Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Svetlana Panina teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos PAR1 atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos PAR1 pareiškimą suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „NV Kavinė“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir baudos už darbo ginčų komisijos sprendimo nevykdymą skyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

panaikinti Telšių apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutartį ir priimti naują nutartį patenkinti pareiškėjos pareiškimą, t. y. panaikinti Telšių DGK 2025 m. spalio 24 sprendimą, skirti suinteresuotam asmeniui UAB „NV kavinė“ baudą iki 500 Eur už kiekvieną pavėluotą savaitę nuo 2025 m. balandžio 3 d. iki 2025 m. rugpjūčio 29 d., bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius, pareiškėjos naudai, atmesti suinteresuoto asmens prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;

ištirti prie bylos prijungtą Vilniaus DGK darbo bylos medžiagą, įskaitant 2025 m. kovo 20 d. vykusio posėdžio garso įrašą, visapusiškai įvertinti šiuos įrodymus, nustatyti aplinkybes, susijusias su atstovo galimu dalyvavimu posėdyje nuotoliniu būdu ar bendravimu su juo telefonu, įvertinti priežastis, dėl kurių šios aplinkybės nebuvo aiškiai užfiksuotos posėdžio protokole, garso įraše ar kitoje bylos medžiagoje, prireikus pareikalauti DGK paaiškinimų dėl bendravimo su atstovu, jo informavimo apie posėdį ir galimo dalyvavimo jame;

įpareigoti suinteresuotą asmenį pateikti duomenis apie buvusią UAB „NV kavinė“ buhalterę (vardą, pavardę, kontaktinius duomenis), išspręsti šių duomenų ir su jais susijusių įrodymų išreikalavimo bei ištyrimo klausimą apeliacinės instancijos teisme, o esant nepakankamai duomenų apie Bendrovės įsiskolinimą, veiklos vykdymą ir atsiskaitymą su darbuotojais, svarstyti buvusios ir esamos bendrovės buhalterių, įskaitant darbuotoją DAR1, arba kito asmens, po vadovo mirties tvarkiusio bendrovės finansus, apklausos būtinybę;

jeigu teismas spręstų, kad 500 Eur dydžio savaitinė bauda yra per didelė, skirti mažesnę, tačiau veiksmingą ir proporcingą baudą;

jeigu teismas netenkintų visų pareiškėjos reikalavimų, nepriteisti iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidų arba sumažinti jų dydį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo argumentai yra nenuoseklūs. Viena vertus, teismas nurodė, kad pareiškėja nėra atsakinga už darbdavės vidaus organizavimo trūkumus, susijusius su tuo, jog Vilniaus DGK sprendimas buvo išsiųstas oficialiu Bendrovės elektroninio pašto adresu, o po vadovo mirties Bendrovė tęsė veiklą. Kita vertus, teismas vadovavosi tomis pačiomis vidaus organizavimo aplinkybėmis kaip pakankamu pagrindu neskirti baudos. Apeliantės nuomone, būtent darbdavei turi tekti su jos vidaus organizavimo trūkumais susijusi procesinė ir turtinė rizika, įskaitant DK 232 straipsnyje nustatytos sankcijos taikymą. Priešingas šios teisės normos aiškinimas neatitiktų jos paskirties.

Pirmosios instancijos teismas išplėtė DK 232 straipsnyje vartojamų objektyvių kliūčių sampratą darbdavės naudai, prilygindamas jos vidaus organizavimo aplinkybes nuo juridinio asmens valios nepriklausančioms aplinkybėms, nors tam nebuvo pakankamo pagrindo. Vadovo ar vienintelio akcininko mirtis savaime nepanaikina juridinio asmens pareigų ir neatleidžia jo nuo atsakomybės. Skundžiamoje nutartyje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Bendrovė nenutraukė veiklos, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog Vilniaus DGK sprendimo neįvykdymą lėmė objektyvios priežastys vien dėl to, kad Bendrovė negavo sprendimo ir iki naujo vadovo paskyrimo neturėjo asmens, galinčio priimti sprendimus. Jei Bendrovė galėjo vykdyti mokestines prievoles, ji turėjo organizacines galimybes priimti ir administruoti oficialią korespondenciją, gauti informaciją apie DGK bylą bei priimtą sprendimą ir įvykdyti juo nustatytą prievolę. Teismo argumentas, kad Bendrovė galėjo veikti iš inercijos, yra prieštaringas ir nepakankamas darbdavės atsakomybei pašalinti, nes juo vidaus organizavimo trūkumai prilyginti atsakomybę šalinančioms aplinkybėms.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino DGK posėdžio garso įrašą, nors jame užfiksuota posėdžio eiga, dalyvių pasisakymai ir aplinkybės, reikšmingos vertinant atsakovės informavimą apie posėdį bei jos atstovo žinojimą apie posėdžio datą, laiką ir eigą. Apeliantės vertinimu, yra pagrindas manyti, kad DGK posėdžio metu nuotolinio ryšio priemonėmis buvo bendraujama su Bendrovės vadovu ir garso įraše girdima jo išsakyta pozicija. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendrovės atstovas nedalyvavo DGK posėdyje, kelia pagrįstų abejonių, nes neatitinka bylos medžiagos. Kilus tokioms abejonėms, teismas turėjo išsamiau ištirti šias aplinkybes ir prireikus išreikalauti iš DGK paaiškinimus dėl bendravimo su Bendrovės atstovu bei jo informavimo apie posėdį.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas skirti baudą proporcingumo principo pagrindu, taikė jį netinkamai, nes vertindamas proporcingumą suteikė lemiamą reikšmę ne Vilniaus DGK sprendimo neįvykdymui, jo trukmei ir priežastims, o subjektyviam darbdavės situacijos aiškinimui bei aplinkybei, kad vėliau su ieškove buvo atsiskaityta. Toks vertinimas, apeliantės nuomone, neatitinka DK 232 straipsnio paskirties, nes vėlesnis sprendimo įvykdymas nepaneigia ankstesnio jo nevykdymo ir nepašalina pagrindo taikyti įstatyme nustatytą sankciją. Vertinant proporcingumą, svarbu atsižvelgti į tai, kiek laiko sprendimas nebuvo vykdomas, ar darbdavė ėmėsi savalaikių veiksmų jam įvykdyti, ar buvo objektyvių kliūčių, kokias neigiamas pasekmes vilkinimas sukėlė darbuotojai, ar prašomos skirti baudos dydis būtinas sankcijos veiksmingumui užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismui vertinant, kad prašoma skirti maksimali bauda nagrinėjamu atveju yra per didelė, tai savaime nesudaro pagrindo neskirti baudos apskritai.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstytos pagal išnagrinėjimo rezultatą. Net tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas netenkintų pareiškėjos reikalavimų ar jų dalies, yra savarankiškas pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, nes pareiškėja yra neįgali, jos socialinė ir turtinė padėtis pažeidžiama, be to, atsižvelgtina į ginčo pobūdį, darbdavės ekonominį pajėgumą ir būtinybę neužkrauti pareiškėjai neproporcingos finansinės naštos. Pareiškėja nepiktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, o įgyvendina savo konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjos neturėtų būti priteistos arba turi būti sumažintos.

