Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo tyrėjo 2026 m. kovo 3 d. nutarimu A. K. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 420 straipsnio 5 dalį 1300 Eur dydžio bauda bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams ir keturiems mėnesiams.

A. K. pagal ANK 420 straipsnio 5 dalį buvo nubaustas, nes jis 2025 m. gruodžio 18 d., apie 16.15 val., vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas Gedimino pr., Vilniuje, pavojingai manevravo, iš chuliganiškų paskatų, tyčia akseleruodamas, didindamas variklio sukimo galią į galinę ašį, susukdamas automobilio vairą, privertė automobilio galinę dalį slysti, gatvėje sukeldamas pavojų eismo ir žmonių saugumui, taip pat agresyviai manevruodamas apvažiavo transporto priemones tam neskirtu būdu ir neskirtoje vietoje, t. y. kirsdamas siaurą ištisinę liniją, kuri skiria automobilių važiuojamąją dalį ir dviračių taką, būdamas neblaivus, kai pirmojo patikrinimo metu buvo nustatytas 1,48 promilių neblaivumas, antrojo patikrinimo metu buvo nustatytas 1,37 promilių neblaivumas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi A. K. skundo netenkino ir Institucijos vyriausiojo tyrėjo 2026 m. kovo 3 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Apeliaciniame skunde A. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – paskirti draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą mažesniam nei minimalus arba minimaliam ANK 420 straipsnio 6 dalyje numatytam terminui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. K., atsižvelgus į administracinio nusižengimo byloje nustatytas aplinkybes, už administracinio nusižengimo padarymą galėjo būti skiriamas ne teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, o alternatyvi ANK 420 straipsnio 6 dalyje numatyta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, atėmimas. Vis tik, nei Institucijos vyriausiasis tyrėjas, nei pirmosios instancijos teismas tokios galimybės net nesvarstė ir nevertino.

A. K. aiškina, kad jam būtina kaip įmanoma greičiau susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones arba turėti teisę vairuoti transporto priemones, kuriose įrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nes abu jo tėvai yra neįgalūs, negali laisvai judėti, todėl jis privalo savo tėvus nuvežti į gydymo ir kitas įstaigas. Taip pat apeliantas tvirtina, kad be teisės vairuoti transporto priemones jis negalės tinkamai vykdyti darbinių funkcijų ir tuo pačiu negalės gauti pajamų pragyvenimui, vykdyti turimų finansinių įsipareigojimų. Administracinio nusižengimo byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių administracinio poveikio priemonės – draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, taikymas būtų negalimas ir (ar) šios priemonės paskyrimas neleistų pasiekti visų administracinės atsakomybės taikymo tikslų.

Skunde tikinama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. K. sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles (toliau – KET), yra nepagrįsta ir paremta itin subjektyviu vertinimu. Skundžiamoje nutartyje yra nurodomi šeši apelianto padaryti administraciniai nusižengimai per pastaruosius penkerius metus, tačiau keturi iš šių nusižengimų yra vertintini kaip nesunkūs, dažnai padaromi dėl neatsargumo, neužtraukiantys administracinio poveikio priemonių taikymo. Be to, apeliantas anksčiau nebuvo traukiamas atsakomybėn už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 5 dalyje, padarymą, jis prisipažįsta padaręs teisės pažeidimą, dėl jo padarymo gailisi.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. K., atsižvelgus į administracinio nusižengimo byloje nustatytų aplinkybių visumą, galėtų būti taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos ir paskirta švelnesnė administracinio poveikio priemonė, nei numatyta įstatyme. Pirmosios instancijos teismas dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo pasisakė abstrakčiai, aiškiai nedetalizavo, neindividualizavo ir nepagrindė, kodėl apeliantui nėra pagrindo taikyti minėtos normos nuostatų.

Apeliantas dar kartą pabrėžia, kad jis privalo rūpintis savo judėjimo negalią turinčiais tėvais, t. y. nuvežti juos į gydymo įstaigas bei kitas institucijas, nes tėvai neturi galimybės naudotis viešuoju transportu. Pavėžėjo ir (ar) taksi paslaugų naudojimas kiekvienu atveju, kai tėvai privalo vykti į gydymo ir (ar) kitokią įstaigą, lemtų neproporcingai didelių išlaidų atsiradimą. Dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo apeliantas prarastų dabartinį darbą, o naujo darbo susiradimas būtų apsunkintas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucijos vyriausiasis tyrėjas prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės nutartį 2026 m. gegužės 19 d. nutartį nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino administracinio nusižengimo byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo A. K. taikyti alternatyvią administracinio poveikio priemonę – draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, taip pat taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų. Atsiliepime prašoma atsižvelgti į tai, kad A. K. padarė šiurkštų KET pažeidimą, jis sukėlė realų pavojų ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Aplinkybės, kad asmuo kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, teisė vairuoti reikalinga dėl darbo ir rūpinimosi artimaisiais, nėra pagrindas lengvinti teisės pažeidėjo teisinę padėtį.

A. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos nustatytos administracinio nusižengimo padarymo faktinės aplinkybės ir jų kvalifikavimas pagal ANK 420 straipsnio 5 dalį, taip pat nėra ginčijamas A. K. paskirtos nuobaudos – baudos dydis. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teisės pažeidėjui buvo netinkamai paskirta administracinio poveikio priemonė, nes, atsižvelgus į administracinio nusižengimo byloje nustatytas aplinkybes, jam turėjo būti uždrausta vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, ir nustatytas trumpesnis teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas vertins A. K. priimtų procesinių sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą tik tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde.

ANK 420 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad tam, kas padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 5 dalyje, yra privalu skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų, o asmeniui, kuriam nustatytas neblaivumas (ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės), vietoje anksčiau nurodytos administracinio poveikio priemonės gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo dvejų iki ketverių metų ir draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nuo vienerių metų šešių mėnesių iki dvejų metų. Apeliacinės instancijos teismas čia iš karto pastebi, kad A. K. šiuo atveju už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 5 dalyje, padarymą teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta šiek tiek ilgesniam terminui nei ANK 420 straipsnio 6 dalyje numatytas šios administracinio poveikio priemonės minimalus terminas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija ar teismas turi diskreciją nuspręsti, kokią konkrečioje normoje numatytą administracinio poveikio priemonę skirti asmeniui, padariusiam administracinį nusižengimą. Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kada administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui turėtų būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir kada turėtų jam turėtų būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas bei draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, kai tokia alternatyva yra nurodyta ANK specialiosios dalies straipsnyje, nustatančiame administracinę atsakomybę už asmens padarytą veiką. Tokiais atvejais administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija ar teismas turi vadovautis ANK 22 straipsnyje įtvirtinta administracinių nuobaudų paskirtimi, taip pat administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindais (ANK 32 straipsnis). Sprendžiant dėl administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimo, privalu atsižvelgti į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-36-387/2021).

ANK 22 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose yra įtvirtinti tikslai, kurių siekiama administracinėmis nuobaudomis, o ANK 27 straipsnyje yra nustatyta, kad administracinių poveikio priemonių paskirtis yra padėti įgyvendinti administracinės nuobaudos tikslus. Taigi administracinio poveikio priemonės (kaip ir administracinės nuobaudos) yra taikomos administracinį nusižengimą padariusiems asmenims, siekiant atgrasyti asmenis nuo teisės pažeidimų darymo, paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų, nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis bei atimti ar apriboti tokiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, kad šiuo atveju A. K. paskirta administracinio poveikio priemonė užtikrina darnų ANK 22 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų įgyvendinimą, neprieštarauja proporcingumo bei teisingumo principų reikalavimams, nes šia priemone yra tinkamai ir efektyviai daromas poveikis teisės pažeidėjui, užtikrinama teisės pažeidimų prevencija, o įstatyme numatyti tikslai, įvertinus veikos padarymo aplinkybes, A. K. asmenybę (tiek teigiamai, tiek neigiamai jį apibūdinančius duomenis), švelnesnėmis priemonėmis nebus pasiekti.

ANK 34 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad administracinio poveikio priemonės rūšys parenkamos iš ANK specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Iš administracinio nusižengimo byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad A. K. padarė itin šiurkštų administracinį nusižengimą. Jis pavojingai, keldamas grėsmę tiek sau pačiam, tiek aplinkai, vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai apsvaigimas (nustatytas 1,37 promilių girtumas) daugiau nei tris kartus viršijo įstatyme numatytą maksimalią apsvaigimo nuo alkoholio ribą (0,40 promilės), kuomet dar galima valdyti transporto priemones. Čia būtina pažymėti tai, kad apelianto apsvaigimas nuo alkoholio buvo artimesnis ribai, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė (1,51 promilių), o ne minimaliai ribai, nuo kurios kyla administracinė atsakomybė. Įvertintina ir tai, kad transporto priemonė pavojingai buvo valdoma miesto centre tuo metu, kai tiek pėsčiųjų, tiek transporto priemonių eismas buvo intensyvus (šį faktą patvirtina vaizdo įrašų V1766-KJJ957-251218-161300-161500-20010200 10-AP-2408 ir export-Body 10-AP-2408 turinys). Be to, iš pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo K. S. parodymų matyti, kad dar iki A. K. vairuojamo automobilio sustabdymo buvo gauti pranešimai apie tai, jog tas pats automobilis Gedimino prospekte buvo valdomas pavojingai/nesaugiai.

A. K., sėsdamas prie vairo neblaivus bei pavojingai valdydamas automobilį, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, jis veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai įpareigoja transporto priemonės vairuotojus nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas rodo teisės pažeidėjo neatsakingumą, kuris taip pat yra vertintinas sprendžiant jo teisinės atsakomybės klausimą. Pažymėtina, kad iš paties A. K. paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jokio objektyvaus poreikio vairuoti transporto priemonę jis neturėjo, o paprasčiausiai pavartojęs alkoholio nusprendė automobiliu grįžti namo, nors, akivaizdu, jis turėjo galimybę pasirinkti teisėtą elgesio variantą.

