Šiaulių apygardos teismo nutartis

2026-11-19 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-33-616/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-19
Bylos Nr.
AN2-33-616/2026
Teisminio proceso Nr.
4-70-3-16372-2026-3
Bylos rūšis
Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Ernesta Montvidienė
Pažeidėjas
G. D.
Institucija
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
Kategorijos
  • 17.26pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 22.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė nusižengimo byla Nr. AN2-33-616/2025
Teisminio proceso Nr. 4-70-3-16372-2026-3Procesinio sprendimo kategorijos: 17.26; 22.11.10 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ernesta Montvidienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto G. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 28 d. nutarties, kuria netenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto G. D. skundas dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. liepos 22 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-6798-2026 panaikinimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

G. D. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. liepos 22 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-6798-2026 nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 415 straipsnio 1 dalį administracine nuobauda – bauda 60 Eur; pagal ANK 463 straipsnio 1 dalį (turėtų būti pagal ANK 463 straipsnį) administracine nuobauda – bauda 850 Eur; vadovaujantis ANK 38 straipsniu, už atskirus administracinius nusižengimus paskirtos baudos tarpusavyje subendrintos ir paskirta galutinė administracinė nuobauda – bauda 850 Eur už tai, kad jis 2026 m. gegužės 15 d. 16.29 val., magistraliniame kelyje (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „UAZ 3303“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevykdė pareigos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti viešajame eisme dalyvaujančias transporto priemones bei važiavo mokamais valstybinės reikšmės keliais kelių transporto priemone nesumokėjus kelių naudotojo mokesčio ar kelių rinkliavos. Tuo pažeidė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobiliais kelių įstatymo 25 straipsnio 2 punktą, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį.

Šalies argumentai

Administracinėn atsakomybėn patrauktas G. D. kreipėsi su skundu į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. liepos 22 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-6798-2026 dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal ANK 463 straipsnio 1 dalį (turėtų būti pagal ANK 463 straipsnį) ir administracinio nusižengimo teiseną šioje dalyje nutraukti, nesant jo veikoje administracinio nusižengimo sudėties bei paskirti G. D. administracinę nuobaudą tik pagal ANK 415 straipsnio 1 dalį – baudos minimumą.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto G. D. skundas netenkintas. Patikslintas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. liepos 22 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-6798-2026, nurodant, jog G. D. padarė nusižengimą, numatytą ANK 463 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad G. D. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 463 straipsnį.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas G. D. prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 patvirtinto Kelių naudotojo mokesčio dydžių nustatymo ir šio mokesčio mokėjimo, administravimo ir priežiūros tvarkos aprašo 7 punktas tiek, kiek Šiaulių apylinkės teismo aiškinimu kelių naudotojo mokestį privalo mokėti asmenys, kurie miesto ar gyvenvietės ribose vietinio susisiekimo tikslais įvažiuoja į mokamą kelią tik tam, kad iš vieno nemokamo kelio (gatvės) patektų į kitą nemokamą kelią (gatvę), tačiau važiuoja kelio ženklais nepažymėta apylanka arba pasirenka ne patį trumpiausią važiavimo mokamu keliu maršrutą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 6 straipsnio 1 daliai; panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir priimti naują nutarimą – panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. liepos 22 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-6798-2026 dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal ANK 463 straipsnį ir administracinio nusižengimo teiseną šioje dalyje nutraukti, nesant jo veikoje administracinio nusižengimo sudėties (ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalimi, kuria palikta nepakeista policijos nutarimo dalis dėl jo pripažinimo kaltu pagal ANK 463 straipsnį bei dėl šios veikos paskirtos nuobaudos. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutartis šioje dalyje yra nepagrįsta, neteisėta, priimta netinkamai išaiškinus bei pritaikius materialiosios teisės normas, nukrypus nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pažeidžiant konstitucinius teisinės valstybės, nuosavybės apsaugos bei protingumo principus ir atlikus formalų, tikrovės neatitinkantį bylos aplinkybių vertinimą.

