- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-24
- Bylos Nr.
- eAN2-356-1121/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00651-2026-3
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Paulius Veršekys
- Pažeidėjas
- K. L.
- Institucija
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. L. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 8 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Institucija) vyriausiojo specialisto 2026 m. balandžio 9 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-6334-2026 paliktas nepakeistas ir apelianto skundas netenkintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
Institucijos 2026 m. balandžio 9 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-6334-2026 K. L. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 414 straipsnio 2 dalį – 220 Eur (dviejų šimtų dvidešimties eurų) bauda ir jam paskirta administracinio poveikio priemonė – automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas, už tai, kad jis 2026 m. vasario 3 d., 16.17 val. (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo vietoje laikė negalimą eksploatuoti transporto priemonę „Audi“ Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriai ilgiau kaip tris mėnesius yra sustabdytas leidimas dalyvauti viešajame eisme. Tokiais veiksmais administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pažeidė Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 7 dalies reikalavimus. Administracinis nusižengimas, numatytas ANK 414 straipsnio 1 dalyje, padarytas pakartotinai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 8 d. nutartimi Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas ir apelianto skundas netenkintas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog transporto priemonės automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavimas viešajame eisme sustabdytas, automobilio techninė apžiūra galiojo iki 2026 m. sausio 22 d., jo dalyvavimas 2026 m. balandžio 9 d. buvo draudžiamas, automobilis neatitiko įstatymo reikalavimų ir jo buvo negalima eksploatuoti, o K. L., būdamas automobilio savininku, (automobilio valdytojas R. L.) laikė jį bendrojo naudojimo vietoje. Kartu skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad K. L. dar 2026 m. sausio 5 d. nutarimu (ROIK: 25288715672) buvo įspėtas, kad pažeidimams kartojantis ir nesiimant jokių aktyvių veiksmų transporto priemonės teisiniam statusui sutvarkyti ar jos pašalinimui iš bendrojo naudojimo erdvės, atsiras visi įstatyminiai pagrindai taikyti turto konfiskavimą, todėl toks išankstinis asmens įspėjimas paneigia bet kokias prielaidas apie netikėtą ar neproporcingą teisių suvaržymą, kadangi asmuo suvokė savo neteisėto elgesio pasekmes, tačiau sąmoningai pasirinko toliau tęsti pažeidimą. Kartu žemesnės intencijos teismas nutarė, kad K. L. paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti bauda, nepažeidžia ANK 34 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o administracinio poveikio priemonė – transporto priemonės konfiskavimas, taipogi, paskirta įvertinus byloje surinktų duomenų visumą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai
Apeliaciniu skundu K. L. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 8 d. nutartį dalyje ir panaikinti Institucijos nutarimu paskirtą administracinio poveikio priemonę – automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas visiškai ignoravo apelianto išdėstytus motyvus, akivaizdžiai nutolo tiek nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek nuo Lietuvos Konstitucinio Teismo, tiek nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nagrinėjant klausimus dėl turto konfiskavimo taikymo pagrįstumo, netinkamai sistemiškai taikė bei aiškino ANK 29 straipsnio, 414 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas. Teismas, atmesdamas apelianto skundo nuorodas į jau anksčiau minėtų teisės institucijų teiginius dalyje dėl galimybės asmens atžvilgiu taikyti turto konfiskavimą, konstatavo, kad galimybė nesiremti apelianto nurodytais pavyzdžiais yra grindžiama tuo, jog apeliantas yra ketvirtą kartą traukiamas administracinėn atsakomybėn dėl analogiškų veiksmų, išvadų nedaro, piktybiškai nesilaiko Institucijos pareigūnų nurodymo, jo veika ilgalaikė ir tęstinė, apeliantas buvo iš anksto įspėtas apie galimą automobilio konfiskavimą. Tačiau tokio pobūdžio argumentų, apelianto vertinimu, nepakanka Institucijos parinktai administracinio poveikio priemonei – automobilio konfiskavimui – pagrįsti.
