonerių) metų skiriama 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Tokios trukmės laisvės atėmimo bausmės realus atlikimas, esant aptartoms aplinkybėms, dera tiek su baudžiamosios teisės humanizmo, tiek su pamatiniais – teisingumo ir sąžiningumo principais. Nuteistajam sukeltos pasekmės nelaikytinos akivaizdžiai neproporcingos, priešingai, jos atitinka tiek nusikaltimų, kuriuos padarė V. M., tiek jo asmenybės pavojingumui. Taigi, aplinkybių, kurios galėtų lemti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, byloje nenustatyta.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl BK 72 straipsnio 2 dalies taikymo, t. y. iš V. M. konfiskuojant 270 Eur kaip BK uždraustos veikos rezultatą, paliekama nepakeista, kadangi teisėjų kolegijos atlikti skundžiamo nuosprendžio pakeitimai su šia baudžiamojo poveikio priemone nėra susiję, be to, ji nebuvo skundžiama apeliaciniu skundu. Vadovaujantis BK 72³ straipsniu, skundžiamu nuosprendžiu iš V. M. konfiskuoti 46 015 Eur kaip turtas, gautas nusikalstamu būdu, t. y. jam buvo pritaikytas išplėstinis turto konfiskavimas. Pažymėtina, kad teisėjų kolegijos atlikti skundžiamo nuosprendžio pakeitimai šiuo atveju yra tiesiogiai susiję su šia baudžiamojo poveikio priemone. Išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu (BK 72³ straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, kurioms esant gali būti taikoma ši baudžiamojo poveikio priemonė. Nagrinėjamu atveju reikšminga pirma sąlyga, t. y. išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai kaltininkas pripažintas padaręs nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis už 270 Eur pardavė K. G. 1,687 g kokaino, t. y. iš šios savo nusikalstamos veikos gavo turtinės naudos. Tačiau šie pinigai iš nuteistojo yra konfiskuoti taikant kitą baudžiamojo poveikio priemonę. Kita nuteistojo bute rasta narkotinės medžiagos – kokaino dalis (38,142 g), kaip nustatė teisėjų kolegija, buvo laikoma V. M. neturint tikslo jos platinti, todėl negalima daryti išvados, kad jis iš šių savo nusikalstamų veikų turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos, todėl išplėstiniam turto konfiskavimui nėra vienos iš būtinų sąlygų (BK 72³ straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl šios priežasties skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam pritaikyta ši baudžiamojo poveikio priemonė, naikintina. Atitinkamai naikintina skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria paliktas galioti V. M. piniginėms lėšoms pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį.

Nuteistojo V. M. veiksmus iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnį 1 dalį bei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį paskirti jam 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį paskirti jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu (griežtesnei bausmei apimant švelnesnę) ir skirti V. M. galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsniu, iš V. M. konfiskuoti 46 015 Eur kaip turtą, gautą nusikalstamu būdu.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria laikinas nuosavybės teisės apribojimas į V. M. pinigines lėšas paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įsiteisėjimo.

Palikti nepakeistą kitą nuosprendžio dalį.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėValerij LaušMindaugas Povilanskas