Nurodo, kad atliekant tyrimą ir bylą nagrinėjant teisme nuosekliai paaiškino, jog 2026 m. gegužės 15 d. jis vyko iš savo deklaruotos ir faktinės gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), į kitoje (duomenys neskelbtini) miesto dalyje esančią (duomenys neskelbtini) gatvę. (duomenys neskelbtini) miesto urbanistinė ir kelių tinklo struktūra yra tokia, kad magistralinis kelias (duomenys neskelbtini) kerta (duomenys neskelbtini) miestą ir padalija jį į dvi dalis. Vykstant iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę (duomenys neskelbtini) miesto ribose, vietinio susisiekimo maršrutas neišvengiamai reikalauja kirsti (duomenys neskelbtini) kelio ruožą, nes tiesioginio vietinio savivaldybės kelio, jungiančio šias gatves ir visiškai neliečiančio (duomenys neskelbtini) magistralės, (duomenys neskelbtini) mieste nėra.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis turėjo galimybę kirsti magistralinį kelią (duomenys neskelbtini) stačiu kampu tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) gatvės (ar (duomenys neskelbtini) gatvės), visiškai neatitinka tikrovės, faktinės (duomenys neskelbtini) miesto urbanistinės bei gatvių tinklo padėties. Teigia, kad tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) gatvės fizinėje erdvėje neįmanoma išvesti tiesios linijos bei kirsti kelio (duomenys neskelbtini) stačiu kampu. Be to, šios gatvės nėra išsidėsčiusios viena priešais kitą taip, kad sudarytų sankryžą, susidedančią iš tiesių linijų. Apelianto teigimu, šis teisino argumentas iš esmės reiškia tik tai, kad teismo siūlomu maršrutu atstumas, kurį tenka nuvažiuoti mokamu keliu (duomenys neskelbtini), būtų trumpesnis, tačiau mokamu keliu vairuotojui vis tiek tenka važiuoti. Taigi, teismo siūlomas maršrutas nepanaikina paties važiavimo (duomenys neskelbtini) keliu fakto, o tik pakeičia įvažiavimo vietą bei atstumą. Pažymi, kad Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 patvirtinto Kelių naudotojo mokesčio dydžių nustatymo ir šio mokesčio mokėjimo, administravimo ir priežiūros tvarkos aprašo 7 punktas nenustato jokios pareigos vairuotojui rinktis maršrutą ir mokamą kelią kirsti tik toje vietoje, kurioje atstumas, nuvažiuojamas mokamu keliu, yra trumpiausias. Teisės aktas nenustato ribojimo ar matematinio reikalavimo matuoti metrus, kuria atkarpa įvažiuojama į mokamą kelią, siekiant patekti iš vienos vietinės gatvės į kitą.

Žemesnės instancijos teismas

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad nurodyto aprašo 7 punkto išimtis netaikoma, nes maršrutas, kurį pasirinko apeliantas, nebuvo paženklintas specialiais apylankos ženklais. Tvirtina, kad toks teismo argumentas yra paremtas netinkamu ir iškreiptu teisės akto tekstiniu bei sisteminiu aiškinimu. Nurodo, kad Aprašo 7 punkte nustatyta: „Kelių naudotojo mokestis netaikomas, jeigu mokama kelio dalis naudojama kaip apylanka, kuri pažymėta specialiais ženklais, taip pat kertamas mokamas kelias, žiedinėse sankryžose. <...> Jeigu dėl nustatytos eismo tvarkos (kelio atitvarų, skiriamosios juostos ar kitko) nėra galimybės kirsti mokamo kelio stačiu kampu kelių sankryžoje arba pasukti iš vieno nemokamo kelio į kitą nemokamą kelią ir taip priverstinai įvažiuojama į mokamą kelią, važiuoti mokama kelio dalimi nesumokėjus kelių naudotojo mokesčio leidžiama iki artimiausios apsisukimo vietos“. Apelianto teigimu, iš šios normos struktūros aiškiai matyti, kad reikalavimas dėl specialių ženklų taikomas tik valstybiniu lygmeniu organizuojamoms laikinoms kelių apylankoms (pvz., remonto ar avarijų atvejais). Tuo tarpu judant vietiniame gatvių tinkle, žodis „apylanka“ ir priverstinis įvažiavimas į mokamo kelio ruožą teisės akte vartojamas kaip maršrutas, kuriuo vairuotojui neišvengiamai tenka pravažiuoti mokamu keliu tam, kad iš vieno nemokamo kelio (gatvės) patektų į kitą nemokamą kelią (gatvę). Aprašo 7 punktas nenustato ir negali nustatyti tvarkos, kad savivaldybės gyvenvietės vietinės gatvės ar jungtys turėtų būti paženklintos specialiais apylankos ženklais tam, kad gyventojai galėtų naudotis nemokamu vietiniu susisiekimu.