ANK 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad turto konfiskavimas gali būti paskirtas tik kartu su administracine nuobauda, o pats turto konfiskavimas – tai priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas pažeidėją ar kitus asmenis paėmimas valstybės nuosavybėn. Be to, konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veiklos rezultatas. Pažymi, kad Institucija, taikanti turto konfiskavimo administracinio poveikio priemonę, neturėtų piktnaudžiauti jai suteikta tokio veikimo laisve. Nurodytų nuostatų taikymo ir aiškinimo teismas skundžiama nutartimi nėra paneigęs, todėl apeliantui nesuprantama, kodėl teismas nusišalino nuo pareigos taikyti ginčo situacijai tiesiogiai taikytiną aukščiausios galios teisės aktą – Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 23 straipsnis numato, kad nuosavybė yra neliečiama, o nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Byloje nustatyta, kad apeliantas administracinėn atsakomybėn yra traukiamas išimtinai tik dėl dviejų teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. dėl pasibaigusios automobilio techninės apžiūros bei dėl nesančio transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo. O tai reiškia, kad Institucija iš esmės fiksavo tik tokias faktines aplinkybes, kurios suponavo tik laikiną automobilio pašalinimą iš viešojo eismo pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 20 straipsnio 7 dalies reikalavimus. Apeliantui atlikus veiksmus, kuriais automobilis galėtų būti grąžintas ir gauti leidimą dalyvauti viešajame eisme, SEAKĮ 20 straipsnio 7 dalies reikalavimai būtų įvykdyti, kas eliminuotų Institucijos teisę taikyti apeliantui administracinę atsakomybę pagal ANK 414 straipsnio 2 dalies reikalavimus bei užtikrintų apelianto teisę ir toliau laikyti automobilį bendro naudojimo erdvėse. Tą, beje, yra pabrėžę ir Institucijos pareigūnai, 2025 m. liepos 10 d. įspėjime nurodę, kad apeliantui atkūrus galimybę automobilį naudoti pagal paskirtį, jam jokios pretenzijos negalės būti taikomos. Apelianto vertinimu, kad sprendžiant proporcingumo principo taikymo aspektus byloje, teismas nutolo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nagrinėjant transporto priemonės konfiskavimo klausimus baudžiamosiose bylose, kaip tam tikro atsvaros taško, nagrinėjant apelianto skundo argumentų pagrįstumą. Pažymi, kad pagal teismų praktiką svarbu įvertinti, ar už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje). Tačiau skundžiamos nutarties argumentavimas K. L. vertinimu, akivaizdžiai įrodo, kad aukščiau įvardintos įrodymų vertinimo taisyklės teismas nesilaikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas apelianto veiksmus, iš esmės pripažino, kad jo elgesys laikant automobilį bendrojo naudojimo vietose, gali būti laikomas viešojo intereso pažeidimu, kadangi taip užkertamas kelias kitiems asmenims minėtomis vietomis naudotis, jas uzurpuojant. Be to, teismo nuomone, ilgalaikis automobilio neeksploatavimas bendrojo naudojimo vietose pagal teisinį reguliavimą savaime suponuoja jo apleistumą teisine ir funkcine prasme, nepriklausomai nuo subjektyvaus apelianto vertinimo apie transporto priemonės „estetinį grožį“. Tačiau apelianto vertinimu, teismas nenurodė, kuo yra grindžiama tokia pozicija. Pažymi, kad apeliantas yra įsitikinęs, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kad automobilio laikymu yra pažeidžiamas viešasis interesas. Vienkartinis anoniminis pranešimas elektroninėje programėlėje „Tvarkau Vilnių“ apie automobilio stovėjimą bendrojo naudojimo vietoje visiškai neįrodo visuotinio gyventojų nepasitenkinimo apelianto veiksmais be to, žinant priežastis, dėl kurių automobilis buvo pašalintas iš viešojo eismo, leidžia daryti prielaidas, jog jas pašalinus, automobilis ir toliau būtų galėjęs tose vietose stovėti. O, tai apelianto vertinimu, reiškia, kad byloje akivaizdžiai yra nustatytas faktas, jog automobilis iš viešojo eismo buvo pašalintas tik laikinai. Kita vertus, byloje yra pateikti ir kiti aiškūs įrodymai, patvirtinantys, kad automobilis yra švarus, tvarkingas, padangos pripūstos, o po juo nėra šiukšlių sangrūdų, kas reiškia, kad apeliantas rūpinasi savo automobiliu, kaip turto vienetu. Institucijos pareigūnas nėra pateikęs įrodymų, kad automobilis yra apleistas, padangos nuleistos, apimtas korozijos, išdaužytais stiklais, po juo kaupiasi šiukšlės, auga žolės, kas lemtų automobilio negalimumą eksploatuoti. Todėl, apelianto vertinimu, teismas privalėjo įvertinti ir minėtus faktinius duomenis, kritikuojant apelianto skundo argumentus dalyje dėl Institucijos pareigūno veiksmų, kuriais yra siekiama nusavinti likvidų ir greitai realizuojamą apelianto turtą.
