- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-02
- Bylos Nr.
- eAN2-378-1121/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01801-2025-0
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Paulius Veršekys
- Pažeidėjas
- A. J.
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) vyriausiojo tyrėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarimo, kuriuo tenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. J. skundas – panaikintas Institucijos 2025 m. lapkričio 14 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-7954-2026 administracinio nusižengimo byloje ROIK Nr. 2528780457 ir administracinio nusižengimo teisena nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
Institucijos 2025 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-7954-2026 administracinio nusižengimo byloje ROIK Nr. 2528780457 A. J. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 518 straipsnį ir jam paskirta 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) bauda, už tai, kad jis 2025 m. rugsėjo 28 d., 11.00 val. (duomenys neskelbtini), išvarinėjo D. M. iš bendro naudojimo kiemo, nors D. M. buvo išsinuomojęs butą, kuriam priklauso teisė naudotis minėtu bendro naudojimosi kiemu. Nesutikdamas su Institucijos priimtu nutarimu A. J. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Institucijos nutarimą ir nutraukti administracinę bylą, jo veiksmuose nesant administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėties požymių. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarimu A. J. skundas tenkintas – panaikintas Institucijos nutarimas ir administracinio nusižengimo teisena nutraukta. Skundžiamame nutarime apylinkės teismas pažymėjo, kad Institucijos nutarime nenurodyta, kokios konkrečios D. M. teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, jis po konflikto savo teisės patekti į būtą nerealizavo ir jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Vadovaudamasis šiais teiginiais, apylinkės teismas konstatavo, kad kilęs konfliktas tarp A. J. ir D. M. neįgavo savavaldžiavimui, kaip administraciniam nusižengimui, būtinų požymių.
I. A. skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai
Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir palikti galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. lapkričio 14 d. nutarimą, kuriuo A. J. pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 518 straipsnyje. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju A. J. savavališkai įgyvendino tariamą teisę kontroliuoti patekimą į bendro naudojimo kiemą ir spręsti, kas gali patekti į kito bendraturčio naudojamas patalpas: reikalavo paaiškinimų ir dokumentų, neleido patekti į teritoriją, uždarinėjo vartus ir fiziškai šalino asmenį iš kiemo. Tokia teisė jam nebuvo suteikta –nekilnojamas turtas yra kelių asmenų nuosavybė, kiemas yra bendro naudojimo, o naudojimosi tvarka, pagal kurią A. J. galėtų vienašališkai spręsti, kas turi teisę patekti į bendrą kiemą, nėra nustatyta. Pažymėtina, kad ginčai dėl bendrosios nuosavybės naudojimo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka, o teisės įgyvendinamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK), bet ne savavališkais fiziniais veiksmais. Todėl A. J. veiksmai atitinka ANK 518 straipsnio esmę.
Bylos duomenys patvirtina, kad D. M. turėjo teisėtą pagrindą būti aptariamame nuosavybės objekte, nes į įvykio vietą atvyko pagal išankstinį susitarimą su nekilnojamojo turto savininkėmis V. G. ir D. G., kurios buvo sutikusios jį įleisti gyventi. Tačiau, net ir pasakius A. J., jog jis čia gyvens, jis A. J. veiksmais buvo neįleistas į būstą ir dėl to turėjo ieškoti kito, brangesnio būsto. Tai paneigia teismo išvadą, kad realus teisių ar teisėtų interesų pažeidimas nenustatytas. A. J., neturėdamas teisinio pagrindo, savavališkai suvaržė D. M. teisę naudotis savininkių suteiktu būstu. Be to, atvykę policijos pareigūnai A. J. motinai I. J. išaiškino, kad kiemas yra bendras, todėl ji negali uždrausti kaimynams vaikščioti jame, o D. M. neprivalo pateikti reikalautų nuomos ar asmens dokumentų. Taigi A. J. ir I. J. reikalavimai buvo nepagrįsti, o jų veiksmai objektyviai ribojo D. M. teisę naudotis patalpomis ir bendru kiemu.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažeistų teisių vertinimą susiaurino iki D. M. pasakymo, kad jis neturi pretenzijų ir nenori dalyvauti procese. Pažymėtina, kad A. J. veiksmais buvo apribotos ne tik D. M., bet ir turto savininkių V. G. bei D. G. teisės, nes D. M. į būstą buvo įleistas jų valia, todėl A. J. neturėjo teisės savo nuožiūra spręsti, ar jų įleistas asmuo gali patekti į būstą. V. G. nurodė, kad dėl A. J. veiksmų D. M. į būstą neįsikėlė, todėl savininkės neteko numatyto nuomininko ir planuotų pajamų, o po įvykio V. G. nebesijaučia saugi ir vengia ieškoti kitų nuomininkų, nes bijo A. J. analogiškų veiksmų. Taigi šiuo atveju pažeidimo objektas yra platesnis, nes A. J. veiksmais buvo apribota ne tik D. M. galimybė patekti į būstą, bet ir savininkių teisė laisvai disponuoti turtu, leisti juo naudotis pasirinktiems asmenims ir gauti pajamas. Ši aplinkybė tiesiogiai atitinka ANK 518 straipsnio paskirtį – saugoti asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarką nuo savavališkų ir neteisėtų veiksmų.