Vilniaus DGK sprendimas dėl darbo užmokesčio priteisimo ieškovės naudai buvo priimtas po atsakovės vadovo mirties. Todėl pareiškėjos atskirajame skunde keliama prielaida dėl galbūt buvusio VAD1 dalyvavimo 2025 m. kovo 20 d. vykusiame Vilniaus DGK posėdyje nuotoliniu būdu neturi reikšmės pirmosios instancijos teismo išvadai, kad (duomenys neskelbtini) miręs Bendrovės vadovas objektyviai negalėjo sužinoti apie 2025 m. balandžio 3 d. priimtą Vilniaus DGK sprendimą. Be to, aplinkybė, kad Bendrovės interesus Vilniaus DGK atstovavo tik jos vadovas VAD1, patvirtina, jog kiti Bendrovės darbuotojai ar tretieji asmenys (atstovai pagal pavedimo sutartį) objektyviai negalėjo žinoti apie priimtą sprendimą.

Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai buvo suteikta galimybė įvertinti savo reikalavimų pagrįstumą nepatiriant finansinių nuostolių, tačiau pareikšdama ieškinį ji prisiėmė riziką, kad, jai neįrodžius reikalavimo pagrįstumo ar teismui patenkinus jį iš dalies, pareiškėja turės atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Byloje nenustatyta neteisėtų suinteresuoto asmens veiksmų ar netinkamo procesinio elgesio, o jam priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Be to, nagrinėjant ginčą DGK pareiškėjai buvo nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, paaiškinančios priežastis, nulėmusias tai, kad suinteresuotas asmuo nežinojo apie priimtą Vilniaus DGK sprendimą ir negalėjo įvykdyti jo. Todėl pareiškėja pateikdama ieškinį turėjo įvertinti savo reikalavimo tenkinimo perspektyvas. Suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjos galimybes atlyginti bylinėjimosi išlaidas patvirtina tai, kad ji sumokėjo savo atstovui už prašymo Vilniaus DGK, ieškinio ir atskirojo skundo parengimą 1500 Eur. Todėl nėra pagrindo mažinti suinteresuotam asmeniui priteistų bylinėjimosi išlaidų ar atleisti pareiškėją nuo pareigos jas atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai). Apeliacijos objektas yra Telšių apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutarties netenkinti pareiškėjos (darbuotojos) prašymo dėl baudos darbdavei paskyrimo už DGK sprendimo nevykdymą teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: Asmens su negalia pažymėjimą, kuriuo pareiškėja įrodinėja sveikatos būklę (socialinę padėtį) ir 2025 m. kovo 18-21 d. elektroninių laiškų kopijas, kuriomis siekia pagrįsti, kad suinteresuotam asmeniui buvo žinomas kilęs ginčas ir konkretus reiškiamas finansinis reikalavimas, kad suinteresuotas asmuo dalyvavo DGK procese. Apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktas Asmens su negalia pažymėjimas priimtinas, kadangi juo grindžiami atskirajame skunde pirmą kartą nurodyti argumentai dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, šio dokumento priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Suinteresuotas asmuo turėjo galimybę susipažinti su juo ir pasisakyti dėl jo įrodomosios reikšmės atsiliepime į atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti 2025 m. kovo 18–21 d. elektroninių laiškų kopijas, nes šie dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, juose nurodytos aplinkybės yra patvirtintos byloje esančia Vilniaus DGK darbo bylos medžiaga. Pareiškėja šiais dokumentais siekia įrodyti aplinkybes, kurios nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčijamos. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių dokumentų prijungimas būtų perteklinis, nes neturėtų reikšmės sprendžiant šalių ginčą (CPK 314 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (Vilniaus DGK darbo bylos Nr. APS-131-5546-2025 medžiagos) nustatyta, kad 2025 m. kovo 4 d. pareiškėja (ieškovė) PAR1 kreipėsi į Vilniaus DGK, prašydama išieškoti jos naudai iš darbdavės UAB „NV kavinė“ (suinteresuoto asmens / atsakovės) 4457,53 Eur darbo užmokesčio įsiskolinimą ir delspinigius.

