Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl A. B.) 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausme;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl A. K.) 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausme;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl I. B.) 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 8 (aštuonių) mėnesių laikotarpiui, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant M. K.: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje ir ją baigti; 2) dirbti, o netekus darbo, be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 3) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš M. K. priteista 4500 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat 484 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priimtas nukentėjusiosios I. B. civilinio ieškinio atsisakymas ir ši proceso dalis nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kokia nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo M. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jį nuteisti už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Apelianto įsitikinimu, jis neturėjo tyčios apgaule įgyti svetimą turtą, kadangi buvo sudarytos sutartys (dvi rašytinės ir viena žodinė), į objektus buvo vežamos medžiagos, dirbo technika ir darbuotojai. A. B. objekte darbai būtų tikrai užbaigti, tačiau užtruko trinkelių gamyba, o pats nukentėjusysis nutraukė sutartį ir kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka. Tuo tarpu A. K. ir I. B. objektuose nuteistasis negalėjo pradėti ir užbaigti darbų dėl darbuotojų (specialistų) išėjimo, tačiau visos medžiagos darbams buvo paruoštos. Be to, tuo atveju, jeigu nebus nustatytas pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį, apeliantas prašo skirti jam švelnesnes bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką bei švelnesnę subendrintą bausmę, sutrumpinti bausmės vykdymo atidėjimo terminą iki minimumo. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Taigi, nagrinėjamoje byloje aktualūs minėto baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nurodyti nusikalstami veiksmai – apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Apgaulė sukčiavime naudojama siekiant įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti. Jai būdingi požymiai: praeities ar dabarties faktų iškreipimas, ateities įvykių klaidingas pateikimas siekiant suklaidinti nukentėjusįjį ar asmenį, kuriam patikėtas turto ar turtinės teisės valdymas, ir pateikta apgaulė turi lemti svetimo turto, turtinės teisės perleidimą, panaikinimą ar išvengimą turtinės prievolės, o ne suklaidinimą dėl kitų aplinkybių. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, ir to nori. Teismų praktikoje, be kita ko, išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158-303/2021, Nr.2K-6-976/2023 ir kt.). Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju tarp M. K. ir nukentėjusiųjų yra susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai, o vien sutartinių įsipareigojimų nevykdymas nesudaro prievolės išvengimo apgaule požymių, pažymėtina, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį; ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-788/2017, Nr. 2K-7-152-895/2019, Nr. 2K-76-788/2020, Nr. 2K-27-788/2021 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu M. K. pagrįstai pripažintas kaltu dėl visų trijų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nuteistojo kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kurie buvo patikrinti ir ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu bei pagrįstai pripažinti įrodymais. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo turinio, nuteistasis, nesutikdamas su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, apeliaciniame skunde iš esmės kritikuoja byloje surinktų duomenų vertinimą, teigdamas, kad jo veikla nebuvo fiktyvi, t. y. buvo sudarytos sutartys, pradėti darbai, į objektus buvo vežamos medžiagos, dirbo technika ir darbuotojai, o savo sutartinių įsipareigojimų jis neįvykdė dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti ir toliau šioje nutartyje dėl kiekvienos iš minėtų nusikalstamų veikų pasisakys atskirai.

Dėl prieš A. B. padarytos nusikalstamos veikos

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp M. K. ir nukentėjusiojo A. B. 2023 m. kovo 31 d. buvo pasirašyta sutartis Nr. 46, pagal kurią M. K. įsipareigojo iki 2023 m. birželio 31 d. suteikti paslaugas (pakloti juodas trinkeles, įrengti vejos bortus ir įvažiavimo bortą), o A. B. sumokėti 3200 Eur avansą iki darbų pradžios ir 2000 Eur avansą, kai bus paruoštas pagrindas. Nukentėjusysis A. B. 2023 m. kovo 31 d. sumokėjo nuteistajam 2000 Eur (grynais pinigais) avansą už medžiagas, reikalingas darbams atlikti, be to, M. K. nurodymu, 2023 m. balandžio 4 d. per kitą asmenį – savo draugą G. L. perdavė M. K. dar 3200 Eur (grynais pinigais). Bylos duomenimis, M. K. užsakymo iki nurodyto termino neįvykdė, t. y. neužbaigė darbų (nepaklojo trinkelių, nenupirko bortų ir jų nepristatė užsakovui – nukentėjusiajam A. B.), taip pat negrąžino sumokėtų pinigų. Ginčo dėl to, kad nuteistasis neatliko nurodytų darbų, o nukentėjusysis A. B. sumokėjo jam 5200 Eur, nėra. Šią aplinkybę patvirtino tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis. Visgi, apeliaciniame skunde laikomasi versijos, kad rašytine sutartimi sulygti darbai buvo pradėti, tačiau nebuvo užbaigti, nes iš pradžių užtruko trinkelių gamyba, o vėliau pats nukentėjusysis nutraukė sutartį ir kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija sutikti su šia nuteistojo versija, prieštaraujančia tiek realiai situacijai, tiek pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, neturi pagrindo, ji paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, t. y. nukentėjusiojo A. B. parodymais, kuriuos patvirtina liudytojo G. L. parodymai ir kita rašytinė medžiaga.

Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltės dėl šios veikos nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu M. K. parodė, kad 2023 m. kovo 31 d. pasirašė su A. B. dėl trinkelių klojimo prie namo sutartį. Paruošė pagrindą, nukasė sklypą, užpylė smėlį, t. y. paruošė pagrindą trinkelėms kloti. Buvo užsakytos medžiagos, tačiau reikėjo laukti trinkelių, kadangi jos gaminamos pagal individualų užsakymą. Išleido tikrai ne vieną tūkstantį eurų paruošti sklypo pagrindą. Belaukiant trinkelių su juo susisiekė A. B. ir pranešė, kad nenori jo paslaugų ir žodžiu nutraukė sutartį. Kadangi A. B. pats nutraukė sutartį, jis (M. K.) neieškojo kompromiso ir nematė reikalo grąžinti pinigus (3 t., b. l. 195). Teisiamajame posėdyje M. K. papildomai nurodė, kad buvo sumokėtas avansas užsakyti ypatingas trinkeles, kurios gaminamos pagal užsakymą. Jam davė 2000 Eur. Antras 3200 Eur avansas buvo, kai jau paruošė pagrindą, nukasė visą kiemą, užpylė smėlį, skaldą ir išlygino. Pagrindo paruošimas buvo pilnai atliktas. Klientui buvo pasakyta, kad reikia laukti mažiausiai savaitę ar dvi, kol gamykla pagamins trinkeles. Jis nepabaigė darbų, bet ir pats nenutraukė darbų, o nutraukė kita šalis. Nukentėjusysis jam paskambino ir pasakė, kad nutraukia sutartį ir prašo grąžinti visus pinigus. Šis pokalbis įvyko po dviejų savaičių nuo pradėto darbo, terminas nebuvo pasibaigęs. Jis gavo 5200 Eur, tačiau sutartyje buvo visai kita suma. Visus šiuos pinigus jis panaudojo, t. y. smėlis kainavo 170 Eur, skalda – 600 Eur, technika – visos dienos nuoma „Bobcat“ 8 valandos – 45 Eur/val., atvežimas – 60 Eur, žmonių darbas. Žmonės pagrindą paruošė, o jis reguliavo ir skirstė darbus. Pas jį dirbo A. C. ir V., kurie nebuvo oficialiai įdarbinti. Šiems asmenims mokėjo grynais pinigais. Panaudojo visus pinigus ir tikrai tuo momentu jis būtų įvykdęs objektą, nes turėjo pajėgumų (papildomų darbuotojų), tačiau A. B. žodžiu nutraukė sutartį. Jis (M. K.) buvo paprašęs atsiųsti nutraukimo aktą, tačiau jo negavo, nes reikėjo nurodyti priežastį, kodėl nutraukiama, buvo pasibaigęs terminas (4 t., b. l. 175–177).

Aplinkybę, kad nuteistasis nuo sutarties sudarymo neturėjo ketinimo atlikti visus sulygtus darbus, atskleidžia ne tik nukentėjusiojo A. B., bet ir liudytojo G. L. duoti parodymai. Šis liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad su draugu A. B. vystė projektą, reikėjo sudėti trinkeles. Internetiniame portale „paslaugos.lt“ rado asmenį, kuris kloja trinkeles (kaip vėliau paaiškėjo – M. K.). 2023 m. kovo mėnesio pabaigoje dviese susitiko su M. K., susitarė dėl darbų, A. B. su M. K. pasirašė sutartį ir davė 2000 Eur avansą. Kitą dieną M. K. pasakė, kad yra nebrangios trinkelės, reikia užsakyti ir reikia dar pinigų – 3200 Eur. Po pinigų davimo jokių darbų objekte iš esmės nebuvo, buvo šiek tiek sklypas palygintas. Jis nematė kaip dirbo M. K. ar jo žmonės, tačiau kiekvieną dieną pats (G. L.) objekte nebuvo. Kas antrą dieną nuvykdavo, tačiau, kiek teko jam būti, jis darbų nematė (2 t., b. l. 97–99). Taigi, nors apeliantas teigia, kad jis neturėjo tikslo apgaule įgyti nukentėjusiajam priklausantį turtą, tačiau byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad M. K. sąmoningai klaidino nukentėjusįjį, jog darbai bus atlikti, nurodė pastarajam pervesti pinigus už medžiagas, atliko tik pradinius daug nekainuojančius paruošiamuosius darbus, tokiu būdu sudarydamas įspūdį nukentėjusiajam, kad sutartis yra vykdoma, tačiau nuo pat pradžių trinkelių klojimo darbų galutinai neplanavo atlikti.

Nuteistojo M. K. teigimu, šiame objekte dirbo kiti jo pasamdyti darbuotojai (A. C. ir V.), o jis tik reguliavo ir skirstė darbus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog šie ar kiti darbuotojai būtų atlikę kokius nors darbus šiame objekte. Nukentėjusysis A. B. ir liudytojas G. L. jų taip pat nematė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistąjį ir nukentėjusįjį, nepaisant sudarytos sutarties, sieja tik civiliniai teisiniai santykiai, todėl ir iš šių santykių kilęs ginčas turi būti sprendžiamas išimtinai civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad nuteistasis ne tik neįvykdė savo prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nenupirko trinkelių, bortų, jų nepristatė, už ką buvo gavęs avansą, tačiau ir, suėjus sutartyje nurodytam visų darbų pabaigos terminui, negrąžino A. B. gautų pinigų. Aplinkybė, kad nukentėjusysis pasinaudojo galimybe kreiptis į teismą ir gynė savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, savaime nereiškia, jog M. K. prievolės nevykdymas nesukelia jam ir baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti, nukentėjusiojo pasirinktas savo pažeistų teisių gynimo būdas nagrinėjamu atveju yra visiškai neefektyvus, kadangi nuteistasis iš esmės yra nemokus ir tokia jo būsena buvo sutarties sudarymo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. K., tai žinodamas, iš esmės iš anksto apsunkino nukentėjusiojo A. B. pažeistų teisių atkūrimą. Jis sąmoningai sudarė tokią situaciją, kad nukentėjusiajam A. B. pažeistų teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis taptų apsunkintas ar net neįmanomas. Bylos duomenimis, nuteistajam neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, nukentėjusysis kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Tauragės apylinkės teismo 2023 m. liepos 26 d. įsakymu nutarta išieškoti iš skolininko M. K. 5 200 Eur, 494,04 Eur delspinigius ir 5 proc. palūkanas bei išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (2 t., b. l. 92). Nukentėjusysis kreipėsi į antstolį dėl priverstinio išieškojimo iš M. K., tačiau antstolis konstatavo, kad išieškojimas yra neįmanomas, nes nuteistasis neturi turto, iš kurio galima būtų išieškoti. Byloje yra duomenys apie nuteistojo finansinę padėtį. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, dėl skolininko M. K. vykdomos 43 vykdomosios bylos, kurios pradėtos vykdyti dar nuo 2009 m. gegužės 4 d. Bendra preliminari išieškoma skolų suma viršija 81 300 Eur (išieškotojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kredito įstaigos, Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, draudimo kompanijos, skolų išieškojimo įmonės ir kt.). Jis neturi sąskaitų Lietuvos kredito įstaigose, registruoto turto, informacijos apie pajamas nepateikia, skolų nemoka, su antstoliu nebendradarbiauja (2 t., b. l. 94). Taigi, šios aplinkybės tik paliudija, kad nuteistasis neturėjo tikslo sukurti realių civilinių teisinių santykių su nukentėjusiuoju, o tik siekė juos imituoti, iš dalies atlikdamas daug nekainuojančius paruošiamuosius darbus, ir apgaule įgyti jo turtą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aptartų aplinkybių visuma neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis, turėdamas tyčia, apgaule įgijo svetimą turtą, t. y. žinodamas, kad neįvykdys įsipareigojimų, su nukentėjusiuoju A. B. sudarė darbų atlikimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo nustatytu terminu atlikti trinkelių klojimo darbus, ir kai A. B. jam sumokėjo 5200 Eur avansą, jis iki nurodyto termino trinkelių klojimo darbų neatliko ir pinigų negrąžino. Esant aptartoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nuteistasis M. K. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo.

