Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Svetlana Panina teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PAR1 atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo PAR1 skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62(3) straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai). Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti skundą dėl antstolės veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti iš esmės jo keliamus klausimus, taip sudarydamas kliūtis ginti pažeistas teises bei interesus teisme, pažeisdamas teisės kreiptis į teismą ir asmenų lygybės prieš įstatymą principus.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kita vertus, teisė į teisminę gynybą turi būti įgyvendinama laikantis tam nustatytų sąlygų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis Nr. 3K-3-307/2011).

CPK 137 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Pagal CPK 510 straipsnio 2 dalį, skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. Pagal CPK 510 straipsnio 3 dalį, skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo ir dėl to priima patvarkymą. Jeigu antstolis atsisako visiškai ar iš dalies patenkinti skundą, skundas, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kartu su antstolio patvarkymu ir vykdomąja byla ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo patvarkymo priėmimo persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu antstolis neišnagrinėjo skundo per šio straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą arba patvarkymo, kuriuo visiškai ar iš dalies atsisakė patenkinti skundą, su vykdomąja byla ir skundu neperdavė teismui, asmuo turi teisę skundą dėl antstolio neveikimo pateikti apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Kartu su skundu dėl antstolio neveikimo asmuo teismui turi pateikti ir skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus, kurio antstolis neišnagrinėjo arba visiškai ar iš dalies nepatenkinęs neperdavė teismui. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio neveikimo, toje pačioje byloje išnagrinėja ir skundą dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo procesinius veiksmus atlikti.

CPK įtvirtinta ikiteisminė ginčų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarka skirta tam, kad vykdymo procesas vyktų racionaliai ir sklandžiai; išankstinis skundo nagrinėjimas suteikia galimybę pačiam antstoliui ištaisyti vykdymo trūkumus, taip išvengiant nereikalingo bylinėjimosi teisme ir su tuo susijusio vykdymo proceso vilkinimo, be to, išankstinio skundo nagrinėjimo metu išaiškinamos reikšmingos aplinkybės, surenkami aktualūs bylai duomenys, tai palengvina ir pagreitina ginčo nagrinėjimą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023, 56 punktas).

Nagrinėjamu atveju įvertinęs atskirojo skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pareiškėjas iš esmės neįvardija konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų procesinės teisės normų taikymo pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, jog Telšių apylinkės teismas netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą. Atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja savo nesutikimą su antstolės atliekamais vykdymo veiksmais, nurodo aplinkybes dėl apribotos galimybės disponuoti lėšomis bei reiškia bendro pobūdžio teiginius apie jo teisių pažeidimą, tačiau nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos esminės aplinkybės, kad kreipdamasis į teismą nesilaikė įstatyme nustatytos privalomos skundų dėl antstolio veiksmų pateikimo tvarkos.