Pranešimas dėl atsiliepimo į ieškovės prašymą, duomenų ir (ar) dokumentų pateikimo bei apie 2025 m. kovo 20 d. vyksiantį DGK posėdį atsakovei „NV kavinė“ buvo išsiųstas jos buveinės adresu Šalčininkuose, A. Mickevičiaus g. 24-50, ir elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Procesiniai dokumentai, išsiųsti Bendrovės buveinės adresu, grįžo neįteikti. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų patvirtinusi procesinių dokumentų gavimą elektroniniu paštu. Minėti dokumentai atsakovei įteikti viešo paskelbimo būdu Valstybinės darbo inspekcijos interneto svetainėje 2025 m. kovo 12 d. Bylos duomenimis, pirmas posėdis darbo byloje DGK vyko 2025 m. kovo 20 d., pirmosios instancijos teismui buvo pateikta nuorodą į šio posėdžio garso įrašo laikmeną VDI, tačiau apeliacinės instancijos teismui nepavyko jos atverti ir susipažinti su 2025 m. kovo 20 d. posėdžio garsu įrašu. Bylos duomenimis, DGK buvo surengtas dar vienas posėdis 2025 m. balandžio 3 d., apie kurį atsakovei buvo pranešta tik elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Vilniaus DGK šiuo elektroninio pašto adresu siuntė atsakovei procesinius dokumentus 2025 m. kovo 6 d. (pranešimą), kovo 13 d. (priminimą dėl atsiliepimo pateikimo), kovo 18 d. (prisijungimo prie DGK posėdžio nuorodą), kovo 20 d., kovo 21 d. (persiuntė ieškovės prašymą dėl taikos sutarties) ir kovo 24 d. (priminimą dėl taikos sutarties). Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus DGK būtų gavusi atsakovės atsakymą ar patvirtinimą apie gautus elektroninius laiškus iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini).

Vilniaus DGK 2025 m. balandžio 3 d. sprendimu nutarė patenkinti iš dalies ieškovės PAR1 prašymą ir išieškoti iš atsakovės UAB „NV kavinė“ 3401 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio įsiskolinimą, o likusią dalį atmetė kaip nepagrįstą. Sprendime nurodyta, kad atsakovės atstovas nedalyvavo DGK posėdyje, nepateikė atsiliepimo ir su darbo byla susijusių dokumentų. Vilniaus DGK išsiuntė 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą atsakovei UAB „NV kavinė“ elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Šalys nepateikė teismui ieškinio dėl darbo ginčo nagrinėjimo iš esmės, todėl sprendimas įsiteisėjo 2025 m. gegužės 6 d. (DK 229 straipsnio 1 dalis, 231 straipsnio 1 dalis).

Iš Juridinių asmenų registro išraše esančių duomenų matyti, kad suinteresuoto asmens UAB „NV kavinė“ buveinė nurodyta adresu Šalčininkai, A. Mickevičiaus g. 24–50, Bendrovės vienintelis akcininkas ir vadovas nuo 2022 m. balandžio 19 d. iki 2025 m. rugpjūčio 19 d. nurodytas VAD1, kuris mirė (duomenys neskelbtini) Mirusiojo VAD1 palikimą 2025 m. liepos 8 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu priėmė jo sūnus VAD2, kuris nurodytas Juridinių asmenų registre kaip Bendrovės akcininkas ir vadovas nuo 2025 m. rugpjūčio 19 d. (įgaliojimų pradžios data – 2025 m. rugpjūčio 11 d.). Laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2023 m. vasario 6 d. Bendrovės deklaruotas elektroninio pašto adresas buvo (duomenys neskelbtini), nuo 2024 m. kovo 19 d. iki 2025 m. rugpjūčio 19 d. – (duomenys neskelbtini), o nuo 2025 m. rugpjūčio 19 d. – (duomenys neskelbtini).

2025 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėja kreipėsi į DGK prašydama skirti atsakovei UAB „NV kavinė“ 500 Eur baudą už kiekvieną savaitę nuo Vilniaus DGK 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo priėmimo dienos iki visiško jo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius, baudą priteisiant ieškovės naudai. Be to, pareiškėja kreipėsi į antstolę T. Gerasimovič, kuri inicijavo vykdomąją bylą 2025 m. rugpjūčio 25 d. pagal išieškotojos PAR1 pateiktą Vilniaus DGK 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą. 2025 m. rugpjūčio 26 d. antstolė parengė raginimą įvykdyti sprendimą, ragindama atsakovę sumokėti 3401,99 Eur skolą ir 133,31 Eur vykdymo išlaidas, iš viso 3535,30 Eur. Raginimas buvo išsiųstas skolininkei UAB „NV kavinė“ registruotu buveinės adresu Šalčininkuose, A. Mickevičiaus g. 24-50, ir elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo UAB „NV kavinė“ įvykdė antstolės raginimą 2025 m. rugpjūčio 29 d., pervesdamas į antstolės depozitinę sąskaitą 3535,30 Eur.

2025 m. spalio 24 d. Telšių DGK priėmė sprendimą atmesti pareiškėjos PAR1 prašymą skirti atsakovei UAB „NV kavinė“ baudą už Vilniaus DGK sprendimo nevykdymą. Telšių DGK konstatavo, kad dėl sprendimo neįvykdymo per įstatymo nustatytą terminą nėra atsakovės kaltės, nes buvo išskirtinės objektyvios aplinkybės, lėmusios tokį neįvykdymą: mirus Bendrovės vadovui ir vieninteliam akcininkui, atsakovė negavo Vilniaus DGK sprendimo ir negalėjo jo įvykdyti. Nesutikdama su šiuo Telšių DGK sprendimu, PAR1 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl šio sprendimo panaikinimo ir baudos skyrimo UAB „NV kavinė“.