Dėl prieš A. K. padarytos nusikalstamos veikos

Bylos duomenimis, tarp M. K. ir A. K. 2023 m. rugsėjo 2 d. buvo sudarytas žodinis susitarimas (trumposiomis žinutėmis) dėl trinkelių klojimo (duomenys neskelbtini). Jie sutarė galutinę kainą, darbų atlikimo pradžią (2023 m. rugsėjo 18 d.) ir pabaigą (2023 m. rugsėjo 28 d.), o 2023 m. rugsėjo 3 d. A. K. sumokėjo M. K. 2500 Eur avansą už medžiagas. Be to, M. K. nurodymu, nukentėjusysis 2023 m. rugsėjo 14 d. papildomai pervedė 500 Eur už medžiagas, 2023 m. rugsėjo 18 d. – 1000 Eur už smėlio atvežimą, 2023 m. rugsėjo 19 d. – 500 Eur už statybines medžiagas, 1500 Eur grynaisiais pinigais už atliktinus darbus. Byloje nėra ginčo, kad iki nurodyto termino (2023 m. rugsėjo 28 d.) nuteistasis atliko tik dalį darbų: penkių smėlio savivarčių atvežimas už 650 Eur, smėlio lyginimas už 350 Eur, kitų darbų neatliko bei likusių 5000 Eur nukentėjusiajam A. K. negrąžino. Dėl šios veikos nuteistasis apeliaciniame skunde nepateikė išsamių argumentų, išskyrus tai, kad jis neneigia, jog jis neužbaigė sutartų darbų ir paėmė nukentėjusiojo pinigus, tačiau nurodo, kad negalėjo jų tinkamai užbaigti dėl darbuotojų išėjimo. Šios nuteistojo iškeltos versijos nepatvirtina nei nukentėjusiojo A. K., nei liudytojų D. B. bei R. K. parodymai, kiti byloje ištirti įrodymai.