Teigia, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo prieita išvada, jog apeliantas rinkosi patogiausią ir trumpiausią maršrutą, iš tikrųjų ne patvirtina jo kaltę, o priešingai – visiškai paneigia tyčios (ANK 8 straipsnis) buvimą jo veikoje. Tvirtina, kad jo tikslas buvo ne naudotis magistraliniu keliu (duomenys neskelbtini) nemokamai tranzitiniam važiavimui, o mažiausiomis laiko ir sąnaudų sąnaudomis patekti iš savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) gatvėje į kitoje miesto pusėje esančią (duomenys neskelbtini) gatvę. Nurodo, kad vadovavosi protingumo ir tikslingumo principu: pasirinko tiesioginį maršrutą, taupė asmenines lėšas ir mažiau teršė aplinką. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo reikalavimas, kad jis kaskart darytų ilgą apylanką per kitas (duomenys neskelbtini) miesto gatves ((duomenys neskelbtini)), reiškia, jog tiek apeliantas, tiek kiti (duomenys neskelbtini) miesto gyventojai kaskart važiuodami degintų daugiau kuro, labiau terštų miestą išmetamosiomis dujomis ir bereikalingai didintų savo automobilių nusidėvėjimą.

Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas poįstatyminio teisės akto prasmę priešingai protingumo ir proporcingumo principams, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, o tokie teismo išaiškinimai prieštarauja viešajam interesui, nes daro finansinę, ekologinę ir praktinę žalą ne tik apeliantui, bet ir didelei daliai (duomenys neskelbtini) miesto gyventojų, kurių kasdienis susisiekimas yra susijęs su (duomenys neskelbtini) kelio kirtimu gyvenvietės ribose.

Akcentuoja, kad formuojant vienodą teismų praktiką dėl ANK 463 straipsnio taikymo ir Kelių mokesčio Aprašo 7 punkto išimčių, esminę reikšmę turi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 17 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-9-813/2026. Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad ANK 463 straipsnis negali būti taikoma izoliuotai ir formaliai, vertinant vien tik faktą, jog transporto priemonė atsidūrė fiksavimo prietaiso zonoje. Būtina visapusiškai ištirti transporto priemonės maršrutą, įvažiavimo priežastis bei tai, ar važiavimas mokama atkarpa nebuvo sąlygotas vietos eismo infrastruktūros ypatumų ir būtinumo patekti iš vieno nemokamo kelio į kitą. Kasacinis teismas pabrėžė, kad kai įvažiavimą į mokamo kelio atkarpą nulemia vietos eismo infrastruktūra, reikalavimas įsigyti vinjetę už trumpo atstumo pravažiavimą vietinio maršruto metu praranda teisinį ryšį su mokesčio paskirtimi ir įgyja neproporcingos finansinės sankcijos bruožus.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, kadangi jo veikoje nėra nustatyta tyčia padaryti nusižengimą, o veiksmai patenka į Aprašo 7 punkto numatytą atleidimo nuo mokesčio mechanizmą, jo veikoje nėra ANK 463 straipsnyje numatyto nusižengimo sudėties. Vadovaujantis ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisena šioje dalyje turi būti nutraukta, o paskirta nuobauda sumažinta iki dydžio, numatyto pagal ANK 415 straipsnio 1 dalį (30 eurų).

Taip pat pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalį ir 110 straipsnį, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 ir 67 straipsnius, Vyriausybės nutarimų ir jų dalių atitiktį Konstitucijai ir įstatymams sprendžia Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Jeigu yra pagrindas manyti, kad teisės aktas ar jo dalis, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad kelių naudotojo mokesčio objektas yra naudojimasis valstybinės reikšmės keliais važiuojant transporto priemonėmis, įstatymo tikslas – rinkti mokestį už realų naudojimąsi magistralinių kelių infrastruktūra tranzitiniam ar tolimajam važiavimui, o ne apmokestinti vietinį gyventojų susisiekimą mieste, per kurį kerta valstybinis kelias. Pasak apelianto, Vyriausybės nutarimu patvirtinto Aprašo 7 punktas, jei jis aiškinamas taip, kaip jį išaiškino pirmosios instancijos teismas, tai yra, jog vietinis gyventojas, kirsdamas ar pervažiuodamas kelis šimtus metrų magistraliniu keliu mieste iš vienos miesto gatvės į kitą, privalo pirkti dienos ar metinę vinjetę arba daryti neprotingas apylankas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui (nuosavybės teisių apsauga ir neproporcingas finansinis naštos užkrovimas), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui (asmenų lygiateisiškumo principui), Konstituciniam teisinės valstybės bei protingumo principui bei Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 6 straipsnio 1 daliai. Todėl prašo kreiptis išaiškinimo į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto G. D. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininkas Edgaras Rulys prašo apeliacinio skundo netenkinti ir dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Institucijos nuomone, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai, nagrinėdami G. D. skundą, nustatė visas bylos aplinkybes, kurios buvo reikšmingos teisingam bylos išsprendimui, išanalizavo pareiškėjo skundo argumentus, taip pat įvertino visas jo nurodytas faktines aplinkybes teisme ir, atsižvelgdami į byloje surinktų duomenų visumą, G. D. skundo netenkino, priimdami teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas

Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde keliamas apelianto patraukimo administracinėn atsakomybėn už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 463 straipsnyje, padarymą pagrįstumo klausimas. Apeliaciniame skunde ginčijamas byloje esančių duomenų vertinimas, pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumas, nurodant, kad administracinio nusižengimo teisena G. D. atžvilgiu pagal ANK 463 straipsnį turi būti nutraukta, nesant jo veikoje šio administracinio nusižengimo sudėties. Taip pat apeliantas prašo kreiptis išaiškinimo į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Pažymima, kad formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, aukštesnės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296-788/2017, 2K-94-696/2016 ir kt.).

Dėl G. D. kaltės pagal ANK 463 straipsnį

Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o teisinių išvadų pagrįstumas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. D., turėdamas pareigą sumokėti kelių naudotojo mokestį, šios pareigos neįvykdė, todėl jo veikoje yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 463 straipsnyje, sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei skundžiamoje nutartyje išdėstė motyvus, patvirtinančius administracinio nusižengimo, numatyto ANK 463 straipsnyje, sudėties požymių buvimą apelianto veikoje.

ANK 463 straipsnio yra nustatyta administracinė atsakomybė už važiavimą mokamais valstybinės reikšmės keliais kelių transporto priemonėmis nesumokėjus kelių naudotojo mokesčio ar kelių rinkliavos.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantas G. D. institucijos nutarime nurodytu laiku, vairuodamas N1 kategorijai priskiriamą transporto priemonę „UAZ 3303“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo (duomenys neskelbtini), magistraliniame kelyje (duomenys neskelbtini), kuris yra magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) dalis. Ši aplinkybė užfiksuota byloje esančioje fotonuotraukoje iš įrenginiu DPKS (duomenys neskelbtini) 24,12; NMS-2025-0192256 užfiksuoto pažeidimo (administracinio nusižengimo b. l. 1). Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamo įvykio metu už apelianto vairuojamą transporto priemonę nebuvo sumokėtas kelių naudotojo mokestis.

Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad M2, M3, N1, N2, N3 motorinių transporto priemonių valdytojai moka kelių naudotojo mokestį už naudojimąsi keliais, o už naudojimąsi vietinės reikšmės keliais kelių naudotojo mokestis nemokamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinto Kelių naudotojo mokesčio dydžių ir šio mokesčio mokėjimo, administravimo ir priežiūros tvarkos aprašo 6.11 punktu, kelių naudotojai, sumokėję kelių naudotojo mokestį (pagal šio aprašo 1 punkte nurodytas transporto priemones), tarp kurių yra ir transporto priemonės, priskiriamos N1 kategorijai, įgyja teisę važiuoti magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) ruožu nuo (duomenys neskelbtini) km. Taigi, aptartais teisės aktais nustatyta, kad apeliantas transporto priemone „UAZ 3303“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galėjo važiuoti magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) ruože tik susimokėjęs atitinkamo dydžio kelių naudotojo mokestį. Nors apeliantas akcentuoja, kad šis kelias eina per (duomenys neskelbtini) miestą, visgi dėl to jis netampa vietinės reikšmės keliu.

