- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-06
- Bylos Nr.
- 2K-482/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Armanas Abramavičius, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- R. V.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo R. V. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 30 d. ryte miškelyje, esančiame Vilniuje, Fabijoniškių mikrorajone, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš kito asmens įgijo didelį kiekį 45,031 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurį laikydamas automobilyje „Hyundai Accent“ (duomenys neskelbtini) gabeno į Nemenčinę, Pabradę, iš ten iki Vilniuje esančios Geležinio Vilko ir J. Kazlausko gatvių sankryžos, kurioje tos pačios dienos apie 15 val. automobilis buvo sustabdytas patikrinti, pristatytas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Narkotikų kontrolės skyriaus tarnybinį kiemą, esantį Vilniuje, Vilniaus g. 37, kur automobilio apžiūros metu policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 10 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 6 d. nutartį pakeisti – nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 2 dalies į 259 straipsnio 1 dalį, atitinkamai pakeisti bausmės dydį arba paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius nurodo, kad nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad jo padaryta veika atitinka minėtoje teisės normoje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Skunde akcentuojama, kad faktinės bylos aplinkybės įvertintos pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, įpareigojančias teismą objektyviai ir nešališkai įvertinti įrodymų visumą, neatsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose.
Nuteistasis R. V. teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 37 išaiškinta, jog neteisėtu psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimu yra laikomi veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropines ar narkotines medžiagas ir pirmos kategorijos jų pirmtakus (prekursorius). Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Laikymas yra psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs.
Kasatoriaus nuomone, teismas, pripažindamas jį kaltu ir nuteisdamas už didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimą ir laikymą, nenustatė nei įgijimo, nei laikymo fakto, apkaltinamojo nuosprendžio šioje dalyje nepagrindė baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kadangi esminės psichotropinės medžiagos įgijimo ir laikymo aplinkybės teismo nebuvo nustatytos, todėl laikytina, kad nuosprendyje psichotropinių medžiagų įgijimas ir laikymas yra tiesiog preziumuojami, remiantis nustatytu metamfetamino gabenimo faktu. Tai, kasatoriaus manymu, prieštarauja teismų praktikai, formuojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kurio Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija nutartyje Nr. 2K-P- 218/2009 yra konstatavusi, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų. Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir kasacinėse nutartyse Nr. 2K-301/2005, 2K-549/2006.
Nuteistojo manymu, teismas neatsižvelgė į jo duotus parodymus, kad neturėjo pinigų, už kuriuos būtų galėjęs įsigyti tokį kiekį metamfetamino, nebuvo ieškomas kasatoriaus nurodytas asmuo, vardu Ruslanas, į teismo posėdį nepakviestas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas T. B., kurį kasatorius atpažino, kaip narkotikų platintoją. Skunde akcentuojama, kad neįrodžius minėtų alternatyvių veikų (įsigijimo ir platinimo) padarymo faktų, neįrodytu laikytinas ir tikslas platinti didelį kiekį metamfetamino. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, kad jis turėjo tikslą policijos surastas jo vairuojamame automobilyje psichotropines medžiagas platinti – t. y. perduoti kitam asmeniui (toks asmuo nėra nustatytas, byloje nėra telefoninių išklotinių, kurios patvirtintų, kad nuteistasis ketino susitikti su klientais). Teismas jo parodymus apie tikslo platinti metamfetaminą nebuvimą įvertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus, tačiau tokios išvados nemotyvavo. Kasatoriaus nuomone, tokie neargumentuoti teismo teiginiai nėra reikšmingi BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies prasme. Nuteistasis pabrėžia, kad nevengė atsakomybės ir davė teisingus parodymus, o jų nenuoseklumas buvo sąlygotas nepraėjusio narkotinių medžiagų poveikio, netinkamo apklausos laiko ir kitų jam nepalankių aplinkybių. Be to, kasatorius pažymi, kad jis apskritai turi teisę neduoti parodymų prieš save ir gali juos keisti. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai nevertino byloje esančių objektyvių įrodymų – specialisto išvados, kurioje konstatuota, kad sulaikymo metu rankų nuoplovose nerasta narkotinių ir psichotropinių medžiagų pėdsakų, jų nerasta ir ant paimtų jo drabužių. Kasatoriaus nuomone, tai patvirtina jo duotus parodymus, kad metamfetaminą paslėpė asmuo, vardu Ruslanas. Kadangi išnaudojus visas galimybes abejonių nepavyko pašalinti, jos turėjo būti aiškinamos jo naudai.