Pažymi, kad bylos medžiaga įrodo, jog Institucija, paskyrusi apeliantui administracinio poveikio priemonę nurodė, kad administracinio nusižengimo byloje nebuvo konstatuotos kokios nors apelianto administracinę atsakomybę sunkinančios ir/ar lengvinančios aplinkybės. Tokia Institucijos pozicija apelianto administracinės bylos atveju ir lėmė administracinio poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo – paskyrimą. Skundžiamos nutarties tekstas taip pat įrodo, kad teismas bylos nagrinėjimo eigoje jokių apelianto administracinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių nekonstatavo. Minėtas teismo elgesys, pažeidžia ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktų reikalavimus. Tiek iš apelianto veiksmų, bendraujant su Institucijos pareigūnais, tiek iš teismui teiktų apelianto procesinių dokumentų matyti, kad jis visiškai pripažįsta jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto kaltę ir dėl to labai gailisi. Šis faktas buvo akcentuotas ir posėdžio metu, todėl teismas vienareikšmiškai privalėjo įvertinti tokį apelianto elgesį, kaip atitinkantį ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, apeliantas yra įsitikinęs, kad bylos nagrinėjimo eigoje jis yra pateikęs ir visą eilę kitų teisiškai reikšmingų dokumentų, kurie įrodo galimybę taikyti jo atžvilgiu ir kitas lengvinančias jo administracinę atsakomybę aplinkybes pagal ANK 35 straipsnio 2 dalies nuostatas. ANK 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad tiek Institucija, tiek teismas gali byloje lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti ir tuos faktus, kurie gali turėti įtakos administracinei atsakomybei atsirasti. Šiuo konkrečiu atveju, apeliantas yra pateikęs gausius dokumentus, įrodančius sunkią jo sveikatos būklę, kurią lemia tęstinė liga. Minėtos ligos faktu apeliantas ir grindė savo pasyvumą, reaguojant į Institucijos pareigūnų reikalavimus. Pažymi, kad yra nesuprantama, kaip jo sunki sveikatos būklė gali būti paneigiama tuo faktu, jog jis buvo Institucijos įspėtas apie galimą automobilio konfiskavimą ir kodėl ši aplinkybė negali būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat nesuprantama teismo pozicija, iš kurios seka, jog apeliantas turėjo galimybę automobilio pašalinimui kitų asmenų, giminaičių paslaugas. Nurodo, kad teismo posėdžio metu apie tokio pobūdžio veiksmus iš esmės niekas nebuvo užsiminęs. Kita vertus, teismui prabilus apie tokias galimybes, apeliantas būtų turėjęs teisę teikti papildomus rašytinius įrodymus, įrodančius, jog būtent tuo metu, kai apeliantas buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn, jo tėvas V. L. buvo stacionariai gydomas po sunkios dubens kaulų lūžio traumos, jam buvo nustatytas gulimas režimas, o apelianto motina R. L. buvo priversta tuo metu tiesiogiai prižiūrėti apelianto tėvą.
Nurodo, kad nutartyje teismas nusišalino nuo rašytinių įrodymų, patvirtinančių sunkią apelianto materialinę padėtį, vertinimo. Vienu iš apelianto skundo motyvų ir buvo įvardinta ta faktinė aplinkybė, kad konfiskavus automobilį, jam būtų padaryta nepagrįstai didelė materialinė žala, kas nebeatitiktų administracinės nuobaudos taikymo paskirties reikalavimų. Be to, tai prieštarautų ir apelianto įvardintai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicijai, išdėstytai nutarime, kuriame nors ir buvo analizuojamas ne turto konfiskavimą, o neteisėtą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau jame aptariamas ir turto konfiskavimui svarbus proporcingumo principo laikymasis. Minimame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pasisakė, kad Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarimas).