Kaip minėta, nuteistasis M. K. neneigė, kad aptariamos veikos metu jis iki nurodyto termino trinkelių nepaklojo ir negrąžino pinigų A. K., tačiau kiekvieną kartą apklausiamas nurodydavo skirtingas darbų neatlikimo priežastis. Iš pradžių teigė, kad jam nepavyko atvežti reikiamų medžiagų, vėliau – neatliko darbų dėl darbuotojų trūkumo, o galiausiai nurodė, jog jis pats mėgino atlikti tuos darbus, bet nukentėjusiojo objekte jau dirbo kiti pasamdyti darbuotojai. Ikiteisminio tyrimo metu dėl aptariamos veikos M. K. buvo apklaustas tris kartus. 2024 m. vasario 13 d. parodė, kad A. K. su juo susisiekė pagal skelbimą dėl trinkelių klojimo darbų. 2023 m. rugsėjo 3 d. jie susitiko, aptarė darbus ir įkainius. Pradėjo atlikti darbus su kitais darbuotojais ir per kelias dienas buvo paruoštas pagrindas trinkelių klojimui. Prieš pagrindo trinkelių klojimui paruošimą paprašė, kad A. K. į jo draugo D. B. sąskaitą pervestų 2500 Eur medžiagoms. Po kelių dienų paprašė papildomai pervesti 500 Eur į tą pačią sąskaitą. Po kiek laiko dirbdamas objekte paprašė A. K. paduoti 1500 Eur grynais pinigais, nes reikėjo papildomų medžiagų. Sutinka, kad iki nurodyto termino darbų neatliko ir pinigų negrąžino, tačiau tik dėl to, jog jam nepavyko atvežti reikiamų medžiagų, kurių skubiai reikėjo (3 t., b. l. 177–179). 2024 m. kovo 21 d. apklaustas M. K. papildomai parodė, kad nukentėjusiajam A. K. nurodė pervesti pinigus į D. B. sąskaitą, kadangi su D. B. buvo žodžiu suderinta, jog šis apsiims atlikti darbus A. K. sodyboje. Su A. K. buvo suderinta, kad darbų pradžia tik po pusės metų, kadangi sodyboje nebuvo paruoštas darbų frontas ir jis turėjo prisirišti prie minėtų dalykų bei sulaukti, kol bus pastatyta pirtis ir sutvarkytas baseinas. Per tą laiką D. B. surado kitą darbą, bet visi minėti A. K. pinigai buvo išgryninti ir paduoti M. K. Kai buvo pastatyta pirtis ir pajungtas baseinas, jis išgrynintus pinigus skyrė medžiagų įsigijimui. Buvo atvežtos 7 smėlio mašinos, kurios kainavo maždaug po 200 Eur. Dvi dienas dirbo technika objekte, už valandą 45 Eur, o dirbo po 16 valandų. Vėliau atsitiko taip, kad darbo eigoje jis neturėjo darbuotojų (darbuotojai nuolat dingdavo, užgerdavo ir tiesiog palikdavo objektus), kurie galėtų atlikti darbus A. K. sodyboje. Tuomet jis pats pradėjo ruošti tuos darbus, suderino, kad atvažiuotų technika ir nukastų gruntą, organizavo, kad atvežtų smėlį, išlygintų, sutankino ir paruošė kitam etapui, bet jo nebuvo kaip pradėti, nes nebuvo darbuotojų. Daugiau darbų A. K. sodyboje neatliko, o vėliau (po savaitės) pamatė, kad jau kiti pasamdyti darbuotojai atlieka darbus (3 t., b. l. 180–183). 2024 m. lapkričio 7 d. papildomai apklaustas M. K. parodė, kad A. K. bendrai sumokėjo jam 6000 Eur už darbų atlikimą. Visi A. K. pervesti pinigai į D. B. sąskaitą buvo išgryninti ir jam (M. K.) paduoti (tiksliai neatsimena kiek, gal apie 5550 Eur, nes 500 Eur A. K. jam sumokėjo grynaisiais). Kai buvo pastatyta pirtis ir pajungtas baseinas, jis dalį D. B. išgrynintų ir jam paduotų pinigų skyrė medžiagų įsigijimui, o būtent: 7 smėlio mašinos, kurios kiekviena kainavo maždaug po 200 Eur, iš viso už smėlį sumokėjo 1400 Eur. Iš medžiagų į A. K. sodybą buvo atvežtas tik smėlis ir dvi dienas dirbo technika objekte, už valandą – 45 Eur, o dirbo viso 16 valandų, taigi už darbą jis sumokėjo 720 Eur, plius po 60 Eur už dviejų dienų atvažiavimą iki objekto, viso 120 Eur. Tokiu būdu iš gautų A. K. pinigų jis išleido bendrai 2240 Eur. Pateikti įrodymus dėl šių pinigų panaudojimo smėliui ir darbams A. K. sklype jis negali, kadangi visi susitarimai buvo tik žodiniai, sutarčių nepasirašinėjo, kvitų ar sąskaitų faktūrų išrašyta nebuvo. Smėlį vežė ne įmonė, o privatūs vežėjai, kurių duomenų ir kontaktų jis neatsimena ir neišsaugojo, todėl nurodyti negali. Likusius pinigus – apie 3760 Eur jis liko skolingas A. K. (4 t., b. l. 15–18). Teisiamajame posėdyje M. K. parodė, kad jis už septynias smėlio mašinas sumokėjo po 180 Eur. Smėlį lygino vieną dieną „Bobcat“. Dirbo taip pat vieną dieną, nes tą pačią dieną jis važinėjo per 2–3 objektus, neturėjo pajėgumų. Darbo pilnai neatliko. Pinigų neatidavė, nevedė buhalterijos, pinigai buvo naudojami bendrai visiems objektams. Jie negalėjo suderinti bendros sumos iki galo su nukentėjusiuoju. Už perduotus pinigus pilnai darbo neatliko (4 t., b. l. 177–178).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis A. K. parodė, kad jis 2023 m. rugsėjo 2 d. įsidėjo skelbimą į „Facebook“, kad ieško kas atliktų trinkelių klojimo darbus. Tą pačią dieną su juo susisiekė asmuo, kuris pristatė M. K. Pokalbio metu jie susitarė susitikti sklype kitą dieną ir aptarti darbų eigą. M. K. nurodė, kad grįžęs namo padarys darbų atlikimo planelį, t. y. sklypo brėžinius, darbų ir statybinių medžiagų sąmatą. 2023 m. rugsėjo 3 d. į jo asmeninį telefono numerį atsiuntė sąskaitą medžiagoms supirkti, t. y. 2500 Eur. Už šią pinigų sumą turėjo būti nupirktos trinkelės ir bortai. Kai buvo sutarta, tai turėjo atlikti M. K., kadangi jis buvo apskaičiavęs, kiek jų tiksliai reikia. M. K. taip pat jam atsiuntė banko sąskaitą, kuri buvo D. B. vardu. Jam nekilo įtarimų, kodėl sąskaita yra kito asmens vardu, todėl iš savo banko sąskaitos į nurodytą banko sąskaitą pervedė 2500 Eur. Kitą dieną M. K. nurodė, kad jam reikia dar 500 Eur. Tikslo, kam reikia pinigų, nenurodė. Jis jam iš savo banko sąskaitos pervedė 500 Eur. Po pinigų pervedimo jis M. K. pasiteiravo, kada bus atlikti darbai. M. K. nurodė, kad darbai bus atlikti iki 2023 m. rugsėjo 28 d. M. K. 2023 m. rugsėjo 18 d. parašė trumpąją žinutę, kad reikia 1000 Eur, nes reikia atsiskaityti už smėlio atvežimą. Jis pervedė 1000 Eur į M. K. nurodytą banko sąskaitą. 2023 m. rugsėjo 19 d. apie 8.00 val. atvykęs į sklypą, pamatė, kad yra atvežtas smėlis, kuris buvo lyginamas su „Bobcat“. M. K. jam pasakė, kad reikia papildomai 1500 Eur, kad jis galėtų atsiskaityti su darbuotojais. Jis M. K. grynais pinigais perdavė 1500 Eur, o M. K. davė pinigų priėmimo kvitą. 2023 m. rugsėjo 19 d. 18.49 val. M. K. jam parašė trumpąją žinutę, kad reikia papildomų medžiagų sutvirtinti šlaitą, kuris atsirado po sklypo lyginimo. Jis į tą pačią sąskaitą pervedė 500 Eur, kurių prašė M. K. už papildomas medžiagas. M. K. sutartu laiku darbų neįvykdė, nei trinkelių, nei jų tvirtinimo bortų, nei kitų nurodytų medžiagų nenupirko, nors jam už šias medžiagas buvo pervesti pinigai. Bendraujant trumposiomis žinutėmis vis žadėjo, kad atliks darbus, vėliau iš viso neatsakinėjo nei į trumpąsias žinutes, nei į skambučius (1 t., b. l. 137–139, 144, 147–148). Iš esmės analogiškus parodymus nukentėjusysis A. K. davė ir teisiamojo posėdžio metu, tačiau papildomai nurodė, kad po 500 Eur paskutinio pavedimo jis nuteistajam M. K. parašė, jog jau yra sumokėjęs didžiąją dalį pinigų ir kitus pinigus gaus iš jo tik atlikus visus darbus. Daugiau jis M. K. nebematė. Jis skambino M. K., tačiau šis ignoravo jį. Bandė iš kitų numerių skambinti ir rašyti M. K., tačiau jis neatsiliepė (5 t., b. l. 8–11).