Nuteistasis nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog jis narkotikus platino ir anksčiau. Tokią aplinkybę nurodė tik vienas liudytojas – pareigūnas V. B., tačiau šio liudytojo parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Gynėjo prašymas išreikalauti iš policijos medžiagą dėl jo (kasatoriaus) galimos nusikalstamos veikos, kurioje būtų užfiksuota, kada, iš ko, kokia informacija buvo gauta apie, tikėtina, daromą nusikaltimą, buvo atmestas abiejų instancijų teismų, todėl nuteistasis mano, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Minėta medžiaga, kasatoriaus įsitikinimu, būtų padėjusi patvirtinti arba atmesti versiją, kad prieš jį galėjo būti įvykdyta provokacija. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Be to, bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-332/2006). Nuteistojo nuomone, T. B., kurį ikiteisminio tyrimo metu jis atpažino kaip narkotikų platintoją, galėjo būti policijos agentas. Šis asmuo buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau joks procesinis sprendimas dėl jo nebuvo priimtas. Nors T. B. nebuvo apklaustas teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į jo parodymus, taip pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat nepagrįstu laiko pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginį, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jis psichotropines medžiagas vežė bijodamas susidorojimo. Nuteistasis pabrėžia, kad tokią išvadą teismas grindė duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, t. y. T. B. parodymais, nors, kaip jau buvo minėta, šis liudytojas nebuvo apklaustas teismo posėdyje. Iš teismo nuosprendžio neaišku, ar įrodymais pripažintos telefoninės SMS žinutės. Jei teismas jų nelaikė įrodymais, jos neturėjo būti aprašytos teismo nuosprendyje. Kasatoriaus nuomone, telefoninėse SMS žinutėse užfiksuota informacija nepaneigia jo aiškinimų ir kartu nepatvirtina, jog jis turėjo tikslą platinti turėtas narkotines medžiagas. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje perrašydamas kaltinamajame akte nurodytą įvykio vietą, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimus. Teismas nenurodė tikslios veikos padarymo vietos, apsiribojo bendru teiginiu „Fabijoniškių miškelyje“, nors jis advokatui, atlikusiam veikos padarymo vietos apžiūrą, buvo pateikęs tikslius duomenis. Be to, veikos padarymo vieta nebuvo apžiūrėta policijos pareigūnų, nebuvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Kasatorius taip pat pažymi, kad teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Teismo išvados negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Kasatorius pabrėžia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nuteistojo įsitikinimu, jo byloje abejonės nebuvo pašalintos. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad jis nesiruošė grąžinti Ruslanui metamfetamino, niekuo nepagrįstas. Ta aplinkybė, kad Ruslanas neatvyko pasiimti narkotinės medžiagos, tik patvirtina versiją, kad pastarasis asmuo arba T. B. pranešė policijai, o policijos pareigūnai laukė jo Vilniuje, grįžtančio iš Pabradės, iš anksto žinodami, jog psichotropinė medžiaga neperduota. Kasatorius pabrėžia, kad bandė įtikinti teismą, jog nėra narkotikų platintojas ir norėjo pasitraukti iš grupuotės, kad nuoširdžiai prisipažino ir paaiškino visas bylos aplinkybes, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, t. y. psichotropinės medžiagos gabenimo be tikslo ją platinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras A. Kazakovas prašo skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde, kuriame teigiama, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, o faktinės bylos aplinkybės įvertintos, pažeidžiant BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, iš esmės atkartojami apeliacinio skundo argumentai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo, pagal R. V. ir jo gynėjo skundą patikrinęs bylą, pateikdamas išsamius ir konkrečius skundo atmetimo motyvus. Kasatoriaus argumentai dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, tačiau faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas.
Esminiais BPK 20 straipsnio pažeidimais kasatorius laiko tai, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, jog sulaikymo metu ant jo rankų nuoplovų nebuvo rasta narkotinių ar psichotropinių medžiagų pėdsakų, taip pat ir tai, kad galėjo būti provokuojamas daryti nusikaltimą ir kad tokiu būdu surinkta informacija negali būti laikoma teisėtai gautais įrodymais. Atsiliepime teigiama, kad BPK 20 straipsnis nustato, jog įrodymais laikomi tik įstatymų nustatyta tvarka ir teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos teisėjas, pripažinęs įrodymais, vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Iš bylos medžiagos matyti, kad ši teismo prerogatyva įgyvendinta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Kaltinamojo, vėliau nuteistojo pozicija visais jam reikšmingais faktų ir teisės klausimais teismams buvo gerai žinoma, dėl jos buvo detaliai ir motyvuotai pasisakyta. Prokuroras pažymi, kad kasaciniu skundu iš esmės ginčijamas teismų konstatuotas faktas, jog kasatorius metamfetaminą įgijo ir laikė turėdamas tikslą platinti, savo poziciją grindžiant subjektyviai įvertintais įvykiais, keliant versijas apie galimą provokaciją, iškeliant savo parodymų svarbą ir menkinant kitų proceso dalyvių parodymus, nutylint visų kaltę įrodančių duomenų tarpusavio santykį ir visumos vertinimą. Prokuroro nuomone, nuteistojo paaiškinimai paneigti faktais, nustatytais remiantis teisėtais būdais gautais duomenimis, kurių pakankamumas ir patikimumas įvertinti, o skundo teiginiai laikytini deklaratyviais. Atsiliepime daroma išvada, kad R.V. kaltė dėl jam inkriminuotos veikos visiškai įrodyta ir nėra pagrindo daryti priešingos išvados.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 260 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Įstatymo dispozicijoje nusikalstamos veikos požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BK 260 straipsnio 2 dalis taikoma padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Nagrinėjamoje byloje R. V. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų – 45,031 g metamfetamino.
