Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Y. Z. (Y. Z.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Y. Z. (Y. Z.) ieškinį atsakovui S. Z. (S. Z.) dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, todėl nėra pagrindo laikyti, kad reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija iš tikrųjų buvo tinkamai įgyvendintas. 2025 m. liepos 8 d. Pažymoje dėl privalomos mediacijos atlikimo nėra nurodyta jokių duomenų (atsakovo adreso, el. pašto, tel. numerio ar kitų duomenų), iš kurių būtų galima spręsti, kad apskritai buvo sudaryta galimybė informuoti atsakovą apie pradėtą mediacijos procedūrą. Taigi, neįmanoma nustatyti, ar atsakovas realiai buvo informuotas apie privalomą mediaciją ir sąmoningai, o ne dėl to, kad negavo mediatoriaus siųsto pasiūlymo, nesutiko su privalomąja mediacija. Šie skundžiamos nutarties argumentai yra nepagrįsti.

Taigi įstatymas nereikalauja faktinio atsakovo dalyvavimo mediacijoje – pakanka tinkamo kreipimosi ir termino pasibaigimo. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog pati mediatoriaus 2025 m. liepos 8 d. pažyma yra pakankamas įrodymas, kad ieškovė įvykdė įstatyme nustatytą pareigą.

Pažymėtina, kad Mediacijos įstatymas nenustato pareigos pažymoje nurodyti atsakovo adreso, kitų kontaktinių duomenų ar siuntimo būdo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo paneigti oficialaus mediatoriaus patvirtinimo vien dėl to, kad pažymoje neišsamiai detalizuoti techniniai siuntimo duomenys.

Pažymėtina, kad jeigu kartu su ieškiniu nebuvo pateikti tam tikri įrodymai, teismas turėjo ne grąžinti ieškinį, o nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti – patikslinti mediacijos aplinkybes, išreikalauti papildomus duomenis iš paties mediatoriaus.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju net ir nustačius terminą ieškinio trūkumams pašalinti, ieškovė nebūtų turėjusi galimybės pateikti teismui tikslesnės informacijos apie tai, kaip atsakovui buvo išsiųstas pranešimas dėl mediacijos. Mediatorius ieškovės atstovui 2026 m. gegužės 8 d. atsiųstame rašte paaiškino, kad: „pagal Mediacijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį mediacijos metu pateikta informacija yra konfidenciali; Mediacijos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mediacijos metu pateikti duomenys negali būti naudojami kaip įrodymai civiliniame procese, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kitai ginčo šaliai pranešimas dėl mediacijos buvo siųstas teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į įstatyme įtvirtintą konfidencialumo pareigą, mediatorius neturi teisinio pagrindo pateikti papildomos informacijos apie mediacijos eigą, šalių komunikaciją, siųstus pranešimus, jų įteikimo aplinkybes ar kitus su mediacijos procesu susijusius duomenis“.