Nukentėjusiojo A. K. parodymus patvirtina byloje pateiktos programėlėje „Messenger“ susirašinėjimo su nuteistuoju M. K. nuotraukos. Iš jų turinio matyti, kad kaltinime nurodytą dieną žodinis susitarimas dėl trinkelių klojimo darbų buvo sudarytas, buvo aptarta darbų atlikimo pradžia ir pabaiga, susitarta dėl medžiagų įgijimo ir avanso sumokėjimo, taip pat sutarta, kad nukentėjusysis A. K. atliks pavedimus į nuteistojo M. K. nurodytą kito asmens – D. B. banko sąskaitą (1 t., b. l. 177–191).

Apie nuteistojo ketinimus apgaule pasisavinti svetimą – nukentėjusiojo A. K. – turtą patvirtina liudytojo D. B. parodymai, o būtent tai, kad nuteistasis pasinaudojo D. B. banko sąskaita, į kurią nukentėjusysis A. K. skirtingomis datomis pervedinėjo pinigų sumas už atliekamus darbus, iš kurių dalį išgrynintų pinigų M. K. naudojo ne medžiagų įsigijimui, o perdavė D. B. už jo skolas. Apklaustas liudytoju D. B. parodė, kad 2023 metų rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo mėnesio pradžioje (tiksliai neprisimena) jis sutiko pažįstamą M. K. ir jo paklausė, kada šis jam grąžins skolą už anksčiau jo (D. B.) atliktus darbus. M. K. jam pasakė, kad šiuo metu kloja trinkeles ir atiduos jam skolą. Tuomet M. K. paklausė, ar jis gali pasinaudoti jo (D. B.) banko sąskaitą, į kurią bus pervedami pinigai už jo (M. K.) atliktus darbus. Jis (M. K.) pasakė, kad neturi savo banko sąskaitos, tačiau kodėl jis jos neturi, jis (D. B.) neklausė. M. K. jam pasakė, kad pervestus pinigus jis (D. B.) turės išgryninti ir jam atiduoti, o dalį pinigų atiduos jam (D. B.) kaip skolą. Jis (D. B.) sutiko. Taigi, į jo (D. B.) „Swedbank“ banko sąskaitą A. K., kurio jis asmeniškai nepažįsta:

2023 m. rugsėjo 3 d. pervedė 2500 Eur. Po šio pavedimo jam paskambino M. K. ir paklausė, ar pinigai pervesti bei paprašė jam šiuos pinigus nuimti. Jis (D. B.) nuėjęs prie bankomato per du kartus išgrynino 2500 Eur. Po to paskambino M. K., kad išsigrynino pinigus. Netrukus prie jo namų atvažiavo M. K., kuriam jis atidavė visus pinigus, t. y. 2500 Eur. M. K. iš šios nuimtos sumos jam kaip skolą atidavė apie 100 Eur;

2023 m. rugsėjo 4 d. pervedė 500 Eur. Po šio pavedimo jam paskambino M. K. ir paklausė, ar jam yra pervesti pinigai, vėliau atvažiavo prie jo namų. Kadangi jis (D. B.) negalėjo išeiti iš namų, perdavė M. K. savo kortelę ir jis pats išgrynino pinigus, t. y. išgrynino 350 Eur, o 150 Eur paliko jam (D. B.) už skolą;

2023 m. rugsėjo 18 d. pervedė 1000 Eur. Po šio pavedimo M. K. vėl privažiavo prie jo namų, nuvežė jį prie bankomato, nusiėmė pinigus ir padavė M. K., kuris paėmė visą sumą;

2023 m. rugsėjo 19 d. pervedė 500 Eur. Kai buvo pervesti šie pinigai, jam vėl paskambino M. K. ir paklausė, ar pervedė pinigus, jis pasakė taip ir nuvažiavo prie bankomato bei išgrynino juos. Vėliau perdavė juos M. K., kuris iš tų pinigų jam grąžino 50 Eur skolos.

D. B. teigimu, visų atliktų pavedimų paskirtyje buvo nurodyta „trnkos.gudeliai“. M. K. jam minėjo, kad dar turi būti vienas pavedimas ir jam iš šio pavedimo atiduos visą skolą, tačiau daugiau pavedimų iš A. K. nebuvo ir po paskutinio pinigų išgryninimo jis daugiau M. K. nematė. Kur M. K. panaudojo A. K. jam pervestus, jis nežino, nesidomėjo, taip pat nežino, ar M. K. atliko kokius nors darbus, už kuriuos jam A. K. pervedinėjo pinigus (2 t., b. l. 14–16; 5 t., b. l. 59–61). Liudytojo D. B. parodymus patvirtina ir byloje pateikti A. K. banko sąskaitos išrašo duomenys, iš kurių matyti, kad liudytojo D. B. nurodytomis datomis nukentėjusysis A. K. pervedinėjo pinigus į D. B. banko sąskaitą (1 t., b. l. 172–174).

