Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Tomas Malijauskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės Turto bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus miesto 12-ojo notarų biuro notarė Vykinta Jokantaitė-Birbilienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).

Pareiškime nurodyti argumentai ir pareiškimo priedai patvirtina, kad pareiškėja A. G. yra S. V., mirusios (duomenys neskelbtini), įstatyminė įpėdinė (t. y. pareiškėja yra S. V. dukra), kuri kreipėsi į Vilniaus miesto 12-ąjį notarų biurą dėl S. V. palikimo priėmimo ir 2025 m. gruodžio 3 d. jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog S. V. mirė būdama našle. Moters sutuoktinis (pareiškėjos tėvas) V. V. mirė (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės duomenimis S. V. vardu yra registruotas nekilnojamas turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Nurodytas turtas yra įgytas 1992 m. vasario 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 10-1210 pagrindu, t. y. S. V. ir V. V. esant santuokoje (santuokos sudarymo data (duomenys neskelbtini)).

Pažymėtina, kad S. V. ir jos sutuoktinio V. V. santuokoje turtas buvo įgytas galiojant 1969 metų Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – ir SŠK) normoms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 9 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-551/2006 yra pažymėjęs, kad tiek Santuokos ir šeimos kodekse, tiek 2000 m. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Tačiau pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas galiojant CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus.

Palikimo atsiradimo faktas savaime nuosavybės teisės į palikimą įpėdiniui nesukuria. Įpėdinis, norėdamas įgyti palikimą, turi jį priimti. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią perimti palikėjo teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreiškiama įstatymo nustatytais būdais ir terminais. Įstatyme įtvirtinta keletas alternatyvių palikimo priėmimo būdų: įpėdinis pradeda faktiškai valdyti paveldėtą turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis).

Faktą, kad asmuo priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, nustato teismas, atsižvelgdamas į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Esminės šios normos aiškinimo ir taikymo taisyklės suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, galima tik aktyviais veiksmais, antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010).

Kaip minėta, vadovaujantis CK 5.51 straipsniu, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad S. V. po sutuoktinio V. V. mirties (t. y. (duomenys neskelbtini)) atsiradusį palikimą priėmė ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pradėjusi turtą faktiškai valdyti, t. y. S. V. ir toliau liko gyventi sutuoktiniams priklausiančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), ir jame gyveno iki pat savo mirties ((duomenys neskelbtini)), juo naudojosi ir rūpinosi, mokėjo visus privalomus mokesčius, ką patvirtina pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai.

Remiantis bylos duomenimis, po V. V. mirties per nustatytą terminą nuo palikimo atsiradimo dienos į notarų biurą nebuvo kreiptasi, paveldėjimo byla neužvesta. Byloje esantys rašytiniai duomenys leidžia konstatuoti, kad turtas, likęs po V. V. mirties buvo nepertraukiamai valdomas ir prižiūrimas S. V. iniciatyva, kuri rūpinosi šiuo nekilnojamuoju turtu po savo sutuoktinio mirties kaip savo turtu. Įvertinus byloje esančių rašytinių įrodymų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad S. V. per įstatymo nustatytą terminą išreiškė savo valią įgyti savo sutuoktinio V. V. palikimą, t. y. atliko aukščiau aptartus aktyvius veiksmus dėl rūpinimosi ir naudojimosi turtu, kurie sudaro pagrindą išvadai, kad ji palikimą priėmė pradėjusi paveldimą turtą faktiškai valdyti. Byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad po V. V. mirties jo palikimą būtų priėmę ar pretenduotų priimti kiti asmenys, taip pat nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad į palikimą sudarantį turtą kiti asmenys pretenduotų įgyjamosios senaties pagrindu. Nurodytų aplinkybių visetas teikia pagrindą išvadai, kad S. V. po sutuoktinio V. V. mirties (t. y. (duomenys neskelbtini)) faktiškai savo aktyviais veiksmais pradėjo paveldimą turtą valdyti, todėl ji laikoma priėmusia palikimą (CK 5.51 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja neturi galimybės kitokia negu teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių faktą, kad po V. V. mirties S. V. priėmė palikimą, todėl šis faktas paveldėjimo tikslais nustatytinas teismo tvarka. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad pareiškimas pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismas, spęsdamas palikimo priėmimo fakto nustatymo klausimą, neturi aiškintis ir įvardyti palikto turto kiekio, jo dalių ir vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2007). Kai nėra įpėdinių ginčo, šiuos klausimus išsprendžia notaras, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 448 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) pareiškimą tenkinti. Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), po sutuoktinio V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), mirties atsiradusį palikimą priėmė per įstatymo numatytą terminą faktiškai pradėdama jį valdyti. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas tikslu pareiškėjai A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) įgyvendinti paveldėjimo teisę. Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.