Kaip teisingai pažymima apeliaciniame skunde, anksčiau nurodyto aprašo 7 punkte yra įtvirtintos išimtys, kada kelių naudotojo mokestis netaikomas: jeigu mokama kelio dalis naudojama kaip apylanka, kuri pažymėta specialiais ženklais, taip pat kertamas mokamas kelias, žiedinėse sankryžose. Kelių naudotojo mokestis netaikomas ir žemės ūkio veiklos subjektams, kurie verčiasi žemdirbyste ir kurių metinės pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, kai jie važiuoja iki savo dirbamo žemės lauko ir grįžta iš jo. Jeigu dėl nustatytos eismo tvarkos (kelio atitvarų, skiriamosios juostos ar kitko) nėra galimybės kirsti mokamo kelio stačiu kampu kelių sankryžoje arba pasukti iš vieno nemokamo kelio į kitą nemokamą kelią ir taip priverstinai įvažiuojama į mokamą kelią, važiuoti mokama kelio dalimi nesumokėjus kelių naudotojo mokesčio leidžiama iki artimiausios apsisukimo vietos. Visgi priešingai, nei nurodė apeliantas, nagrinėjamu atveju nenustatytos jokios aptariamo aprašo 7 punkte nurodytos išimtys, kurių pagrindu apeliantui turėjo būti netaikomas kelių naudotojo mokestis.

Apeliantas G. D. viso proceso metu tvirtino, kad 2026 m. gegužės 15 d. jis vyko iš savo deklaruotos ir faktinės gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), į kitoje (duomenys neskelbtini) miesto dalyje esančią (duomenys neskelbtini) gatvę. Akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) miesto urbanistinė ir kelių tinklo struktūra yra tokia, jog magistralinis kelias (duomenys neskelbtini) kerta (duomenys neskelbtini) miestą ir padalija jį į dvi dalis bei, vykstant iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę (duomenys neskelbtini) miesto ribose, vietinio susisiekimo maršrutas neišvengiamai reikalauja kirsti magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) kelio ruožą, nes tiesioginio vietinio savivaldybės kelio, jungiančio šias gatves ir visiškai neliečiančio (duomenys neskelbtini) magistralės, (duomenys neskelbtini) mieste nėra. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Visų pirma, be paties apelianto paaiškinimų, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad G. D. aptariamu laiku ir vietoje magistraliniu keliu (duomenys neskelbtini) naudojosi tik norėdamas nuvažiuoti jo paties nurodomą trumpą atstumą (duomenys neskelbtini) miesto teritorijoje, tai yra, nuvažiuoti iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), į tame pačiame mieste esančią (duomenys neskelbtini) gatvę. Byloje taip pat nėra duomenų, kad minėtu laiku ir vietoje apeliantui būtų reikėję priverstinai įvažiuoti į mokamą kelią (duomenys neskelbtini) kaip apylanką, tai yra, dėl kelio atitvarų, skiriamosios juostos ir pan., remonto ar avarijos, tokių aplinkybių neginčija ir pats apeliantas. Sutiktina, kad maršruto, jungiančio šias gatves ir visiškai neliečiančio (duomenys neskelbtini) magistralinio kelio, (duomenys neskelbtini) mieste nėra. Tačiau nėra pagrindo sutikti apelianto teiginiais, kad G. D. neturėjo galimybės įvažiuoti į jo paties nurodomą gatvę ne važiuojant magistraliniu keliu (duomenys neskelbtini), o kertant magistralinį kelią (duomenys neskelbtini) stačiu kampu. Tai yra, naudojantis interneto žemėlapio svetaine „Google maps“ matyti, kad G. D. (duomenys neskelbtini) mieste galėjo pasirinkti maršrutą iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) gatvę, tuomet, pasirinktus (duomenys neskelbtini) gatvę, įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) gatvę, važiuoti link magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) ir jį kirsti įvažiuojant į jo nurodytą (duomenys neskelbtini) gatvę per (duomenys neskelbtini) gatvę. Kaip matyti, iš (duomenys neskelbtini) gatvės galima tiesiogiai patekti į (duomenys neskelbtini) gatvę (iš jos – į (duomenys neskelbtini) gatvę), kertant magistralinį kelią (duomenys neskelbtini), nenaudojant kitų tarpinių gatvių. Pastebėtina, kad minėtas maršrutas yra vos 200 m ilgesnis, nei apelianto nurodomas maršrutas. Nors priimant institucijos nutarimą apeliantas tvirtino nežinantis ir neatsimenantis, ar yra kitas kelias iš jo gyvenamosios vietos nuvykti į (duomenys neskelbtini) gatvę, nevažiuojant magistraliniu keliu (duomenys neskelbtini), visgi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliantas žino visus šalia jo gyvenamosios vietos esančius (duomenys neskelbtini) miesto gatvių maršrutus. Apelianto 2026 m. birželio 19 d. institucijai teiktame paaiškinime nurodyti teiginiai, jog jis atsakingų institucijų buvo informuotas, kad pagal galiojančias taisykles apeliantas galėjo įvažiuoti į mokamą kelią, važiuoti iki sekančios sankryžos bei įsukti į nemokamą kelią, nesumokėjęs kelių mokesčio, yra visiškai deklaratyvūs. Be to, iš Lietuvos transporto saugos administracijos pateikto 2026 m. birželio 4 d. informacinio laiško matyti, kad apeliantui buvo išaiškinta, jog remiantis Lietuvos automobilių kelių direkcijos pateikta informacija, tai, kad matuoklis (kelių mokesčio kontrolės kamera) stovi miesto teritorijoje, nėra išimtis – magistralinio kelio mokama dalis gali būti ir miesto teritorijoje. Be to, jeigu kelio ruožas, einantis per miesto teritoriją, yra įtrauktas į mokamų kelių sąrašą, šiuo ruožu važiuojantiems vairuotojams privaloma turėti galiojančią vinjetę, neatsižvelgiant į jų deklaruotą gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, jokių išimčių apelianto atžvilgiu šiuo atveju nėra ir negalėjo būti taikoma.