Kasacinės instancijos teismas priimtose nutartyse ne kartą yra pažymėjęs ir išaiškinęs, kad teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 2 dalyje (taip pat kaip ir šio straipsnio 1 ar 3 dalyse) nurodytų veikų padarymą, turi nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų, t. y. mažesnių ar didesnių reikalavimų. Kasatorius teigia, jog byloje nenustatyta ir neįrodyta, kad jis įgijo ir laikė didelį kiekį psichotropinių medžiagų, kad teismo išvados dėl psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo pagrįstos tik prielaidomis, todėl, neįrodžius psichotropinių medžiagų įsigijimo, neįrodytas ir jo tikslas jas platinti. Kasatoriaus argumentai atmestini, nes jie nepagrįsti, prieštaraujantys teismų priimtų sprendimų turiniui. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė ir nuosprendyje išdėstė kada, kur, iš ko (nenustatyto asmens) ir kokiu tikslu R. V. įgijo didelį kiekį metamfetamino, kur jį laikė, gabeno ir kada, policijos pareigūnams atlikus jo vairuoto automobilio apžiūrą, ši psichotropinė medžiaga buvo surasta. Įrodymai, kuriais remiantis teismas nusikalstamos veikos aplinkybes pripažino įrodytomis, nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, bei priimtoje nutartyje atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, išsamiai ir motyvuotai pasisakė. Taigi sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad „metamfetamino įgijimo bei laikymo faktai šioje byloje tiesiog preziumuojami remiantis nustatytu metamfetamino gabenimo faktu“ teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad byloje konkretus asmuo, iš kurio R. V. neteisėtai įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos, nenustatytas, nėra pagrindas konstatuoti, jog R. V. neteisėtas didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimas neįrodytas ir nenustatytas. Kasatoriaus teiginys, kad jo tikslas platinti psichotropines medžiagas neįrodytas, argumentuojamas dar ir tuo, kad asmuo, kuriam jis turėjo perduoti šias medžiagas, nenustatytas, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme yra teisingi, tačiau teismas visiškai nemotyvuotai pripažino juos nenuosekliais ir prieštaringais, taip pat atmestinas. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia, kad kaltininkas šias medžiagas įgyja, laiko, gabena norėdamas ne pats jas vartoti, o atlygintinai ar neatlygintinai perduoti kitiems asmenims. Sprendžiant klausimą, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, remiamasi ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis, t. y. įvertinamas šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės ir t. t. Svarbios yra ir su kaltininko asmenybe susijusios aplinkybės – ar jis pats vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-279/2009, 2K-781/2007). Iš bylos medžiagos matyti, kad R. V. turėjo gynėją nuo pat pirmosios jo apklausos momento, visos apklausos buvo atliekamos dalyvaujant gynėjui, tačiau nė vienos iš jų metu R. V. tokių parodymų, kad metamfetaminą įsigijo sau, t. y. savo poreikiams tenkinti, nedavė. Priešingai, kaip matyti iš jo parodymų, duotų apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui, už psichotropinių medžiagų perdavimą jam buvo pažadėtas 400 Lt atlygis, nei psichotropinių, nei narkotinių medžiagų jis neplatindavo, tik vežiodavo, o bylą nagrinėjant teisme – kad tokias medžiagas perduoti kitam asmeniui vežė pirmą kartą. Be to, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas perduodant jas kitiems asmenims gali būti tiek atlygintinis, pvz., parduodant, tiek neatlygintinis – dovanojant, išmainant, duodant skolon ar kaip atlygį už turimas skolas, ir pan. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išvadą, kad R. V. didelį kiekį psichotropinių medžiagų įgijo turėdamas tikslą jas platinti, grindė ne tik jo paties parodymais, bet ir kitais įrodymais bei byloje nustatytomis aplinkybėmis. Kasatorius teigia, kad teismų išvada dėl psichotropinių medžiagų platinimo nepagrįsta, padaryta remiantis tik policijos pareigūno S. B. parodymais, jog VPK NTV Narkotikų kontrolės skyrius buvo gavęs nevienkartinę informaciją, jog jis platina narkotines medžiagas, nes įrodymų, kurie tai galėtų patvirtinti arba paneigti, nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant teisme pats R. V. parodė, jog anksčiau pardavinėjo „žolę“, liudytojas