Tai, kad M. K. neketino įvykdyti savo visų sutartinių įsipareigojimų, o tik sudaryti įspūdį apie ketinimus atlikti darbus, matyti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ krautuvo „Bobcat“ operatoriaus R. K. parodymų, kuris užsakovo – M. K. nurodymu atliko smėlio lyginimo darbus nukentėjusiojo A. K. objekte. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju R. K. parodė, kad jam įmonės direktorius davė darbų užsakovo telefono numerį (kaip vėliau paaiškėjo, užsakovas buvo M. K.). Jis paskambino M. K., kuris jam pasakė, kad reikia atlikti sklypo lyginimo darbus (duomenys neskelbtini) (nukentėjusiojo A. K. objekte). Atvažiavo į sklypą, ten buvo ir M. K. Tuo metu į sklypą kaip tik vežė smėlį (kiek atsimena, prie jo buvo atvežta 2–3 mašinos smėlio), kurį jis turėjo išlyginti. Kai atliko tos dienos darbus, M. K. su juo tą pačią dieną atsiskaitė, t. y. sumokėjo jam 300 Eur ar 350 Eur (tiksliai nepamena, nes į tą sumą įeina ir technikos atvežimas iki sklypo). Po kelių dienų jam vėl paskambino M. K. ir paprašė atlikti keliuko lyginimo darbus minėtame sklype. Jis sutartą dieną atvažiavo į sklypą, tačiau M. K. jau ten nebuvo. Į sklypą atvežė smėlį (prie jo atvežė 1–2 mašinas), kurį jis priėmė, bet kadangi M. K. nebuvo, tai pinigus už smėlio atvežimą vairuotojui padavė pats sklypo savininkas A. K. Jis (R. K.) atliko smėlio lyginimo darbus ir paskambino M. K. dėl apmokėjimo, tačiau jis pasakė, kad šiuo metu yra užimtas, pasiūlė susitikti vėliau mieste ir jis atiduos jam pinigus (300–350 Eur). Konkrečios susitikimo vietos ir laiko M. K. nenurodė, jis pagalvojo, kad vėliau paskambins ir patikslins, tačiau nepaskambino, o jam pačiam paskambinus, M. K. telefonas buvo išjungtas, kitą kartą jis sakė, kad yra išvykęs, vis atidėdavo susitikimą, nurodydamas įvairias priežastis. Minėtame sklype jis po to dar buvo atlikęs lyginimo darbus prie baseino, bet tai jau buvo papildomi darbai sklypo savininko A. K. prašymu ir jis jam už tuos darbus tvarkingai mokėjo pats (2 t., b. l. 18–20). Pirmosios instancijos teisme R. K. nurodė panašias nagrinėjamo įvykio aplinkybes (5 t., b. l. 55–59).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors maža dalis darbų (smėlio atvežimas į objektą ir smėlio lyginimas) buvo iš tiesų atlikta, tačiau tai savaime nepatvirtina nuteistojo ketinimų vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. ši nepaneigia, kad jis neturėjo siekio apgaule pasisavinti nukentėjusiojo turtą (pinigines lėšas). Nuteistasis iš tikrųjų suorganizavo smėlio atvežimą į objektą, suderino smėlio lyginimo darbus, tačiau net už šias medžiagas ir darbą atsiskaitė tik iš dalies (kaip minėta, už kitą dalį sumokėjo pats nukentėjusysis). Tai patvirtino nukentėjusysis A. K. ir liudytojas R. K. Vis dėlto, iki nurodyto termino esminiai darbai (trinkelių nupirkimas, jų paklojimas objekte), dėl kurių buvo susitarta, nebuvo atlikti, juolab, nuteistojo vėlesni veiksmai (neveikimas) ir elgesys parodo, kad jis prisiimtų įsipareigojimų net neketino vykdyti. Nuteistasis ne tik neatliko minėtų darbų, tačiau ir negrąžino nukentėjusiajam A. K. šio sumokėtus 5000 Eur. Jis nepateikė objektyvių duomenų apie tai, kad šie pinigai iš tikrųjų buvo panaudoti medžiagoms. Nukentėjusiajam pabandžius išsiaiškinti priežastis, kodėl nėra atliekami darbai, nuteistasis iš pradžių nurodė, kad neužtenka pinigų medžiagoms įsigyti. Gavęs dar pinigų, nurodė, kad darbai bus atlikti, tačiau galiausiai pradėjo nukentėjusįjį ignoruoti, t. y. neatsiliepė į nukentėjusiojo skambučius ir neatsakinėjo į žinutes. Be to, nuteistasis ignoravo ne tik nukentėjusįjį A. K., tačiau ir R. K., kuris taip pat atliko smėlio lyginimo darbus nukentėjusiojo A. K. objekte bei kuriam nuteistasis turėjo sumokėti už jo atliktą darbą. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistasis M. K. neužbaigė darbų ne dėl darbuotojų trūkumo ar jų išėjimo, apie kuriuos, išskyrus R. K., taip pat nebuvo pateikta objektyvių duomenų, kad tokie darbuotojai buvo, o nuo pat žodinio susitarimo su nukentėjusiuoju pradžios net neketino vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistasis M. K. tik sąmoningai imitavo įsipareigojimų vykdymą, t. y. susitarė su nukentėjusiuoju dėl trinkelių klojimo darbų, pateikė darbų sąmatą ir apskaičiavo darbų atlikimo kainą, nurodė pervesti pinigus į kito asmens banko sąskaitą (kurių dalį ir paliko šiam asmeniui, kuriam taip pat buvo skolingas), o grynuosius pinigus priėmė savo vardu. Iš pradžių atsakinėjo į nukentėjusiojo žinutes apie planuojamus atlikti darbus, siekdamas įgauti nukentėjusiojo pasitikėjimą, sudaryti gero ir patikimo specialisto įvaizdį, iš anksto žinodamas ir suvokdamas, kad šių darbų neatliks ir nukentėjusiojo sumokėtų pinigų negrąžins. Visos aptartos aplinkybės liudija, kad nuteistasis M. K. visai neketino sukurti realių civilinių santykių ir tai patvirtina jo siekį apgaule įgyti nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, jog nuteistasis M. K. 2023 m. rugsėjo 3 d. tiesiogine tyčia, žinodamas, kad neįvykdys įsipareigojimų, nukentėjusiajam A. K. iki 2023 m. rugsėjo 18–28 d. žodžiu (susirašinėjant telefonu) įsipareigojo atlikti trinkelių klojimo darbus (duomenys neskelbtini), ir kai nukentėjusysis A. K. M. K. į D. B. AB „Swedbank“ banko sąskaitą pervedė: 1) 2023 m. rugsėjo 3 d. 16.00 val. 2500 Eur avansą už medžiagas; 2) 2023 m. rugsėjo 14 d. 14.16 val. 500 Eur papildomai už medžiagas; 3) 2023 m. rugsėjo 18 d. 18.17 val. 1000 Eur už smėlio atvežimą; 4) 2023 m. rugsėjo 19 d. 10.30 val. 500 Eur už statybines medžiagas, o 2023 m. rugsėjo 19 d. 8.00 val. dar padavė 1500 Eur grynaisiais pinigais už atliktinus darbus, jis atliko tik dalį darbų, kurių bendra suma, M. K. teigimu, 1000 Eur, kitų darbų neatliko, likusių 5000 Eur negrąžino, tokiu būdu apgaule įgijo svetimą – A. K. priklausantį 5000 Eur turtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokią išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Dėl prieš I. B. padarytos nusikalstamos veikos