Pareiškėja pareiškime, be kita ko, prašė pirmosios instancijos teismo:

išreikalauti iš VMI pažymą apie UAB „NV kavinė“ veiklos tęstinumą ir PVM deklaracijų pateikimą nuo 2025 m. kovo mėn. iki 2025 m. rugpjūčio mėn., iš VSDFV (Sodros) – duomenis apie suinteresuoto asmens pateiktas darbo užmokesčio ataskaitas ir socialinio draudimo įmokas už 2025 m. kovo-rugpjūčio mėn. laikotarpį; iš UAB „NV kavinė“ – banko sąskaitų išrašus ir darbo užmokesčio žiniaraščius už 2025 m. balandžio-rugpjūčio mėn. laikotarpį; iš Vilniaus DGK – visą darbo ginčo bylą dėl neišmokėto darbo užmokesčio, šalių šaukimo į posėdžius ir DGK sprendimo išsiuntimo suinteresuotam asmeniui įrodymus (elektroninio pašto siuntimo duomenis, registruotų laiškų siuntimo ir grąžinimo dokumentus, posėdžių protokolus), iš Telšių DGK – visą su Vilniaus DGK sprendimo vykdymu ir pareiškėjos prašymo skirti baudą nagrinėjimu susijusią medžiagą (tarp jos – pareiškėjos prašymą skirti baudą, suinteresuoto asmens atsiliepimą ir pareiškėjos paaiškinimus dėl suinteresuoto asmens pozicijos); iš Juridinių asmenų registro – išrašą apie UAB „NV kavinė“, kuriame būtų nurodytos Bendrovės vadovų ir vienintelio akcininko pasikeitimo datos, duomenys apie Bendrovės veiklos sustabdymą ar nutraukimą (jeigu tokių buvo);

įpareigoti suinteresuotą asmenį UAB „NV kavinė“ pateikti duomenis apie jos buvusią buhalterę (vardą, pavardę, kontaktinius duomenis), kviesti bei apklausti liudytojomis buvusią ir esamą (naują) Bendrovės buhalteres (tarp jų – DAR1 arba kitą asmenį, kuris po vadovo mirties tvarkė Bendrovės finansus), kad būtų paaiškinta įmonės finansinė padėtis ir atsiskaitymų su darbuotojais eiga;

įpareigoti suinteresuotą asmenį pateikti Bendrovės vadovo paskyrimo dokumentus (akcininko sprendimą, įsakymą dėl direktoriaus paskyrimo); buhalterinės apskaitos tvarkymą patvirtinančius dokumentus (buhalterių darbo sutartis, pareiginius nuostatus, jeigu tokie sudaryti, bei dokumentų perdavimo-priėmimo aktus tarp buvusių ir esamų buhalterių, jeigu jie buvo rengti).

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 6 d. nutartyje konstatavo, kad yra pagrindas iki parengiamojo teismo posėdžio išreikalauti VMI pažymą apie UAB „NV kavinė“ veiklos tęstinumą ir PVM deklaracijų pateikimą nuo 2025 m. kovo mėn. iki 2025 m. rugpjūčio mėn., VSDFV duomenis apie suinteresuoto asmens pateiktas darbo užmokesčio ataskaitas ir socialinio draudimo įmokas už 2025 m. kovo – rugpjūčio mėn. laikotarpį bei Vilniaus DGK darbo bylą Nr. APS-131-5546/2025. Kitus pareiškėjos prašomus išreikalauti duomenis teismas vertino kaip perteklinius arba jau esančius byloje. Teismas taip pat nurodė, kad parengiamajame teismo posėdyje gali būti sprendžiamas klausimas dėl liudytojų iškvietimo.

Perklausius 2026 m. sausio 26 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, kad pareiškėjos atstovas palaikė prašymą išreikalauti duomenis apie buvusią UAB „NV kavinė“ buhalterę ir kviesti ją bei darbuotoją DAR1 liudytojomis, nurodydamas, kad jų parodymai yra reikšmingi, nes galėtų patvirtinti, jog Bendrovė vykdė veiklą, turėjo skolą pareiškėjai ir jos darbuotojoms apie šią skolą buvo žinoma. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 26 d. protokoline nutartimi atmetė prašymą kviesti liudytojas, konstatavęs, kad byloje yra pakankamai duomenų pareiškėjos įrodinėjamoms aplinkybėms nustatyti. Pareiškėjos atstovas nepareiškė kitų procesinių prašymų pirmosios instancijos teismui nei 2026 m. sausio 26 d. parengiamajame teismo posėdyje, nei 2026 m. vasario 24 d. teismo posėdyje.

Iš apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateikto Asmens turinčio negalią pažymėjimo matyti, kad jai neterminuotai nustatytas (duomenys neskelbtini) proc. dalyvumo lygis.

Nagrinėjamu atveju apeliantė iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Vilniaus DGK sprendimas nebuvo įvykdytas dėl objektyvių nuo suinteresuoto asmens (darbdavės) valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl nebuvo pagrindo suinteresuotam asmeniui (atsakovei) skirti baudą. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino aplinkybes, susijusias su minėto sprendimo įteikimu suinteresuotam asmeniui ir DK 232 straipsnyje nustatytos sankcijos taikymo sąlygų buvimu, bei neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Dėl apeliantės prašymų išreikalauti papildomus įrodymus ir apklausti liudytojus