E. S. parodė, kad R. V. porą kartų jį vaišino amfetaminu, vaišindavo narkotikais. Policijos pareigūnai, gavę informacijos, kad R. V. gali gabenti narkotines ar psichotropines medžiagas, vykdydami savo pareigas, sulaikė R. V. vairuojamą automobilį „Hyundai Accent“ ir, kaip matyti iš 2010 m. birželio 30 d. automobilio apžiūros protokolo bei jo priedo, surado didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 45,031 g. metamfetamino, kuris buvo supakuotas į polietileninį maišelį ir paslėptas automobilio priekinio skydo apatinėje dalyje. Tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Visi duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, surinkti BPK nustatyta tvarka; nagrinėjant bylą teisme visi jie buvo ištirti ir atitinkamai įvertinti, todėl kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nepagrįsti.
Nuteistasis, kasaciniame skunde pakartodamas apeliacinio skundo argumentus, teigia, kad nuosprendyje padaryta išvada, jog jo parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, nemotyvuota, todėl, nesant motyvų, jo parodymai BPK 20 straipsnio prasme nereikšmingi; kad teismas nepasisakė ir neįvertino to, jog ant jo rankų nuoplovų bei paimtų drabužių narkotinių ir psichotropinių medžiagų pėdsakų nerasta; kad apeliacinės instancijos teismas dėl jo telefone rastų SMS žinučių nepasisakė, kad pasisakydamas ir vertindamas T. B. parodymus, nors jis teisme nebuvo apklaustas, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kasatoriaus argumentai nepagrįsti ir neatitinkantys apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turinio. Nuteistojo R. V. visi parodymai yra išanalizuoti, aptarti ir įvertinti visų byloje ištirtų įrodymų kontekste, dėl SMS žinučių turinio bei narkotinių ar psichotropinių medžiagų pėdsakų neradimo fakto vertinimo nutartyje taip pat pasisakyta. T. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas juos paminėjo priimtoje nutartyje, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Be to, pažymėtina, kad tokių prašymų, jog T. B. būtina kviesti kaip liudytoją ir apklausti teisme, netgi nebuvo reiškiama. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų kilus abejonių, ar nusikalstama veika nebuvo išprovokuota, nutartyje taip pat yra pasisakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami. Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad buvo būtina iš policijos išreikalauti atitinkamą medžiagą ir išsiaiškinti, kelintą valandą buvo gautas pranešimas, koks jo turinys, kas pranešė, jog jis į Vilnių grįžta turėdamas narkotines medžiagas. Jo nuomone, tai galėjo padaryti T. B. arba minėtas asmuo Ruslanas. Kasatorius, pasisakydamas, kad jam „šioje byloje daugiau panašu į įvykdytą provokaciją“, cituoja ir kasacinės instancijos teismo 2006 m. kovo 28 d. nutartį (Nr. 2K-332/2006), kurioje išaiškinta, kad „konstatavus, jog veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Be to, bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu“. Pažymėtina, kad kasatoriaus minimoje nutartyje provokacijos problema kilo dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo. Šiuo klausimu kasacinės instancijos teismas ne tik minėtoje, bet ir kitose nutartyse jau yra ne vieną kartą pasisakęs. Nagrinėjamoje byloje nei nusikalstamos veikos imitavimo modelio, nei anonimiškumo nebuvo taikyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad provokacijos faktas nustatomas tokiais atvejais, kai galima daryti išvadą, jog konkreti veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Byloje tokių duomenų, kurie būtų pagrindas konstatuoti, kad R. V. policijos pareigūnų buvo išprovokuotas, sukurstytas ar kokiais nors kitokiais jų veiksmais paskatintas padaryti nusikalstamą veiką, nėra.
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo esminius nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir į juos neatsakė (BPK 320 straipsnio 3 dalis), neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Baudžiamojo įstatymo pritaikymą kasacinės instancijos teismas tikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes R. V. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas, kuriuo prašoma nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį ir paskirti atitinkamai švelnesnę bausmę arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. V. kasacinį skundą atmesti.