Bylos duomenimis, M. K. ir I. B. sudarė rašytinę sutartį, pagal kurią jis įsipareigojo iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. atlikti namo remonto (balkone užbetonuoti koloną ir pastatyti grindis) darbus (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji I. B. pervedė į M. K. nurodytą jo dukros R. K. banko sąskaitą: 1) 2024 m. balandžio 22 d. – 100 Eur už remonto darbus; 2) 2024 m. balandžio 23 d. – 1110 Eur už statybines medžiagas; 3) 2024 m. balandžio 25 d. – 250 Eur už turėklų gamybą ir dažymą; 4) 2024 m. balandžio 26 d. – 300 Eur už remonto darbus; 5) 2024 m. gegužės 3 d. – 400 Eur už laiptų apdailą. 2024 m. gegužės 2 d. nukentėjusioji I. B. padavė M. K. dar 400 Eur grynais pinigais už laiptų apdailą. Bylos duomenimis, iki nurodyto termino M. K. remonto darbų neatliko ir nukentėjusiosios I. B. pervestų ir grynaisiais perduotų pinigų negrąžino. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad remonto darbai nukentėjusiosios I. B. name nebuvo pradėti taip pat dėl darbuotojų trūkumo. Vis dėlto, teisėjų kolegija neturi pagrindo pasitikėti tokia pozicija, kadangi ją paneigia nukentėjusiosios I. B. parodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga. Be to, ją paneigia ir paties nuteistojo M. K. nenuosekli ir nelogiška pozicija bei elgesys aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

Taigi, jeigu tikėti apelianto pateikta versija, kad visos medžiagos buvo užsakytos, nesuprantama, kodėl jis nepradėjo darbų nuo 2024 m. balandžio 22 d. (nuo pat pirmo nukentėjusiosios I. B. atlikto pavedimo už darbus) iki 2024 m. rugpjūčio 31 d., t. y. per pakankamai ilgą laikotarpį, turėdamas visas medžiagas. Nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis darbų neatliko dėl didelio darbo krūvio, kadangi tuo metu turėjo ir kitų objektų, kurių nepradėjo ar neužbaigė daryti, tačiau tuo pačiu jis negalėjo nurodyti, kokiuose objektuose jis dirbo, be to, nepateikė ir objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Akivaizdu, kad tokiu būdu nuteistasis M. K. mėgina tik pateisinti savo visišką neveikimą. Kitoje baudžiamojo proceso stadijoje – bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis pateikė naują versiją ir nurodė, kad darbų jis neatliko, kadangi darbuotojai, kurie žadėjo padaryti šiuos darbus, pasielgė neatsakingai ir dingo. Vis dėlto, duomenų, patvirtinančių, kad M. K. buvo pasamdęs kokius nors darbuotojus, byloje nėra. Kita vertus, M. K. nutylėjo esminę aplinkybę, ką ir pats pripažino, kad tokių darbų jis pats neatlieka, kuri nulėmė nukentėjusiosios apsisprendimą sudaryti su nuteistuoju susitarimą dėl remonto darbų.

Nukentėjusiosios duotais nuosekliais ir pakankamai išsamiais parodymais nėra pagrindo netikėti, kadangi juos patvirtina pateikta su M. K. sudaryta sutartis Nr. 10 ir Nr. 11, pagal kurią M. K. įsipareigojo atlikti sutartus remonto darbus iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. Iš sutarties Nr. 10 turinio matyti, kad jame ranka užrašyta, jog buvo sumokėtas avansas – 240 Eur, 1110 Eur ir 300 Eur, tuo tarpu sutartyje Nr. 11 nurodyta, kad buvo atliktas pavedimas 400 Eur, o grynaisiais sumokėta – 400 Eur. Byloje taip pat pateikti du pinigų priėmimo kvitai, iš kurių matyti, kad M. K. už medžiagas, skirtas remonto darbams atlikti, buvo sumokėta – 1350 Eur ir 400 Eur (2 t., b. l. 141–142, 143–147). Akivaizdu, kad sudaryta rašytinė sutartis buvo panaudota tikslu pelnyti nukentėjusiosios I. B. pasitikėjimą ir ją suklaidinti, siekiant pasisavinti svetimus pinigus. Nuteistasis M. K., sudaręs rašytinį susitarimą dėl namo remonto darbų, įtikino nukentėjusiąją I. B., kad jos pervedami ir grynaisiais pateikti pinigai yra skirti medžiagų įsigijimui, kuriuos panaudojus bus atliekami remonto darbai, tačiau iš esmės jokių darbų neatliko ir jų nepradėjo net atlikinėti, pradėjo ignoruoti nukentėjusiąją, neatsiliepė jai į skambučius ir neatrašė į žinutes, dalino vien pažadus, kad artimiausiu metu bus atlikti darbai, tačiau taip jų ir neatliko bei sumokėtų pinigų negrąžino, o tai tik paneigia, kad nagrinėjamu atveju M. K. realiai ketino vykdyti susitarimą su nukentėjusiąja.

