Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Arūno Aleknos (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio R. K. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, R. K. pripažintas recidyvistu.

Nukentėjusiosios K. B. civilinis ieškinys patenkintas ir iš R. K. K. B. naudai priteista 33 789 Eur jos patirtai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu bei prašo jį išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgus į tai ir byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis laikosi pozicijos, kad jo kaltė ne tik, jog nėra įrodyta, tačiau šiuo atveju ir pati nukentėjusioji K. B. elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, taip prisiimdama visą riziką dėl skolos negrąžinimo. Teismo argumentai dėl jo tariamai panaudotos apgaulės yra nemotyvuoti ir paremti nenuosekliais, taip pat tarpusavyje prieštaringais nukentėjusiosios ir jos dukros parodymais, dėl to šiuo atveju turėjo būti remiamasi in dubio pro reo principu. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto teiginiais.

Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-976/2022, 2K-160-719/2023). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu tam asmeniui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės bei jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų arba ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-648/2019). Sukčiavimo sudėtis yra materialioji, šis nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo arba kitų trečiųjų asmenų nuosavybe. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje sukčiavimo bylose yra išaiškinta, kad vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra būtent piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris nustatomas tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nustatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais tarpusavio santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-697/2023). Minėtas apgaulės požymis yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją perduoti turtą ir melagingai pažada šį turtą naudoti jį perdavusios šalies interesams užtikrinti. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad jis ir bus naudojamas pagal šalių susitarimą, t. y. turtą perdavusios šalies naudai. Tačiau kadangi kaltininkas to daryti nesiruošia, tai šalis, perdavusi turtą, patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje nustatytomis priemonėmis yra pasunkintas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166-895/2019, 2K-170-628/2021).

Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, kitus teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, be kita ko, pažymėta, jog apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti tam tikros prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kai nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-136-489/2017, 2K-385-942/2017, 2K-166-895/2019, 2K-215-697/2023 ir kt.).

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra paties nukentėjusiojo apdairaus, atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis minėtu kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi akivaizdžiai nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniu naiviai pasikliaudamas šio asmens geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-66-788/2022 ir kt.).

Pagrindiniai apelianto argumentai yra susiję su tuo, kad: 1) nukentėjusiosios K. B. duoti parodymai yra tarpusavyje nenuoseklūs, kito viso proceso metu, taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo jais betarpiškai vadovautis; 2) nuteistasis neslėpė savo tapatybės, kadangi su nukentėjusiąja palaikė artimus ryšius, taigi ši negalėjo nežinoti, kas jis toks; 3) nenustatytos tikslios aplinkybės dėl jo atliktų skolos grąžinimų, be to, nukentėjusiosios dukros K. B. parodymai vertinti neteisingai, neatsižvelgiant į teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, susipažinusi su skundžiamo nuosprendžio bei pateikto apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nors iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog K. B. proceso metu netapačiai nurodė patirtos turtinės žalos dydį, tačiau vertintina, kad šios abejonės pašalintos atsižvelgus į baudžiamojoje byloje esančius objektyvius įrodymus – nukentėjusiosios banko sąskaitos išrašus. ROIK 0124000221745 išraše nurodyta, jog K. B. patyrė 35 000 Eur dydžio žalą (t. 1, b. l. 2). Nukentėjusiosios 2024 m. balandžio 16 d. protokole-pareiškime K. B. teigė, kad R. K. per banką pervedė 10 400 Eur, o grynaisiais jam perdavė 9 400 Eur (past. – viso 19 800 Eur) (t. 1, b. l. 4). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 26–27, 31–32, 34–35) nukentėjusioji nurodė skirtingą jai padarytos turtinės žalos dydį – 19 800 Eur (2024 m. balandžio 22 d. apklausos metu) ir 32 879 Eur (2024 m. liepos 9 d. apklausos metu). Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusioji teigė, kad jai buvo padaryta 33 789 Eur dydžio turtinė žala (t. 2, b. l. 174–177; t. 3, b. l. 21–22). Be to, kaip yra matyti iš nukentėjusiosios pateikto civilinio ieškinio (past. – datuotame 2024 m. gruodžio 12 d.), nukentėjusioji nurodė tą pačią 33 789 Eur dydžio turtinę žalą (t. 1, b. l. 46). Vis dėlto iš 2024 m. liepos 9 d. ir 2025 m. sausio 24 d. kitų objektų apžiūros protokolų (t. 1, b. l. 152–153, 173–174, 190) matyti tai, kad laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 4 d. iki 2022 m. spalio 29 d. iš K. B. banko sąskaitos į A. K. banko sąskaitą viso pervesta 7 989 Eur (pavedimų iš A. K. ar R. K. banko sąskaitų negauta); pinigai, kurie gauti iš nukentėjusiosios banko sąskaitos, itin greitai (past. – paprastai tą pačią dieną arba kelių dienų laikotarpyje) buvo iš karto išgryninami įvairiose vietose; 2022 m. birželio 18 d. bei 2022 m. liepos 25 d. iš K. B. banko sąskaitos buvo atlikti pavedimai į D. V. banko sąskaitą, iš viso 1 400 Eur (t. 1, b. l. 124–151). Atsižvelgus į byloje esančius liudytojų A. K. ir D. V. parodymus apie tai, jog R. K. bylai aktualiu laiko tarpu galėjo naudotis jų banko sąskaitomis, nėra pagrindo abejoti išvadomis, kad 9 389 Eur dydžio sumą K. B. minėtiems asmenims pervedė nuteistojo interesais, kuris po šių veiksmų minėtas lėšas iš karto išsigrynindavo ir naudodavo savo reikmėms.

Iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančios 2022 m. liepos 22 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 26–29) matyti, kad K. B. sudarė sutartį dėl 20 850 Eur dydžio vartojimo kredito (iš kurio 6707,44 Eur buvo išmokėta į jos banko sąskaitą, kaip papildomas kreditas, o likusi suma buvo skirta refinansuoti automobilio lizingo sutartį). 2022 m. rugsėjo 12 d. Vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad K. B. susitarė dėl 2 750 Eur dydžio vartojimo kredito sumos, kurią į sąskaitą gavo tą pačią dieną. Nors byloje nebuvo pateikta dar viena UAB (duomenys neskelbtini) banko vartojimo kredito sutartis, tačiau iš nukentėjusiosios banko sąskaitos išrašo matyti, kad ji 2022 m. birželio 22 d. iš UAB (duomenys neskelbtini) banko gavo 14 000,00 Eur, pagal 2022 m. birželio 21 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 90010207277. Nukentėjusioji apklausiama teisme nurodė, kad ji gaudavo 2 700 Eur dydžio rentą, todėl neturėjo jokių finansinių sunkumų vykdyti įsipareigojimų SB lizingui dėl automobilio lizingo sutarties. Akivaizdu, kad jai nebuvo jokio poreikio sudaryti refinansavimo sutartį ir pratęsti savo lizingo įmokų mokėjimą ateičiai bei papildomai paimti vartojimo kreditą. Kaip ir nebuvo jokio poreikio sau paimti ankstesnio 14 000 Eur dydžio vartojimo kredito. Iš nukentėjusiosios banko sąskaitos išrašo matyti, kad iš karto po paskolų gavimo į jos sąskaitą, gauti pinigai buvo išgryninti, kas atitinka nukentėjusiosios parodymus, jog iš banko gautas lėšas ji išgrynino bei grynaisiais atidavė R. K.. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra nustatyta jokių kitų duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad K. B. turėjo kokį nors kitą interesą sudaryti keletą vartojimo kredito sutarčių – be to, nuteistasis R. K. yra iš dalies pripažinęs faktą, kad 2 750 Eur dydžio paskola buvo perduota jam.