Kadangi mediatorius atsisakė nurodyti pranešimo siuntimo atsakovui detales, akivaizdu, kad ieškovė nebūtų turėjusi galimybės pateikti tokios informacijos teismui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė įvykdė įstatyme nustatytą pareigą pasinaudoti privalomąja mediacija – inicijavo privalomąją mediaciją, gavo įstatyme numatytą pažymą, todėl teismas nepagrįstai formalizavo privalomosios mediacijos procedūros vertinimą ir paneigė įstatymo įgalioto mediatoriaus išduotos pažymos teisinę galią.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos ir nepagrįstai šiuo pagrindu atsisakė ieškinį priimti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose ieškovės reikalavimus dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo šalių vaikams priteisimo šiuo atveju yra kompetentingi nagrinėti šalies, kurios įstatymai taikytini ir kurios piliečiai yra šalių vaikai – Ukrainos teismai, todėl ieškinį atsisakytina priimti ir kaip nenagrinėtiną teisme Lietuvos Respublikoje (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kartu ieškovei išaiškinant, jog dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo ji turi teisę kreiptis į kompetentingą teismą Ukrainoje. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundžiamos nutarties argumentais taip pat nesutinka. Pažymėtina, kad šiuo atveju ginčui yra taikoma ne tik 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, bet ir 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 metų Hagos konvencija). Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad 2007 metų Hagos konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 2014 m. rugpjūčio 1 d., Ukrainos Respublikoje – 2013 m. sausio 1 d. Lietuva ir Ukraina yra sudariusios Dvišalę sutartį, kurioje reglamentuoti vienoje valstybėje priimtų teismo sprendimų, taip pat ir išlaikymo bylose, pripažinimo ir leidimo vykdyti kitoje susitariančioje valstybėje klausimai. Dėl to 2007 metų Hagos konvencijos ir Dvišalės sutarties atitinkamos nuostatos konkuruoja tarpusavyje. Įsigaliojus 2007 metų Hagos konvencijai, Dvišalės sutarties nuostatos, reglamentuojančios 2007 metų Hagos konvencijos sureguliuotus klausimus, toliau galioja, bet turi būti laikomasi 2007 metų Hagos konvencijoje įtvirtintų koordinavimo taisyklių, pirmenybę suteikiant veiksmingesnei iš kelių konkuruojančių priemonių. 2007 metų Hagos konvencija nustato veiksmingesnes taisykles negu Dvišalė sutartis, nes joje įtvirtintas supaprastintas pripažinimo ir vykdymo teisinis režimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-12-912/2026). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad 2007 m. Hagos konvencijoje nustatytos tik „netiesioginės“ jurisdikcijos taisyklės, t. y. 18 straipsnis („Procedūrų apribojimai“) ir 20 straipsnis („Pripažinimo ir vykdymo pagrindai“). Kitaip tariant, šiame straipsnyje nėra taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojama, kada valstybės institucija gali priimti sprendimą („tiesioginės jurisdikcijos taisyklės“); vietoj to šiose taisyklėse nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas turi būti priimamas, kad jį būtų galima pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje. Tai reiškia, kad, atliekant pripažinimo ir vykdymo veiksmus pagal 2007 m. Hagos konvenciją, bus tikrinama sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija <...>. Sprendimo pripažinimas ir vykdymas priklausys nuo to, ar sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija atitinka vieną iš Konvencijos 20 straipsnyje nurodytų jurisdikcijos pagrindų <...>. Nors 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio nuostatos nėra tiesioginės jurisdikcijos taisyklės, praktikoje kompetentingos institucijos gali į jas atsižvelgti priimdamos arba keisdamos sprendimą dėl išlaikymo, kurį ketinama pripažinti ir (arba) vykdyti užsienio 2007 m. Hagos konvencijos susitariančiojoje valstybėje. Teismas gali turėti jurisdikciją: pagal atsakovo ar kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Reglamento 3 straipsnio a ir b punktai; Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a ir c punktai); atsakovas aiškiai sutiko su jurisdikcija arba įsitraukė į klausimo nagrinėjimą iš esmės, pasitaikius pirmai galimybei neprieštaraudamas jurisdikcijos pasirinkimui (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies b punktas); jei vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje su sąlyga, kad atsakovas kartu su vaiku gyveno toje valstybėje arba turėjo joje gyvenamąją vietą ir ten vaiką išlaikė (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies d punktas); šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl jurisdikcijos, išskyrus ginčus dėl vaiko išlaikymo prievolių (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies e punktas); arba sprendimą priėmė institucija, kompetentinga asmens civilinės būklės arba tėvų valdžios nustatymo klausimais, nebent jurisdikcija buvo grindžiama vien vienos iš šalių pilietybe (Reglamento 3 straipsnio c ir d punktai; Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies f punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis c. b. Nr. e3K-3-103-916/2024). Iš pacituotos teismų praktikos darytina išvada, kad ieškovė turėjo teisę pateikti ieškinį pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Atsakovas savo gyvenamąją vietą nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pagal ieškovės pateiktą informaciją atsakovas turi nuolatinius darbinius santykius Lietuvoje. T. y. Lietuva yra atsakovo socialinių ir ekonominių ryšių centras. Šiuo atveju ieškovė ir reiškė ieškinį dėl išlaikymo bei jo įsiskolinimo priteisimo pagal atsakovo gyvenamąją vietą atitinkamam Lietuvos teismui. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės reikalavimai dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo neteismingi Lietuvos teismams, o teismingi tik Ukrainos teismams. Kaip minėta, pagal pacituotas tarptautinės teisės normas ir teismų praktiką, ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį ir Lietuvos teismuose, šia teise ji pasinaudojo, o teismas neturėjo teisės atsisakyti priimti ieškinį. T. y. teismas nepagrįstai ieškinį atsisakė priimti ir kaip nenagrinėtiną teisme Lietuvos Respublikoje.

Iš to, kas išdėstyta darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Mediacijos įstatymo, 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo, nuostatas, CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus bei su jais susijusią teismų praktiką. Dėl šios priežasties skundžiama nutartis panaikinama, o ieškovės ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutartį panaikinti ir ieškovės Y. Z. (Y. Z.) ieškinio atsakovui S. Z. (S. Z.) dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.