Atskirajame skunde apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo įpareigoti suinteresuotą asmenį pateikti duomenis apie Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusius asmenis, išreikalauti papildomus įrodymus bei spręsti dėl buvusių ir esamų Bendrovės buhalterių apklausos. Apeliacinės instancijos teismas netenkina pirmiau nurodytų apeliantės prašymų. Teismas gali rinkti tik tuos įrodymus, kurie yra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, t. y. kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis, 198 straipsnio 1 dalis). Teismas turi teisę atmesti prašymus dėl įrodymų rinkimo, jei mano, kad esamų įrodymų byloje pakanka padaryti teisingas išvadas, arba jei prašomi išreikalauti įrodymai neturi esminės reikšmės bylai. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad esminis šios bylos klausimas yra tai, ar mirus suinteresuoto asmens / atsakovės UAB „ NV kavinė“ vadovui VAD1 ši Bendrovė turėjo galimybę įvykdyti 2025 m. balandžio 3 d. DGK sprendimą, išsiųstą jai tik elektroniniu paštu, nurodytu Juridinių asmenų registre. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad prašomi išreikalauti papildomi įrodymai ir prašomų apklausti liudytojų parodymai negalėtų turėti reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai. Aplinkybės, kurias pareiškėja siekia įrodyti apklausdama buhalteres (kad Bendrovė vykdė veiklą po vadovo mirties, turėjo darbo užmokesčio įsiskolinimą ir atsiskaitydavo su darbuotojais), byloje nebuvo ginčijama ir nustatyta kitų byloje esančių įrodymų pagrindu. Byloje, suinteresuoto asmens paaiškinimais, nustatyta, kad Bendrovės vadovui VAD1 iki jo mirties buvo žinomas tarp šalių kilęs darbo ginčas ir pareiškėjos pareikštas reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo. Net nustačius, kad Bendrovės vadovas VAD1 iki savo mirties dalyvavo Vilniaus DGK posėdyje, bendravo su DGK ar jam buvo žinomos pareiškėjos reiškiamos pretenzijos, tai savaime nepatvirtintų, jog po jo mirties jo vadovauta Bendrovė buvo tinkamai informuota apie 2025 m. balandžio 3 d. priimtą Vilniaus DGK sprendimą ir turėjo galimybę laiku jį įvykdyti. Todėl aplinkybės, susijusios su Bendrovės vadovo dalyvavimu Vilniaus DGK posėdyje, bendravimu su DGK ar kitų darbuotojų žinojimu apie atsakovės darbo užmokesčio įsiskolinimą, neturi teisinės reikšmės sprendžiant šią bylą. Apeliacinės instancijos teismas prieina prie šios išvados, įvertinęs tai, kad tam tikrų darbuotojų (pvz. buhalterių) žinojimas apie darbdavės skolą kitai darbuotojai negali būti prilyginamas žinojimui apie priimtą DGK sprendimą dėl to darbo užmokesčio įsiskolinimo priteisimo. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymus dėl papildomų įrodymų iš suinteresuoto asmens išreikalavimo ir liudytojų apklausos, pažeidė įrodinėjimo taisykles (CPK 180 straipsnis, 199 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjos prašymus motyvuota protokoline nutartimi, nurodė jų dalies netenkinimo motyvus ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų objektyvių įrodymų pakanka reikšmingoms ginčo išsprendimui aplinkybėms nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su prijungta prie civilinės bylos Vilniaus DGK darbo bylos medžiaga, nustatė, kad į bylą pateikta nuorodą į 2025 m. kovo 20 d. garso įrašo laikmeną šiuo metu negalioja ir nesuteikia galimybės susipažinti su 2025 m. kovo 20 d. DGK posėdžio garso įrašu. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad net nustačius, jog buvęs Bendrovės vadovas dalyvavo 2025 m. kovo 20 d. DGK posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas šalių darbo ginčas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai neturėtų esminės įtakos, sprendžiant klausimą dėl Bendrovės galimybės įvykdyti 2025 m. balandžio 3 d. DGK sprendimą, kadangi šio sprendimo priėmimo ir išsiuntimo atsakovei elektroniniu paštu metu VAD1 buvo miręs. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo reikalauti iš DGK paaiškinimų dėl aplinkybių, susijusių su bendravimu su atstovu, jo informavimu apie posėdį, galimu dalyvavimu jame.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Pagal DK 232 straipsnio 1 dalį, kai darbdavys nevykdo DGK sprendimo, darbuotojo prašymu DGK priima sprendimą skirti darbdaviui iki 500 Eur baudą už kiekvieną praleistą savaitę nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius. Bauda priteisiama darbuotojo naudai.

Nors DK 232 straipsnis iš esmės skirtas skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojams, tokiu būdu darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą, tačiau sankcijos privalo būti proporcingos padarytam pažeidimui, atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gegužės 18 d. nutarties Nr. e2-674-798/2021, 18 punktas).

Darbdavio atsakomybė pagal nurodytą teisinį reglamentavimą kyla esant sąlygoms: 1) darbdavys turi pareigą vykdyti (DGK ir/ar teismo) sprendimą, 2) darbdavys šios pareigos nevykdo. Teismas, spręsdamas dėl baudos skyrimo už DGK sprendimo nevykdymą, turi įvertinti priežastis, dėl kurių darbdavė neįvykdė sprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-674-798/2021, 18 punktas).

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą. Bendrovės vardu veikia bendrovės vadovas (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalis). Bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą, kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 18 punktas).