Pažymėtina ir tai, kad pagal ANK 2 straipsnio 2 dalį, įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia, kas neabejotinai reiškia ir tai, jog sąmoningas teisės aktų reikalavimų nevykdymas bet kokiais motyvais nuo atsakomybės taip pat neatleidžia. Nagrinėjamu atveju pirmiau aptartas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinto Kelių naudotojo mokesčio dydžių ir šio mokesčio mokėjimo, administravimo ir priežiūros tvarkos aprašas, kuriuo įtvirtinta, jog magistralinio kelio Šiauliai–Palanga 24,120 km ruožas yra magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) Šiauliai–Palanga dalis, kuria naudotis N1 kategorijos transporto priemonių valdytojai ar vairuotojai įgyja teisę tik sumokėję nustatyto dydžio kelių naudotojo mokestį, galioja ir dabar, ir tuo metu, kada tokios teisės neįgijęs, tai yra, kelių naudotojo mokesčio nesumokėjęs G. D., vairuodamas N1 kategorijos transporto priemonę, šiuo keliu naudojosi. Kaip nurodė pats apeliantas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, minėtą transporto priemonę jis jau turi ilgą laiką, kaip pats teigė, virš dešimt metų, taigi jis neabejotinai suvokė savo veiksmų pobūdį ir taip padarė aukščiau jau aptartą pažeidimą.

Be to, apeliantas netinkamai vertina kasacinio teismo išaiškinimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 17 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-9-813/2026, kaip atitinkančius nagrinėjamos bylos aplinkybes. Kaip matyti iš nurodytos nutarties, kasacinis teismas konstatavo, kad nurodytoje byloje nebuvo išsiaiškintos aplinkybės, ar iki kelionės tikslo buvo galima nuvažiuoti nemokamu keliu bei tikslus laikas, kada asmuo važiavo mokamu keliu, o šiuo atveju tokios aplinkybės buvo nustatytos.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė įstatymą, priėjo teisingas bei pagrįstas išvadas dėl G. D. kaltės padarius ANK 463 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutartį.