Šioje dalyje pabrėžtina, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, jog aplinkybė, kad buvo perduoti ir grynieji pinigai, nėra įrodyta, tačiau tuo pačiu nurodoma, kad nuteistasis neneigia, jog K. B. yra jam perdavusi grynųjų pinigų. Nors apeliantas akcentuoja, jog liudytoja K. B. nurodė, kad nukentėjusioji visada pinigus perduodavo bankiniu pavedimu, pabrėžtina, jog liudytojos parodymai šioje dalyje nebuvo kategoriški. Apklausta 2025 m. rugpjūčio 21 d. teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 16), ji nurodė, kad: „nežinau, ar mama duodavo pinigus grynais, visada man atrodo pervesdavo“. Taigi akivaizdu, jog šioje dalyje liudytoja negalėjo neginčijamai patvirtinti fakto, kad K. B. visais atvejais nuteistajam pinigus perduodavo tik bankiniais pavedimais. Be to, kaip minėta anksčiau, iš nukentėjusiosios banko sąskaitos išrašų matyti, kad po paskolų paėmimo ji per keletą kartų išsigrynindavo pakankamai dideles sumas (apie 1 000-2000 Eur), kurias nurodė po to perdavusi R. K.. Dėl to apeliacinio skundo teiginiai šioje dalyje atmetami.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, nors iš dalies sutiktina su argumentais, kad K. B. nebuvo visiškai nuosekli dėl jai padarytos turtinės žalos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šie prieštaravimai bei netapatumai yra pašalinti remiantis objektyviais baudžiamojoje byloje duomenimis – K. B. banko sąskaitos išrašais bei jos vardu sudarytomis vartojimo kredito sutartimis. Šioje dalyje atsižvelgtina ir į tai, kad pinigų perdavimas (pervedimas) nuteistajam R. K. vyko 2022 m., o nukentėjusioji į teisėsaugą kreipėsi 2024 m., t. y. praėjus šiek tiek mažiau nei dviem metams nuo aptariamų įvykių, kas iš dalies pateisina faktą, jog nukentėjusioji galėjo ne visiškai tiksliai nurodyti visas faktines šios situacijos aplinkybes. Vis dėlto, įvertinus tai, jog nukentėjusiosios parodymus patvirtina objektyvūs bylos duomenys, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad jai padaryta turtinė žala nėra įrodyta. Dalyje dėl apelianto argumentų, jog nukentėjusioji nenuosekliai nurodė, kuri iš konflikto pusių pirma užblokavo kitą, pažymėtina, jog šios aplinkybės neturi esminės reikšmės R. K. atliktos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, be to, neatmetama ir galimybė, kad abu asmenys, tęsiantis konfliktui, turėjo realią galimybę užblokuoti vienas kitą telefono numerį ir (ar) socialinius tinklus. Be to, faktą, jog R. K. užblokavo nukentėjusiąją pagrindžia ir jo siųstos žinutės (t. 1, b. l. 89, 113).

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su tuo, jog R. K. slėpė savo tapatybę nuo nukentėjusiosios, taip ją klaidindamas ir apsunkindamas tikrųjų savo duomenų sužinojimą. Įvertinus K. B. bei jos dukros K. B. parodymus, spręstina, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.

Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 26–27, 31–32, 34–35) nukentėjusioji K. B. teigė, kad asmuo, su kuriuo susipažino pamačiusi televizijoje transliuotą pažintinę žinutę, prisistatė R. K. vardu bei nurodė, jog turi verslą Norvegijoje, taip pat internetinę sporto prekių parduotuvę Alytuje, yra turtingas, vairuoja „Tesla“ automobilį, o jo mama gyvena savo sode Alytuje. Apklausta teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 171, 174–177) K. B. atpažino R. K. kaip asmenį, su kuriuo bendravo, ir kuris jai prisistatė R. K. vardu, taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Būtina atsižvelgti ir į tai, jog iš nukentėjusiosios pateiktų jos susirašinėjimo su R. K. nuotraukų (t. 1, b. l. 81–121) matyti, kad asmuo, su kuriuo ji bendravo, buvo pasivadinęs tik vardu „R.“.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojos K. B. parodymai negali būti pripažinti tinkamu aptariamos aplinkybės įrodymu, kadangi ši liudytoja yra tiesiogiai susijusi su nukentėjusiąja, pastebėtina, kad kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai taip pat yra patvirtinantys faktą, jog R. K. nenurodė tikrosios savo tapatybės nukentėjusiajai K. B.. Kaip minėta anksčiau, nekvestionuotinai įrodyta, jog nuteistasis naudojosi A. K. priklausančia banko sąskaita, be to, liudytojai A. K. ir L. K. taip pat išsamiai nurodė, jog nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu R. K. turėjo artimus santykius su L. K. ir jos šeima (t. 1, b. l. 57–59, 67, 69; t. 3, b. l. 12–14, 37–38). Tai rodo, jog R. K. turėjo realią galimybę pasinaudoti šiais santykiais, be to, kaip nurodė pati nukentėjusioji, A. K. nuteistasis jai pristatė kaip savo sūnų.