Vadovaujantis DK 227 straipsniu, dokumentai šalims gali būti įteikti šiais būdais: 1) tiesiogiai; 2) registruotu laišku; 3) naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (jeigu ginčo šalys nurodė, dokumentai siunčiami tik šalių nurodytais elektroninio pašto adresais); 4) viešai paskelbiant (kai dokumentų įteikti neįmanoma (atsakovo nerandama ar duomenų apie adresą nėra atitinkamame registre). Pagal DK 228 straipsnio 5 dalį, DGK sprendimas įteikiamas darbo ginčo šalims per dešimt darbo dienų nuo jo priėmimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbdavė neįvykdė sprendimo dėl to, jog mirė jos vadovas, o DGK sprendimas buvo išsiųstas tik jo naudojamu elektroniniu paštu. Todėl byloje turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl to, ar Vilniaus DGK 2025 m. balandžio 3 d. sprendimas tokiomis aplinkybėmis galėjo būti tinkamai įvykdytas Bendrovės.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su Vilniaus DGK darbo bylos medžiaga, nustatė, kad atsakovė / suinteresuotas asmuo UAB „NV kavinė“ nebuvo nurodžiusi / prašiusi DGK siųsti jai dokumentus tik jos nurodytu elektroninio pašto adresu (DK 227 straipsnio 3 punktas). Būtent dėl to tam tikri procesiniai dokumentai buvo įteikti jai viešo paskelbimo būdu (DK 227 straipsnio 4 punktas). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad išsiuntus atsakovei procesinius dokumentus (tarp jų – 2025 m. balandžio 3 d. DGK sprendimą) elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) buvo gauti atsakovės patvirtinimai apie šių dokumentų gavimą. Iš Vilniaus DGK darbo bylos medžiagos nustatyta, kad DGK, priėmusi 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą, nebandė įteikti šį dokumentą kitu DK 227 straipsnyje numatytu būdu – tiesiogiai, registruotu paštu ar viešo paskelbimo būdu (DK 227 straipsnio 1, 2, 4 punktai). Juridinių asmenų registro centro duomenimis po Bendrovės vadovo VAD1 mirties nebuvo asmens, kuris vykdė UAB „NV Kavinė“ vadovo pareigas. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad iki 2025 m. balandžio 19 d. nebuvo subjekto, kuris turėjo organizuoti Bendrovės veiklą, vykdyti DGK sprendimą Bendrovės vardu, duodamas pavedimą įmonės finansininkei atlikti lėšų pervedimą į pareiškėjos sąskaitą pagal Vilniaus DGK sprendimą, neįteiktą UAB „NV Kavinė“ įstatymo nustatyta tvarka (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8, 10 dalys, 12 dalies 18 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiomis aplinkybėmis, Bendrovė neturėjo galimybės įvykdyti po VAD1 mirties atsiradusios prievolės pagal Vilniaus DGK sprendimą. Ši išvada neprieštarauja tai aplinkybei, kad po minėto vadovo mirties Bendrovė teikė deklaracijas ir pranešimus VMI ir VSDFV ir mokėjo privalomus mokesčius, atsižvelgiant į tai, kad buhalterė galėjo vykdyti ankstesnius, t. y. iki darbo ginčo su pareiškėja kilimo, Bendrovės vadovo VAD1 pavedimus dėl periodinių mokesčių mokėjimo ir funkcijas, numatytas Darbo sutartyje, sudarytoje su UAB „NV Kavinė“. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog po VAD1 mirties UAB „NV Kavinė“ veikė iš inercijos, bet tai nesudarė jai sąlygų tinkamai įvykdyti Vilniaus DGK 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą. Pirmiau nurodytos aplinkybės savaime nepatvirtina, kad Bendrovei buvo žinoma apie vykdytiną DGK sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai sutapatina Bendrovės veiklos vykdymą su jos informavimu apie priimtą DGK sprendimą ir galimybe įvykdyti jį.

Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad Vilniaus DGK 2025 m. balandžio 3 d. sprendimas nebuvo tinkamai įteiktas atsakovei, kurios valdymo organas sprendimo priėmimo metu buvo miręs, ir būtent dėl šių aplinkybių visumos ji neturėjo galimybės įvykdyti minėto sprendimo. Šių aplinkybių visuma paneigia apeliantės argumentą, jog suinteresuotas asmuo nevykdė 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo, piktybiškai ignoruodamas šį sprendimą ir sąmoningai vengdamas jo vykdymo.

Pareiškėja pagrįstai nurodo, kad juridinis asmuo pats atsako už savo vidaus veiklos organizavimą ir prisiima dėl to kylančią riziką. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių aplinkybių negalima prilyginti įprastiems juridinio asmens veiklos organizavimo trūkumams. Vienintelio akcininko ir Bendrovės vadovo mirtis, po kurios Bendrovė iki paveldėjimo procedūrų pabaigos ir naujo vadovo paskyrimo neturėjo valdymo organo, negali būti vertinama kaip organizacinis aplaidumas. Tokia situacija iš esmės skiriasi nuo atvejų, kai juridinis asmuo, turintis veikiantį valdymo organą, nepriima gaunamos korespondencijos, netikrina elektroninio pašto dėžutės ar neatlieka kitų privalomų vykdyti veiksmų.

Byloje nustačius, kad atsakovė laiku neįvykdė Vilniaus DGK sprendimo dėl to, kad jai nebuvo tinkamai įteiktas vykdytinas teismo sprendimas, tam tikrą laiką ji liko be valdymo organo, mirus vienasmeniam Bendrovės vadovui ir vieninteliam akcininkui, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės kaltę dėl šio sprendimo neįvykdymo. Tokiomis aplinkybėmis baudos skyrimas neatitiktų jos paskirties drausminti ginčo šalis ir skatinti įvykdyti DGK sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, jog atsakovei neturi būti skiriama bauda, atsižvelgiant į nustatytas DGK sprendimo neįvykdymo aplinkybes.