A. J. gynybinė pozicija grindžiama tuo, kad D. M. buvo nepažįstamas ir nepateikė dokumentų, patvirtinančių teisę būti teritorijoje, tačiau ši pozicija tik patvirtina savavaldžiavimo požymius, nes A. J. neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš D. M. asmens dokumentų ar nuomos sutarties. D. M. atsisakymas pateikti jam dokumentus negalėjo būti laikomas neteisėtu elgesiu ir nesuteikė A. J. teisės jo išvaryti iš bendro naudojimo kiemo ar neleisti patekti į būstą. Tokių dokumentų reikalavimas, neturint įstatyminio ar sutartinio pagrindo, taip pat neatitiktų asmens duomenų apsaugos principų. Todėl aplinkybių visuma patvirtina, kad teismo išvada dėl savavaldžiavimo požymių nebuvimo A. J. veikoje neatitinka byloje nustatytų faktų.
Apylinkės teismas taip pat nepakankamai įvertino I. J. parodymų prieštaringumą. I. J. pripažino, kad kiemas yra bendras, jame gali lankytis kiti asmenys, o ginčai nekylą, jei asmenys pasako, pas ką ir kokiu tikslu atėjo, tačiau nurodė, kad apie D. M. jai neva nebuvo pranešta, jis buvo nepažįstamas, todėl buvo reikalaujama aiškintis buvimo kieme pagrindą. Tokia pozicija nenuosekli, kadangi vien aplinkybė, kad bendraturčių svečiai, giminaičiai ar savininkų įleisti asmenys yra nepažįstami, nesuteikia teisės jų išvaryti, stumti ar reikalauti dokumentų. Byloje nenustatyta pareiga iš anksto pranešti apie kiekvieną svečią, ją sukūrė r naudodami jėgą savavališkai įgyvendino A. J. ir I. J.. Be to, I. J. pozicija prieštarauja V. G. parodymams, kad ji buvo informavusi kaimynus apie D. M. apsigyvenimą, o šie, pamatę žinutę, dėl to neprieštaravo. Todėl aplinkybė, kad jie neva nežinojo apie D. M. atvykimą nėra patikima, nepaneigia D. M. teisės būti kieme ir nesuteikia teisės savo nuožiūra neleisti D. M. patekti į būstą.
Skundžiamame nutarime nepagrįstai sureikšminta aplinkybė, kad D. M. neturi pretenzijų ir nenori dalyvauti procese. Įvykio dieną pats D. M. kreipėsi į policiją dėl to, kad nebuvo įleistas į bendro naudojimo kiemą, todėl įvykio realumas ir policijos pagalbos poreikis nekelia abejonių. Vėlesnis nenoras dalyvauti procese nepaneigia objektyviai nustatytų aplinkybių, nes atsakomybė pagal ANK 518 straipsnį nėra siejama vien su nukentėjusiojo subjektyvia pozicija – svarbu nustatyti savavališką tariamos teisės vykdymą ir kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų suvaržymą. Be to, A. J. veiksmais buvo pažeisti ir V. G. bei D. G. interesai, o V. G. pareiškime nurodė turinti pretenzijų dėl to, kad jos įleistas asmuo negali patekti į jai priklausantį turtą. Todėl D. M. pozicija ar galimi procesiniai netikslumai dėl jo statuso nepaneigia paties nusižengimo fakto ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad A. J. veikoje nėra ANK 518 straipsnio požymių.