Teismui buvo pateikti objektyvūs įrodymai, kad apeliantas savo aktyviais veiksmais imasi šalinti neigiamas teisines pasekmes, susijusias su automobilio grąžinimu į viešąjį eismą. Kitaip tariant, teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais remiantis yra galimas apelianto veiksmų mažareikšmiškumo patvirtinimas. Savo skunde apeliantas to ir prašė teismo padaryti, taip siekdamas sušvelninti savo administracinę atsakomybę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Institucijos atstovas prašo Institucijos atmesti K. L. apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 8 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Administracinio nusižengimo faktas yra įrodytas byloje pateiktomis fotonuotraukomis bei kitais byloje esančiais įrodymais. Kvalifikuojantis būtinasis byloje nustatytas požymis, jog transporto priemonės dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas nuo 2024 m. lapkričio 21 d. kas rodo, kad nors estetinė automobilio išvaizda nepakitusi, tačiau buvo trūkumų dėl kurių automobilis ir buvo pastatytas stovėti bei visą laiką nebuvo naudojamas pagal tikslinę paskirtį. Pats apeliantas teismo posėdžio metu nurodė, jog automobilis prieš pastatant važiavo avariniu režimu, kas ir lėmė tai, jog buvo paliktas stovėti. Jau vėliau atsiradusios aplinkybės kaip civilinės atsakomybės draudimo pabaiga ir pasibaigęs techninės apžiūros galiojimas tik papildė sąrašą neeksploatuojamo ir negalimo eksploatuoti automobilio požymių. Kaip byloje buvo nustatyta šie automobilio trūkumai, skirtingai nei nurodo apeliantas, tapo ilgalaikio automobilio neeksploatavimo pasekme. Jei trūkumas dėl civilinės atsakomybės draudimo ir galėjo būti lengvai pašalintas, tačiau avarinio režimo trūkumo šalinimas susijęs su didelėmis išlaidomis, dėl ko negalėtų būti atlikta ir privaloma automobilio techninė apžiūra. Kitas byloje nustatytas būtinasis požymis, jog apelianto transporto priemonė buvo laikoma bendrojo naudojimo vietoje gyvenamųjų namų rajone (duomenys neskelbtini) į kurią patekimas nebuvo apribotas. Šių nustatytų aplinkybių neginčija ir pats apeliantas.
Nurodoma, kad iki sprendimo (nutarimo) konfiskuoti apeliantui priklausančią ir bendrojo naudojimo vietoje laikomą neeksploatuojamą transporto priemonę, atlikta eilė veiksmų, patikrinimų ir raginimų pasirūpinti savo turtu, tačiau į pastabas ir raginimus sureaguota nebuvo. Pažymima, kad iki tol, kol 2026 m. balandžio 9 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje ROIK 26295468917 buvo nutarta konfiskuoti K. L. priklausančią bendrojo naudojimo vietoje (duomenys neskelbtini) laikomą transporto priemonę „Audi“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) praėjo daugiau nei 3 mėnesiai, o skaičiuojant nuo pirmojo įspėjimo beveik metai laiko. Institucijos vertinimu, K. L. ne tik ignoravo įstatymų nustatytus reikalavimus, buvo abejingas skiriamoms administracinėms baudoms ir nereagavo į pareigūnų raginimus, todėl 2026 m. balandžio 9 d. patikrinus ir nustačius, kad transporto priemonė „Audi“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vis dar laikoma (duomenys neskelbtini) – skirtas transporto priemonės konfiskavimas. Akcentuojama, kad VĮ „Regitra“ duomenimis, automobilio „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), techninė apžiūra galiojo iki 2026 m. sausio 22 d. Automobilio dalyvavimas eisme patikrinimo metu, t. y. 2026 m. balandžio 9 d. buvo draudžiamas, transporto priemonės dalyvavimas viešajame eisme sustabdytas nuo 2024 m. lapkričio 21 d. Institucijos vertinimu, skirta poveikio priemonė nėra perteklinė, o proporcinga asmens neveikimui ir abejingumui, tuo pačiu užtikrinanti, jog nusižengimai nebus kartojami.