Be kita ko, vertinant baudos skyrimo tikslingumą, atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėja kreipėsi į antstolę dėl priverstinio DGK sprendimo vykdymo bei į DGK dėl baudos skyrimo tą pačią dieną. Antstolei pradėjus priverstinio sprendimo vykdymo veiksmus, suinteresuotas asmuo operatyviai ne tik sumokėjo visą DGK sprendimu priteistą sumą, bet ir atlygino vykdymo išlaidas. Priverstinio sprendimo vykdymo procesas buvo trumpalaikis. Pareiškėja neturėjo papildomų laiko / finansinių sąnaudų dėl užsitęsusio sprendimo nevykdymo priverstinio vykdymo procese, kurias būtų pagrindas kompensuoti DK 232 straipsnyje įtvirtinta bauda.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas pasakyta pirmiau, konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 232 straipsnį ar nepagrįstai išplėtė objektyvių sprendimo nevykdymo aplinkybių sampratą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, patvirtinančią, jog atsakovė, mirus jos vadovui, nebuvo tinkamai informuota apie DGK priimtą sprendimą ir dėl šių aplinkybių visumos neturėjo galimybės įvykdyti Vilniaus DGK 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo laiku. Suinteresuoto asmens UAB „NV Kavinė“ po vadovo mirties atsiradę vidaus veiklos organizavimo trūkumai (Bendrovės elektroninio pašto netikrinimas) neturi būti vertinamas kaip atsakovės aplaidumas šalių darbo ginče, kai pati institucija, priėmusi Bendrovės vykdytiną sprendimą, nesiėmė visų veiksmų tinkamai įteikti atsakovei šios vykdytiną sprendimą. Juolab kai pasikeitus Bendrovės vadovybei ir jai gavus antstolės raginimą įvykdyti DGK sprendimą, šis sprendimas nedelsiant buvo įvykdytas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad skundžiamame Telšių DGK 2025 m. spalio 24 d. sprendime buvo išanalizuotos visos baudos skyrimo aplinkybės, įvertintos savalaikio Vilniaus DGK sprendimo nevykdymo priežastys, kurios pagrįstai pripažintos objektyviomis, todėl minėtas Telšių DGK sprendimas yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismui padarius teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus DGK sprendimas nebuvo įvykdytas dėl suinteresuoto asmens kaltės, pareiškėjos prašymas dėl Telšių DGK 2025 m. spalio 24 d. sprendimo panaikinimo ir baudos skyrimo DK 232 straipsnyje nustatyta tvarka buvo pagrįstai atmestas.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės įvykdyti Vilniaus DGK sprendimo laiku dėl objektyvių aplinkybių, bet ne piktavališkai siekdamas išvengti minėto sprendimo įvykdymo, neturi esminės teisinės reikšmės atskirojo skundo argumentai dėl baudos skyrimo proporcingumo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, juridinis asmuo gali būti baudžiamas už privalomo DGK sprendimo nevykdymą tuo atveju, kai jo veikiantis valdymo organas žino apie privalomą vykdyti sprendimą. Šiuo atveju veikęs po buvusio vadovo VAD1 mirties UAB „NV Kavinė“ valdymo organas nežinojo apie vykdytiną sprendimą, todėl, šiuo atveju negalima daryti išvados apie bendrovės baudimo pagrindo atsiradimą.

Dėl pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliantė, nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi priteisti iš jos suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CPK 93 straipsnio 4 dalį.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1-3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos yra bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimtis. Vadinasi, procesinės nuostatos, sudarančios CPK 93 straipsnio 4 dalies turinį, negali būti aiškinamos per plačiai – nukrypimas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių yra galimas tik šių nuostatų expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) reglamentuotais pagrindais (netinkamas šalies procesinis elgesys ir kt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis Nr. e3K-3-66-469/2020, 16 punktas).

Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką yra svarbus atstovavimo išlaidų apmokėjimo momentas, nes nuo to priklauso Rekomendacijose nustatytų dydžių taikymas. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad užpraėjęs ketvirtis, kurio metu galiojęs šalies ūkio vidutinis darbo užmokestis yra aktualus nustatant atlygintiną atstovavimo išlaidų dalį, skaičiuojamas nuo tada, kada buvo apmokėtos atstovavimo paslaugos (pagal atsiskaitymo už konkrečias paslaugas datą), t. y. kada realiai buvo patirtos išlaidos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 26 punktą; 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 104 punktas).

Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad suinteresuoto asmens procesinis elgesys buvo netinkamas. Suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidas lėmė pareiškėjos nepagrįsto prašymo dėl baudos skyrimo padavimas teismui, suinteresuotam asmeniui įgyvendinus savo teisę naudotis teisininko pagalba (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Suinteresuotas asmuo sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, kad suinteresuotas asmuo prisidėjo prie pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atsiradimo ar jų padidėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, bei vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, ją aiškinančia kasacinio teismo praktika, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą apskritai nepriteisti iš jos suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo (žr. šios nutarties 54 punktą).

Suinteresuotas asmuo pirmosios instancijos teisme prašė priteisti iš pareiškėjos 1100 Eur advokato teisinės pagalbos (atsiliepimo į ieškinį (skundą) išlaidų atlyginimą. Į bylą pateiktas mokėjimo nurodymas, patvirtinantis, kad suinteresuotas asmuo sumokėjo jo atstovei 1100 Eur sumą 2026 m. sausio 27 d. Todėl vertinant tai, ar UAB „NV kavinė“ bylinėjimosi išlaidos neviršijo Rekomendacijose nurodytų maksimalių sumų, turi būti vadovaujamasi 2025 m. III ketvirčio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu (žr. šios nutarties 55 punktą).

Vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.2 punktais, maksimali atlygintina šaliai atsiliepimo į ieškinį suma yra 6069 Eur, atsižvelgiant į tai, kad 2025 m. III ketv. VDU buvo 2427,60 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju reikšminga tai, kad teismui buvo pateiktas ne ieškinys, bet skundas, dėl kurio buvo priimta nutartis, bet ne sprendimas. Pirmosios instancijos teismas ginčo šalis įvardijo byloje pareiškėja ir suinteresuotu asmeniu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo teikdamas atsiliepimą į skundą, teikė ne atsiliepimą į ieškinį, kurio parengimo išlaidos atlygintinos pagal Rekomendacijų 7, 8.2 punktus, bet atsiliepimą, kuris gali būti prilyginamas kitam dokumentui, kuriame pareikštas prašymas/ reikalavimas/ atsikirtimai ar paaiškinimai (Rekomendacijų 8.16 punktas). Už tokio dokumento parengimą suinteresuotam asmeniui gali būti atlyginta maksimali 971 Eur suma (suapvalinus 971,04 Eur=2427,60×0,4), atsižvelgiant į 2025 m. III ketv. VDU. Juolab kad pagal DK 232 straipsnio 3 dalį Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl baudos dydžio ir pagrįstumo gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka. Procesiniai sprendimai dėl baudos (ne)skyrimo paprastai skundžiami atskiruoju skundu. Todėl pareiškėjos skundo nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme iš esmės prilygo atskirojo skundo nagrinėjimui, o suinteresuotas asmuo teikdamas atsiliepimą į pareiškėjos skundą teikė atsiliepimą, prilygintiną atsiliepimui į atskirąjį skundą, kurio parengimo išlaidos atlyginamos vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.16 punktais.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog suinteresuoto asmens prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršijo maksimalaus Rekomendacijose nurodytų atlygintinų tam tikrų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Dėl to pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui visą atsiliepimo į skundą parengimo išlaidų atlyginimą (1100 Eur). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą mažinti suinteresuotam asmeniui UAB „NV kavinė“ priteistą iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 971 Eur (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo mažinti suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą didesne apimtimi, įvertinus byloje pateiktų procesinių dokumentų apimtį ir bylos sudėtingumą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo nutartį, iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, bei pagrįstai sprendė, kad suinteresuotas asmuo laiku neįvykdė Vilniaus DGK sprendimo ne dėl savo kaltės. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad suinteresuoto asmens vykdytinas DGK sprendimas nebuvo tinkamai įteiktas šiam asmeniui po jo vadovo mirties, darytina išvada, kad suinteresuotas asmuo dėl nurodytų aplinkybių visumos neturėjo galimybės įvykdyti Vilniaus DGK sprendimą iki antstolės raginimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dėl Telšių DGK 2025 m. spalio 24 d. sprendimo panaikinimo ir baudos suinteresuotam asmeniui skyrimo, nenustatęs šio asmens aplaidumo bei piktnaudžiavimo dėl Vilniaus DGK sprendimo nevykdymo tam tikrą laiką. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atmesti apeliantės atskirojo skundo prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl Telšių DGK 2025 m. spalio 24 d. sprendimo panaikinimo ir baudos skyrimo.

Pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendęs pareiškėjos prašymą dėl baudos skyrimo suinteresuotam asmeniui, priteisė iš pareiškėjos suinteresuoto asmens naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, viršijančią Rekomendacijose nurodytas maksimalias tam tikrų procesinių dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo sumas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, sumažinant iš pareiškėjos suinteresuoto asmens naudai priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 971 Eur (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Pagal CPK 98 straipsnio 3 dalį šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato pagalbą ir apeliacinės instancijos teisme.

Patenkinęs iš dalies apeliantės atskirąjį skundą, t. y. sumažinęs skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi iš pareiškėjos priteistinų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą 11,73 proc. (971 Eur×100 proc./1100 Eur), apeliacinės instancijos teismas paskirsto šalių bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad ji turėjo 600 Eur išlaidas, susijusias su atskirojo skundo parengimu, suinteresuotas asmuo – įrodymus, patvirtinančius, kad jis turėjo 1000 Eur išlaidas, susijusias su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu. Abiejų šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neviršija Rekomendacijose numatytų atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumų, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė turėjo minėtas išlaidas 2026 m. I ketvirtį, o suinteresuotas asmuo – 2026 m. II ketvirtį, 2025 m. III ketvirtį VDU buvo 2427,60 Eur dydžio, o 2025 m. IV ketvirtį – 2526,80 Eur dydžio (Rekomendacijų 7, 8.15, 8.16 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad esminė pareiškėjos reikalavimų apeliacinės instancijos teisme dalis nebuvo patenkinta (palikta pirmosios instancijos teismo nutartis atmesti pareiškėjos prašymą dėl baudos skyrimo, pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma sumažinta tik 11,73 proc.), darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimai apeliacinės instancijos teisme patenkinti 5 proc., atmesti 95 proc.

Proporcingai patenkintų atskirojo skundo reikalavimų daliai, iš suinteresuoto asmens pareiškėjai priteistina 30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (600 Eur×0,05). Proporcingai atmestų atskirojo skundo reikalavimų daliai iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui priteistina 950 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo (1000 Eur×0,95). Atlikus pareiškėjos ir suinteresuoto asmens priešpriešinių reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo įskaitymą, iš pareiškėjos suinteresuoto asmens naudai priteistina 920 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo (CK 6.130 straipsnio 1 dalis, 6.131 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš pareiškėjos suinteresuoto asmens naudai šio turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo apskritai nepriteisti iš pareiškėjos suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Pareiškėja nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų, kurie leistų nepriteisti suinteresuotam asmeniui šio apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Suinteresuoto asmens procesinis elgesys apeliacinės instancijos teisme buvo tinkamas, sąžiningas, jis tinkamai naudojosi jam suteiktomis teisėmis ir vykdė pirmosios instancijos teismo nustatytą pareigą pateikti per nustatytą terminą atsiliepimą į atskirąjį skundą. Nėra duomenų, kad suinteresuotas asmuo savo procesiniu elgesiu būtų prisidėjęs prie pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atsiradimo ar jų padidėjimo. Šios suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl pareiškėjos iš esmės nepagrįsto skundo. Pareiškėja, nesutikdama su iš esmės teisinga pirmosios instancijos teismo nutartimi (išskyrus minėtos nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų), prisiėmė riziką dėl suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme susidarymo. Nei CPK, nei Rekomendacijose nėra numatyta, kad kitai šaliai atlygintinos bylinėjimosi išlaidos gali būti sumažintos dėl priešingos šalies turtinės / socialinės padėties. Be to, dėl pareiškėjos socialinės ar sveikatos būklės negali būti paneigta bylą laimėjusios šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Todėl nėra pagrindo vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir apskirtai nepriteisti suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Suinteresuoto asmens prašomos atlyginti apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos yra protingos, adekvačios ir neviršijančios Rekomendacijose numatytų dydžių. Todėl apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas iš dalies pareiškėjos atskirąjį skundą, priteisia iš jos suinteresuoto asmens naudai 920 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 93 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, teismas

nutaria:

Pakeisti iš dalies Telšių apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutartį. Sumažinti Telšių apylinkės teismo 2026 m. kovo 16 d. nutartimi suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „NV kavinė“, juridinio asmens kodas 301534693, iš pareiškėjos PAR1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 971 (devynių šimtų septyniasdešimt vieno) Eur. Priteisti iš pareiškėjos PAR1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „NV kavinė“, juridinio asmens kodas 301534693, 920 (devynių šimtų dvidešimties) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.