Pirmiau aptartos aplinkybės rodo, jog nuteistasis, siekdamas apsunkinti galimybę nukentėjusiajai K. B. susigrąžinti R. K. paskolintus pinigus, pateikė realybės neatitinkančią informaciją nukentėjusiajai – nurodė esantis R. K., pateikė save kaip perspektyvų ir turtingą verslininką, taip pat naudojosi kitiems asmenims priklausančiomis banko sąskaitomis. Po to, kai K. B. pradėjo jo teirautis dėl paskolintų pinigų grąžinimo, jis nukentėjusiajai pateikdavo įvairias versijas dėl negalėjimo grąžinti skolos, taip pat netesėdavo pažadų grąžinti pasiskolintus pinigus po to, kai konflikto šalys susitardavo susitikti ir šį ginčą išspręsti. Byloje nėra nustatytos jokios objektyvios priežastys, dėl kurių nukentėjusioji ar liudytoja K. B. turėtų pagrindą melagingai teigti, jog R. K. slėpė nuo jų savo tapatybę. Be to, kaip matyti iš susirašinėjimo tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo, K. B. apie tikrąją nuteistojo tapatybę ir jos sužinojimą šiam pranešė jau po paskutinio pinigų perdavimo 2022 m. spalio 29 d. (t. 1, b. l. 89, 91–98, 118). Spręstina, kad šie duomenys neabejotinai patvirtina nukentėjusiosios ir jos dukros parodymus, jog apie tikrąją nuteistojo tapatybę jos sužinojo vėliau, o ne nuo jų bendravimo pradžios.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl nukentėjusiosios atidumo ir rūpestingumo skolinant R. K. pinigus, be to, teigiama, jog liko neįvertinta aplinkybė, kad dalį pinigų nuteistasis yra grąžinęs, ką patvirtina ir liudytojos K. B. parodymai. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su šiais apelianto argumentais bei vertina, jog vien tik tai savaime nepanaikina fakto, kad aptariamu atveju buvo panaudota esminė apgaulė pasinaudojant nukentėjusiosios patiklumu bei imituotas skolos grąžinimas.

Tiek liudytoja K. B., tiek ir pati nukentėjusioji iš dalies pripažino, kad dalį pinigų nuteistasis buvo grąžinęs. K. B. nurodė, kad nuteistasis porą kartų yra tarsi bandęs grąžinti skolą, tačiau jis iš karto pasiskolindavo dar daugiau (t. 1, b. l. 34–35). Liudytoja K. B. teigė, jog prisimena, kad nuteistasis vieną kartą davė mamai pinigus vokelyje, bet kiek žino, tai buvo maža suma (t. 3, b. l. 15). Taigi matyti, kad iš esmės neneigiama tai, jog R. K. tam tikrą pinigų sumą perdavė nukentėjusiajai. Vis dėlto, vienkartinis šio pobūdžio veiksmas savaime negali būti vertinamas kaip patikimas įsipareigojimas dėl skolos grąžinimo, ypač atsižvelgus į bendrą iš K. B. pasiskolintų pinigų sumą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nėra akivaizdu, kokio dydžio suma buvo perduota bei kada tai buvo atlikta, kas leidžia šiuos R. K. veiksmus vertinti kaip papildomą bandymą sustiprinti nukentėjusiosios pasitikėjimą juo bei galimybę pasisavinti dar daugiau jos lėšų. Tai, jog nuteistasis iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti jo teiginius apie tariamą skolos grąžinimą, leidžia pritarti skundžiamos nuosprendžio išvadai, kad šie argumentai yra tik nuteistojo R. K. gynybinė versija.