A. J. nurodyta versija prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Vaizdo įrašai patvirtina ne pasyvų prašymą pasiaiškinti, o aktyvius fizinius veiksmus: vartų uždarinėjimą, necenzūrinius žodžius, D. M. išstūmimą už vartų ir jo kritimą, neįleidimą į teritoriją. D. M. elgėsi pagarbiai ir kelis kartus aiškino turintis teisę patekti į teritoriją. Tai patvirtina tyčinį A. J. elgesį – jis suvokė D. M. poziciją, tačiau vienašališkai neleido jam patekti į teritoriją ir jį šalino. Pažymėtina, kad A. J. nėra turto, į kurį siekė patekti D. M., savininkas, o jo motinos, kaip bendraturtės, statusas nesuteikia teisės savavališkai uždrausti kitų bendraturčių įleisto asmens patekimą į bendrą kiemą ar kito savininko patalpas, juolab tokios teisės neturi bendraturčio šeimos narys.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad Institucijos nutarime nepakankamai detalizuota, kokius norminius aktus pažeidė A. J.. Nutarime aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pateikti nuosavybės ir panaudos sutarties duomenys, konstatuota, kad D. M. bandė patekti į naudojamas patalpas, tačiau A. J. jam neleido. Taip pat remtasi CK 1.137 straipsniu, įtvirtinančiu sąžiningo teisių įgyvendinimo, draudimo piktnaudžiauti teise ir kitų asmenų teisių nevaržymo taisykles, bei nurodyta, kad A. J. nėra turto savininkas ir neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl D. M. patekimo. Todėl A. J. buvo aišku, kuo jis kaltinamas. Reikalavimas nutarime papildomai išsamiai išvardyti konkrečias civilinės teisės normas šiuo atveju yra perteklinis ir formalistinis. Teismas pats identifikavo aktualų teisinį reguliavimą, todėl nepagrįstai konstatavo, kad nutarime nebuvo pakankamo teisinio pagrindo savavaldžiavimui nustatyti.
Teismas nepagrįstai sutapatino formalaus kaltinimo detalizavimo klausimą su administracinio nusižengimo sudėties nebuvimu. Byloje nustatyta, kad A. J. laikė save turinčiu teisę kontroliuoti patekimą į bendro naudojimo kiemą, reikalavo paaiškinimų ir dokumentų, ignoravo D. M. paaiškinimus, uždarinėjo vartus ir fiziškai neleido jam patekti į teritoriją bei savininkių suteiktas patalpas, taip apribodamas ir savininkių teisę naudotis savo turtu. Šios aplinkybės pakankamos konstatuoti, kad A. J. savavališkai vykdė tariamą teisę, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos. Todėl teismo išvada, kad A. J. veikoje nėra ANK 518 straipsnio sudėties, yra nepagrįsta.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus apeliacinis skundas tenkintinas
ANK 652 straipsnyje įstatymo leidėjas nustatė administracinio nusižengimo bylos dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apygardos teisme. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtį apygardos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusios institucijos ar institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, skundas arba nukentėjusiojo skundas. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (ANK 652 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir palikti galioti Institucijos 2025 m. lapkričio 14 d. nutarimą, kuriuo A. J. pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 518 straipsnyje. Institucija nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, kad A. J. veiksmuose nėra ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių. Institucijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes A. J., neturėdamas teisinio pagrindo, savavališkai ribojo D. M. patekimą į bendro naudojimo kiemą ir savininkių V. G. ir D. G. suteiktą būstą, taip pažeisdamas ne tik D. M. teises ir teisėtus interesus, bet ir savininkių teisę laisvai naudotis savo turtu, leisti juo naudotis jų pasirinktam asmeniui ir gauti iš jo pajamas. Taip pat nepagrįsta laikoma teismo išvada, jog D. M. nenoras dalyvauti procese ir nutarimo teisinio pagrindo detalizavimo klausimai paneigia nusižengimo sudėtį, nes objektyvūs bylos duomenys patvirtina A. J. tyčinius ir savavališkus veiksmus bei realų D. M. ir nekilnojamojo turto savininkių teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarimu ir apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų visumą, padarė neteisingą išvadą, jog A. J. veiksmuose nėra ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių. Todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas naikintinas ir paliekamas galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. lapkričio 14 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-7954-2026, kuriuo A. J. nubaustas pagal ANK 518 straipsnį ir jam paskirta 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) bauda.