Įvertinus šias reikšmingas bylos aplinkybes ir sujungus jas į visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis M. K. 2024 m. balandžio 23 d. tyčia, žinodamas, kad neįvykdys įsipareigojimų, su nukentėjusiąja I. B. sudarė rašytinę sutartį, pagal kurią iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. įsipareigojo atlikti namo remonto darbus (duomenys neskelbtini), ir, kai nukentėjusioji I. B. jam į R. K. SEB banko sąskaitą pervedė: 1) 2024 m. balandžio 22 d. 100 Eur už remonto darbus; 2) 2024 m. balandžio 23 d. iš savo dukros A. S. AB „Šiaulių bankas“ banko sąskaitos pervedė 1110 Eur už statybines medžiagas; 3) 2024 m. balandžio 25 d. iš minėtos AB „Šiaulių bankas“ banko sąskaitos pervedė 250 Eur už turėklų gamybą ir dažymą; 4) 2024 m. balandžio 26 d. iš minėtos AB „Šiaulių bankas“ banko sąskaitos pervedė 300 Eur už remonto darbus; 5) 2024 m. gegužės 3 d. iš minėtos AB „Šiaulių bankas“ banko sąskaitos pervedė 400 Eur už laiptų apdailą, o 2024 m. gegužės 2 d. padavė jam dar 400 Eur grynųjų pinigų už laiptų apdailą, jis nukentėjusiajai I. B. iki nurodyto termino darbų neatliko, pinigų negrąžino ir tokiu būdu apgaule įgijo svetimą – I. B. priklausantį 2560 Eur vertės turtą. Nagrinėjamu atveju neabejotinai įrodyta, kad nuteistasis, sudarydamas susitarimą su I. B. ir gavęs pinigines lėšas sutartiems remonto darbams atlikti, iš anksto žinojo, kad nevykdys šio susitarimo sąlygų, numatė šiuos padarinius ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Dėl bausmės

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų už padarytas nusikalstamas veikas parenkant nuteistajam bausmių rūšį ir nustatant jų dydį. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, tinkamai atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir išanalizavo visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. M. K. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs tiesiogine tyčia tris baigtas nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 182 straipsnio 1 dalis). Visi trys nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų paskatų, apgaule įgyjant svetimą turtą, nukentėjusiesiems padaryta turtinė žala, kuri nukentėjusiajai I. B. yra atlyginta, nukentėjusiajam A. K. tik iš dalies atlyginta, o nukentėjusiajam A. B. turtinė žala priteista civilinio proceso tvarka, tačiau nėra išieškota. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę M. K. buvo įvertinti ir jo asmenybę charakterizuojantys duomenys. M. K. yra darbingo amžiaus, išsiskyręs, dirba (duomenys neskelbtini) pagal darbo sutartį, vykdo individualią veiklą, kurią nutraukė prieš kelis mėnesius, kadangi žiemos sezonu nevykdo šios veiklos, savo vardu registruoto turto neturi. M. K. praeityje teistas kelis kartus už nusikaltimus nuosavybei, finansų sistemai, viešajai tvarkai ir transporto eismo saugumui, taip pat kelis kartus baustas administracine tvarka, daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra, duomenų apie gydymą psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, priklausomybės ligų centruose byloje nėra. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti A. K. už tris padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, paskyrus šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, jo dydį nustatant mažesnį (50 parų) nei baudžiamajame įstatyme numatytas arešto, skiriamo už nusikaltimą, vidurkis (52,5 paros). Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas M. K. už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirtas bausmes. Nagrinėjamu atveju paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, buvo pagrįstai subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir M. K. teisingai paskirta galutinė subendrinta 90 (devyniasdešimt) parų arešto bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nėra per griežta, o yra proporcinga, adekvati ir atitinkanti nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad M. K. padarė tris nesunkius nusikaltimus, praeityje teistas, iš dalies atlygino turtinę žalą bei kitas jau minėtas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, tikslinga atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą 8 (aštuoniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros ir nustatė nuteistajam pareigas: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje ir ją pabaigti; 2) dirbti, o netekus darbo, be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 3) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra pakankamai individualizuotas ir tinkamai nustatytas, todėl dar jį trumpinti nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad jis pripažįsta skolas ir jas dengia pagal finansines galimybes, t. y. jis yra visiškai atsiskaitęs su nukentėjusiąja I. B., dalį patirtos turtinės žalos atlyginęs nukentėjusiajam A. K., o nukentėjusiajam A. B. priteista turtinė žala išieškoma civilinio proceso tvarka, tai, jo paties manymu, yra pagrindas skirti jam švelnesnę bausmę ir sutrumpinti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja papildomai pateikė nuteistojo 2026 m. gegužės 18 d. darbo sutartį, iš kurios matyti, kad nuteistasis įdarbintas (duomenys neskelbtini), ir pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas įmokas, t. y. duomenis, kurie patvirtina, kad iš kiekvienos darbovietės išskaičiuojami pinigai už M. K. skolas. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės skundžiamame nuosprendyje jau buvo įvertintos ir į jas buvo atsižvelgta tiek skiriant nuteistajam M. K. bausmę, tiek atidedant jos vykdymą. Dėl pateiktų duomenų pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog nuteistasis įsidarbino vertinama teigiamai, tačiau pastebėtina tai, kad nuteistasis tik teisminio bylos nagrinėjimo metu pradėjo rodyti realias pastangas grąžinti apgaule įgytus nukentėjusiųjų pinigus, t. y. iki tol jis nesiėmė aktyvių veiksmų atlyginti turtinę žalą ir tokių ketinimų net neturėjo, todėl tai niekaip nesumažina jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo, juolab, tai nesudaro pagrindo dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę ar sutrumpinti bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo M. K. apeliacinį skundą. Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.