Nors iš dalies sutiktina, kad nagrinėjamoje situacijoje galima kelti abejonę dėl nukentėjusiosios objektyvaus atidumo ir rūpestingumo skolinant pakankamai dideles pinigų sumas, taip pat savo vardu imant reikšmingas paskolas asmens, su kuriuo ji buvo pažįstama trumpą laiką, interesais, tačiau vien tik ši aplinkybė savaime negali būti pakankama paneigti nuteistojo veiksmų piktavališkumą ir akivaizdų siekį pasipelnyti iš nukentėjusiosios patiklumo. Kaip teisiamajame posėdyje nurodė liudytoja K. B., K. B. buvo patiklus asmuo, kuris pasitikėjo kitais žmonėmis – šios aplinkybės neneigė ir nukentėjusioji, kuri, kaip yra matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, dar pakankamai ilgą laiką bandė susitarti su R. K. dėl skolos grąžinimo iki jos kreipimosi į teisėsaugą. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, jog R. K. neabejotinai pasinaudojo apgaule siekdamas įgyti K. B. pasitikėjimą – nuteistasis save pateikė ne tik netikru vardu, tačiau nurodė, jog jis turi verslą Norvegijoje, taip pat ir elektroninę parduotuvę Alytuje (past. – nors, kaip yra matyti iš objektyvių duomenų (t. 2, b. l. 41), nuteistasis paskutinį kartą dirbo iki 2020 m. balandžio 20 d.), nurodydavo tikrovės neatitinkančias priežastis dėl būtinumo gauti pinigų, o vėliau akivaizdžiai delsė grąžinti susidariusią skolą, taip toliau naudodamasis jam rodytu nukentėjusiosios pasitikėjimu. Įvertinus tai, kad šiuo atveju R. K. prašydavo K. B. ne tik į kitų asmenų sąskaitas pervesti jam pinigų, tačiau taip pat jų išgryninti bei jam perduoti, akivaizdu, kad buvo bandoma kaip įmanoma labiau apsunkinti galimybę jai ginti pažeistas savo teises civilinio proceso tvarka. Be to, kaip pažymėta skundžiamame nuosprendyje, R. K. nuo nukentėjusiosios taip pat nuslėpė ir esminę informaciją apie didelę skolų naštą bei nemokumą, kas neabejotinai būtų darę įtaką jos apsisprendimui jam perduoti pinigus, jeigu ji būtų apie šias aplinkybes objektyviai žinojusi.

Pirmiau aptartos aplinkybės pagrindžia išvadą, jog R. K., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą (pinigus), piktnaudžiavo K. B. pasitikėjimu, imitavo piniginių lėšų pasiskolinimą neturėdamas jokio tikslo grąžinti nukentėjusiajai skolą. Papildomai pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodomos abejonės, priešingai nei teigia apeliantas, arba nėra susijusios su esminėmis šios bylos aplinkybėmis, arba yra išsklaidytos objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis, dėl to šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis in dubio pro reo principu ir apeliacinį skundą tenkinti.

Įvertinus tai, jog apeliacinis skundas paduotas prašant priimti išteisinamąjį nuosprendį, privaloma pasisakyti ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei civilinio ieškinio išsprendimo. Vertintina, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai įvertino bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes – nuteistasis veikė tyčia bei savanaudiškais tikslais, padarė vieną baigą nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai; praeityje teistas dvidešimt vieną kartą (t. 2, b. l. 9–20), tačiau ir toliau sistemingai vykdo nusikalstamas veikas, susijusias su sukčiavimu; per pastarųjų vienerių metų laikotarpį administracine tvarka baustas du kartus, paskirtos baudos nėra atlygintos (t. 2, b. l. 38–40); darbingo amžiaus, tačiau nedirbantis, dėl to galimai pragyvenimui užsidirbdavo darydamas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad jam paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė nei BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas vidurkis, dėl to nėra pagrindo vertinti, jog ji yra per griežta ar kaip kitaip neproporcinga. Dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo pasisakytina, kad nukentėjusiajai padaryta turtinė žala kilo dėl R. K. veiksmų, kuriais jis darė akivaizdžią įtaką K. B. apsisprendimui, dėl to sprendimas turtinės žalos atlyginimą priteisti iš kaltininko yra visiškai pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. K. gynėjo advokato Arūno Aleknos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. nuosprendžio. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.