Dėl paskirtos nuobaudos

Už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 415 straipsnio 1 dalyje, atsakingiems už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą fiziniams asmenims gali būti skiriama bauda nuo 60 Eur iki 120 Eur. Už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 463 straipsnyje, transporto priemonių savininkams (valdytojams) gali būti skiriama bauda nuo 700 Eur iki 1 000 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pažeidimų dėl administracinės nuobaudos G. D. skyrimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad G. D. atsakomybę lengvinančių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenų matyti, kad jis per 5 metus administracine tvarka baustas 11 kartų, paskirtas baudas sumokėjęs, tačiau turi galiojančią nuobaudą už transporto priemonės vairavimą neužsisegus įrengto saugos diržo, be to, 2024 m. baustas už analogišką administracinį nusižengimą, numatytą ANK 415 straipsnio 1 dalyje, o 2022 m. baustas už analogišką administracinį nusižengimą, numatytą ANK 463 straipsnyje. Todėl spręsti, jog už administracinių nusižengimų, numatytų ANK 415 straipsnio 1 dalyje ir 463 straipsnyje, padarymą apeliantui paskirtos baudos – atitinkamai 60 Eur ir 850 Eur, kurių dydžiai nustatyti sankcijoje numatytos baudos minimumui bei vidurkiui, yra paskirtos pažeidžiant ANK nuostatas, teisingumo ir proporcingumo principus, nėra jokio pagrindo. Pagal ANK 38 straipsnio nuostatas subendrintas galutinis baudos dydis – 850 Eur – nėra aiškiai per didelis. Apeliaciniame skunde alternatyvaus prašymo – nenutraukus administracinio nusižengimo sudėties, skirti jam švelnesnę nuobaudą – neformuojama, todėl, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, skirti švelnesnę nuobaudą, išsamiau nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo G. D. prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 patvirtinto Kelių naudotojo mokesčio dydžių nustatymo ir šio mokesčio mokėjimo, administravimo ir priežiūros tvarkos aprašo 7 punktas tiek, kiek Šiaulių apylinkės teismo aiškinimu kelių naudotojo mokestį privalo mokėti asmenys, kurie miesto ar gyvenvietės ribose vietinio susisiekimo tikslais įvažiuoja į mokamą kelią tik tam, kad iš vieno nemokamo kelio (gatvės) patektų į kitą nemokamą kelią (gatvę), tačiau važiuoja kelio ženklais nepažymėta apylanka arba pasirenka ne patį trumpiausią važiavimo mokamu keliu maršrutą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 6 straipsnio 1 daliai.

Pažymima, kad Konstitucinėje jurisprudencijoje (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas) yra išaiškinta, kokiais atvejais bylas nagrinėjantys teismai privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydami spręsti, ar įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Toks kreipimasis yra privalomas, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; ir atvirkščiai – teismas negali atidėti (stabdyti) bylos nagrinėjimo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, jei jis neabejoja byloje taikomų įstatymų (teisės aktų) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto G. D. prašyme kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išdėstytus tokio prašymo argumentus, administracinių nusižengimų padarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, neturi pagrindo tokio prašymo tenkinti.

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinto Kelių naudotojo mokesčio dydžių ir šio mokesčio mokėjimo, administravimo ir priežiūros tvarkos aprašo 7 punkte numatyta, jog kelių naudotojo mokestis netaikomas, jeigu mokama kelio dalis naudojama kaip apylanka, kuri pažymėta specialiais ženklais, taip pat kertamas mokamas kelias, žiedinėse sankryžose. Kelių naudotojo mokestis netaikomas ir žemės ūkio veiklos subjektams, kurie verčiasi žemdirbyste ir kurių metinės pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, kai jie važiuoja iki savo dirbamo žemės lauko ir grįžta iš jo. Jeigu dėl nustatytos eismo tvarkos (kelio atitvarų, skiriamosios juostos ar kitko) nėra galimybės kirsti mokamo kelio stačiu kampu kelių sankryžoje arba pasukti iš vieno nemokamo kelio į kitą nemokamą kelią ir taip priverstinai įvažiuojama į mokamą kelią, važiuoti mokama kelio dalimi nesumokėjus kelių naudotojo mokesčio leidžiama iki artimiausios apsisukimo vietos. Apeliantas tvirtina, kad šios nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, kuriame numatyta, jog nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame numatyta, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu; konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, jog M2, M3, N1, N2, N3 motorinių transporto priemonių valdytojai moka kelių naudotojo mokestį už naudojimąsi keliais, o už naudojimąsi vietinės reikšmės keliais kelių naudotojo mokestis nemokamas.

Visų pirma, visiškai nepagrįsta apelianto prašymo dalis kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar anksčiau nurodyto aprašo 7 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, kadangi tai nėra Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirtas klausimas. Kaip minėta, į Konstitucinį Teismą galima kreiptis prašant spręsti, ar įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, o ne kitą teisės aktą. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti nurodyto teisės akto konstitucingumu. Kaip matyti, apelianto skunde prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą iš esmės yra susijęs su kritika galiojančiam teisiniam reglamentavimui ir subjektyviu vertinimu, o ne su nurodytos normos konstitucingumo klausimu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti G. D. prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugsėjo 28 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto G. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja Ernesta Montvidienė