Žemesnės instancijos teismas
SEAKĮ 20 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog transporto priemonės savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, kad bendrojo naudojimo vietose nebūtų laikoma neeksploatuojama transporto priemonė (transporto priemonė, kuri dėl akivaizdžių trūkumų ar išorinių požymių nenaudojama ar negali būti naudojama pagal tikslinę paskirtį) arba negalima eksploatuoti transporto priemonė (transporto priemonė, kuriai šio įstatymo nustatytais pagrindais ilgiau kaip tris mėnesius yra sustabdytas ar panaikintas leidimas dalyvauti viešajame eisme, arba ilgiau kaip tris mėnesius neįregistruota ar ilgiau kaip tris mėnesius išregistruota transporto priemonė). Įstatymu saugoma vertybė yra, jog bendrojo naudojimo vieta galėtų naudotis visi asmenys turintys tvarkingas transporto priemones. Institucijos vertinimu, apelianto nuolatos (nustatyta, jog stovėjo nejudamai nuo 2025 m. birželio mėn.) užimama stovėjimo vieta eliminavo teisę ja naudotis kitų transporto priemonių turėtojams. Be to nurodoma, kad kyla pagrįstų abejonių ir ar teisme išreikštas gailėjimasis dėl padaryto nusižengimo yra nuoširdus, ar tik deklaratyvus siekiant išvengti paskirtos administracinio poveikio priemonės.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. L. apeliacinis skundas netenkintinas
ANK 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, K. L. neginčija kaltės, tačiau nesutinka su administracinio poveikio priemone – automobilio „Audi“ Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimu ir prašo netaikyti šios administracinio poveikio priemonės. Taip pat skunde yra keliamas klausimas dėl administracinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių numatytų: ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte – kaltininkas prisipažino padaręs šiame kodekse numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi bei 2 dalyje – teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) gali ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis t. y. sunkią apelianto sveikatos būklę, todėl aukštesnės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, vertina poveikio priemonės paskyrimo bei lengvinančių aplinkybių nustatymo, klausimus.
Pirmiausia pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, aukštesnės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pavyzdžiui, Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296-788/2017, 2K-94-696/2016). Atsižvelgdamas į šią susiklosčiusią praktiką bei tai, kad aukštesniajam teismui pateiktame skunde nėra nurodyta jokių naujų ir anksčiau neįvertintų argumentų, aukštesnysis teismas pasisako tik dėl esminių skundo argumentų.
Institucijos 2026 m. balandžio 9 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-6334-2026 K. L. nubaustas pagal ANK 414 straipsnio 2 dalį – 220 Eur (dviejų šimtų dvidešimties eurų) bauda ir jam paskirta administracinio poveikio priemonė – automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas, už tai, kad jis 2026 m. vasario 3 d., 16.17 val. (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo vietoje laikė negalimą eksploatuoti transporto priemonę „Audi“ Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriai ilgiau kaip tris mėnesius yra sustabdytas leidimas dalyvauti viešajame eisme. Taip pat administracinis nusižengimas, numatytas ANK 414 straipsnio 1 dalyje, padarytas pakartotinai.
Nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nenustatyta K. L. atsakomybę lengvinančių, sunkinančių aplinkybių. Tačiau, kaip jau paminėta, skunde prašoma pripažinti dvi K. L. atsakomybę lengvinančias aplinkybes t. y., kaltininkas prisipažino padaręs šiame kodekse numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei jo sunkią sveikatos būklę.
ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, jei kaltininkas pripažįsta esmines padaryto administracinio nusižengimo aplinkybes, o nuoširdus gailėjimasis dėl administracinio nusižengimo paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į padarytą veiką. Sprendžiant dėl šios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išsprendimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-43-719/2020).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, taip pat paties K. L. pozicijos viso proceso metu, jis pripažino tik savo veiksmus, t. y. jog jis bendrojo naudojimo vietoje laikė transporto priemonę. Pažymėtina, kad tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu jis ginčijo iš dalies pažeidimo objektyviuosius požymius, nurodydamas, jog automobilis išoriškai yra prižiūrėtas, kad Institucijos pareigūnas, negalėjo konstatuoti automobilio nepriežiūros fakto, automobilis neturi jokių akivaizdžių išorinių pažeidimų, jis harmoningai įsiterpia į panašių transporto priemonių tarpą ir yra laikomas automobilių stovėjimo paskirčiai skirtoje bendrojo naudojimo erdvėje, taip visiškai nevaržydamas ir neapribodamas trečiųjų asmenų teisių, byloje nėra surinkta įrodymų, kad automobilio laikymu yra pažeidžiamas viešasis interesas, automobilio stovėjimas bendro naudojimo vietose šiuo konkrečiu atveju yra nepalankiai susiklosčiusių faktinių aplinkybių pasekmė, Institucijos pareigūnas nėra pateikęs įrodymų, kad automobilis yra apleistas, padangos nuleistos, apimtas korozijos, išdaužytais stiklais, po juo kaupiasi šiukšlės, auga žolės, kas lemtų automobilio negalimumą eksploatuoti. Įvertinus tai, nėra pagrindo laikyti, jog K. L. visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo pasirinkto elgesio modelio. Apygardos teismo vertinimu, K. L. prisipažinimas ir gailėjimasis yra sąlygotas ne nuoširdžių ketinimų ir gailėjimosi, o siekio sušvelninti savo padėtį, t. y. siekio, kad prisipažinimas būtų pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Skunde dėstomi argumentai iš esmės yra nukreipti į savo elgesio pateisinimą, menkinant padarytą nusižengimą, o ne kritiškai vertinant savo veiksmus, todėl akivaizdu, kad esant nustatytoms aplinkybėms, pripažinti K. L. veiksmuose esant ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra pakankamo pagrindo.
ANK 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) gali ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Vadovaujantis minėtomis nuostatomis skundžiama nutartimi tokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Pagrindo jų konstatavimui neturi ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliantas K. L. skunde pažymi, kad jis yra pateikęs gausius dokumentus, įrodančius sunkią jo sveikatos būklę, kurią lemia tęstinė liga. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstų K. L. skunde nurodytus argumentus dėl jo sveikatos būklės pripažinimo kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Kaip teisingai yra pažymėta ir skundžiamoje nutartyje, administracinio nusižengimo byloje esanti informacija, susijusi su apelianto sveikatos būkle, iš esmės patvirtina sunkią, nuolatinio pobūdžio sveikatą trikdančią ligą ir stacionarų gydymą, tačiau nesant kitų duomenų, galinčių pagrįsti, kad apelianto sveikatos būklė jau minėtu laikotarpiu iš esmės užkirto kelią jam tinkamai atlikti pareigas, nėra ir pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad jo itin sunki jos sveikatos būklė lėmė ir nagrinėjimo administracinio nusižengimo padarymą. Iš esmės apeliaciniame skunde, išskyrus tai, jog K. L. yra diagnozuota sunkaus pobūdžio liga, nepateikiama jokių kitų argumentų, kaip ir kokią įtaką tai darė jam, kaip transporto priemonės savininkui bei, kaip lėmė susidariusią situaciją. Todėl aukštesnės instancijos teismo vertinimu esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, pripažinti K. L. veiksmuose esant kitą ANK 35 straipsnio 1 dalyje nenurodytą aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia, nėra pakankamo pagrindo.
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl K. L. paskirtos administracinio poveikio priemonės – automobilio „Audi“ Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo proporcingumo. ANK 414 straipsnio 3 dalyje, nurodyta, kad šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas. Taigi, ši administracinio poveikio priemonė yra skiriama tais atvejais, kai ANK 414 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas nėra pakankamas tam, jog būtų užtikrintas administracinės nuobaudos tikslų įgyvendinimas konkretaus administracinį nusižengimą padariusio asmens atžvilgiu. Aptariamo straipsnio sankcijoje transporto priemonės konfiskavimas numatytas kaip administracinio poveikio priemonė, paliekant teismui diskreciją nuspręsti, taikyti ją, ar ne. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai transporto priemonės konfiskavimas skiriamas tik kaip papildoma nuobauda, būtina atsižvelgti ir į proporcingumo principo reikalavimus, kildinamus, be kita ko, iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos. Sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės konfiskavimo, atsižvelgtina ir į konfiskuotinos transporto priemonės vertę, pažeidėjo asmenybę ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-18-2014).
Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad automobilio „Audi“ Q7, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas yra K. L. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktos administracinio nusižengimo bylos medžiagą, taip pat apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog Institucijos paskirta administracinio poveikio priemonė, šiuo atveju, atsižvelgiant tiek į K. L. administracinio nusižengimo pobūdį ir pavojingumą, jo padarymo aplinkybes (pakartotinis nusižengimas, t. y. nusižengimas padarytas ketvirtą kartą, nereaguojant į įspėjimą, švelnesnes administracines nuobaudas), nuo 2024 m. lapkričio 21 d. šios transporto priemonės dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas, automobilio techninė apžiūra galiojo iki 2026 m. sausio 22 d., jo dalyvavimas eisme 2026 m. balandžio 9 d. buvo draudžiamas, be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje K. L. transporto priemonę laikė ne prie namo kuriame gyvena, o per keletą namų nutolusio kito namo gyventojų bendro naudojimo kieme, tiek ir pažeidėjo asmenybę charakterizuojančius duomenis (baustas administracine tvarka, jau 2026 m. sausio 5 d. nutarimu (ROIK: 25288715672) apeliantas oficialiai įspėtas, kad pažeidimams kartojantis ir nesiimant jokių aktyvių veiksmų transporto priemonės teisiniam statusui sutvarkyti ar jos pašalinimui iš bendrojo naudojimo erdvės, atsiras visi įstatyminiai pagrindai taikyti turto konfiskavimą) nėra per griežta, o yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui administracinio poveikio priemonė.
Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, kad savo veiksmais (šiuo atveju neveikimu) K. L. niekam nepadarė žalos, priešingai apeliantas pažeidė bendruomenės interesus, kadangi pakankamai ilgą laiko tarpą nesirūpino savo transporto priemone. K. L. anksčiau baustas, gavęs įspėjimą, nesiėmė priemonių pasirūpinti negalima eksploatuoti transporto priemone, kurios savininkas jis yra, vengė šios pareigos ir minėtą transporto priemonę toliau laikė bendro naudojimo vietoje, tuo pažeisdamas bendruomenės viešąjį interesą. Taigi apeliantas, būdamas automobilio savininku, nesidomėjo ir nesirūpino juo, t. y. su savo turtu nesielgė rūpestingai ir apdairiai, nesiėmė jokių priemonių, kad kontroliuotų ir šalintų riziką dėl jam teisėtai priklausančio turto. Nors skunde teigiama, kad byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad automobilis yra švarus, tvarkingas, padangos pripūstos, o po juo nėra šiukšlių sangrūdų, kas reiškia, kad apeliantas rūpinasi savo automobiliu, kaip turto vienetu. Tačiau apygardos teismas pažymi, jog ANK 414 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo objektyvioji pusė pasireiškia negalimos eksploatuoti transporto priemonės laikymu bendrojo naudojimo vietoje pakartotinai. Šios normos blanketinė dispozicija nukreipia į kitą teisės aktą, todėl jos pažeidimas galimas tada, kai konstatuojamas kitame Lietuvos Respublikos teisės akte nustatytos konkrečios pareigos pažeidimas. Nagrinėjamu atveju aktuali SEAKĮ 20 straipsnio 7 dalies norma, numatanti, kad transporto priemonės savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog bendrojo naudojimo vietose nebūtų laikoma neeksploatuojama transporto priemonė (transporto priemonė, kuri dėl akivaizdžių trūkumų ar išorinių požymių nenaudojama ar negali būti naudojama pagal tikslinę paskirtį) arba negalima eksploatuoti transporto priemonė (transporto priemonė, kuriai šio įstatymo nustatytais pagrindais ilgiau kaip tris mėnesius yra sustabdytas ar panaikintas leidimas dalyvauti viešajame eisme, arba ilgiau kaip tris mėnesius neįregistruota ar ilgiau kaip tris mėnesius išregistruota transporto priemonė). Nagrinėjamu atveju, K. L. priklausanti transporto priemonė buvo konfiskuota ne dėl automobilio išorinių defektų, o todėl, kad formaliai atitiko negalimos eksploatuoti transporto priemonės statusą dėl teisinių priežasčių – pasibaigusios privalomosios techninės apžiūros ir civilinės atsakomybės draudimo.
Atsižvelgiant į aptartus argumentus, konstatuojama, jog šiuo atveju administracinio poveikio priemonė individualizuota tinkamai, nepažeidžiant ANK 32 ir 34 straipsnių reikalavimų, yra ne per griežta ir adekvati padarytam administraciniam nusižengimui, atitinka administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindus ir užkirs kelią pažeidėjui ir toliau daryti panašaus pobūdžio pažeidimus. Nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti jos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 8 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. L. apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.