ANK 518 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadarius esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Taigi, šiame straipsnyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėtis yra blanketinė, t. y. šios teisės normos esminiai turinio elementai išdėstyti kitame ar kituose teisės aktuose. Šis administracinis nusižengimas tyčinis, atitinkamai administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tada, kai asmuo įgyvendina turimą tikrą ar tariamą subjektinę teisę, sąmoningai ignoruodamas įstatymų reikalavimus, ir toks savavališkas teisės vykdymas nepadaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Taigi, savavaldžiavimas pasireiškia aktyviais veiksmais – savavališku, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, kuri ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, vykdymu. Savavaldžiavimo pagrindinis objektas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.137 straipsnio nuostatas, asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus arba darytų žalos kitiems asmenims, arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise ar pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų (Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-314-634/2023).
Iš byloje esančių duomenų visumos, t. y. administracinio nusižengimo protokolo, su aptariamu įvykiu susijusių asmenų paaiškinimų, jų pateiktų duomenų, parodymų pirmosios instancijos teisme ir vaizdo įrašų, matyti, kad A. J. 2025 m. rugsėjo 28 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas agresyviai nusiteikęs, vartodamas necenzūrinius žodžius, stumdydamasis ir nuversdamas ant žemės D. M., reikalaudamas pateikti asmens duomenis ir nuomos sutartį, iš bendrosios nuosavybės teise V. G., D. G., S. G. ir R. G., G. B. ir I. J. priklausančios teritorijos, kurios naudojimosi tvarka nenustatyta, bandė išvaryti D. M. ir jam daiktus padedančius nešti asmenis – jo seserį L. V. ir sesers vyrą Š. V. Pažymėtina, kad D. M., 2025 m. rugsėjo 25 d. sudarytos gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties pagrindu, buvo naujasis V. G. ir D. G. priklausančio būsto nuomininkas ir jų giminaitis. Apie jo atvykimą V. G. informavo kaimynus –2025 m. rugsėjo 24 d. ji „WhatsApp“ programėlėje esančioje kaimynų grupėje „(duomenys neskelbtini)“ parašė informaciją, kad jų namuose laikinai gyvens Deividas, kurio automobilio „Audi“ valstybinis numeris yra (duomenys neskelbtini). Iš pateiktos ekrano nuotraukos matyti, kad šią informaciją pamatė visi grupėje esantys asmenys, įskaitant A. J. motiną Ir. J. Taip pat pažymėtina, kad vaizdo įrašuose užfiksuota medžiaga patvirtina, jog viso konflikto metu su A. J. buvo bendraujama mandagiai ir pagarbiai, ne kartą nurodant, kad D. M. turi teisę patekti į V. G. ir D. G. priklausančią nuosavybę.
Įvertinęs pirmiau nurodytų duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vaizdo įrašuose užfiksuotas A. J. bendravimas buvo nepagarbus, grubus ir pažeidžiantis bendro gyvenimo taisykles bei geros moralės principus. Vis dėlto vėliau pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog tai, kad įvykyje dalyvavę asmenys pretenzijų neturėjo ir D. M. savo teise patekti į būstą vėliau nepasinaudojo, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad nagrinėjamu atveju kilęs konfliktas neįgavo administraciniam nusižengimui, numatytam ANK 518 straipsnyje, būdingų sudėties požymių. Su tokia apylinkės teismo išvada apygardos teismas nesutinka.
Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad A. J., neturėdamas jokio teisėto pagrindo ir būdamas tik vienos iš nuosavybės bendraturčių sūnumi, į bendrosios nuosavybės objektą, t. y. aplink namą esančią teritoriją, neįleido asmens, kuris, kaip matyti iš gyvenamosios patalpos panaudos sutarties, vienos iš būsto savininkių parodymų ir pateiktos ekrano nuotraukos, kurioje užfiksuotas informavimas apie naują gyventoją, turėjo teisę naudotis išnuomotomis gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), ir laisvai, niekieno nevaržomas, į jas patekti per bendraturčių valdomą žemės sklypą. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad A. J. veiksmai buvo neabejotinai tyčiniai. Byloje nustatyta, kad D. M. konflikto metu ne kartą nurodė, jog turi teisę naudotis V. G. ir D. G. būstu bei jį supančia teritorija. Vis dėlto A. J., tęsdamas neteisėtus veiksmus, reikalavo parodyti dokumentus, patvirtinančius D. M. teiginius. Šiais savo veiksmais A. J. sutrukdė D. M. netrukdomai naudotis savo išsinuomotu turtu ir, vykdydamas savo tariamą teisę kontroliuoti patekimą į bendro naudojimo kiemą, pažeidė CK 1.137 straipsnio nuostatas.
Šių aplinkybių kontekste reikšminga ir tai, kad A. J., nepaisydamas D. M. teiginių apie teisę naudotis būstu, reikalavo pateikti šią teisę patvirtinančius dokumentus, nors neturėjo jokio teisinio pagrindo savo nuožiūra tikrinti D. M. teisės patekti į bendro naudojimo teritoriją ar į jam nuosavybės teise nepriklausančias patalpas, taip pat nustatyti kitokias patekimo sąlygas. Institucija teisingai pažymėjo, jog A. J. nėra nė vieno iš bendrosios nuosavybės teise valdomų objektų savininkas, nėra savininkų įgaliotas asmuo ar teisėsaugos pareigūnas, galintis tikrinti ar juolab reikalauti pateikti dokumentus, kuriuose yra asmens duomenų. D. M. atsisakymas pateikti dokumentus nesuteikė A. J. teisės neleisti jam patekti į teritoriją ir išsinuomotą būstą ar imtis fizinių veiksmų ir išstumti D. M. iš teritorijos.
Apygardos teismas taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog D. M. neturi pretenzijų ir nenori dalyvauti procese. Pirmiausia pažymėtina, kad byloje esantys duomenys, kaip nurodyta pirmiau, patvirtina, jog A. J. veiksmuose yra savavaldžiavimui, kaip administraciniam nusižengimui, būdingų požymių. Antra, įvykusio konflikto metu A. J. pažeidė ne vien D. M. teisę patekti į išsinuomotas gyvenamąsias patalpas ar jų teritoriją, bet ir būsto savininkių V. G. ir D. G. teisę laisvai naudoti, valdyti ir disponuoti turimu turtu bei teisėtą interesą iš nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto objekto gauti pajamas, t. y. gyvenamosios patalpos panaudos sutartimi sulygtą nuomos mokestį. V. G., būdama viena iš išnuomoto būsto bendrasavininkių, administracinio nusižengimo byloje pateikė pareiškimą, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nedviprasmiškai nurodė, jog turi priekaištų A. J., nes neteko nuomininko ir baiminasi pakartotinai nuomoti būstą manydama, kad A. J. gali neadekvačiai elgtis ir su kitais būsimais nuomininkais. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime dėl šių aplinkybių apskritai nepasisakė ir jų neanalizavo, taip nepagrįstai susiaurindamas A. J. veiksmais pažeistą objektą.
Apygardos teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad A. J. savavališkai vykdė tariamą teisę ir nepagrįstai kontroliavo patekimą į bendro naudojimo teritoriją fiziniais veiksmais sutrukdydamas D. M. patekti į teisėtai naudojamas ir valdomas gyvenamąsias patalpas. Tokiais veiksmais buvo pažeistos ne tik D. M., bet ir būsto savininkių V. G. ir D. G. teisės bei teisėti interesai, todėl A. J. veikoje akivaizdūs visi ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymiai.
Atsižvelgiant į tai, kad A. J. veiksmuose nustatyti visi ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymiai, nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, todėl skundžiamas apylinkės teismo nutarimas naikintinas kaip nepagrįstas, paliekant galioti Institucijos priimtą nutarimą administracinio nusižengimo byloje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,
nutaria:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2025 m. lapkričio 14 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-7954-2026 administracinio nusižengimo byloje ROIK Nr. 2528780457. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.