Iš Administracinių nusižengimų registro išraše apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus užfiksuotų duomenų matyti, kad A. K. yra šešis kartus baustas administracine tvarka už teisės pažeidimus, susijusius su KET reikalavimų nesilaikymu. A. K. du kartus buvo baustas pagal ANK 416 straipsnio 6 dalį ir jam abiem atvejais buvo taikyta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vienam mėnesiui. Akivaizdu, kad anksčiau apeliantui taikytos švelnesnės teisinio poveikio priemonės pageidaujamų rezultatų nedavė, nepakeitė jo elgesio bei požiūrio į naudojimąsi turima specialiąja teise, dalyvavimą eisme, jis vėl padarė itin šiurkštų teisės pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visa, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 15 pastraipoje, konstatuoja, kad A. K. visiškai pagrįstai buvo paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Skirti teisės pažeidėjui administracinio poveikio priemones – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą ir draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, vadovaujantis ANK 420 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nėra tikslinga. Tuo pačiu skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo sutikti su teiginiu, kad A. K. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. kaltininkas prisipažino padaręs ANK numatytą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi. Iš administracinio nusižengimo protokolo matyti, kad A. K. nesutiko padaręs administracinį nusižengimą, o pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies, t. y., pripažino tik faktą, jog transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus. Aplinkybės, kad A. K. anksčiau nebuvo baustas už panašaus pobūdžio teisės pažeidimus, jis, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, negalės taip, kaip jis nori, pasirūpinti savo tėvais, kurie turi sveikatos problemų (tėvui, kuris pasak teisės pažeidėjo ne visada gali vairuoti, nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, o motinai nustatytas 45 procentų dalyvumo lygis), jis turi finansinių įsipareigojimų, be teisės vairuoti transporto priemones bus apsunkintas darbinių funkcijų vykdymas, nėra pagrindas lengvinti apelianto teisinę padėtį.

ANK 34 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kaip nustatoma asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo taikymo trukmė. Asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo taikymo terminas yra nustatomos pagal ANK specialiosios dalies straipsnyje numatytą šios poveikio priemonės minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį. Aptariamos administracinio poveikio priemonės taikymo terminas nustatomas atsižvelgus į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir kitų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, asmeniui nustatomi ne didesnis negu vidurkis aptariamos poveikio priemonės taikymo terminas, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir kitų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, nustatomas ne mažesnis negu vidurkis taikytinos poveikio priemonės terminas. Tais atvejais, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, administracinio poveikio priemonės trukmė nustatoma atsižvelgiant į tokių aplinkybių kiekį ir reikšmingumą. Taigi, nustatant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą už konkretaus administracinio nusižengimo padarymą, bendra taisyklė yra tokia, kad poveikio priemonių terminų trukmė nustatoma pagal įstatyme įtvirtintas ribas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šio procesinio sprendimo 15 pastraipoje aptartas aplinkybes, taip pat apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo daryti išvadą, kad A. K. teisės vairuoti transporto priemones atėmimo taikymo terminas buvo nustatytas netinkamai. Čia dar kartą pažymėtina, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimo trukmė apeliantui buvo nustatyta mažesnė nei įstatyme numatytas šios administracinio poveikio priemonės vidurkis ir yra artimesnė minimaliai įstatyme numatytai ribai.

ANK 34 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad, atsižvelgus į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teisės pažeidėjui galima paskirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinio poveikio priemonės neskirti. Teigtina, kad administracinio poveikio priemonė gali būti švelninama arba iš viso neskiriama, t. y. taikomos anksčiau paminėtos ANK 34 straipsnio nuostatos, tik tais atvejais, kai yra nustatoma aplinkybių visuma, kuri leidžia daryti išvadą apie mažesnį teisės pažeidėjo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, taip pat yra susidariusi kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios administracinio poveikio priemonių skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai administracinio poveikio priemonei paskirti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų A. K. už jo padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 5 dalyje, laikantis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų, skirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę, nei numatyta įstatyme.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su A. K. darbine veikla, būtinybe rūpintis artimaisiais, finansiniais įsipareigojimais, jas vertinant su aplinkybėmis, aptartomis šio procesinio sprendimo 15 pastraipoje, nėra pagrindas sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino ir taikyti draudimą vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas daro poveikį apelianto gyvenimui, prie kurio jis bei jo šeimos nariai buvo pripratę, tačiau tai yra neišvengiamos administracinio poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats pažeidėjas. Pabrėžtina, kad pažeidėjas turi (gali) imtis visų įmanomų teisėtų priemonių, jog aptariama administracinio poveikio priemonė turėtų kuo mažesnę neigiamą įtaką jo paties bei jo artimųjų įprastam gyvenimui.

Įvertinęs visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nei skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarties, nei Institucijos vyriausiojo tyrėjo 2026 m. kovo 3 d. nutarimo keisti nėra pagrindo, todėl A. K. apeliacinis skundas nėra tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartį nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.