Pagal CPK 510 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą skundų dėl antstolio procesinių veiksmų nagrinėjimo tvarka yra nuosekli ir imperatyvi. CPK 510 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pirmiausia pateikiamas pačiam antstoliui. Tik antstoliui išnagrinėjus tokį skundą ir priėmus atitinkamą patvarkymą arba neatlikus įstatyme nustatytų veiksmų per nustatytą terminą, atsiranda pagrindas klausimą perduoti nagrinėti teismui. Įstatymų leidėjas yra nustatęs privalomą išankstinę ginčo sprendimo ne teisme tvarką, kurios laikymasis yra būtina procesinė sąlyga kreipiantis į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pareiškime pirmosios instancijos teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų ir procesinių dokumentų ištraukų turinio matyti, kad jis teikė antstolei įvairaus pobūdžio prašymus: prašė sustabdyti vykdymo veiksmus, nutraukti vykdymo procesus, grąžinti vykdomuosius dokumentus, padidinti disponuojamų lėšų limitą ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog vykdymo proceso dalyvis kreipiasi į antstolį su tam tikrais prašymais vykdymo procese, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog toks kreipimasis yra skundas dėl antstolio veiksmų CPK 510 straipsnio prasme. Prašymas atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su vykdymo procesu, ir skundas dėl antstolio procesinių veiksmų yra skirtingi procesiniai dokumentai, sukeliantys skirtingas teisines pasekmes, reguliuojami skirtingų proceso teisės normų. Šiuo atveju tam, jog būtų laikoma, kad asmuo pasinaudojo CPK 510 straipsnyje nustatyta skundo dėl antstolio veiksmų pateikimo tvarka, turi būti aiškiai išreikštas asmens nesutikimas su konkrečiais antstolio procesiniais veiksmais ar neveikimu ir pateiktas būtent antstoliui dokumentas (skundas), kuriame būtų nurodyti nesutikimo su konkrečiais jo veiksmais (neveikimu) motyvai. Tik tokio pobūdžio procesinį dokumentą antstolis privalo išnagrinėti CPK 510 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka bei, jo netenkinęs, perduoti nagrinėti teismui. Asmeniui tiesiogiai kreipiantis į teismą, nepateikus duomenų, kad antstoliui buvo pateiktas būtent skundas dėl antstolio veiksmų, arba nepateikus duomenų apie antstolio neveikimą CPK 510 straipsnio 4 dalies prasme, teismas turi pagrindą konstatuoti, jog nebuvo laikytasi įstatymo nustatytos privalomos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki kreipimosi į teismą būtų pateikęs antstolei CPK 510 straipsnio reikalavimus atitinkantį skundą dėl konkrečių antstolės procesinių veiksmų arba neveikimo ir kad antstolė nebūtų išnagrinėjusi tokio skundo ar atsisakiusi perduoti jį teismui. Iš šioje byloje pateikto pareiškimo, atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantas laikosi pozicijos, jog jo antstolei teikiamas prašymas savaime laikytinas skundu dėl antstolio veiksmų, todėl jis turi teisę tiesiogiai kreiptis į teismą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pareiškėjo pozicija neatitinka CPK 510 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nesilaikė įstatyme nustatytos privalomos išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, todėl buvo pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad atsisakymas priimti jo pareiškimą pažeidžia teisę kreiptis į teismą, teisę į teisingą procesą ir asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Teisė į teisminę gynybą nėra absoliuti ir turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos procesinės tvarkos (žr. šios nutarties 13 punktą). Tai, kad pareiškėjas nesilaiko CPK nustatytos skundų dėl antstolio veiksmų pateikimo tvarkos ir dėl to jo pareiškimas negali būti priimtas nagrinėti, nesudaro pagrindo išvadai, jog paneigiama jo teisė kreiptis į teismą ar ribojama jo galimybė ginti savo teises įstatymo nustatyta tvarka.

Atskirajame skunde pareiškėjas taip pat nurodo aplinkybes dėl apribotos galimybės disponuoti savo asmeninėmis bei pensijų kaupimo lėšomis, būtinybės užtikrinti lėšas kasdieniams poreikiams ir oriam pragyvenimui, nesutinka su antstolės priimtais patvarkymais vykdymo procese. Šie skundo argumentai nepaneigia pirmiau nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas nesilaikė įstatyme nustatytos privalomos skundo dėl antstolio veiksmų pateikimo tvarkos. Todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisako dėl minėtų argumentų, nes jie nagrinėtini ir dėl jų turi būti pasisakyta tik skundo dėl antstolės veiksmų priėmimo atveju.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstas atskirojo skundo argumentas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo.

CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nagrinėja pirmosios instancijos teismas. Kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tokius prašymus taip pat nagrinėja apeliacinės instancijos teismas, tačiau tik tada, kai jo žinioje yra byla dėl ginčo esmės.

Bylose, nagrinėjamose pagal asmenų skundus dėl antstolio veiksmų, tais atvejais, kai skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių turi pateikti apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė; teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka (CPK 510 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės neteisminės skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo tvarkos, dėl to teismas pagrįstai atsisakė priimti skundą nagrinėti. Todėl, vadovaujantis pirmiau nurodytomis CPK nuostatomis (CPK 147 straipsnio 1 dalis, 510 straipsnio 2 dalis), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nepriėmęs pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų, pagrįstai nesprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki tol, kol antstolis išnagrinės jo skundą, laikėsi CPK 510 straipsnio 2 dalyje nurodytos tvarkos, t. y. pateikė skundą antstoliui ir vieną skundo egzempliorių kartu su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones apylinkės teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo, nesant priimtam nagrinėti procesiniam dokumentui (skundui), kurio reikalavimų įvykdymas galėjo būti užtikrintas pritaikius laikinąsias apsaugos priemones.

Kiti atskirojo skundo argumentai, susiję su neigiama pareiškėjo nuomone bei kritika vykstantiems teisiniams procesams bei juose dalyvaujantiems subjektams, nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako atskirai dėl jų, atsižvelgdamas į aukštesnės instancijos teismo išaiškinimus, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas pasakyta pirmiau, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, pagrįstai atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą ir spręsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo. Todėl apelianto PAR1 atskirasis skundas atmetamas, o Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti nepakeistą Telšių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. nutartį.